Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dainuojanti Oksana Auškalnytė-Mockuvienė – talentinga ir darbšti jauna menininkė, be galo mėgstanti tai, ką veikia. Muzikiniame teatre Oksana sukūrė įvairių vaidmenų: Diana – operetėje „Orfėjas pragare“, Ceitelė – miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, peliukas – operoje vaikams „Žvaigždžių opera“, mergina – operoje „Meilės eliksyras“ ir daugybę kitų personažų. O. Auškalnytė-Mockuvienė baigė bakalauro ir magistro studijas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, kur įgijo atlikimo meno (dainavimo) specialybę. Ji taip pat yra Slengių šv. Jono Pauliaus II parapijos vargonininkė, subūrusi nedidelį chorą. Kaip solistė dainuoja ir gieda visoje Lietuvoje. Moko žmones dainavimo meno privačioje studijoje. Be to, ji kartu su kolege Rosana Štemanetian Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro auklėtiniams veda teatralizuoto dainavimo užsiėmimus. Oksana sakė, kad ši veikla jai suteikia daug džiaugsmo ir atveria galimybes dalytis savo žiniomis su jaunąja karta.
Žaneta SKERSYTĖ
Gyvenimo būdas
– Kokia jūsų vidinė muzikinė „natūra“: ar visada esate mecosopranas gyvenime ir širdyje?
– Taip, mecosopranas manyje – ne tik balsas, bet ir gyvenimo tonacija. Tai mano vidinė būsena, su kuria keliauju per kasdienybę: kartais subtili, švelni, o kartais – dramatiška, aistringa, kaip tikra opera. Esu baigusi operinio dainavimo mokslus ir, jei atvirai, tai buvo daugiau nei atsitiktinumas – aš nuo mažens jaučiau artumą dramai ir emocijų gelmei. Juk opera – ne tik muzikos, bet ir gyvenimo scenos, kuriose galiu gyventi šimtais skirtingų personažų. Mecosoprano tembras man visada buvo ypatingas – jis leidžia pereiti nuo šnabždesio iki šauksmo, nuo ramybės iki kulminacijos. Tai nėra tik muzikinis registras – tai gyvenimo būdas. Ir net kai dirbu vargonininke, vis tiek jaučiu tą pačią vidinę dermę. Vargonų muzika man – kaip mecosopranas: stipri, bet jautri, su šviesa ir šiek tiek vidinės dramos.
Išties aš – mecosopranas – ir gyvenime, ir širdyje. Tai daugiau nei profesija – tai mano būdas būti pasaulyje, kur galiu kalbėti be žodžių ir girdėti tylą tarp natų.
– Kuriame amplua: dainuodama teatre, grodama vargonais ar kt. dažniausiai susitinkate su „tikrąja savimi“?
– Turbūt dažniausiai su „tikrąja savimi“ susitinku tada, kai dainuoju teatre. Scenoje galiu išreikšti savo jausmus, mintis, išgyventi įvairias emocijas per muziką ir vaidmenis. Tai leidžia man būti savimi – jautria, stipria, tikra. O grodama vargonais pasineriu į tylą, ramybę ir vidinį susikaupimą. Abi šios sritys man labai artimos, todėl tikroji aš esu kažkur tarp scenos ir vargonų skambesio.
– Papasakokite apie profesijos pasirinkimą: kas atvedė į sceną, skatino siekti studijų, dainininkės karjeros?
– Viskas prasidėjo visai nekaltai – giedojau bažnyčioje ir staiga supratau, kad mano balsas ne toks jau kuklus… Skamba tvirtai, skambiai – ir nei paslėpsi, nei nutylėsi. Šeima greitai suorganizavo „karjerą“: konkursai, pasirodymai, o paskui jau ir solo pamokos. Atrodė, kad balsas pats mane tempia į sceną – aš tik spėjau vytis. Taip ir atsidūriau muzikos pasaulyje, kuriame iki šiol jaučiuosi kaip namie – tik su šiek tiek daugiau natų ir jaudulio.
Svarbi pamoka
– Kokia buvo darbo Klaipėdos muzikiniame teatre pradžia?
– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pradėjau dirbti vos sulaukus pilnametystės. Tai lyg išsipildžiusi svajonė. Įžengus į teatro erdvę viskas atrodė didinga ir šiek tiek baugino, bet jaučiau, kad esu ten, kur turiu būti. Buvau pasiruošusi daug mokytis, klausytis, stebėti. Nors pradžioje buvo jaudulio, kiekvienas pasirodymas padėjo labiau pasitikėti savimi. Supratau – scena yra ta vieta, kurioje noriu būti.
– Kuris vaidmuo labiausiai įsiminė?
– Lizės vaidmuo miuzikle „Čikaga“ – jį gavau vos pradėjusi dirbti teatre. Kaip naujokė, ką tik baigusi studijas, maniau, kad labiausiai stengsiuosi gerai dainuoti… Tačiau šis vaidmuo tapo tikru iššūkiu, nes mano personažas turėjo šokti kartu su baleto trupe visą numerį miuziklo pradžioje. Nebuvau pasiruošusi tokiems judesių išbandymams, todėl tai sukėlė daug streso – reikėjo greitai įsilieti į baleto šokėjų choreografiją ir labai stipriai neišsiskirti. Pamenu, kokia buvau pasimetusi ir abejojau, ar sugebėsiu visa tai atlikti. Tačiau įdėjus daug darbo ir pastangų, pavyko įveikti šį iššūkį. Dabar visa tai prisimenu su šypsena. Šis vaidmuo tapo svarbia pamoka, supratimu, jog teatre dainavimas, aktorystė ir judesys yra neatsiejami. Tokios patirtys ne tik ugdo profesionalumą, bet ir leidžia geriau suprasti save kaip atlikėją.
– Ar kada nors svajojote apie visiškai priešingą sceninį amplua? Tarkime, tapti blogiete?..
– Žinoma! Kuris mecosopranas bent kartą nėra pasvajojęs tapti tikra scenos blogiete? Visos tos pavojingos, paslaptingos herojės – su nuodais delne, bet aistra širdyje – tikra svajonė. O, taip – Karmen visada buvo vienas iš tų personažų, apie kurį slapta svajojau. Ji – ne tik „blogietė“, ji – laisvė, aistra, nenuspėjamumas. Vaidinti tokią moterį reiškia ne tik įžengti į sceną, bet ir peržengti ribas savyje.
Nors gyvenime nesu maištautoja, manyje tikrai gyvena dalelė Karmen – ta, kuri nebijo degti, būti kitokia, žaisti taisyklėmis… arba jas laužyti. Toks amplua – tikras dovanotas iššūkis mecosopranui. Jei tik būtų proga, į jį nerčiau visa širdimi.
Paliesti širdis
– Kokia emocija yra jūsų „variklis“ lipant į sceną – baimė, džiaugsmas, atsakomybės jausmas, o gal adrenalino pliūpsnis?
– Visa tai – baimė, džiaugsmas, adrenalinas – egzistuoja, bet tikrasis „variklis“ man visada buvo atsakomybė ir noras paliesti klausytojų širdis. Lipdama į sceną noriu, kad tai, ką jaučiu, pasiektų kitus žmones – kad garsas taptų tiltu tarp širdžių. Man svarbu ne tiesiog dainuoti, o išgyventi ir dalytis tuo, kas manyje tikra. Kai pajunti, kad kažkas salėje nustojo kvėpuoti kartu su tavimi – žinai, kad muzika atliko savo misiją.
– Ar yra kūrinys, kurį vis dar dainuodama verkiate – iš jausmo?
– Algimanto Raudonikio „Švelnumas“ – tai daina, kurią dainuodama beveik visada skiriu savo tėčiui, kurio jau trejus metus nebėra šalia. Ji man labai jautri, nes kiekvienas žodis – lyg paliestų giliausią prisiminimų kertelę. Kai skamba „tas rankų švelnumas nuo širdies ir nuo veido…“, atrodo, kad bent akimirkai vėl jaučiu jo artumą. Tai daugiau nei daina – tai mano vidinis pokalbis su tuo, kurio labai ilgiuosi.
Yra ir daug jautrių giesmių, kurios paliečia mane ne mažiau. Kartais jos prabyla tada, kai nerandu žodžių, bet noriu išreikšti tai, ką jaučia širdis. Giedojimas man visada buvo artimas – galbūt todėl, kad jame telpa ir malda, ir prisiminimas, ir tyli viltis, kad muzika pasiekia ten, kur mūsų rankos jau nebegali.
– Ką darote prieš kiekvieną pasirodymą scenoje? Gal yra koks nors asmeninis ritualas?
– Prieš pasirodymą visada sukalbu maldą. Prašau Dievo palaiminimo, ramybės ir jėgų ne tik sau, bet ir klausytojams, kad tai, ką atnešu į sceną, paliestų jų jausmus, suteiktų stiprybės. Tada persižegnoju – tyliai, bet su visu tikėjimu. Tai akimirka, kai nusiraminu ir pajuntu, kad nesu viena. Kadangi tėčio jau nebeturiu, maldoje dažnai prašau ir jo palaikymo iš aukštybių, kad jausčiau jo buvimą ir jėgą, kurią jis man visada suteikdavo. Tik tada einu į šviesą, į sceną – ir žinau, kad esu pasiruošusi.
– Scena – tai kaukė ar atvirkščiai – visiškas nuogumas?
– Manau, kad jei scenoje būsi su kauke ir vaidinsi, jog vaidini – nieko tikro neįvyks. Žmonių širdžių taip nepaliesi. Scena reikalauja atvirumo, net tam tikro nuogumo. Tik tada, kai leidiesi būti pažeidžiamas, kai neslepi jausmo ir nesistengi atrodyti „teisingai“, užgimsta tikras ryšys su publika. Man scena – tai ne kaukė, o drąsa būti savimi.
Didžiausia dovana
– Ar tikite, kad menas gali pakeisti žmogų iš esmės?
– Tikiu, nes pati tai patyriau. Menas man – ne tik veikla ar profesija, tai būdas augti, pažinti save ir kitus. Kai pradėjau dainuoti, ypač operoje, supratau, kaip stipriai kūryba veikia vidų – priverčia gilintis, išgyventi, susitikti su savimi tokia, kokia galbūt kasdien nebūčiau drįsusi būti. Ir tai keičia. Keičiantis vaidmenims, keičiuosi ir aš – tapau jautresnė, gilesnė, atviresnė pasauliui. Menas tikrai turi galią perrašyti žmogaus vidinę partitūrą.
– Jūsų mama Magdelena ir tėtis Algirdas užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo 11 vaikų. Svarstau, kodėl vis mažiau šeimų ryžtasi tokiam žygdarbiui?.. Ar buvimas viena iš 11-os vaikų šeimos jums davė ką nors ypatingo?
– Taip, esu viena iš 11-os vaikų – mūsų namai visuomet ūžė kaip mažas pasaulis. Kartais – kaip orkestro repeticija, kur visi groja savo partijas tuo pačiu metu, o kartais – kaip maža paroda: emocijų, balsų ir kojinių, niekada neturinčių poros. Mama ir tėtis padarė tikrą žygdarbį – užaugino mus ne tik pavalgydintus, bet ir dorus, darbščius, turinčius savo stuburą ir širdį.
Kodėl šiandien vis mažiau tokių didelių šeimų? Gal todėl, kad tam reikia ne tik drąsos, bet ir kantrybės atsakyti į tą patį klausimą 11 kartų. Ir, tiesą sakant, širdies talpos – didesnės už visą daugiabutį.
Augti tokioje šeimoje – tai reiškė išmokti laukti eilėje prie vonios kaip prie koncerto bilietų, žaibiškai reaguoti, kai ant stalo pasirodo kotletai, ir suprasti, kad pasaulis sukasi ne apie tave vieną. Miegojome dviaukštėse lovose – vienas virš kito, kartais net trise susiglaudę, kad būtų vietos visiems. Drabužiai dažnai būdavo „paveldimi“: jei vienas išaugo, kitas perėmė – su visomis skylutėmis, lopais ir istorijomis. O dar tie amžini „gyvenimo mūšiai“: kas pirmas užims televizorių, kas važiuos su tėvais į parduotuvę (nes visi žinojo – tas grįš ne tik su pirkiniais, bet ir su saldainiais).
Broliai ir seserys buvo ir geriausi draugai, ir „asmeniniai kritikai“, ir žiūrovai improvizuotuose koncertuose virtuvėje. Tai buvo pati geriausia gyvenimo mokykla: bendrystės, humoro, dalijimosi ir išgyvenimo meno (ypač kai lieka vienas pyrago gabalėlis). Ir žinot ką? Tokia didelė šeima išmokė ne tik dainuoti darniai, bet ir gyventi darniai – su visa partija balsų, skirtingų nuotaikų ir dideliu tempu.
Ir dar – kai turi tiek brolių ir seserų, tau niekada netrūksta palaikymo. Vienas rėks „pirmyn!“, kitas prisimins, kad dar reikia pasimelsti, o trečias tyliai padės užkulisiuose. Net kai scenoje esi viena – kažkur giliai širdyje žinai, kad esi daugiabalsė, turinti didžiulį, nuo kūdikystės įgytą palaikymą. Ir tai – didžiausia dovana.
Pėdų masažas
– Ar jūsų šeimoje buvo koks nors kasdienis dalykas, kurio niekada nepamiršite?
– Mūsų šeimoje vienas iš keisčiausių, bet ir mieliausių ritualų – pėdų masažai. Skamba gal kaip SPA, bet tai – šeimos bendravimo terapija. Kol vienam masažuoji pėdas, kitas dalijasi, kaip praėjo diena, kas supykdė, ką sapnavo ar ką norėtų valgyti. Ir nors kartais prasideda nuo „greitai pamasažuok“, baigiasi ilgu pokalbiu ir kvatojimu. Šis ritualas tęsiasi iki pat dabar – nes niekas taip nesuartina, kaip šiltos rankos ir gera tema. Tikra tiesa – pas mus pėdų masažas reiškia: „myliu tave, klausausi tavęs ir dar truputį tingiu kalbėti stovėdama“ (juokiasi).
Dar vienas mūsų ritualas – kai ateidavo svečių, mama, kaip tikra šeimos ansamblio vadybininkė, visada surengdavo „koncertus“. Nesvarbu, ar atvykdavo artimieji, draugai, ar net laiškininkai – mes svečiams dainuodavome taip, kad visi tikrai turėdavo ką prisiminti. O jei kas nors bandydavo pabėgti nuo mūsų „muzikinės programos“, mes juos suviliodavome desertu ir dar viena daina (juokiasi).
– Jūsų mama Magdelena Auškalnienė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Kaip vertinate šį mamos apdovanojimą?
– Mamos gautas apdovanojimas – ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ – tai didžiulė garbė ir labai gražus, prasmingas įvertinimas. Toks oficialus, bet kartu labai žmogiškas patvirtinimas to, ką mes visada jautėme – kad mama yra mūsų šeimos ramstis, stiprybė ir širdis.
Užauginti 11 vaikų – tai ne tik didelė atsakomybė, bet ir begalinis pasiaukojimas, meilė, kantrybė. Kai prisimenu, kad ir močiutė – mamos mama – buvo apdovanota Prezidento Valdo Adamkaus, suprantu, kad tai – ne sutapimas, o šeimos vertybių tąsa. Atrodo, kad šios stiprios moterys perduoda viena kitai ne tik gyvenimo išmintį, bet ir tylų, gražų pareigos jausmą.
Šis apdovanojimas – tarsi matoma padėka už nematomą mamų didybę. Tai ženklas, kad paprasti, kasdieniai darbai, atliekami iš meilės, turi tikrą vertę. Ir dabar tai žinome ne tik mes – tai mato visa Lietuva.
– Įdomus faktas, kad užauginusi vaikus jūsų mama ir pati siekė mokslo aukštumų. Iki tol tam neturėjo laiko.
– Mano mama – moteris, kuri savo pavyzdžiu įrodė, kad siekti žinių niekada nevėlu. Pati užaugusi gausioje 11-os vaikų šeimoje Šilalės rajone, ji baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą. Kai ištekėjo ir vaikai užaugo, mama nusprendė įgyvendinti seną svajonę – mokytis. 2007 m. Klaipėdos universitete įgijo edukologijos bakalauro laipsnį, o 2012 m. Kauno technologijos universitete tapo viešojo administravimo magistre. Atkaklumas, ryžtas ir noras tobulėti lydėjo ją visą gyvenimą. Didžiuojuosi savo mama – ji įkvėpimas ne tik man, bet ir visiems, kurie tiki, kad niekada nevėlu siekti daugiau.
Šeimos choras
– Ką jums reiškia 2022 m. jums skirtas aukštas jūsų gimtojo rajono įvertinimas – Šilalės rajono savivaldybės apdovanojimas „Pagarbos lašas“?
– Tai didžiulė garbė ir atsakomybė. Juk esu kilusi iš Kvėdarnos miestelio Šilalės rajone – ten prasidėjo mano gyvenimo kelionė. Šilalė man yra daugiau nei tiesiog geografinė vieta. Tai žmonės, bendruomenė ir tradicijos, kurios formavo mano vertybes ir požiūrį į gyvenimą.
– Ar savo šeimoje jaučiatės „žvaigžde“, ar vis dar – vienuoliktoji dalelė visumos?
– Nors scena, muzika ir šviesos kartais leidžia pasijusti žvaigžde, šeimoje aš vis dar esu tiesiog vienuoliktoji dalelė visumos. Ir tai – tikra dovana.
Mūsų šeimoje kiekvienas turi savo šviesą: vieni spindi humoro jausmu, kiti – rūpesčiu, darbštumu ar gebėjimu suvienyti visus prie stalo. Čia niekas nevaidina – visi esame savi, lygūs, mylimi už tai, kas esame. Šeimoje nėra solistų – tik gražiai skambantis choras, kuriame svarbus kiekvienas balsas. Kai grįžtu po koncertų, labai gera tiesiog pabūti savimi. Nes net jei scenoje girdėti plojimai, namuose svarbiausias tampa bendras gyvenimo ritmas.
– Ar prisimenate pirmą kartą, kai kažkas pasakė: „Tu turi balsą“? Ką tada pajutote? Įdomu, kokia jūsų vaikystės daina?
– Pirmą kartą, kad turiu balsą, sužinojau ne iš mokytojų ar komisijų, o iš bažnyčios žmonių – tikrų „gyvo garso“ vertintojų. Giedodavome su sesėmis ir dažnai išgirsdavome: „Auškalnytės gražiai gieda!“ Kartais net prieidavo atvykę svečiai ir pasakydavo: „Net Vilniaus katedroje taip neskamba.“ Tuo metu dar nelabai supratau, ką tai reiškia, bet širdyje tokie žodžiai pasiliko ilgam – kaip pirmasis, tylus, bet labai svarbus paskatinimas.
Laikui bėgant vis dažniau buvau kviečiama giedoti minėjimuose, laidotuvėse, šventėse. Ir nors dar buvau vaikas, po truputį pajutau, kad balsas – tai ne tik muzika. Tai gali būti paguoda, artumas, buvimas šalia tada, kai žodžių nebepakanka, o tylos – per daug.
O mano vaikystės giesmė – „Viešpats pakrantėj stovėjo“. Kaskart, kai nuvykdavome pas močiutę, ji vis paprašydavo pagiedoti jos mylimiausią giesmę. Mes su sesėmis užtraukdavome dvibalsiu – jautriai, paprastai, bet iš visos širdies. Tai buvo ypatingas šeimos momentas, kuris iki šiol gyvena manyje – kaip meilės, švelnumo ir artumo prisiminimas.
Vidinis kompasas
– Kartu su kolege mokote Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro auklėtinius teatralizuoto dainavimo. Ką pirmiausia pamatote savo mokiniuose – balsą, talentą ar sielą?
– Pirmiausia ieškau ne balso galios ar tobulos technikos, o gyvo žvilgsnio ir ugnelės viduje. Balsą galima ištreniruoti, kvėpavimą sustyguoti, sceninės laikysenos išmokyti. Bet jei žmogus viduje „tyli“, jei nėra to vidinio virpesio – jokios natos nepadės.
Kai tik pajuntu, kad kažkas „kutena sieloje“ – tada jau galima kibti į kūrybą: ieškoti, vaidinti, dainuoti. Nes teatralizuotas dainavimas – ne apie tai, kaip teisingai užgiedoti, o apie tai, kad žiūrovai ne tik girdėtų, bet ir jaustų. O mūsų, mokytojų, užduotis – padėti tam žmogaus pasauliui išlįsti į sceną ir ten šviesti. Kartais – net stipriau už patį balsą.
– Kuo svarbus teatralizuotas dainavimas?
– Teatralizuotas dainavimas – tai tarsi muzikinis žaidimas su vaizduote. Čia svarbu ne tik pataikyti į natą, bet ir parodyti, ką jauti. Kartais net viena išraiškinga akimis „nugiedota“ frazė paveikia labiau nei visa daina. Vaikai tai greitai perpranta – ir tada prasideda tikra kūryba. Nuo drovaus žvilgsnio prie drąsaus solo – ir net patys nustemba, kiek visko savyje turi.
– Gal tai, kad esate iš didelės šeimos, padeda sutarti su vaikais?
– Labai. Moku kalbėti ir su ramesniais, ir su „orkestru galvoje“. Gal todėl man su vaikais lengva – jiems nereikia prieš mane vaidinti, užtenka būti savimi, o aš jau randu būdą, kaip tą „vidinį koncertą“ išgirsti ir išlaisvinti.
– Ar jūsų pačios mokytojų frazės vis dar skamba galvoje? Kuri iš jų įsirėžė visam gyvenimui?
– Operinį dainavimą studijavau pas gerbiamą profesorę Valentiną Vadoklienę. Per šešerius metus buvo daug pamokų, daug vertingų frazių, bet viena liko visam gyvenimui: „Į sceną lipi ne tam, kad tiesiog padainuotum – tu turi ta daina kalbėti. Neužtenka turėti balsą, reikia turėti, ką pasakyti.“
Tada tai atrodė graži frazė, bet metams bėgant ji vis labiau įgauna prasmę. Nes tikrai – scena nėra tik vieta parodyti, ką išmokai techniškai. Scena – tai pokalbis su žiūrovais. O kad galėtum kalbėti per muziką, reikia pačiam būti gyvu viduje: domėtis, skaityti, matyti pasaulį plačiau. Tą profesorės žodį nešiojuosi iki šiol – kaip vidinį kompasą.
Drąsa ir terapija
– Kas svarbiau mokiniui – drąsa ar technika?
– Jei reikėtų rinktis techniką ar drąsą, tai pirmiausia rinkčiausi drąsą. Nes ką reiškia tobulai dainuoti, jei bijai net burną atverti? Gali žinoti visas kvėpavimo schemas, bet jei drebi kaip epušės lapas – iš tų žinių jokios naudos.
Drąsa – tai tas vidinis „varikliukas“, kuris sako: „Einu, dainuosiu, ir kas bus – tas.“ O technika? Ji ateina. Pamažu, su darbu, su klaidomis, su geru mokytoju šalia. Bet be drąsos – nė žingsnio. Net į repeticijų salę. Taigi geriau drąsus su kreiva nata, nei tylus su idealia diafragma.
– Laisvalaikiu mokote dainuoti Sofią Merkelytę, kurios talentas ir pasiekimai (tokie kaip dalyvavimas prestižiniuose konkursuose, pvz., „Dainų dainelėje“) džiugina tiek šeimą, tiek platesnę auditoriją. Ko jūsų šešerių metų dukterėčia jus išmokė apie muziką?
– Mokyti šeimos narį, ypač Sofią – tikras iššūkis! Esu jos krikšto mama, todėl ji mane pažįsta geriau nei kas nors kitas, ir mūsų pamokos dažnai virsta mažais „šeimos koncertais“, kuriuose ji ne tik dainuoja, bet ir pati kuria taisykles. Vis dėlto džiaugiuosi, kad ji nori būti kaip aš ir dainuoti – tai man didžiausia dovana, net jei kartais ji mano, kad žino geriau, kaip turi skambėti. Kiekvienas jos žingsnis primena, kad muzikos pamokos ne visada remiasi natomis – kartais jos prasideda tiesiog per šypsenas ir nuotykius.
– Dar kitus mokote solinio dainavimo. Papasakokite, kas tampa jūsų mokiniais.
– Dirbu privačioje muzikos studijoje, kur solo dainavimo pamokas dažniausiai renkasi suaugusieji – žmonės, kurie širdyje visada jautė ryšį su muzika. Vieni kadaise dainavo, bet neišdrįso eiti toliau. Kiti pabandė mokytis muzikos mokykloje, bet metė, o dabar grįžta norėdami atrasti save iš naujo. Kai kuriems tai – būdas rasti vidinę ramybę, pabėgti nuo kasdienybės triukšmo. Kiti dainavimą renkasi kaip atsipalaidavimą, net savotišką dvasinę reabilitaciją, ieškant atgaivos nuo gyvenimo bėgimo ir įtampos. Dainavimas jiems tampa lyg gilesnio kvėpavimo forma – kai pagaliau išgirsti ne tik garsą, bet ir save.
Man labai gražu stebėti, kaip žmonės atsiskleidžia – ne dėl scenos ar publikos, o tiesiog dėl savęs. Ir kai akys pradeda švytėti po pirmo išdainuoto posmelio, supranti, kad vyksta kažkas labai tikro. Tada dainavimas tampa ne tik pamoka, bet ir terapija.
Šventas nuotykis
– Kaip tapote vargonininke?
– Iš pradžių tiesiog eidavau į bažnyčią Kvėdarnoje kartu su savo vyresne sese, kai ji ten grodavo vargonais ir giedodavo. Man tai buvo tarsi šventas nuotykis: šiek tiek paslaptinga, šiek tiek atsakinga ir labai jauku.
Kai sesuo baigė mokyklą, klebonas pažvelgė į mane ir tarė: „Na, ką, perimsi estafetę?“ Ir ką gi – būdama devintokė jau sėdau prie vargonų. Tiesa, kartais tekdavo pamokas iškeisti į laidotuves, bet širdyje tai visada atrodė svarbu.
Vėliau, kai išvykau studijuoti į Klaipėdą, sekmadieniais vis dar grįždavau – pagroti, pagiedoti mišių metu, per minėjimus, vestuves. Ilgainiui pradėjau „keliaujančios vargonininkės“ karjerą – važiuodavau ten, kur kviesdavo: kartais – į vestuves, kartais – pas gimines, kartais koncertuodavau visai nepažįstamiems, bet labai mėgstantiems muziką žmonėms.
O Slengių parapijoje atsiradau beveik atsitiktinai – pakoncertavau po mišių ir sulaukiau kvietimo: „Gal nori pasilikti visam laikui?“ Ir taip dar vieni vargonai atvėrė savo duris, o aš… Kaip visada, negalėjau neatsiliepti. Nes kai jau kartą įeini į bažnyčią ne kaip klausytojas, o kaip muzikos dalis – taip lengvai nebeišeisi. Ir, tiesą pasakius, nė nesinori.
– Gal galite papasakoti apie savo pažintį su vyru, įsižiebusius jausmus? Būtų gražu susilaukti 11-os vaikų?
– Su vyru susipažinome jūreivystės mokyklos bendrabutyje – taip, skamba netikėtai, bet likimas mėgsta tokius siužetus. Kadangi tame bendrabutyje viena po kitos gyveno dvi mano sesės, o vėliau ten apsigyvenau ir aš, buvau jau trečioji „kambario karta“. Atrodo, tas kambarys laukė savos meilės istorijos.
Mudu esame iš visiškai skirtingų pasaulių: aš – iš meno, jis – iš tiksliųjų mokslų. Aš – su natomis, jis – su formulėmis. Aš – emocijų bangomis, jis – grafikais. Kartais juokauju, kad mūsų gyvenimas – tai duetas tarp „do“ ir „duomenų“. Bet kažkaip viskas susidėliojo – skirtingi pasauliai papildė vienas kitą.
O ar būtų gražu turėti 11 vaikų?.. Būdama viena iš 11-os, žinau, koks tai ypatingas pasaulis – pilnas gyvybės, juoko, šurmulio ir neišsenkančios meilės. Bet, jei atvirai, mudu jau gerokai pavėlavome į tą traukinį. Be to, tokia šeima – ne tik graži svajonė, bet ir milžiniška atsakomybė. Šiandienos pasaulyje, kur viskas skuba, reikalauja dėmesio ir jėgų, tai būtų tikra didvyrių misija. Reikia daug kantrybės, stiprybės ir širdies talpos. Todėl su didele pagarba žvelgiu į savo tėvus. O pati, tiesą sakant, džiaugčiausi, jei gyvenimas padovanotų bent vieną.
Apie keliones
– Su vyru daug keliaujate. Kas labiausiai įsimena? Gal teko išbandyti savo balsą ir padainuoti kokioje nors netikėtoje vietoje, pvz., kalnuose?
– Su vyru tikrai mėgstame keliauti. O kelionėse viskas būna kitaip: garsai, kvapai, nuotaikos. Labiausiai įsimena ne prabangūs viešbučiai ar restoranai, o tos netikėtos akimirkos, kai sustoji, apsidairai – ir širdis pradeda dainuoti pati. Kartais būna, kad kelionėje tyliai sau dainuoju, o vyras žiūri į mane ir sako: „O, tai tu čia dabar gamtai koncertuoji?“ Na, o jei rimtai, tai kai dainuoji kalnuose, jūros pakrantėje ar viduryje laukų, jautiesi kaip superžvaigždė – žiūrovų lyg ir nėra, bet gamta tikrai be aplodismentų nepaleidžia.
– Ką visada pasiimate į kelionę? Ne daiktą, o įsitikinimą, kad?..
– …Kad gražiausi dalykai atsitinka tada, kai leidi jiems atsitikti. Kai nesistengi visko kontroliuoti iki smulkmenų, kai tiesiog pasitiki vieta, žmonėmis ir netikėtumais. Pasiimu ir tylų pažadą nepraleisti nė vieno vaizdo, kvapo ar jausmo, nes kartais vienas žvilgsnis gali pasakyti daugiau nei visas nuotraukų albumas. Ir, žinoma, visada pasiimu dėkingumą už tai, kad galiu eiti, matyti, patirti ir, kas žino, gal net uždainuoti kalnuose.
– Kelionė į save – ar ji ilgesnė nei į bet kurį pasaulio kraštą?
– Tikrai ilgesnė. Nes, jei į kelionę po pasaulį gali apsiauti batelius ir susikrauti lagaminą, tai keliaujant į save reikia nemažai atsarginių minčių ir šiek tiek kantrybės. Ir jei pasaulio krašte gali užsukti į kavinę, pasimėgauti vaizdais ir grįžti atgal, tai į save keliaujant gali tekti sustoti ir paieškoti bilietų… Nes tikslas vis tiek slepiasi kažkur viduje.
Bet kokiu atveju, kelionė į save visada turi šį tą daugiau – kasdien atrandi ką nors naujo, o vietos tikrai niekada neįmanoma perprasti iki galo.
– Kaip manote, kam labiausiai skolinga esate už tai, kas esate šiandien?
– Pirmiausia, manau, esu dėkinga savo mamai ir tėčiui, kurie sukūrė mane tokią, kokia esu. Be jų meilės, paramos ir išminties tikrai nebūčiau tapusi žmogumi, kuris drąsiai žengia per gyvenimą. Aplinka, kurioje užaugau, man suteikė ne tik vertybes, bet ir galimybę atrasti save. Ir galiausiai esu dėkinga Viešpačiui, kuris nuolat lydi mano kelionę ir suteikia stiprybės tada, kai jos labiausiai reikia.
