Dievas sugrįš į vištidę
Dievo neliko, pasaulis žiaurus ir juodas, – ištarė višta viščiukui, slėpdama jį po savo sparnu.
Aš noriu žinoti, kaip atrodo nesantis Dievas ir žiaurus pasaulis, – nerimo viščiukas. Višta neatsiliepė. Neatsiliepė ne todėl, kad Dievo neliko, bet todėl, kad iš tikrųjų nusileido saulė ir višta užmigo. Atsargiai, nedrąsiai išslydo viščiukas iš po mamos sparno ir išlindo pro vištidės durų tarpą laukan.
Atsitiko du dalykai, – mąstė viščiukas, – pirma, dingo Dievas, antra, pasaulį apgaubė tamsa. Toliau jis skaičiuoti nemokėjo, nes višta kartojo, kad skubėti skaičiuoti, skubėti gyventi nėra tikslo: pirma, jis dar per mažas, antra, turi mylinčią mamą, ji juo pasirūpins – spės, ištyrinės pasaulį. O kai viščiukas vis dėlto kartais kažin ko nuliūsdavo, rūpestingoji mama negalėdavo suprasti, ko jam trūksta, visko turi, na, nebent paukščių pieno, bet ar tai gyvenimo prasmė? Viščiukas nieko nežinojo apie gyvenimo prasmę – kokia ji: spalvota, bespalvė, didelė, maža – mat girdėjo tuos žodžius pirmą kartą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jis kasdien girdėdavo naujus žodžius, jų būdavo tiek daug, kad visų nespėdavo įsiminti, o tuo labiau išmokti, tačiau pačius gražiausius sapnuodavo: dievas, mama, šaltinis, dangus, žolė, žvirgždas, smėlis, saulė, rasa, pūkas.
Rytą, vištidės durims prasivėrus, skubėdavo laukan, turkšdavosi smėly, skalaudavo gerklytę šaltinio vandeniu, kapnodavo pusryčius ir mokėsi gyventi pasaulyje. Iš pradžių jo pasaulis buvo šviesus – kaip ir jo sapnai, tačiau augant spalvos kito, sapnai margėjo, trūkinėjo, į juos ėmė driektis raizgūs žodžių voratinkliai – painūs žodžių vytuliai: vištos uodega… vištos lepūnėlis… ai saldu… ai gardu… kaip du medu… nori… norisi… paukščių pienas… paukščių pienas…
Voratinklių daugėjo, jie tįso iki vystančių rudens lapų, iki ąžuolo viršūnėje tupinčio nežinomo ŽODŽIO – VANAGAS.
Višta to žodžio neminėjo, o viščiukas jo nematė, negirdėjo, nestebėjo. Mama mano Dievas, mano pasaulis, – cypaudavo laimingas nuo ryto iki vakaro, – jos sparnai šalia.
Bet… tąkart, tą vėlų vakarą, kai jis, vištai miegant, pats vienas lauke tyrinėjo atsitikusius du dalykus, jį tyrinėjo trečias. Taip, tai buvo dideli VANAGO sparnai. Nežinomas ŽODIS pakilo nuo ąžuolo viršūnės ir nusileido. Skausmas nuo snapelio iki nagiukų, vanago snapas virš pūkelio galvos.
Dievo nėra, o pasaulis žiaurus ir juodas, – cyptelėjo, prisiminęs mamos žodžius, viščiukas ir… užgiedojo tęvu balsu vanagui tiesiai gerklėn. Iš tikrųjų jis giedojo mamai. Nesvarbu, kad ji neskubėjo išmokyti sūnaus skaičiuoti iki trijų: jos laimė būti dviese užmarštin nuvarė žodį VANAGAS. O gal taip turėjo būti? Viščiukas išsitempė ir pats suskaičiavo – tikėsit ar ne, vanagas akimirksniu atleido nagus.
Dievas yra trys viename: Dievas mama, Dievas sūnus, Dievas vanagas. Ne tik mama mano dalis, bet ir vanagas – mano dalis. Pasaulis ne visada žiaurus ir juodas, jei suvoki, kad gyvenimo prasmė – ir spalvota, ir bespalvė, ir didelė, ir maža – akimirka, užstrigusi vanago gerklėje, akimirka, išmokiusi nebijoti nežinomų žodžių, – kartojo tamsai viščiukas, galiausiai pridūrė: – Nors vištidėje paukščių pieno nė su žiburiu nerasi, bet žiburiu pasišvietęs kelią namo visada surasi ir net vanago gerklėj neprapulsi.
