Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ ir pačių aktorių inicijuotą spektaklį „Santuokiniai žaidimai“ kūrybinė grupė įvardijo kaip šeiminio gyvenimo akimirkų popuri arba meilės kroniką pagal Edwardo Albee (Edvardo Olbio) pjesę. Šiuo pastatymu siekta pažymėti režisieriaus Ramūno Kaubrio 30 metų kūrybinės veiklos sukaktį.
Jūratė GRIGAITIENĖ
Apie sutuoktinių porą
Iš tiesų spektaklio „Santuokiniai žaidimai“ siužetas ir fabula sukasi apie vieną sutuoktinių porą – Džilę ir Džeką, kartu gyvenančius santuokoje 30 metų. Daug tai ar mažai? Greičiausiai pakankamai laiko, kad spėtum žmogų pažinti, pamilti, pajusti, pavargti, galiausiai nusibosti ir norėti išsiskirti. Vienos rimtos, konkrečios skyrybų priežasties šioje istorijoje nėra. Šeiminė rutina. Pelėsis. Liūnas. Dumblas. Patina, aptraukianti ir gniuždanti, ardanti poros santykius neretai stipriau nei aistra ir neištikimybės nuodėmė.
Vizualus salsvai žalsvų atspalvių scenografinis sprendimas (scenografė Marta Vosyliūtė) atliepė spektaklio idėją, nes priminė pelkės, liūno, pelėsio spalvinę gamą. Iš pradžių ši žalsva, samaninė kostiumų, dekoracijų, šviesų partitūros kombinacija atrodo viliojanti, maloni, jauki. Tačiau, ilgai stebint sceninį veiksmą, scenovaizdis pradeda įgristi, tampa varginantis, erzinantis akis ir kitas jusles. Atrodo, kad spalva įgauna kvapą ir skonį, prėską kasdienės rutinos rūdžių pagraužto santuokinio gyvenimo skonį. Scenoje per scenografiją ir itin profesionalią, subtilią šviesų partitūrą atsiskleidžia daugelio sutuoktinių liūdna kasdienybės proza, žudanti romantiškąją santuokinio gyvenimo poeziją.
Scenoje kartais savo pozicijas keičiančios šešios padidintos baltos šachmatų figūros artikuliuoja mintį apie žaidimą. Daug metų diena po dienos besitęsiantį santuokinį žaidimą, kuris finale baigiasi pralaimėjimu, triuškinančiu – šachas-matas – ėjimu. Spektaklio pabaigoje net šios baltos šachmatų figūros ima iš vidaus skleisti salsvokai žalsvą nuobodulio, monotonijos švieselę. Šio nykaus monotoniško šeiminio žaidimo pirmasis nebeištveria vyras Džekas. Tiesiog vieną dieną susikrauna lagaminą ir pasako savo ilgametei partnerei, kad išeina. Visiška staigmena žmonai, nes nežinia kodėl ir kur išeina jos vyras. Rimtos skyrybų priežasties kaip ir nėra, arba ji pasislepia minkštose pakabinamos uždangos „kišenėse“.
Byra kritikos strėlės
Vyrą ir žmoną šiame spektaklyje jau ne pirmą kartą vaidina reali pora scenoje ir gyvenime Vilija Gruodytė-Šeputienė ir Ramūnas Zebleckis Šeputis.
Spektaklyje yra net keli lūžio momentai, kai vyras ryžtingai pasako žmonai ją paliekantis ir išeinantis iš namų. Žmona Džilė iš pradžių sutrinka (šioje vietoje labai tikslus aktorės vertinimas), tačiau vėliau tai priima kaip naujo žaidimo etapą, bandydama keisti nusistovėjusio šeiminio žaidimo taktiką ir taisykles.
Tačiau šioje vietoje jau byra kritikos strėlės, nes pradeda strigti vieninga vaidybos ir režisūros partitūra. Visi Džeko išėjimai tampa vienodi, pritrūksta dinamikos, vystymosi, nėra kulminacijos, stringa tempo ritmas, atsiranda monotonija.
Muzikiniai-vokaliniai intarpai pagyvina veiksmą, tačiau stilistiniu ir tematiniu požiūriu galėtų būti labiau susieti su tuo, kas realiai vyksta scenoje. Dabar dažnokai jie ne padeda, o stabdo ir dar labiau fragmentuoja pagreitį įgaunantį naratyvą.
Tikrai įdomus, dėmesio vertas epizodas, kai Džilė pradeda „traukti“ ir viešinti bendrus prisiminimus. Svarbiausias taktinis manevras ir koziris yra daug metų paslapčia nuo vyro rašytas jų intymaus gyvenimo dienoraštis-kronika. Statistika iškalbinga. Paaiškėja, kad per 30 santuokos metų buvo 3 000 aktų. Visi jie yra kruopščiai žmonos užfiksuoti, suregistruoti ir išsamiai iki intymiausių detalių aprašyti.
Intymaus dienoraščio-kronikos puslapių skaitymas intrigavo ne tik vyrą, bet ir spektaklio žiūrovus. Ar aktorių poros tarpusavio santykių dvikova įtikino? Iš pradžių taip, vėliau pritrūko vaidybos jėgos, įdomesnių prisitaikymų, įvairesnių tarpusavio bendravimo niuansų, sceninio veiksmo kaitos. Atsirado vaidybos monotonija, pristigo režisūrinių akcentų, pastiprinimo, kad E. Albee pjesės tekstas, tariamas aktorių lūpomis, pradėtų scenoje gyventi visa jėga. Gal to ir buvo siekta, nes pagrindinė tema – apie santuokos saitus / įžadus apraizgiusį pelėsį, patiną, dumblą, kurie metams bėgant nepastebimai įsismelkia į sutuoktinių santykius ir juos tykiai, bet skausmingai nužudo.
Prapuolė dramatizmas
Gaila, kad šiaip įdomioje ir aktualioje E. Albee pjesėje nebeliko tarpusavio santykių vystymosi dinamikos, kaitos, augimo, kulminacijos. Viskas susilygino ir tekėjo pernelyg vienoda, ramia vaga. Kiekvienas naujas Džeko „išėjimas“ turėjo tapti šūviu, protestu, postūmiu kažką keisti ir judėti pirmyn arba atgal. Todėl neužteko Džilei tik kelis kartus apsivynioti kaklą žalsvu ilgu šaliku, traukiamu iš vis kitos minkštos medžiaginės pakabinamos komodos-spintos kišenių, kaip pasikartojančios reakcijos į dar vieną vyro „išėjimo“ faktą.
Režisierius atsidūrė kiek nuošalėje, nepaieškojo vaidinantiems aktoriams režisūrinio pastiprinimo, saugumą garantuojančios priedangos. Pabaigoje Džilės bandymas sulaikyti sutuoktinį jėga sumanytas ir atliktas gana paviršutiniškai, negrabiai. Reikėtų labiau apgalvoti ir parepetuoti poros fizinių grumtynių sceną. Juolab kad kūrybinėje komandoje buvo ir judesio konsultantė (Rugilė Latvėnaitė). Dabar beveik finalinė scena palikta savieigai, todėl atrodė nesceniškai, nešvariai. Santuokinių žaidimų-„kišenių“ epicentre prapuolė ir pjesėje užkoduotas dramatizmas. Kodėl vyras išeina? Rimtai apsisprendęs ar tik norėdamas žmoną pagąsdinti, paerzinti ir tokiu būdu atnaujinti įsisenėjusius santykius ir pradėti santuokinį žaidimą nuo pradžių aukštesniu lygmeniu? Spektaklio pabaigoje Džekas palieka žmoną jau visiems laikams. Padeda tašką dramaturgo E. Albee meilės kronikoje be galimybės santuokinį žaidimą pratęsti ateityje.
Spektaklis ir vaidmenys gimsta tikrai ne pirmojo premjerinio pasirodymo metu. Jaudulys, atsakomybė, baimė dažnai pakiša aktoriams koją. Tikiu, kūrybinė grupė dar koreguos vaidybos, režisūros spragas, tempo-ritmo nelygumus, kad spektaklis įgautų darnų formos ir turinio skambesį. Teatras, panašiai kaip santuokinis gyvenimas, yra nuolatinis ieškojimų, paklydimų ir atradimų procesas. Anot spektaklio „Santuokiniai žaidimai“ režisieriaus R. Kaubrio, „santuokinis gyvenimas – lyg knyga, kur kiekvienas puslapis svarbus ir reikšmingas, tačiau rasti tą svarbiausią sudėtinga. Galbūt pradėti viską nuo pradžių, o gal nuo švaraus puslapio? O ką daryti jeigu tarp gausybės puslapių pasiklydai?.. Pasak pjesės autoriaus, santuoka – tai kovos arena ar net karo zona, kurioje nėra nugalėtojų, tik nusikankinę kovotojai.“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
