Rita LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ
Soldinas. Balta pieno pieva
(skiriama Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui)
Išsibarstę laiškai kada nors susirinks, ir mes liksime jų šviesoje. Kaip karaliai.
Jų čia niekada nebuvo. Buvo, tik niekas nežino. Iš kur tu žinai? Karvė Soldino pievoje pasakojo. Ji visą tiesą apie karalius žinojo. Pasirodo, jie keliauja
per audrą naktimis,
su vėju po žvaigždėmis –
ieško išbarstytų laiškų ir nelaimingų sielų. Suranda artimuosius, kurie pasirūpintų jų atilsiu ir atmintimi. O jei nesuranda? Jei nieko nebėra? Jei visi išmirę? Taip nebūna. Kas nors kada nors ateina. Mes irgi atėjome.
Iš audros.
Iš nakties.
Iš vasaros karščio.
Karštis svilino.
Laiškai krito.
Ne, pirmiau nukrito lėktuvas. Laiškus pažėrė spalvotus. Raudoną saulę naktyje.
Gėlių kiek… Kaune palikau. Žmonės tame mieste gyvena, nemiršta.
Aš irgi.
Vėliau.
Dabar į pievą. Baltą pieno pievą. Visas kaimas tuo pienu gyvas būdavo.
Mano.
Stasio.
Už trijų valandų, Stepai, būsime Kaune.
Stasy?.. Pieva už trijų sekundžių. Ten karvė. Per audrą viena.
Lietus, vėjas.
Vėjas, dar Niujorke varžydamasis su ,,Lituanica“, pirmasis atsiplėšė nuo pakilimo tako. Vėliau atsiliko. Bet vis vien sekė. Į uodegą. Vis į uodegą taikė. Neįveikė. Atsitraukė.
Tąkart.
Šįkart neketino. Šiaušė greta, pynė laiškų vainikus ir kabino karvei ant ragų. Apskritai jam nerūpėjo karvė Soldino pievoje (karvė nebuvo jo draugė – ji nenusileido iš dangaus), bet kodėl nepašėlti? Steponui rūpėjo, jis prisimena. Ten. Vaikystės kaime. Ten, užpuolus audrai, karvė gali pasislėpti tėvo suręstoje pašiūrėje, kol motina pašauks žalmargę vardu ir takeliu parves į tvartą. Pamelš. Įpils sūnui saldaus pieno.
Kasdien.
Šiandien.
Ypač šiandien.
Sklęsdami.
Soldino pieva atvirkščiai.
Juoda dumblynė miško akyje.
Raudona saulė naktyje.
Balta pieno puta atmintyje.
Balti verpetai…
Vaikystės pakrante palei verpetuojančią upę.
Tada į stačią kalvą.
Tada takeliu žemyn.
Platus upės vingis.
Nurimęs vanduo.
Saulėj išdžiūvusio dumblo juosta.
Apeini. Kyli. Stebi nuo karščio virpantį orą – balta pieno pieva net pro audros debesį.
O XXI amžiaus piliečiams reikia pasakoti.
Todėl tu pasakoji.
Keistumai pasaulyje: šalveno vasarą, kulkos istoriją siuvo vasarą, dangus iš kopūstlapio griuvo vasarą. Tik lėktuve tai nesvarbu – tu jau nusprendei, jau pasakei savo žodžius: „Lituanica“ pristatys mudu Kaunan arba žūsime su ja.“
Todėl nesijaudini.
Skrendi namo.
Turi. Namus turi. Tavoji Jaunutė laukuose su Nijolyte. Vardą dukrytei Jaunutė išrinko. Kur tu, Nijolyte, kur tu, mano mažoji Požemio valdove? Vis raudoną saulę piešdavo. Gal kad gimimo rytą pro langą įspindusi raudonai pirmoji pasveikino? Laimingi laimingi laimingi… Nemačiau, kada mažoji tą piešinį į voką įdėjo, dailiai mano vardą, dailiai savo ant voko užrašė ir lėktuve tarp dokumentų paslėpė. Nei iš Niujorko pūškuodamas, nei per Atlantą žirgliodamas.
Žvaigždes sekiau.
(Dukrytę saulė, o mane žvaigždės pažymėjo.)
Vaikystėje „parietęs savo galvelę, akimis sekiau padangėmis skraidančius paukščius ir galvojau, kad turbūt labai gera ir smagu iškilti taip aukštai ir plasnoti iš vienos vietos į kitą. Nei kojos pavargsta, nei akmenys, nei dilgėlės į jas duria…“
Soldine mažosios dovaną aptikau. Išsiskleidus oro paštui per visą pievą, Nijolytės saulė karvės akimis mirksėjo. Nė žibinto nereikia. Nors turėjom. Du kišeninius žibintuvėlius, keturias signalines raketas, aš dar sidabrinę žvakidę, mamos vestuvių proga dovanotą.
Skanus Soldino pienas.
Tėti, tu slepiesi dumble? – aikčioja Nijolytė.
Geriau slėptis apkasuose, bet jei jų nėra, dumblas irgi gerai, – aiškinu ir slepiu jos piešinį tarp erškėčių, o mamos nuotrauka kišenėje lieka (joje mama karvę Žibę apkabinusi šypsosi).
Mamuk, išsiduok, dabar aš tave baltos Soldino pievos pienu vaišinsiu. Lėktuvėlius ganydami skanaudavom. Užmiršau. Kodėl tu negali užmiršti?
Mama negali, mama lėktuvus, galvą į dangų užvertusi, gano. Jaunutė negali, Jaunutė susirietusi krūpčioja. Nijolytė nesupranta, Nijolytė lekia prie upės ir erškėčius renka. Pūkelius išpučia, į žvaigždes išpučia.
Visada šalia.
Kauno kiek…
Ženklas, kad sugrįšiu?
Vokietijos garsiakalbis praneša:
Meine Damen und Herren!.. Meine Damen und Herren!.. Ein weiterer Halt Litauen… Nächster Halt Litauen… Tee oder Kaffee?.. Tee oder Kaffee?1
Bet aš lietuviškai kalbu.
Nei arbatos, nei kavos nenoriu.
Skubu.
Turiu.
Namus turiu.
Kasdien kartoju
– Per audrą naktimis –
– Su vėju po žvaigždėmis –
