Kai į pripažintą prancūzų kino kūrėją Michelį Hazanavičių kreipėsi geriausias jo tėvų draugas, rašytojas ir dramaturgas Jeanas-Claude’as Grumbergas, prašydamas pritaikyti jo novelę „Pats brangiausias krovinys“ animaciniam filmui, jis dvejojo, o ir pats M. Hazanavičius nebuvo jo pirmas pasirinkimas vadovauti ekranizacijai…
Andrius RAMANAUSKAS
Jautri tema
Rašytojo trumpa knyga labiau priminė pasaką apie Holokaustą ir nepaprastus gerumo poelgius, tamsiausiomis žmonijos valandomis. Kitaip tariant, pasakojant tokią istoriją, labai lengva nuklysti į banalų virkdantį pasakojimą. Sujaudintas tokio prašymo, M. Hazanavičius iš pradžių nenorėjo liestis prie tokios jautrios temos, be to, jis anksčiau nėra kūręs animacinio filmo ir manė, kad juo labiau niekada nekurs filmo apie Holokaustą.
58 metų režisierius M. Hazanavičius yra kilęs iš Rytų Europos žydų šeimos, atvykusios į Prancūziją iš Lietuvos 1920-aisiais. Prieš kurdamas tokią animacinę juostą jis netikėjo savimi ir galvojo, kad ši tema jam nepriklauso ir kad jis jos niekada neprisijaukins. „Oskaru“ apdovanotas lietuvių kilmės režisierius ir prancūzų kino kūrėjas daugeliui geriausiai žinomas dėl savo filmo „Artistas“ („The Artist“, 2011 m.).
„Tai buvo daugiau mano senelių ir tėvų istorija, ne mano. Gimiau Paryžiuje septintojo dešimtmečio pabaigoje ir mano vaikystė buvo nuostabi, labai laiminga. Tačiau tas laikotarpis kaip tik sutapo su Holokausto neigimo ir nepripažinimo plitimu pasaulyje, tad iki tol tylėję siaubus išgyvenusieji pradėjo kalbėti apie savo patirtį koncentracijos stovyklose”, – pasakojo režisierius.
Galiausiai po penkerių metų darbo „Pats brangiausias krovinys“ („La plus précieuse des marchandises“) pernai debiutavo Kanų kino festivalio pagrindinėje konkurso programoje, o animaciniam filmui ten retai atsiranda vietos. Filmas pasižymi ne tik jautria istorija, bet ir tapybišku vizualiniu stiliumi.
Pakeitė likimus
Filmo pasakojimas nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Netoli Aušvico, snieguotoje miško glūdumoje gyvena neturtingas medkirtys ir jo žmona. Jų kasdienybę temdo šaltis, badas ir nepriteklius, o vienintelio vaiko mirtis sugniuždė jų sielas ir pavertė gyvenimą nepakeliamu. Tačiau vieną dieną, kai atrodė, kad likimas galutinai nuo jų nusigręžė, į jų sušalusias širdis pasibeldė viltis. Pro jų namus dažnai pravažiuojantis traukinys į šaltą sniegą išmetė netikėtą „krovinį“ – į audeklą suvyniotą ir tarp medžių paliktą verkiantį kūdikį.
Šis įvykis negrįžtamai pakeitė vargingų žmonių likimus. Pro langą išmesta maža gyvybė – stebuklas ir vilties ženklas, atnešęs šilumą į tamsų moters pasaulį. Ji, nepaisydama gresiančio pavojaus, nusprendė tapti kūdikėlio mama. Parsinešusi namo mažylę, moteris susiduria su vyro medkirčio priešiškumu. Apimtas baimės ir kaustomas prietarų vyras įsitikinęs, kad šis vaikas „ne toks, kaip mes”, kad kūdikis yra „vienas iš beširdžių“, nes tik beširdžiai mėto savo vaikus iš traukinių…
Laikui bėgant mergaitės tyrumas, šypsena ir juokas sušildė medkirčio sielą. Jis suprato, kad mažylės tėvai, uždaryti traukinyje, važiuojančiame į koncentracijos stovyklą, neturėjo kito pasirinkimo ir siekė apsaugoti savo vaiką nuo baisaus likimo Aušvice. Netrukus kaimynai ir kaimo valdžia sužinojo medkirčio šeimos pagausėjimo paslaptį ir liepė atsikratyti kūdikio. Šeima susidūrė su naujais pavojais, nebegali pasitikėti niekuo. Vienas klaidingas žingsnis ar žodis gali atimti viską, kas brangu…
Animacijos privalumai
Hazanavičius šią istoriją apibūdino kaip ultrafikciją: „Man knygos istorija atrodė taip, tarsi ji visada egzistavo, ir aš norėjau, kad filmas tai perduotų.“ Filmas prasideda užkadrinio balso žodžiais: „Vieną kartą…“ ir naudoja dar vieną pasakos pasakojimo priemonę – neįvardija veikėjų vardų. „Tokiu būdu pasakojimas tampa universalus“, – sakė M. Hazanavičius. Beje, filmo užkadrinį balsą įgarsino legendinis prancūzų aktorius Jeanas-Louisas Trintignantas, kuriam tai buvo paskutinis karjeros filmas. Aktorius mirė 2022 m.
J.-C. Grumbergui ir M. Hazanavičiui iš karto buvo aišku, kad jų filmas turi būti ne vaidybinis, o animacinis. „Tokio filmo niekada nebūčiau kūręs su gyvais aktoriais vien dėl tokios temos. Visi suprantame, kad žiūrint kokį nors veiksmo filmą su Bradu Pitu, kuriame jis vaidiną šnipą, jis iš tikrųjų nėra joks šnipas. Žiūrovai savo noru „perlipa“ per tą netikrumo jausmą. Tačiau vaizduojant Holokaustą ekrane, vaizdas gali tapti labai nepatogiu ir net nepadoriu. Jei, tarkime, kurčiau vaidybinį kadrą su įkalintu žmogumi traukinyje, vykstančiame į Aušvicą, žiūrovams vis tiek būtų aišku, kad aktorius nėra alkanas arba ištroškęs, kad už kadro jo laukia maistu nukrautas stalas. Man tai yra problema. O animacijos privalumas, kad joje niekas nėra tikra. Tačiau piešiniai nemeluoja. Animacijoje nėra nieko už kadro, tik piešiniai, kurie kažką primena. Paradoksalu, bet piešiniai, kurie labai nutolę nuo tikrovės, gali būti tikroviškesni už nufilmuotą realybę“, – kalbėjo režisierius.
Primena komiksus
Hazanavičius (beje, jis yra baigęs dailės mokyklą) pats nupiešė pagrindinių personažų pradinius eskizus kaip dailininkas, o ne kaip animatorius. Režisierius teigė: „Kadangi knyga priminė tikrą klasikinę pasaką, norėjosi klasikinės animacijos, o ne 3D ar japoniško anime stiliaus.“
Jo pirminė vizija buvo remtis ankstyvųjų Disnėjaus filmų stiliumi, tačiau apvalūs, vaikiški vaizdai neatrodė tinkami istorijai. Tada jis atsigręžė į prancūzų tapybą, taip pat jį įkvėpė XIX a. japonų dailininko Hiroshige naudoti ryškūs juodi kontūrai aplink personažus. Galiausiai M. Hazanavičius ir jo animatorių komanda suderino japono ryškias linijas ir prancūzų dailininko Henri Rivière’o akvarelinį stilių. Kai kuriems piešimo stilius dar gali priminti europietiškas arba labiau prancūziškas komiksų noveles.
Nors filmas „Pats brangiausias krovinys“ buvo pradėtas kurti dar prieš Izraelio ir Gazos karą, dabar jis išleidžiamas visuotinių neramumų ir augančio antisemitizmo laikotarpiu. Paklaustas, ar šie veiksniai turėjo įtakos žiūrovų reakcijai, režisierius viename interviu atsakė: „Nemanau. Surengiau daug peržiūrų su paaugliais iš įvairių visuomenės sluoksnių, ir visus juos filmas sujaudino.”
Vienintelis neigiamas dalykas, kurį patyrė filmo komanda, tai sunkumai ieškant animacinės dramos platintojo: „verslininkai nėra tokie protingi kaip paaugliai“. M. Hazanavičiaus nuomone, filmo žinia yra labai paprasta: „Tai istorija apie pasaulio tautų geruosius žmones: vyrus ir moteris, kurie rizikavo savo gyvybe, kad padėtų kitiems. Apie žmones, kurie pasielgė teisingai. Istorija mus moko, kad mes visi galime taip pasirinkti.“
INFOBOKSAS
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Pats brangiausias krovinys“ / „La plus précieuse des marchandises“.
Žanras: animacinė drama.
Sukurta: 2024 m. Prancūzija, Belgija. Premjera Lietuvoje įvyko 2025 m. birželio 13 d.
Režisierius ir dailininkas: M. Hazanavičius.
Scenarijaus autoriai: M. Hazanavičius, J.-C. Grumbergas.
Kompozitorius: Alexandre’as Desplat.
Animacinius personažus įgarsino aktoriai: Dominique Blanc, Gregory’s Gadebois, Denisas Podalydes ir kiti.
Trukmė: 81 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
