Teatro aktorė Jūratė Jankauskaitė-Stonkienė gimė Kaune 1936-ųjų spalio 19-ąją. Tapusi ketvirtosios Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių laidos absolvente, ji 1959–1962 m. dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-aisiais persikėlė į Klaipėdą, kurios dramos teatre vaidino net 61 metus ir praėjusią vasarą oficialiai atsisveikino su teatru, tačiau iki šiol vaidina Augusto Strindbergo dramoje „Tėvas“.
Kristupas ANTANAITIS
Per ilgus metus teatro scenoje aktorė sukūrė virš 140 vaidmenų, tarp kurių marijampoliečių pamilti Anela („Naujųjų metų naktį“), Marsela („Šuo ant šieno“), Natalja („Piršlybos“), Klaričė („Dviejų ponų tarnas“), Brazienė („Žmonės ir šešėliai“), Merė, Dženė („Jupiteris juokiasi“), Tatjana („Džiaugsmo beieškant“), Architekto žmona („Damoklo kardas“), Kapa („Raudonoji gėlelė“), Hanka („Turtingas vakaras“), Lika („Akla laimė“), Dženė („Marija Tiudor“), Teta Sima („Lagaminas su etiketėmis“) ir Diana („Būk vyras, Čelestinai“). O uostamiesčio scenoje publika aktorę įsidėmėjo kaip Lidą („Laiko meistrai“), Galią („Monologas apie vedybas“), Nastią („Dugne“), Mamatę („Sename dvare“), Žozefiną („Napoleonas Pirmasis“), Milę („Čia gyvena žmonės“), Heleną („Gražus sekmadienis piknikui“), Kyverienę („Trys mylimos“), Fani Elis („Premjera“), Megę Foulen („Lineino grožio karalienė“), Lenę („MarLenė“), Praskovją Ivanovną („Įnamis“), Šmėklos sužadėtinę („Šmėklų sonata“), Senutę („Mums viskas gerai“), Džuljetos auklę („Ei, Džuljeta!“), Izabel Berd, Misis Kid („Top girls“), Sofiją („Karalienė Luizė“) ir Ponią Alving („Tėvas“).
Su daugiau ne šešis dešimtmečius teatro scenoje praleidusia aktore kalbėjomės Klaipėdos dramos teatre, aktorės grimo kambaryje.
Neliko be pėdsako
– Gimėte ir užaugote tarpukario Kaune, smetoninėje Lietuvoje. Kokia buvo jūsų vaikystė? Iš kur ta aistra teatrui?
– Ji atsirado gana anksti, vaikystėje. Mamai, vienintelei iš dešimties vaikų šeimos, vietoje kraičio buvo duotas mokslas. Nepriklausomybės metais, iki karo, ji baigė kelis semestrus juridiniame fakultete, o prasidėjus sovietmečiui tokie žmonės buvo vežami į Sibirą. Taip mes atsidūrėme išvežamųjų sąrašuose, ir apie tai sužinojome iš stribų vaikų, kurie tarpusavyje kalbėjo, ką išveš, ir kartą prasitarė, kad bus vežama ir Jūratės mama. Ši nieko nelaukdama naktį paėmė mane ir išvykome pas tolimus gimines, kad niekas nerastų. Slėpėmės tai pas vienus, tai pas kitus. Ryškiai prisimenu partizanų lavonus miestelių gatvėse, kraupius vaizdus. Kai į Lietuvą įžengė tarybinė armija, su mama persikėlėme į jos tėviškę Vaideginę netoli Raguvos. Vokiečių okupacijos laikotarpis, kai mama dėstė Raguvėlės žemės ūkio mokykloje, man buvo įsimintinas, nes mokykloje buvo ruošiami vaidinimai. Ten aš pirmąkart pamačiau teatrą, pasaką „Pelenė“, kuri paliko neišdildomą įspūdį, parodė kontrastą tarp baisaus gyvenimo realybės ir teatro grožio. Mano pirmieji pasirodymai scenoje susiję su poezijos skaitymu, nes gana anksti pažinau raides. Troškūnuose turėjome daug literatūros, tokios kaip „Trimitas“, „Naujoji Vaidilutė“, Bernardo Brazdžionio kūryba, Bronės Buivydaitės apsakymai, kuriuos aš perskaičiau, o tai neliko be pėdsako. Atėjo suvokimas, kad tarybų valdžia yra fikcija, jai reikia meluoti ir prisitaikyti, nes kitaip neišgyvensi. Po daugelio metų, prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, man pavyko per didelius vargus išsiveržti iš sąjungos ir nuvykti pas tėvą į Kanadą, Lietuvoje palikus šeimą, dukras. Ten aš perskaičiau Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“ ir man atėjo suvokimas, kad viskas, ką maniau apie sovietinę sistemą, yra tiesa. Grįžau gerokai pasikausčiusi ir savotiškai apsiginklavusi, gavusi patvirtinimą, kokiame blogyje ir veidmainystės pasaulyje gyvename.
– Ką prisimenate iš mokyklos?
– Karui pasibaigus mama paliko savo tėvų namus ir išvyko į Troškūnus, kur galėjau eiti į mokyklą, o ji ten dėstė anglų kalbą, istoriją, geografiją ir kelis kitus bendruosius dalykus, nes labai trūko mokytojų. Mokykla buvo ypatinga, nes tuo metu ten mokytojavo panašių pažiūrų žmonės, kurie buvo Smetonos laikų inteligentai. Šis laikotarpis man įsirėžė į atmintį. Mokytojai dalyvavo saviveikloje, statė Kazio Binkio „Atžalyną“, kurį pamačiusi supratau, kad noriu dalyvauti tokiame procese kaip spektaklio kūrimas.
Neturėjo alternatyvos
– Tad stoti į tuometę konservatoriją buvo savaime suprantamas dalykas?
– Kaip tik tuo laiku į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas, vyko tam tikri politiniai dalykai ir greta jų atsirado teatrinis fakultetas Vilniaus konservatorijoje. Nuo pat septintos klasės aš neturėjau alternatyvos, man rūpėjo tik aktorystė. Aš dalyvavau visuose įmanomuose būreliuose, tiek dramos, tiek šokio, gimnastikos, daug sportuodavau, gyvenau dvigubą gyvenimą – kalbėti tai, ką reikia, o gyventi taip, kaip norisi. Konservatorijoje kursą rinko Romualdas Juknevičius. Jis buvo „nusikaltęs“ tarybų valdžiai, jo ilgai neprileido prie fakulteto, o tuo laiku, 1955-aisiais, kai baigiau mokyklą, jam buvo leista rinkti kursą. Tuo metu Vilniuje vyko dainų šventė, kurioje dalyvavau, ir jos metu nuėjau į konservatoriją pateikti prašymo. Tuomet maniau, kad ten neįmanoma patekti, nes kandidatavo daug žmonių, ypač merginų, atrodė, kaip savotiška gražuolių minia. Iš 130 stojančiųjų priėmė tik 15, buvo didelis konkursas, tačiau aš vis tiek nutariau pabandyti, pasitikėjau savimi. R. Juknevičius, būdamas geras psichologas ir jau brandaus amžiaus, matęs ir šilto, ir šalto, patikėjo manimi. Manau, kad anuomet jis buvo vienas iš geriausių Lietuvos režisierių, kurį šiandien visi pamiršo. Aš mokiausi ketvirtoje aktorių laidoje, tai dar buvo gana naujos studijos. Diplominis spektaklis buvo H. Ibseno „Nora“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį. Iš pradžių man atrodė, kad niekas nesiseka, tačiau R. Juknevičius įžvelgė manyje potencialą, pamatė, kad turiu reikalingus duomenis aktoriaus profesijai. Yra sakoma, kad gyvenimas – scena, o visi žmonės – aktoriai, tačiau gyvenime labai įdomus žmogus scenoje savęs negali išreikšti, nes neturi to vidinio jautrumo. Prieš studijas buvau perskaičiusi K. Stanislavskį, tačiau daugiausiai įtakos man turėjo būtent R. Juknevičius, kuris nedaugžodžiaudavo, pasakydavo esmę, konkrečiai tai, ko reikia vaidmeniui. Stojant reikėjo dainuoti, aš prisiminiau dainą apie „didį vadą“, kuris jau buvo miręs. Man patiko melodija, dainą buvau atlikusi chore, pradėjau dainuoti ir, nespėjus pasakyti Stalino vardo, R. Juknevičius mane nutraukė, pagyrė, kad turiu gerą balsą ir padėkojo. Tuo metu man viskas tapo aišku (šypsosi). Visuose reikalavimuose ar pastabose jis mokėjo keliais žodžiais išreikšti tai, ko siekia savo statomame veikale. Jo spektakliuose aš buvau daugiaplanė aktorė, vaidinau A. Čechovo vodeviliuose, Antanuką J. Baltušio „Gieda gaideliai“ ir, žinoma, Norą, kurią komisija įvertino aukštais balais. Buvau traktuojama kaip universali aktorė, o ne vien lyrinė ar herojinė.
Smagus laikas
– 1959-aisiais, baigusi mokslus, išvykote dirbti į tuometį Kapsuko dramos teatrą. Koks tai buvo jūsų gyvenimo laikas? Su kokiais režisieriais dirbote, kokius vaidmenis sukūrėte?
– Kai baigėme studijas, pas mus atvyko vadinamieji „aktorių pirkliai“ iš Marijampolės. Tarp jų buvo tremtinys Stasys Čaikauskas, Marijampolės teatro režisierius. Jis pasirinko mane, Rygertą, Jazukevičiūtę ir Urbonaitę, iš viso kurso buvo išrinkti keturi žmonės, ir taip mes atsidūrėme tuomečiame Kapsuke. Pirmasis mano vaidmuo ten buvo estų dramaturgo pjesėje „Naujųjų metų naktį“, tai buvo dramatinis vaidmuo, kur mergaitė atsitiktinai po daugelio metų sutinka savo tėvą. Vietiniai kritikai nepriėmė manęs, smarkiai kritikavo, bet po kurio laiko atvyko teatrologai baigę studijas Maskvoje, tokie kaip M. Petuchauskas, ir staiga mane pradėjo girti. Tada supratau, kad nuomonės yra įvairios, skirtingos ir bloga kritika nereiškia, kad kažką negerai padarei, nes tai subjektyvi autoriaus nuomonė. S. Čaikauskas man skirdavo nemažai vaidmenų, o po poros metu sužinojome, kad teatras uždaromas. Pradžioje galvojau apie kurį nors Vilniaus teatrą, tačiau buvome išsiųsti į Klaipėdą.
– Ką prisimenate iš pirmųjų dienų uostamiesčio Dramos teatre?
– Vyrų kolektyvas mane sutiko entuziastingai, nes atvažiavo „naujas kadras“, „jaunas kraujas“ (juokiasi). Iškart buvau įvesta į spektaklį „Otelas“, kuriame kūriau Bjankos vaidmenį. Vieni iš smagiausių prisiminimų susiję su gastrolėmis. Apkeliavome visus kultūros namus, visus miestelius ir kaimelius, buvome ten, kur įmanoma pastatyti bent minimalią dekoraciją. Važiuodavome dviem savaitėms, po to kelias dienas pailsėdavome ir vėl į kelionę. Viešbučių nebuvo, veždavomės sulankstomas loveles, visi miegodavome vienoje patalpoje, kartais pačioje scenoje. Kartą atsibudau naktį ir išgirdau, kaip vienas iš aktorių paklausė kito, kodėl šis miega sėdėdamas. Paaiškėjo, kad jo lovelė buvo sulūžusi, ten būdavo galima prasmegti ir neįmanoma atsigulti, tad mano kolega miegodavo sėdėdamas (šypsosi). Po spektaklių vykdavo susitikimai su žiūrovais, tai buvo smagus laikas.
Aukso amžius
– Beveik visas jūsų kūrybinis kelias uostamiestyje susijęs su režisieriumi Povilu Gaidžiu. Kokia tai buvo asmenybė, ko iš jo išmokote?
– P. Gaidys buvo baigęs mokslus Maskvoje, pas M. Knebel. Jis pastebėjo mano daugiaplaniškumą. Tik atėjęs dirbti aktoriams davė charakteristikas ir man pasakė, kad esu perspektyvi, daugiaplanė aktorė. Tačiau teatre mano biografija susiklostė taip, kad be pagrindinių vaidmenų, tokių kaip Žozefina „Napoleone Pirmajame“ ar Mamatė „Sename dvare“, gaudavau įvairių vaidmenų – ir charakterinių, ir herojinių, ir komiškų. Nelikdavau nepastebėta tiek kritikų, tiek publikos. Žinoma, kritika buvo įvairi, kartais tendencinga, kartais gera.
– Per 60 metų Klaipėdoje jūs matėte daugybę aktorių, kurie dirbo teatre nuo pat jo įkūrimo, didžioji dalis atėjo drauge su jumis ar prisijungė vėliau. Kokie aktoriai buvo jūsų autoritetai ar draugai? Su kokiu aktoriumi jums būdavo įdomiausia, o gal ir lengviausia partneriauti?
– Aš partneriavau su dauguma aktorių, be konfliktų, gražiai ir jaukiai. Negaliu pasakyti nieko blogo apie bet kurį iš jų. Sutikau daug talentingų asmenybių, nuo pačių pirmųjų, kurie teatrą atkūrė po karo, iki pačių jauniausių, dirbančių dabar.
– Jūsų sukurta Mamatė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ buvo vienas iš etapinių vaidmenų. Kaip jį kūrėte? Kaip sekėsi bendradarbiauti su režisiere Kazimiera Kymantaite?
– Tai patys šviesiausi ir gražiausi atsiminimai. Jaučiau, kad esu reikalinga tiek teatrui, tiek publikai. Gastrolėse, ypač Kaune, gatvėje sutikti žmonės mane sveikindavo ir dėkodavo už vaidmenį. Tai buvo vienas svarbiausių vaidmenų, dėl kurio norėjosi gyventi.
– Klaipėdiečių teatras tuomet išgyveno tikrą aukso amžių. P. Gaidžio spektakliai „Laiko meistrai“, „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Dramblys“, „Pirtis“, „Proletarinis laimės malūnas“ susilaukė didžiulio pasisekimo. Kokį pėdsaką, jūsų nuomone, Klaipėdoje paliko P. Gaidys?
– P. Gaidys turėjo savo požiūrį ir teatro supratimą. Jis buvo komedijos meistras, puikiai pašiepęs tarybinę tikrovę, į ją žvelgė kritišku žvilgsniu, per humoro prizmę. Pradėjęs dirbti Klaipėdoje, jis statė valdžią pašiepiančius spektaklius, į kuriuos publika verždavosi. Kvailiai nesuprato, o protingi nieko nesakė. Niekada nebijojau vaidinti tokiuose spektakliuose, tačiau represuotieji aktoriai šiek tiek vengdavo tokių vaidmenų. A. Kopkovo „Dramblys“, kuriame satyriškai žvelgiama į tarybų valdžią, buvo itin mėgstamas publikos. Vėliau, prasidėjus atgimimui režisierius pastatė visą Justino Marcinkevičiaus trilogiją, kuri mūsų teatrą iškėlė į neregėtas aukštumas, buvome vieni iš pirmaujančių Lietuvoje, gastrolės Vilniuje praeidavo su milžinišku pasisekimu. Teatras turėjo tikslą, funkciją ir misiją parodyti žmonėms kelią į nepriklausomybę. Ir šią misiją jis atliko garbingai.
Teatre – kaip šeimoje
– Kaip kurdavote naują vaidmenį? Kaip jam ruošdavotės namuose?
– Kai gaudavau naują vaidmenį ir jeigu jis mane „užkabindavo“, iškart pasinerdavau į jį. Niekada neturėjau problemų dėl atminties, greitai išmokdavau tekstą, stengdavausi pagauti charakterį, ir režisieriai manimi nesiskųsdavo. Žinoma, yra buvę visko, simpatijų, antipatijų ar užgautų ambicijų, gyvenimiškų dalykų buvo daug. Anuomet po spektaklių mes privalėdavome dalyvauti jų aptarimuose, kuriuose, ypač pradžioje, pasisakydavau šiek tiek aštriau apie kolegų darbus. Bet po kurio laiko pradėjau į viską žiūrėti tolerantiškiau ir geranoriškiau, neturėjau didelių konfliktų nei su kolektyvu, nei su režisieriais.
– 1990-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę, o Klaipėda – teatrą, kuris buvo perstatytas ir smarkiai pasikeitęs, praradęs vokiškąjį veidą.
– Senasis teatras turėjo labai jaukią salę, kurios gale buvo savotiškas barjeras, prie kurio mes žiūrėdavome, kaip vaidina kolegos, nes salėje nebūdavo vietos. Tą barjerą vadinome „Stanislavskio lože“ (juokiasi). Žiūrėdavome vieni kitų spektaklius, domėdavomės vieni kitų kūryba, mūsų teatras buvo aukštumoje. Gražius santykius ir spektaklius ėmė griauti teatro rekonstrukcija, trukusi aštuonerius metus. Mes buvome išblaškyti, pastatas perstatytas, viskas pasikeitė, o po antrosios rekonstrukcijos viskas pasikeitė dar labiau. Ir ne tik architektūriškai, pasikeitė aktorių kartos, administracija, spektakliai…
– Anuomet teatro šeima buvo kur kas gyvesnė nei šiandien?..
– Tada turėjome kolektyvą, branduolį, šeimą, nepaisant tarpusavio konfliktų, buvome draugai. Tačiau buvo ir partinė „kuopelė“, kuri leisdavo sau iš ideologinės pusės, ypač per aptarimus, aštriai pasisakyti, o mes mėgdavome iš jų lengvai pasišaipyti. Mūsų kolektyvas buvo šaunus… (atsidūsta). Šiandien teatre užsilikę keli senieji aktoriai, bet viskas pasikeitė.
– Teatre ne vienerius metus veikė ansamblis „Kulisos“, kuriam rašydavote tekstus. Kokius pasirodymus rengdavote?
– Po kiekvieno kolegos jubiliejaus teatre vykdavo banketai, kurių metu pasirodydavo jūsų minimas ansamblis. Apdainuodavome jubiliatą, jo nutikimus, vaidmenis, pasireiškimus ir kitus dalykus. Kurdavome viską čia ir dabar, kad ir po spektaklio. Vakar įvyko, o šiandien mes apdainuojame. Kiek vėliau gimė kitas ansamblis „Prisirpusios mėlynės“, kurio veikloje nebedalyvavau.
Per satyros prizmę
– Kokių kuriozų esate patyrusi scenoje?
– Ko gero, juokingiausias kuriozas susijęs ne su scena, o su spalio revoliucijos metinėmis. Visuomet buvo privaloma dalyvauti mieste vykdavusiose demonstracijose, kažkas iš teatro, gal pats P. Gaidys, sugalvojo, kad mums reikia pavaizduoti revoliuciją iš spektaklio „Laiko meistrai“. Vienas iš aktorių persirengė Leninu, nusigrimavo. Scenoje gal visai ir neblogai būtų atrodęs, bet dienos šviesoje jo grimas priminė parodiją. Aš persirengiau Lida Svanceva, revoliucioniere su odiniu švarkeliu ir automatu rankose, keli aktoriai su automatais stovėjo už mūsų važiuojančiame sunkvežimyje, o šiam iš paskos ėjo būrys žmonių su vėliavomis ir socialistinių užrašų plakatais. Tai buvo tokia parodija, kad mūsų teatrui uždraudė dalyvauti mieste vykstančiose demonstracijose, tuo mes buvome labai patenkinti ir dėkingi (juokiasi). O scenoje, kažkokiame tarybiniame veikale vietoj teksto „Veidai apšviesti“ aš pasakiau „Veidai apšveisti“. Režisieriaus padėjėjas Vytautas Narkevičius tokius „perliukus“ užrašinėdavo ir viešindavo teatre, tad galėdavome kartu pasijuokti. Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, per satyros prizmę.
– Ar teko filmuotis kine?
– Dar prieš studijas konservatorijoje mane pakvietė vaidinti kino filme „Ignotas grįžta namo“, kuriame kūriau Ignoto dukterį Karusią, buvau jauna, gal aštuoniolikos metų. Gavau progą susipažinti su kinu ir jo specifika. Tačiau atsitiko taip, kad R. Juknevičius buvo itin skeptiškas dėl kino, manė, kad tai yra jaunų žmonių gadinimas ir uždraudė savo kursui filmuotis. Tad mažai kas pasiryždavo laužyti taisykles, keli bendrakursiai net metė studijas, kad galėtų filmuotis, o mano kino karjera nutrūko net neprasidėjusi. Vėliau televizija filmuodavo spektaklius ir tuščioje salėje, ir su žiūrovais, buvo įvairių bandymų, bet kinas taip nepavergė kaip teatras (šypsosi).
Gali „padaryti špagatą“
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas palikus teatrą?
– Po 61 darbo metų oficialiai palikau teatrą, nors šiandien turiu vieną vaidmenį spektaklyje „Tėvas“, jį atlieku pagal sutartį, kaip samdoma aktorė.
Man sunku priimti išėjimą iš teatro, savo amžių. Protu aš viską suvokiu, kad yra laikas dirbti, laikas išeiti, laikas gyventi. Tačiau tai suvokti itin sunku, nes ilgai turėjau vaidmenų, daug dirbau ir teatrui atidaviau nemažai metų. Niekada nebuvau be darbo. Gal todėl taip ilgai ir išsilaikiau teatre. Galbūt esu viena iš ilgiausiai Lietuvoje dirbančių aktorių.
– Ką veikiate šiandien? Koks jūsų laisvalaikis? Klaipėdiečiai žino apie jūsų begalinę meilę jūrai ir sportui…
– Aš visą gyvenimą susijusi su sportu, ir dabar galiu „padaryti špagatą“. Be abejo, esu patyrusi nemažai traumų, kurios bėgant metams nebeleido daryti specifinių akrobatinių judesių, bet ir šiandien kiekvieną dieną pradedu mankšta, savo pratimais, kitaip negaliu. Taip pat domiuosi teatrų veikla. Nors tai daryti sunku, teatrai nebegastroliuoja taip dažnai kaip anksčiau, visi užsidarę savyje. Stengiuosi skaityti ir sekti, kas vyksta aplink.
