Atminimas
„Byrėdavo ašaros išgirdus: „Audriau, prie fortepijono!”
 |
| Kompozitoriaus vaikai – sūnus Audrius Balsys ir dukra Dalia Balsytė pasirinko muzikų kelią. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka |
Audrius Balsys:
– Viskas buvo už mane nuspręsta – ką aš studijuosiu. Mėgau spardyti kamuolį, todėl, atvirai pasakysiu, man buvo kančia ir net šiokia tokia trauma sėdėti prie fortepijono. Visi draugai kieme lakstydavo, byrėdavo ašaros, kai išgirsdavau: „Audriau, prie fortepijono!“
Mokiausi groti fortepijonu. Neblogai piešiau. Penktoje Čiurlionio meno mokyklos klasėje svarsčiau – gal pereiti į dailę? Tačiau toliau tempiau muzikanto dalią iki 8 klasės. Kol paaiškėjo, kad atlikėjas nebūsiu. Perėjau į Vienuolio vidurinę mokyklą. Buvau linkęs prie tiksliųjų mokslų. Tuomet įsitraukiau į saviveiklą, grojau įvairiuose ansambliuose. Kadangi šioje srityje nejutau jokios prievartos, man tai patiko. Estradinė muzika atrodė įdomesnė. Kadangi nebuvo repertuaro, tekdavo kokį gabalą aranžuoti, pačiam sukurti. Tada nusprendžiau konservatorijoje studijuoti kompoziciją.
Nebuvo jokių „blatų“. Tėčio dėstytojai „drožė“ mane kur kas labiau negu eilinius studentus. Su Arūnu Navaku turėjome ansamblį, kur grojome tai, kas mums atrodė svarbu. Tačiau tekdavo atiduoti „duoklę“ ir konservatorijai – variacijas, sonatas.
Baigęs keturis kursus supratau, kad gaištu laiką kurdamas muziką, kuri man neįdomi ir nereikalinga. Ir antrą kartą, dar tėvui esant gyvam, pasitraukiau iš muzikos. Įsidarbinau Akademiniame dramos teatre garso režisieriumi. Mano sugrįžimo į muziką krikšto tėvas – režisierius Henrikas Vancevičius, su kuriuo dirbo ir tėtis, parašęs muziką spektakliams „Mindaugas“, „Katedra“. Pirmasis spektaklis, kuriam sukūriau muziką, buvo „Vasarotojai“. Paskui – „Mandragora“. Rašiau muziką režisieriaus Gyčio Padegimo spektakliams. Vėliau dirbau su režisieriumi ir kompozitoriumi Romu Lileikiu. Parašiau muziką dviem jo meniniams filmams.
Dabar turiu savo įrašų studiją. Tai – mano kūrybinė laboratorija. Mokiausi ir kompozicijos, ir atlikimo, ir garso režisūros. Todėl turėjau galimybę visa tai sujungti. Pats kuriu, pats atlieku, pats įrašau. Aranžavau keletą Kosto Smorigino kompaktinių plokštelių. Dirbau su saksofonininku Petru Vyšniausku.
Supratau, kad muzika turi ir taikomąjį poveikį. Todėl dirbu ir reklamoje. Sukūriau nemažai muzikos reklamoms, kurios turėjo atgarsį. Tai dienraščių „Respublika“, „Lietuvos rytas“ reklaminių vaizdo klipų muzika. Reklaminės muzikos turbūt esu parašęs triskart aplink Lietuvą. Turbūt esu apdainavęs visus esančius ir išnykusius bankus. Taip pat aranžuoju muziką Klaipėdos sportinių šokių kolektyvui „Žuvėdra“.
Tėvo šlovė – neišvengiama žymių tėvų vaikų bėda. Niekada negalėjau net vaikystėje suklysti ir padaryti klaidą kaip Audrius. Iš karto sakydavo: Balsio sūnus. Ta atsakomybė gležniems vaiko pečiams buvo per sunki. Galbūt dėl šios priežasties dažnai mesdavau muziką. Tai buvo savotiškas maištas. Nes norėdavau, kad dėmesį atkreiptų į mane. Gal sutapimas, tačiau į muziką rimtai sugrįžau tik tuomet, kai tėtis pasitraukė iš šio pasaulio. Tik tuomet išsprendžiau tą vidinį konfliktą tarp tėvo ir sūnaus: varžybų nebus. Jis yra kalnas, o aš turiu savo kelią. Ir juo einu sąžiningai, suprasdamas, kad už tai, ką dabar galiu, turiu būti dėkingas tėvams.
