Amžinajame// tarp
 |
| Rolandas Rastauskas. Metimas. – V., Apostrofa, 2006. |
Sigita Bartkutė
Štai pasirodė ir Rolando Rastausko eilėraščių rinkinys Metimas (UAB „Apostrofa“, 2006), nors dar neatsitokėta nuo jo knygos „Kitas pasaulis“, literatūrologų reflektuotos visgi nedrąsiai, bet paradoksas: jau du kartus nominuotos kaip reikšmingiausio 2005 metų literatūrinio įvykio – tiek regioniniu, tiek respublikiniu mastu. Metimas pasirašytas ir oЯRa – tarsi tai būtų veidrodiškas „Kito pasaulio“ atspindys virpančiame gyvenimo paviršiuje. Veidrodiškumo, dvigubumo įspūdį sukelia ir autoriaus nuotrauka kartu su Arkadijumi Gotesmanu – perkusininku, kuriančiu absoliučiai individualų muzikos pasaulį, bet kartu ir kerintį foną R.Rastausko balsui, artistiškai aidinčiam kad ir nuo riksmo/ į šuuuu// liii/ ni// ii/ į (p. 37) jau CD. Atspindys, aidas, Stop kadras, Intro – ryškios estetinės gairės, kurios literatūros diletantui sukelia iliuziją, kad ir jis gali pajusti itin rafinuotą R.Rastausko poezijos pasaulį, nors Maldoje lyrinis subjektas bando ne tik sau įkalti, bet pakankamai negailestingai ir kitiems priminti, kad į efemerišką poezijos erdvę lįsti kaip (čia paminėkite jums „nusikaltusį“ gyvūną) nedera:
Tik
nebe-
dauginti
interpretacijų
triukšmo
Dabar, jei būčiau sveiko proto, kaip „viešoji skaitytoja“ turėčiau ir sustoti, nes užtenka to mėšlino molio/ iš kurio lipdėme/ vienas kitą// pagal/ paskutinio/ šimtmečio// paveikslą// ir// panašybę (p.57) – sako poetas, knygų pristatymuose visus įtikinėjąs ir fraze: Aš tikrovę tik aprašau. Profaniškų ir groteskiškai „literatūrologiškų“ „bandymų skaityti“ gyvenime ir taip per daug. Bet: „važiuoju toliau“, nors sarkastiškai ir suvokdama, kad man per tirštas/ […]eilių/ audinys// kurio nepajėgiu// perausti persiūti/ peradyti – p. xxiv… Vis tiek turiu pastebėti, kad esu ir įmagnetinta minimalistinės, tačiau ir kosmologiškai iškalbios Sigutės Chlebinskaitės grafikos, liudijančios, kaip pasinaudojus vien kompiuterio galimybėmis galima sukurti semantiškai itin paveikią knygos struktūrą. Kad modernią, tai aišku ir taip. O kad R.Rastausko Metimas itin modernus, liudija ir paskutinis rinkinio Poteris
Erdve mano,
Kuri nesi dangus,
Erdve mano, kurią
matuoju lietpalčiu,
Atrajok negyvus
draugus,
Įtikėjusius vėju
it Viešpačiu.
Tai atvira maldos „Tėve mūsų“ antinomija, kurioje pinasi ir apokaliptinis šiuolaikinio žmogaus skepsis, ir ganėtinai stiprus „juodojo humoro“ aidas – netgi ir su „gyvulišku“ atrajok… Visgi paskutinis ištariamas Viešpačiu – žodis, valdomas dalyvio Įtikėjusius… Eilėraštis, buvęs tarsi vien postmodernistiniu žaidimu, staiga virsta dramatišku Finale – tokiu kūriniu baigiasi CD: čia perkusininko A.Gotesmano vėl viskas tarsi tik „išbarstoma“ – dargi pagaunant mušamųjų smūgiais tarsi ir priešmirtines visa ko konvulsijas…
Malda – pagrindinis Metimo būvis. Įvardijama ir tiesiogiai, išsiveržianti ir psalminiu rečitatyvu CD – tylančiu, pritylančiu, nutylančiu – ar vien tik punktyriškai brėžiamu rožinio/ ritmu (p. 36), bet ši malda jau susiliejusi tik su brutaliu bei cinišku mūsų būviu. Užtat niekada iš anksto ir negalima įspėti, kaip ir kurioj vietoj Metimo skaitytojui veriančiai (nors drauge ir autoironiškai) dilgtelės. Tą liudija ir paties leidinio struktūra. Vis dėlto pirmiausia būtina grįžti prie R.Rastausko rinkinio pavadinimo – nuo tarsi išankstinės knygos programos.
Kas yra „metimas“ apskritai? Pirmiausia tai, kas absoliučiai nestabilu, nors pradėta gal ir valingai, ir gana tikslingai. Metimas visada yra tik procesas, kuris žymi vien „tarp“ – amžinąją viltingo tikėjimo(si) būseną ar ir baimingą kritimo laukimą… Bet argi įmanoma aprioriškai įspėti, kas Metimas yra poetui, pelniusiam iš autoritetingų literatūrologų netgi ir manieringo esteto vardą?.. Nors, radus epigrafu pasirinktą N.Miliauskaitės posmelį apie būrimo moneta nulemtą „taip“, buvo galima jau visai drąsiai įtarti, kad estetinio žaidimo „maginėmis jėgomis“ ir R.Rastauskas nevengs… Tačiau, tegu 35 p. bei ketvirtajame viršelyje išspausdintas tekstas kalba irgi tik apie būrimą moneta, R.Rastausko eilėraštyje santykis su ja skleidžiasi jau visai kitaip: atsiranda ryški adresanto ir adresato distancija – subtiliai ironiškas, bet ir ne mažiau rafinuotai autoironiškas dialogas. Taip atpažįstame jau RoRa kalbėjimo manierą, nevengiančią ir postmoderniai „įžūlių“ leksinių jungčių, – Tu/ šaukeisi/ dievų trigrašio// aš/ nuo nykščio/ paleidau monetą (išryškinta S.B.) – pakankamai svetimą minoriškam ir meditaciškai intravertiškam N.Miliauskaitės „maginiam realizmui“. Kaip ir įtarta, R.Rastausko eilėraštis nesibaigia nei „taip“, nei „ne“. Visgi jis baigiasi lyriniam subjektui tiesiog fatališkai susitelkiant tik prie maginio vyksmo, kur individas hipnoziškai nevalingais kalbos ir akių judesiais – vis/ tebe-/ sisuka// vis/ tebe-// – yra užburtas tik to, kas žvilga/ amžinajame// tarp… Kas pasakys, kuri jėga svarbesnė čia – tame vis/ tebe-/ sisuka, tame amžinajame// tarp – įcentrinė ar išcentrinė?.. Svarbiausia Metime yra tai, kad poetui ima ir itin lengvai pasiduoda kalba, kad jis i/ma ir pa/gauna tą magišką gyvenimo mirksnį, tą stop kadrą, betgi paradoksaliai lapams šlamant: „Lėčiau!“ (p.59).
Metimas sudarytas iš trijų dalių. Gotlando runelės turi labai ryškias pirmapradės skandinaviškos gamtos ribas (tik tai regima svetimšalio bei modernios kinematografinės plastikos paveikto žmogaus akimis), pakankamai tarkovskiškai suvoktą laiką ir dargi egzotišką skyriaus grafinį sprendimą (žaidžiama neįprasta numeracija, išnašomis bei ir „archyvine“(?) ruda spalva). Visas rinkinys vis dėlto pavadintas pagal antrąjį – „realistinį“(?) – skyrių, kuriame spalvų akcentai tarsi atvirkšti pirmajam, o jis ir „suklasifikuotas“ į tris dalis, per itin sunkiai atpažįstamą skaitytojui tokio skirstymo kodą – man tik pasirodė, kad pirmoji skyriaus dalis yra dramatiškiausia, o trečioji ironiškiausia (ir netgi kiek familiari), nors eilėraščiai ir parašymo laiko (trečioji dalis ir šiuo aspektu visgi „jauniausia“), ir semantiniu požiūriais visose dalyse pakankamai „margi“. Tik skyriaus pradžioje ir pabaigoje esantys tekstai (vienas jau aptartas aukščiau) yra akivaizdžios užuominos į sakralinį visa ko jame vyksmą. Tačiau pūliuojantis/ Dievo/ pirštas (p.35) – vizualaus absurdo „haiku“, kuriuo prasideda antroji knygos dalis, tradiciškesnį skaitytoją net ir suglumina. Kol nepaimamas CD.
R.Rastausko CD sudarytas iš tekstų, atrinktų tiek ir iš Gotlando runelių, tiek ir iš skyriaus Metimas, tiek ir iš knygoje nesančių apskritai. Čia poetas eina, atrodo, Lietuvoje dar nebandytu keliu, rinkinyje taip sukurdamas ir visai naują knygą. Tie kūriniai, kurie kaip tekstai atrodė ir pakankamai manieringi ar ir apskritai nežinia apie ką kalbantys, kai atsidūrė jau CD, paties autoriaus kartu su A. Gotesmanu interpretuojami, atsivėrė visai netikėtomis prasmėmis – pirmiausia ir reikia užtat grįžti prie ką tik minėto: [pūliuojantis]… Tik autoriaus balsas buvusį man „?“ pavertė netgi psalme. Kas grafiškai atrodė vien „dadaistinė“ įmantrybė, tas staiga tapo jau ir šventu – tik taip absurdiškos būties įveiktas šiuolaikinis žmogus, atrodo, ir tegali išsakyti tai, kas jam skauda dabar. Tęstinės ir tobulai artistiškos RoRa balso moduliacijos (tiesiog keri koks nors stau-/ stau-/ stau-/ staugsmas), maginiai muzikiniai kartojimai(si), meistriškai sukurtas nuolatinio buvimo tik aido būsenoje pojūtis bei saviti rečitatyvai – diletantiškai vardijama tik menka dalis to, ką R.Rastauskas geba kurti balsu. Visai kitaip man šįkart atsivėrė ir sąvoka „runos“ – iki tol suprasta daugiau tik rašto, rašmenų reikšme. R.Rastausko Gotlando runelės per savo minimalistinį deminutyvą primena ir kitka – juk taip vadinamos ir senosios karelų, estų bei suomių dainos. O ir apskritai pirminė žodžio „runa“ reikšmė – paslaptis. Tad tik su CD pajuntama oЯRa Metimo, meninio vaizdo prasme ir taip itin sinkretiško, tikroji magija.
Neišmanau, kiek čia dalyvavo moderniosios technologijos, bet R.Rastauskas improvizacijose balsu neįtikėtinai ritmiškai ir muzikaliai į neskaidomą vienį sulieja tiek žaismingą ironiją, atliekamą dargi ir džiazo ar grakštaus šokio ritmu, tiek gilų dramatizmą, tiek net rytietiškomis tonacijomis išsakomą gyvenimo nuostabą, tiek egzaltuotai bei groteskiškai aukšta gaida parodijuojamą miesčionišką bendravimo stilių, tiek „tragiškai“ „perspaudus“ ir dar kažką… Neaprėpiamą. Polifonišką. Apokaliptišką. Klausantis autoriaus, visai kitaip atrodo ir nuogos bažnyčios/ su perkūnsargiais/ užu kryžių, ir jų varpai/ išplėštais kankalais (xv). Bažnyčių, išrengtų it moterys viešumoje, įvaizdžio bei vyro lyties organų pavadinimo įpynimas nėra atsitiktinis. R.Rastausko eilėraščių „apokalipsėse“ tarsi teigiama, kad išniekinto žmogaus būseną, jei ir įmanoma kuo perduoti, tai tik menu. Ar ne todėl kelis kartus nuaidėjus: nutapyk tas lėles ir numirk/ jas surinko pamišėlė žydė, šiurpiai „barškant“ ir mušamiesiems, gimsta jau tikras ritualinis užkeikimas. Tačiau R.Rastausko eilėraštyje netikėtai gali atsirasti ir valiūkiškai autoironiškas lyrinio subjekto suvokimas, kad būtų visai prasminga […] griežtai/ nustatytu laiku/ barstyti chemikalus// iš plastikinio kruzelio/ fontanų/ spermatozaurams. Tokiame simuliakriškame santykyje su tikrove viskas meniškai vėlgi tikslu: tiek barbarizmas kruzelio, tiek paradoksaliai estetiška, nes dar ir gyvai pulsuojanti vandens lėlė/ tobula kaip/ Radausko ei ei/ ei – lėraštis – Fontanas (xxix). Taigi bet kuri šiuolaikinio meno forma tiesiog komiškai gali prasidėti nuo jau netgi ir nebekvestionuojamo, atrodytų, meninio tobulumo, nes jis: (tik pamanyk!)/ kliudo/ Gedai ir Nykai. Kai taip familiariai elgiamasi net su klasikais, tradiciškesnis suvokėjas ties tokiais eilėraščiais sutrinka gal ir ne juokais.
Metimo skaitytojas/klausytojas dažnai jaučiasi atsidūręs tarsi siurrealistinėje erdvėje. Tokią būseną ypač palaiko Gotlando runelės ir net vienas atskirai paimtas jų eilėraštis – pvz., Eiti namo (xxx). Tačiau R.Rastauskas visai nekoketuoja, kai sakosi, kad jis tik aprašo tikrovę: pvz., dramatiškieji Eiti namo bei Užsklanda ir rečitatyvas yra net autobiografiškai susiję ir su sausio 13-ąja (ypač su L.Asanavičiūte), ir su Vaidotu Dauniu, žuvusiu skrydyje oro balionu. Vis dėlto kai kurie R.Rastausko „tikrovės aprašai“ yra ir šiek tiek manieringai familiarūs. RoRa lyriniam „aš“ būtina pabrėžtinai išsiskirti šiuolaikinio meninio vyksmo centre. Nuolat užtat subjektyviai minimi žinomiausi kūriniai, garsūs Lietuvos ir pasaulio vardai – išvardinkim nors keletą eilėraščių pavadinimų: Žiūriu į Ingmaro Bergmano malūną Fore saloje, Tarkovskis Gotlande, Fontanas, Rastausko telegrama Radauskui ir t.t. Rinkinys, o ir daug jo eilėraščių yra dedikuoti žmonėms, vėlgi įsirėžusiems pakankamai ryškiai net ir į nelabai išlavintą sąmonę. Tas pats vyksta ir su svarbiausiais dabartinės kultūros įvykiais – išgirskime vien pavadinimą Balsai Geteborgo knygų mugėje… Tai nekliudo lyriniam R.Rastausko subjektui susidūrus ir su gamtos stichijomis (Vėjų išpera Ervinas) ar net Dievu – jau minėtas [pūliuojantis]. Kito tekstuose tokie dalykai būtų netgi ir atgrasūs. Tačiau aptariamasis autorius turi stiprų imunitetą sielvarto virsmui/ abstrakčių banalybių/ runomis – xiii. Nuo to R.Rastauską, atrodo, kaip tik ir saugo ne tik gilus įvairių pasaulinės kultūros sričių pažinimas, bet ir asmeniški kontaktai su nemažu skaičiumi iš tikrųjų iškilių asmenybių. Nuolatinis alsavimas pasauline kultūra tad tapo ir paties R.Rastausko kūrybos ritmu – nebeklystančia poetine klausa, kurią vis dėlto labiausiai tebeveikia klasikinė rusų eilėraščio mokykla. Tai ypač pajuntama, kai RoRa dainiškai nutęsia balsius, skaitydamas tekstus jau ir su taip tobulai asonansiškais rimais (beje, eilėraščio Kitas krantas […]kuriuo nestraksėjo Kantas lyrinis subjektas pasirodo man esąs gana prastokas scenos veikėjas ir dėl apledėję/ idėją ar švedė/ Ledynų eros miledi (xvii), bet pabrėžiu, kad tai yra tik subjektyvi diletantės nuomonė, o įžūlumas „skaityti“ viešai – jau kita problema).
Literatūrologas R.Rastauskas su edukaciniu atkaklumu vis primena, kam jis teikia kultūros prioritetus. Todėl tenka pastebėti, kad ir paties jo „moneta“, nors ir „sukasi“ ji ironiškai ar netgi kiek ir apokaliptiškai vien amžinajame// tarp, bet poetinės trajektorijos požiūriu ji yra visai ne ant pabrėžtinai RoRa/oЯRa akcentuojamos žemės – grindų ar grindinio// žvynų (xxiii)… Juk skaitytoją/klausytoją Metime užklumpa ir grakščiai žaismingas lietus lietus lietus lietus (p.48), o CD galiausiai pratrūksta (xxv) jau ir nežemiška garsų stichija, kol visai neįtraukia ir tikri kosminiai sūkuriai (įsižiūrėkim dar kartą į S.Chlebinskaitės iliustracijas) – melodingai ir nepastebimai – tarytum lengvas argo*(p.49). O visa tai, kaip esame jau patyrę, yra tik iš dangaus ir danguje…
*Sąvoka „argo“ dažniausiai žymi deklasuotųjų socialinį dialektą – pvz., vagių žargoną… Tai tik linksma pastaba, jog Metimas yra muzikalus ir intelektualiai – bravūriškai klastingai.
