Karaliaučiaus teatrui ne kartą teko patirti įvairaus pobūdžio krizių, kurių metu ne visada pavykdavo užtikrinti sėkmingą ir meniškai vertingą teatro veiklą. Pagrindinė sunkumų priežastis dažniausiai būdavo nepakankama teatro finansinė padėtis, lėmusi dažną direktorių, kapelmeisterių, atlikėjų kaitą. (Per XIX a. pasikeitė maždaug 40 teatro direktorių; jam yra vadovavusi net kelių asmenų valdyba, teatro draugija, „miesto diduomenė“ ir kt.). Viena tokių krizių, grėsusi bankrotu, Karaliaučiaus operos trupę ištiko XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Šiuo sunkiu laikotarpiu iš teatro išvyko vienas iš kapelmeisterių; strigo spektaklių rodymo tvarkaraštis. Gelbėdamas padėtį, tuometis Karaliaučiaus teatro direktorius Antonas Hübschas, 1936 m. vasarą kapelmeisterio pareigoms pasikvietė būsimąjį garsų vokiečių kompozitorių, tuomet 23 m. jaunuolį Richardą Wagnerį (1813–1883).
Daiva KŠANIENĖ
Neturėjo kito pasirinkimo
Wagneris į jam nežinomą, svetimą kraštą – Mažąją Lietuvą vyko nenoromis, tačiau neturėjo kito pasirinkimo: Magdeburgo teatras, kuriame dirbo prieš tai, bankrutavo, jis pats skurdo, buvo nuolat įsiskolinęs, o kreditoriai negailestingai persekiojo. Be to, šiame teatre nesėkmę patyrė ką tik jo sukurtos ir paties diriguojamos operos „Uždrausta meilė“ premjera. Nuotaiką kiek skaidrino viena itin maloni priežastis. Karaliaučiuje R. Wagnerio laukė mylimoji Wilhelminna (Minna) Planer, kuri jau anksčiau buvo atvykusi į šį miestą ir spėjo teatre išgarsėti kaip puiki aktorė ir dainininkė.
Į Karaliaučių R. Wagneris išsiruošė 1836 m. liepos 7 d. Ši kelionė kompozitoriaus prisiminimuose liko kaip labai varginanti ir niūri: „Jam atrodė, kad važiuoja į pasaulio kraštą, nes karieta kasdien dardėjo per neapgyvendintas pasienio teritorijas.“ Vėliau kompozitorius prisiminė: „Didžiausią kelionės dalį teko plaukti laivu per Kuršių marias. Bjaurus oras ir netikęs vėjas. Viena melancholiškiausių ir liūdniausių kelionių, kokią esu turėjęs.“1
Karaliaučiaus teatre R.Wagneris tikėjosi, kaip buvo žadėta, gauti pagrindinio kapelmeisterio vietą, tačiau direktorius žodžio neištesėjo ir kažkodėl į šias pareigas paskyrė dirigentą Louisą Schubertą. R. Wagneriui teko antrojo kapelmeisterio pareigos. Jaunasis dirigentas pastatė Carlo Marios von Weberio operą „Eurianta“, dirigavo simfoninius koncertus. Manoma, kad L. Schubertas, jau tada įžvelgęs R. Wagnerio talentą, matęs jame akivaizdų konkurentą, nesveikai pavydėdamas, visokeriopai trukdė jaunajam muzikui reikštis ir įsitvirtinti. Tad R. Wagneris Karaliaučiuje visais požiūriais jautėsi prastai. Materialinė padėtis taip pat nepasitaisė; jį apniko depresija. Kūrybai nebuvo laiko ir nusiteikimo. Laiške Robertui Schumannui jis guodėsi, kad „jaučiasi lyg Sibiro tremtinys ir yra nelaimingas gyvendamas toli nuo civilizuotos Vokietijos“2. Vėliau prisiminimuose rašė: „Vargingiausioj būklėj, įskaudintas, varginamas šiurkštaus klimato, kuris net vasaros vakarais gniaužė drėgnu šalčiu, gyvenau dienas, kurios man kaip menininkui nieko nedavė. Vien vidinis ryžtas priešinosi gyvenimo sunkumams…“
Gastroliavo Klaipėdoje
Gyvendamas ne pačius geriausius laikus, siekdamas pagerinti savo finansinę padėtį, Karaliaučiaus teatras dažnai rengdavo gastroles kituose Rytprūsių miestuose. 1836 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais Karaliaučiaus teatras gastroliavo Klaipėdoje. Šias gastroles rėmė 1826 m. Klaipėdoje įsikūrusi ir ilgus dešimtmečius gyvavusi vokiečių kultūrinė organizacija „Concordia“, kuri organizuodavo gastroles, teatro orkestro koncertus, kviesdavosi kitų miestų teatrų operų trupes. Svečių atvykimą visokeriopai palaikė ir nuo 1832 m. Klaipėdos teatrui vadovavę direktoriai Heinrichas Jostas ir Augustas Krügeris.
Viešnagės Klaipėdoje metu Karaliaučiaus operai vadovavo R. Wagneris. Pagrindinis dirigentas L. Schubertas į šias karalystės užkampio gastroles vykti nepanoro; daug rūpesčių jam kėlė visiškai ant bankroto slenksčio atsidūręs teatras.
Į pasirodymus Klaipėdos teatre jaunasis kapelmeisteris R. Wagneris dėjo dideles viltis, puoselėjo gražias iliuzijas, nes, niekieno nekontroliuojamas, nevaržomas, jis tikėjosi parodyti savo nepaprastus dirigento sugebėjimus. Deja, L Schubertas, matydamas R. Wagnerio ryžtą ir užsidegimą, pabūgęs konkurencijos, pats atvyko diriguoti svarbesnius spektaklius ir koncertus. Tad R. Wagneriui teko tik antraeiliai pastatymai; jis taip pat dirigavo repeticijose, rodomiems spektakliams kūrė įvairius tuo metu populiarius muzikinius „pagražinimus“, paprastai vadintus uvertiūromis. Tačiau net antraeiliai pasirodymai R. Wagneriui Klaipėdoje buvo labai sėkmingi. Publika žavėjosi jo dirigavimu, temperamentu: „Dirigento lazdelė energingai švytravo jo rankose, apmautose baltomis odos pirštinaitėmis.“3 Karaliaučiaus operos spektakliuose talkindavo ir klaipėdiečiai muzikai. J. Sembritzkis iš klaipėdiečių orkestrantų, grojusių R. Wagnerio diriguojamus veikalus, mini brolius H. ir A. Beendinskius bei G. Erlichą. Orkestras, diriguojamas R. Wagnerio, koncertuodavo miesto teatre, retkarčiais viešbučio „Viktorija“ salėje.
Laikas nenuėjo veltui
Klaipėdos publika, kuriai operos žanras jau buvo pažįstamas, Karaliaučiaus trupės ir R. Wagnerio pasirodymus priėmė palankiai. Muzikinių sceninių žanrų kūriniai Klaipėdoje skambėjo nuo 1820 m. (teatras įkurtas 1785 m.), tad klaipėdiškiai jau buvo klausęsi W. A. Mozarto, G. Rossini, G. Donizetti, G. Paisielo, D. F. Aubero, W. Müllerio, N. Isouardo ir kt. operų.
Pasibaigus gastrolėms Klaipėdoje, 1836 m. spalio pradžioje R. Wagneris kartu su teatru grįžo į Karaliaučių. Po poros mėnesių jis vedė savo išrinktąją, garsią dainininkę W. Planer. Jungtuvės įvyko 1936 m. lapkričio 24 d. Karaliaučiaus šiaurinio rajono – Trakiemio (Tragheim) parapijos bažnyčioje. Žmonos benefisui R. Wagneris parengė didelį pasisekimą turėjusią D. F. Aubero operą „Nebylė iš Portici“, kurioje W. Planer-Wagner atliko Fenelos vaidmenį.
Gyvenimas Karaliaučiuje R. Wagneriui paliko dvilypius potyrius. Viena vertus, skurdi buitis, žvarbus klimatas jam kėlė niūrų nepasitenkinimą, kita vertus – savita, neįprasta aplinka žadino kūrybinių sumanymų užuomazgas, susidomėjimą krašto mitologija. Vidinio menininko balso šaukiamas, R. Wagneris Karaliaučiuje stengėsi kurti; pasirodė keli interliudai, proginiai kūrinėliai. Tačiau svarbiausia, kad šiame Rytų Prūsijos mieste jis brandino būsimų, naujų ir reikšmingų kūrinių idėjas. Tuo metu perskaityta E. T. A. Hoffmanno novelė „Dainininkų varžybos Vartburgo pilyje“ („Sängerkrieg auf der Wartburg“) stipriai paveikė kompozitoriaus vaizduotę. Vėliau, jau ėmęsis kurti operą „Tanhoizeris“ („Tannhäuser“), R. Wagneris prisiminė šį įspūdį ir juo rėmėsi. Tad laikas, praleistas Karaliaučiuje, nenuėjo veltui.
Karaliaučiuje kompozitorius sukūrė ir uvertiūrą pagal britų patriotinės dainos melodiją „Rule, Britania!“ („Valdyk, Britanija!“). R. Schumanno Leipzige leidžiamame „Naujajame muzikos laikraštyje“ („Neue Zeitschrift für Musik“) muzikos kritikas Eduardas Sobolewskis apie šią uvertiūrą atsiliepė labai palankiai. Susižavėjęs šia uvertiūra, ištikimas R. Wagnerio muzikos gerbėjas, aristokratas Mylordas Johnas, finansiškai parėmė Karaliaučiaus periodu kompozitoriaus sukurtą muziką romantinei istorinei dramai pagal Zacharijaus Wernerio literatūrinį veikalą „Paskutinis pagonių sąmokslas Prūsijoje“ arba „Vokiečių riterių ordinas Karaliaučiuje“ („Die letzte Verschwörung der Heiden in Preussland“ oder „Der Orden der deutschen Ritter in Königsberg“). Premjera įvyko 1837 m. Šiame spektaklyje W. Planer-Wagner vaidino pagonių mergaitę Margą. Tarp kitų personažų yra prūsų dievai Patrimpas, Pikuolis, Perkūnas. Spektaklio muziką sudaro Preliudas, Maršas, krivių, jaunuolių, mergelių chorai, solo intarpai ir kt. Spektaklis buvo parodytas vos vieną kartą. Tik po šimto metų, 1937-aisiais, jis buvo vėl pastatytas Karaliaučiaus teatre.
Rygos vokiečių teatre
Įsitvirtinti Karaliaučiuje ilgesniam laikui R. Wagneriui nepavyko, nes 1837 m. pavasarį teatras bankrutavo; net menkučio atlyginimo niekas nebemokėjo.
Savo buities, muzikinės veiklos ir kūrybos sąlygomis R. Wagneris nei Karaliaučiuje, nei Klaipėdoje nebuvo patenkintas. Nusiminęs rašė: „Liūdna viešnagė Klaipėdoje, apgailėtinas mano daliai tekęs vaidmuo, kai atsidūriau varganoje padėtyje, įskaudintas, kenčiąs nuo atšiauraus klimato, kuris net vasaros vakarais apgaubdavo mane šiurpia vėsa, mano meninei raidai buvo vėjais paleistas laikas.“4 Be to, vėl įklimpęs į nemažas skolas, sekiojamas kreditorių, kompozitorius turėjo slapstytis, vengdamas (dėl tos pačios priežasties) ir Vokietijos miestų.
Ir vėl R. Wagneriui teko karštligiškai ieškoti dirigento darbo. Kviečiamas savo seno bičiulio, kompozitoriaus H. L. E. Dorno, dirbusio Rygos bažnytinės muzikos direktoriumi, kompozitorius patraukė į jam taip pat ne itin patrauklios, šaltoko klimato Baltijos šalies – Rusijos imperijai priklausančios Latvijos Rygos vokiečių teatrą. Atvykęs 1837 m. rugpjūčio 21 d., R. Wagneris su Rygos teatro direktoriumi Karlu von Holtajumi sudarė išsvajotą dvejų metų darbo sutartį kapelmeisterio pareigoms. Šiame teatre jis dirigavo operas, koncertus, pagal užsakymą kūrė muzikos kūrinius – uvertiūras, melodramas ir kt. Ėmėsi ir savarankiškos papildomos veiklos; su savo suburtu 24 muzikantų orkestru parengė šešių koncertų ciklą (sėkmingai atliko net L. van Beethoveno VII simfoniją). Viename jų skambėjo paties R. Wagnerio kūriniai. Intensyviai dirbdamas, jis tuo pačiu metu rašė operos „Rienzi“ libretą ir kūrė jos muzikinius fragmentus.
Rygos teatro direktoriui, labiau mėgusiam lengvo pobūdžio muzikinius spektaklius, rimta, aktyvi R. Wagnerio veikla ėmė nebepatikti. K. von Holtajų erzino ir aštrokos naujojo dirigento charakterio savybės, nepakantumas pastaboms, kitų nuomonės nepaisymas, pykčio protrūkiai, kildavę dėl mažiausių smulkmenų ir pan. R. Wagneris dar bandė įsiteikti direktoriui ir Rygos publikai, imdamasis kurti lengvą komišką operą „Laiminga meškinų šeima“ arabų pasakos motyvais iš rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“, tačiau greitai darbą metė, pajutęs, kad negali prisiversti rašyti trivialios, pigiam skoniui skirtos muzikos. K. von Holtajus atleido R. Wagnerį iš darbo dar nepasibaigus sutarties laikui.
1839 m. birželio 25 d. R. Wagneris Rygos teatro spektaklį, vykusį Mintaujoje (Jelgavoje), dirigavo paskutinį kartą. Tuo metu kompozitorius patyrė dar vieną nesėkmę – pažadėta atsilaisvinusi kito Rygos teatro muzikinio direktoriaus vieta ir vėl atiteko ne jam, o skaudžiausia – ilgamečiam R. Wagnerio bičiuliui H. L. E. Dornui. Nusivylęs ir nelaimingas R. Wagneris nutarė iš Rygos išvykti. Jo, kaip ir Minnos, svajonė buvo Paryžius; abu net lankė prancūzų kalbos pamokas. Legaliai išvykti iš Rusijos imperijos kompozitorius negalėjo, nes ant kulnų lipo kreditoriai. Pagal carinės Rusijos įstatymus, iš imperijos išvykstantiems asmenims, norint gauti kelionės pasą, apie tai būtinai reikėjo paskelbti vietos laikraštyje. Toks viešumas Wagnerių porai grėsė skolininkų kalėjimu.
Paliko Baltijos kraštus
Patariamas ir padedamas savo gero draugo, didelio teatro gerbėjo, pirklio Abrahamo Möllerio, nepaisant daugybės pavojų, R. Wagneris su žmona ir mylimu niufaundlendo veislės šunimi Roberiu ryžosi nelegaliai kirsti valstybių sieną. Liepos 9–11 d. bėgliai įvykdė savo sumanymą: karieta su slaptais keleiviais išvyko iš Mintaujos (maždaug 50 km į pietus nuo Rygos) Prūsijos sienos link senuoju pašto keliu, nutiestu dar XVIII a. iš Berlyno į Peterburgą (per Rygą); pravažiavo pro Tauragę, kitus Lietuvos miestelius. Pasienyje bėglius pasitikęs A. Mölleris slaptais takais atvedė juos į kontrabandininkų karčemą, kur reikėjo laukti pasamdyto vedlio. Pėsčiomis, braudamiesi per bruzgynus, griovius, išsigandę, saugodamiesi pasienio sargybinių kulkų, bėgliai galų gale atsidūrė Prūsijoje. Čia taip pat buvo nesaugu; Karaliaučiaus kreditoriai nesnaudė. Tad aplinkiniais keliais, per Tilžę, kitus aplinkinius miestelius, keliautojai pasiekė Prūsijos pajūrio miestą Piliavą (Pillau, dabar Baltijsk). Jie troško kuo greičiau palikti šį kraštą ir nutolti nuo Prūsijos krantų. Liepos 19 d. Piliavoje įlipę į mažą prekybinį burlaivį „Thetis“ (liet. Tetidė – mitologinė jūros deivė, Achilo motina), R. Wagneris ir jo žmona su palengvėjimu paliko Baltijos kraštus. Laivo kursas vedė į Londoną. Keliauti kitomis tuomečio transporto priemonėmis jie negalėjo: pašto karietos neimdavo šunų ir brangiai kainavo, traukinio iš Rytų Prūsijos į Paryžių nebuvo, liko kelionė laivu.5
Vietoje numatytų kelių dienų laivas Anglijos krantų link plaukė net tris su puse savaitės dėl netikėtų ir neįprastų tam metų laikui didžiulių štormų (Temzės žiotis burlaivis pasiekė tik rugpjūčio 12 d.). Be kelionės metu išgyvento didžiulio siaubo, nevilties, R. Wagneris patyrė ir nepakartojamų įspūdžių. Audringos, šėlstančios jūros, joje besiblaškančio mažo laivelio paveikslas, šiurpūs, bet kartu ir romantiški išgyvenimai, jūreivių pasakojimai žadino menininko kūrybines galias; brendo būsimos operos kontūrai. Juos dar labiau išryškino kelionės metu R. Wagnerio skaitoma Heinricho Heine’s novelė apie skrajojantį olandą, kurį lemtingoji audra užklupo būtent tose vandenų platybėse, kur atsidūrė bėglių laivas. Kelionės audringa jūra įspūdžiai atsispindėjo 1841 m. sukurtoje įstabioje R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ („Der fliegende Holländer“).
Daugiau į Mažąją Lietuvą ar kitas Baltijos šalis R. Wagneris nebegrįžo, bet jo, didžiojo XIX a. kompozitoriaus ženklais, paliktais Karaliaučiuje ir Klaipėdoje, Lietuva teisėtai didžiuojasi.
Kelionė audringa jūra
Literatūrinis R. Wagnerio pasakojimas apie kelionę jūra iš Piliavos į Londoną aprašytas Džordžės Belano knygoje: „Kai jūreiviai iškėlė inkarą, tvaskantis Baltijos jūros paviršius man atrodė kaip kelias į Žadėtąją žemę. (…) Kai tik išplaukėm iš uosto, bemat supratau, kad Žadėtoji žemė dar labai toli ir kad teks iškęsti daug vargų, kol ligi jos nusigausiu. (…) Mūsų kelionė nedideliu prekybiniu laivu, į kurį įsėdom slapta (dėl ko įgula mus laikė kontrabandininkais), užtruko ne aštuonias paras, kaip paprastai, bet kone tris savaites. Stichija ne kartą taip baisiai siautėjo, grasindama nugramzdinti į jūros gelmes mūsų laiviūkštį, kad ne tik mus, bet ir jūreivius apimdavo siaubas. Jie tvirtino, kad dar niekada nebuvo patekę į tokį pavojų, ir visai nesivaržydami laidė užuominas, kas stichiją užrūstinę mes, nes laive, kaip matyti, atsidūrėme ne itin švariais kėslais. Išvengėme tragiškos atomazgos vien dėl to, kad pavyko prisiglausti viename fiorde Norvegijos pakraštyje (ten mūsų laivas atsitrenkė į uolas ir vos neperlūžo pusiau). Buvo baisios dienos, kai sykiu su nepakeliamos jūrligės fizine negalia teko kęsti ir dvasines kančias, galvojant apie visų vilčių žlugimą. Mina nebežinojo ką daranti, – ėmė maldauti apvaizdą, kad verčiau mus perkūnas nutrenktų, negu kad tektume žuvims. O aš visai palankiai žiūriu į šią kelionę, ir kaip tik dėl jos dramatiškumo, nes menininkas, pats ko nepatyręs, negali tikroviškai perteikti tų dalykų ir savo kūryboje. Aš net nemaniau, kad mano meninėje evoliucijoje didelį vaidmenį suvaidins legenda apie skrajojantį olandą, kurią man per audrą papasakojo jūreiviai, o aš susižavėjęs klausiausi: tas vandenynų Ahasveras su visa laivo įgula buvo pasmerktas amžinai klajoti po jūras ir vandenynus, kol nesutiks moters, kuri ryšis dėl jo pasiaukoti. Ši keista legenda taip įaudrino mano vaizduotę, kad mintyse jau ryškėjo kontūrai vienos jūreiviškos dainos, kurios melodiją buvo įkvėpę laivo sirenos ūkčiojimai.“6
Po aštuonerių metų R. Wagneris į Karaliaučių sugrįžo savo operų ir muzikinių dramų pavidalu. 1845 m. Karaliaučiaus teatras pastatė jo operą „Rienzi“, kuri, deja, nesulaukė didesnio pasisekimo. Dar po aštuonerių metų – 1853-iaisiais teatro rampos šviesą išvydo puikiai publikos priimta muzikinė drama „Tanhoizeris“, kurioje pagrindinę partiją dainavo R. Wagnerio dukterėčia Johanna Wagner. 1859 m. pastatyta opera „Lohengrinas“, vėliau – „Parsifalis“ ir kt.
