Kiekvienas, kuris yra bent kartą pajutęs muzikos galią, žino, kad jos garsai gali išreikšti jausmus, kurių neapsakysi žodžiais, ar atkurti prisiminimus, kurių laikas negali ištrinti. Viena tokių muzikinės kelionės kūrėjų – fleitininkė Ugnė Čepulytė-Kalninia. Grodama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) simfoniniame orkestre ir perduodama savo patirtį jaunajai kartai Juozo Karoso muzikos mokykloje, ji ne tik pati kuria natomis skambančius meno kūrinius, bet ir įkvepia kitus siekti svajonių. Kasdienybė tarp repeticijų, koncertų ir darbo su moksleiviais nėra paprasta, tačiau Ugnė pripažįsta – būtent šiame šurmulyje slypi tikroji jos profesijos magija. Pajūrio ramybė, nepakartojami pedagogai ir įkvepiantys kolegos KVMT simfoniniame orkestre yra jos kūrybos ir vidinio užsidegimo šaltinis, o atsidavimas muzikai tampa tiltu tarp profesijos ir asmenybės.
Žaneta SKERSYTĖ
Iš muzikantų šeimos
– Papasakokite apie jūsų muzikinę kelionę: kada ir kaip susidomėjote muzikavimu fleita?
– Gimiau ir augau muzikantų šeimoje Vilniuje. Nuo gimimo dienos mane lydėjo mamos ir senelio dainuojamos lietuvių liaudies dainos. Daug vaikystės dienų praleista Vilniaus kongresų rūmuose (dabar – LVSO koncertų salė), girdint repetuojantį ir koncertuojantį Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuriame grojo abu tėvai. Jie ne tik patys mane pažindino su muzika, bet ir vedė į dailės, šokio, muzikos priešmokyklinius būrelius. Kai sulaukiau mokyklinio amžiaus, nebuvo abejonių, kad lankysiu būtent M. K. Čiurlionio menų gimnaziją (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Buvau ypač drovus vaikas, labai bijojau scenos, tačiau sulaukusi klausimo, kokiu instrumentu norėčiau groti, nedvejojau – kažkaip žinojau, kad tai turi būti fleita. Šis instrumentas, dažnai karūnuojantis orkestro skambesio viršūnę, man paliko didžiausią įspūdį iš visų.
Buvau gana jautrus vaikas, tad M. K. Čiurlionio menų gimnazijos aplinka man buvo kone ideali vieta augti ir tobulėti. Tik su šiltomis emocijomis prisimenu mokslą pradinėse klasėse, ypač fleitos pamokas. Tikiu, kad jos išugdė pasitikėjimo mokykla ir muzika jausmus. Muzikavimas tuo metu gal nebuvo labai sąmoninga veikla, labiau galimybė įsijausti ir lyg kažkur aukštai „išskristi”. Paauglystės metais pradėjau dalyvauti konkursuose, tačiau laurų juose nepelniau. Pradėjau stipriai abejoti savo kaip profesionalios muzikantės kelio perspektyvomis. Pasirinkau tęsti mokslus Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje ir Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Pastarojoje patekau į jaunimo simfoninį orkestrą „Simfukai”. Du kartus per savaitę vykusios orkestro repeticijos, vadovaujamos maestro Modesto Barkausko, man tapo vienu svarbiausių gimnazijos metų užsiėmimų.
Nors sekėsi visi mokslai ir atrodė apstu įvairiausių ateities galimybių, muzikos atlikimas mane vis tiek labai traukė. Lankiausi koncertuose, kurie pakylėjo aukštai virš kasdienybės, atrodo, net atvėrė naujus pasaulio suvokimo plotus. Vis labiau didėjo noras ir man pasiekti tokią muzikos galią turinčio atlikimo aukštumas. Įstojau į fleitos atlikimo meno studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mokiausi profesoriaus Valentino Gelgoto klasėje. Dar siekdama bakalauro laipsnio gavau savo pirmąjį laikiną darbą LR VRM reprezentaciniame pučiamųjų orkestre (dabar – Lietuvos policijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras). Studijuodama magistrantūroje, pradėjau dirbti Ignalinos M. Petrausko muzikos mokykloje. Baigdama studijas akademijoje, pradėjau domėtis įvairiais tarptautiniais jaunimo simfoniniais orkestrais ir aktyviai dalyvauti juose, meistriškumo kursuose ir festivaliuose.
Baigus studijas, prasidėjo asmeninio tobulėjimo ir paieškų kelias. Mokytojaudama dviejose muzikos mokyklose, vis ieškojau galimybių groti ir pati: gilinti savo žinias, tobulinti atlikimo techniką. Didelis pasiekimas buvo 2020 m. pradžioje laimėta orkestrinės praktikos vieta Čekijos Ostravos miesto L. Janačeko filharmonijos fleitų grupėje. Deja, netrukus prasidėjusi pandemija per anksti nutraukė mano praktiką. Tačiau grįžus į Lietuvą pasisekė dar tais pačiais metais pradėti dirbti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniame orkestre. Čia pagaliau turėjau progą save daugiau išbandyti kaip kito labai mėgstamo instrumento – piccolo fleitos atlikėją.
Darbas orkestre įkvėpė siekti tolimesnio asmeninio tobulėjimo, ir 2022 m. dalyvavau pirmajame tarptautiniame „Burkart“ firmos organizuotame piccolo fleitos konkurse, kurį pavyko laimėti. Kitais metais su džiaugsmu grojau piccolo fleitos festivaliuose Danijoje ir Italijoje, kur ne tik gilinau žinias meistriškumo pamokose, bet ir pasirodžiau kaip solistė. Ši praktika padėjo pasiruošti itin dideliam darbo tempui, prasidėjusiam po naujojo KVMT pastato atidarymo.
Kiekvienas savaip svarbus
– Ar smagu groti naujame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastate?
– Dar gyvendama Vilniuje, girdėjau apie Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukciją (senajame pastate neteko apsilankyti). Prie KVMT orkestro prisijungiau 2020 m., kai statybų darbai buvo dar tik įpusėję, tad didžiąją savo darbo šiame kolektyve dalį esu praleidusi grodama kitose vietose. Džiaugiuosi, kad laukti buvo verta. Kolektyvui prisijaukinus naują erdvę, gera groti naujuose rūmuose. Gera prieš akis matyti naują salę ir jausti, kad su kiekvieno kūrinio atlikimu kuriame naują teatro istoriją. Labai džiaugiuosi patekusi į vis tobulėjančią profesionalų komandą.
– Papasakokite plačiau apie darbą KVMT simfoniniame orkestre.
– Orkestras prasideda nuo individualaus atlikėjo. Kaip gerai sureguliuotame mechanizme, kiekvienas mūsų atlikimo metu turime tikslią užduotį, kurią stengiamės suprasti ir atlikti nepriekaištingai – kiekvienas esame savaip svarbus. Būtent todėl man pagrindinis bendrystės su kolegomis aspektas yra tarpusavio pagarba ir vienybė orkestro grupėse. Na, o visus mus sujungia dirigentas ir jo skleidžiama kūrinio atlikimo vizija. Kiekvienas dirigentas kūrinį mato savaip, ir geriausia, ką galime padaryti, – gerbti ir priimti bei savo atlikimu kuo tiksliau perteikti dirigento mintį.
KVMT repertuaras yra išties įvairus, tiek kalbant apie žanrus, tiek apie epochas. Muzikas teatro orkestre turi tapti lyg chameleonu, kuris moka žaibiškai prisitaikyti ir savo atlikimu suteikti tai, ko tą akimirką muzikai reikia. Ar tai būtų stilistiškai rafinuotas bel canto atlikimas, ar atsipalaidavimą nešantis tradicinės įvairių kultūrų muzikos įkvėptas miuziklas, ar įtempta minimalistinė opera, ar dramatiškas baletas, ar kažkuris iš aibės kitų mūsų teatro veidų…
– Žiūrovams kartais atrodo, kad orkestro muzikantai prieš spektaklį nesijaudina. O kaip yra iš tikrųjų?
– Dirbdami kartu, teatro artistai siekia publikai perteikti išbaigtą meno kūrinį spektaklio ar koncerto pavidalu. Kiekvienas, net mažiausias pasirodymas yra svarbus. Tačiau, net geriausiai pasiruošus ir susikaupus, nutinka įvairiausių netikėtumų. Natūralu, žmogus nėra tobulas, tad ir klaidos, kaip ir bet kuriame kitame darbe, yra neišvengiamos. O atlikėjų darbas yra išlaikyti fokusą ir eiti tolyn, kad ir kas nutiktų, bei rasti išeitį iš kiekvienos keblios situacijos. Tačiau, jei atlikėjų pasirodymas gyvas, o publika susikaupusi ir įsijautusi stebi pasirodymą, maži ir retai pasitaikantys netikslumai neturėtų atitraukti dėmesio nuo pagrindinės kūrinio minties linijos.
Augimo pradžia
– Koks buvo jūsų įsimintiniausias pasirodymas su orkestru? O gal dar laukiamas?
– Vieni įsimintiniausių pasirodymų įvyko jaunimo orkestrų turų metu. Su orkestru „Animato“ 2018 m. grojome pagrindinėse Vienos, Prahos, Budapešto koncertų salėse. Į orkestrą patekau iš rezervinės sudėties ir per porą savaičių turėjau pasiruošti groti pirmosios fleitos partiją. Pasiruošimas buvo sunkus, bet mano grojime įvyko tikra metamorfozė, kurią vainikavo įspūdingi koncertai. Ši patirtis tarsi įprasmino akademinių studijų pabaigą ir pažymėjo savarankiško muzikinio augimo pradžią.
Kalbant apie Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą, didelį įspūdį paliko pirmasis koncertas su juo. 2020 m. sezono atidarymas su simfonine programa Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje bei pirmasis spektaklis – Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, kuriame grojau. Šilti prisiminimai neblėsta iš praėjusios vasaros gastrolių Pernu, Estijoje.
Jaučiu, kad dar daug įsimintinų pasirodymų laukia ateityje. Labai norėčiau pagroti solo piccolo fleita su orkestru. Šis instrumentas orkestro priešakyje atsiranda labai retai, o jo solo repertuare yra tikrų „perliukų”. Vienas jų – ryškiaspalvis kompozitoriaus Allano Stephensono koncertas piccolo fleitai, styginių orkestrui ir klavesinui. Norėčiau Klaipėdos klausytojams padovanoti tokią išskirtinę dovaną.
– Pasidalykite mintimis apie savo darbo iššūkius.
– Muzikanto ar bet kurio kito atlikėjo dalia – dirbti tada, kai daugelis ilsisi. Dienos režimą turime subalansuoti taip, kad vakare būtume budriausi, aštriausio proto ir turėtume daugiausia energijos, kurią reikės paversti meno kūriniu.
Dar vienas iššūkis – gyventi be dienos rutinos. Teatre neturime ne tik kad vienodų dviejų savaičių, bet retai kada turime ir dvi vienodas darbo dienas. Sunku nepasimesti ir tarp darbo rytą ir vakare, protingai suplanuoti poilsio ir kitas veiklas. Naujam repertuarui atlikėjas pirmiausia ruošiasi pats, tad tenka apgalvotai dėliotis darbus kelioms savaitėms į priekį, kad spėtų.
Besikeičiantis, įvairius žanrus apimantis repertuaras reikalauja būti itin lanksčiu atlikėju. Nelengva išlaikyti naujumą ir įvairovę, nesuniveliuoti ir nepadėti groti visko vienu stiliumi, vienu būdu. Didelis iššūkis palaikyti gerą koncertinę formą, rasti laiko praktikuotis, kasdien daryti techninius pratimus, kai jau įsivažiavę sezono darbai, „įgrotas” repertuaras.
Galų gale dažnam muzikantui muzika nėra tik profesija. Tai ir mėgstamiausia veikla, apie kurią sukasi gyvenimas. Man iššūkis yra neįsisukti vien tik į muziką, atrasti ir skirti laiko kitiems pomėgiams ir vertingoms veikloms.
Pažinimo keliu
– Kaip susiklostė jūsų pedagoginis kelias?
– Nusprendusi siekti muzikantės profesijos, net neįsivaizdavau, kad vieną dieną galėčiau tapti mokytoja. Muzikanto kelią mačiau kaip nesibaigiantį mokymosi procesą. Tačiau studijų metais išbandžiau darbą muzikos mokykloje ir jau nuo pirmosios pamokos jis man labai patiko. Iškart pajaučiau, kaip naudinga muzikines idėjas bandyti perduoti kitiems. Tai būdas pamatyti, ar turimos teorinės žinios veikia realybėje. Mokydama greičiausiai sužinau, ko dar nežinau. Tačiau mokydama noriu perduoti ne tik žinias, bet ir aistrą muzikavimui. Fleitos pamoka man – kūrybos procesas, eksperimentų laukas ir atsakingas jauno žmogaus ugdymas, vedant jį kultūros pažinimo keliu.
Praėjus keleriems metams po to, kai atvykau į Klaipėdą, atsirado galimybė Juozo Karoso muzikos mokykloje pradėti mokyti vieną mokinį. Dirbu ten trečius metus ir džiaugiuosi išaugusia nedidele, bet motyvuota ir šaunia keturių fleitos mokinių klase. Iš kiekvieno pasisemiu įkvėpimo. Darbas su jais mano gyvenimui suteikė daugiau prasmės.
– Kokie jūsų mokymo metodai? Gal siekiate įkvėpti vaikus groti taip, kaip kažkada jus įkvėpė jūsų pedagogai?
– Savo profesiniame kelyje džiaugiausi mokydamasi iš daugybės puikių muzikų, turėjusių skirtingą muzikinę patirtį. Visas teigiamas mokymosi patirtis lydėjo bendražmogiškos vertybės: pagarba mokiniui ir empatija, noras pasidalyti geriausiomis turimomis žiniomis, individualus dėmesys, pritaikant mokymą ir atsižvelgiant į mokinio stipriąsias ir silpnąsias puses. Kad sėkmingai atliktų darbą, mokytojas turi naudotis žiniomis ne tik apie muziką ir savo instrumentą, bet ir apie žmogaus fiziologiją bei psichologiją. Mokytojo darbas reikalauja sutelkto dėmesio ir analitinio mąstymo pamokų metu, o joms pasibaigus – smalsumo naujoms žinioms.
Visiems specialybėms mokytojams, vedusiems mane tikslo link, esu labai dėkinga. Kiekvienas jų savaip prisidėjo prie mano kaip muzikantės formavimosi, iš kiekvieno semiuosi įkvėpimo savo pedagoginiam darbui. Stengiuosi savo auklėtinių širdyse ugdyti tokią aistrą muzikavimui, kaip tai darė mano pirmosios fleitos mokytojos – Vilija Filmanavičienė ir Žibutė Valkaitytė. Stengiuosi klasėje kurti tokią abipusės pagarbos ir atvirumo atmosferą, kokią jutau mokydamasi Pauliaus Bernardo Koncės klasėje. Ir, be abejo, stengiuosi visiems įskiepyti sąmoningo, kontroliuojamo, techniškai ir stilistiškai tikslaus grojimo pagrindus, kuriuos man perdavė profesorius V. Gelgotas.
Didžiulė privilegija
– Ar keičiasi jaunųjų muzikantų požiūris į muziką?
– Manau, kad jaunųjų muzikantų požiūris į muziką visada buvo ir bus labai individualus. Vienam – tai būdas prasiblaškyti, kitam – būdas susikaupti. Vienam – tai yra prievolė, kitam – džiaugsmingas ir apdovanojantis užsiėmimas. Manau, kad labiau keičiasi požiūris į muzikos (instrumento) mokytoją. Mokytojas nebetraktuojamas kaip visažinis autoritetas. Jis greičiau yra žmogus, kuris gali pasidalyti naudingomis žiniomis ir padėti įgyti ar pagilinti gebėjimus. Viena vertus, mokytojas šiandien retai gali tikėtis, kad mokinys į pamoką ateis turėdamas savo paties susikurtą motyvaciją. Mano praktikoje mokiniai nori būti įtikinti ir kartais gana drąsiai bando tikrinti mokytojo žinias ir gebėjimus. Kita vertus, šiandienos mokiniai yra gana sąmoningi, nori ne tik sužinoti, kaip groti, bet ir suprasti, kodėl turėtų groti vienaip ar kitaip, matyti, kad perduodami metodai tikrai veikia.
– Kas labiausiai motyvuoja dirbant su mokiniais?
– Matymas, kaip formuojasi mokinio asmenybė, kaip per muzikos pamokas mokinys plečia suvokimą apie save ir pasaulį. Motyvuoja, kai matau, kad mokinys supranta jam dėstomą dalyką ir sugeba atlikti naujas užduotis, kurios nebūtų pavykę be perduotų žinių. Ypač motyvuoja mokinių smalsumas, prasmingi klausimai ir akivaizdus noras mokytis. Motyvuoja ir rezultatai – pasirodymai koncertuose, konkursuose, kurie primena, kad pažanga tikrai yra.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti savo mokiniams?
– Gyvenant patogiai tai sunku pamatyti, bet muzika yra didžiulė privilegija, kurią šiandien mes turime. Gyvos muzikos atlikimas – tai dovana ir atlikėjams, ir klausytojams. Muzika sujungia žmones, suteikia progą stebėtis ir patirti įvairias emocijas, ji pajungia mūsų vaizduotę. Klasikinė muzika – tai neišsemiamas vandenynas, iš kurio galime semtis ir naujų žinių, ir įkvėpimo, ir darbo, ir poilsio. Nebijokite dalytis savo muzika su artimaisiais ir nepažįstamaisiais, nes kokybiškos muzikos niekada nebus per daug.
– Kokia muzikos misija šiuolaikiniame pasaulyje?
– Nemanau, kad muzika turi misiją. Muzika yra žmogaus kūrinys. Žmogus gali skleisti muziką, turėdamas savo misiją. Muzika gali tapti priemone įvairiausioms patirtims: nusiraminti meditacijoje ar išsišėlti šokio siautulyje, susijungti bendroje dainoje, o vienumoje jos klausantis paleisti emocijas. Muzika gali vesti į harmoniją ir į destrukciją. Žmogaus rankose yra pasirinkimas, kaip su muzika elgtis.
– Ką patartumėte jauniesiems muzikantams, svajojantiems apie profesionalią karjerą?
– Visų pirma tikėkite savimi ir būkite savo didžiausiais palaikytojais. Jei jau svajojate apie profesionalią karjerą, apmąstykite, kodėl jūs norite jos siekti, kokie jūsų tikslai, kaip įsivaizduojate savo ateitį. Jei matote kuriuos nors atlikėjus kaip autoritetus, kurių pėdomis norėtumėte sekti, nebijokite į juos kreiptis. Sužinokite, kaip atrodo jų diena, su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kokius džiaugsmus patiria. Tada apmąstykite, ar tokiame amplua jūs matote ir save. Jei taip – sužinokite, kokius žingsnius turite žengti, kad ten atsidurtumėte. Būkite pasirengę, kad profesinėje srityje turėsite tobulintis visą gyvenimą, o mokyklos ar universiteto baigimas gali būti tik visa ko pradžia.
– Kokios jūsų kaip muzikantės, pedagogės didžiausios svajonės?
– Mano kaip muzikantės tikslas ir svajonė yra atlikti muziką taip, kad ji paliestų klausytojų sielas, pakylėtų aukščiau kasdienybės.
Mano kaip pedagogės svajonė – pasiekti, kad mokiniams muzika taptų prasmę teikiančia gyvenimo dalimi: tiek grojant, tiek jos klausantis.
Pajūris įkvepia
– Kuo jums svarbi Klaipėda? Ar gyvenimas pajūryje įkvepia?
– Klaipėda man yra miestas, suteikęs šansą, kurio jau mažai tikėjausi sulauksianti. Čia atsidūriau būdama gyvenimo kryžkelėje, kai likimas galėjo pasisukti bet kuria kryptimi, ir nebūtinai muzikos. Šiandien, praėjus daugiau nei ketveriems gyvenimo čia metams, esu užtikrinta, kad esu teisingame kelyje, ir esu nuoširdžiai dėkinga KVMT orkestrui už suteiktą galimybę.
O gyvenimas pajūryje tikrąja to žodžio prasme įkvepia. Šviežias, jodo ir druskos prisotintas pajūrio oras man labai patinka. Mėgstu nuvykti prie jūros pasivaikščioti. Jūros bangų mūša ir atsiveriantis dangaus skliautas virš jos man primena apie gamtos galybę ir dalykus, didesnius už vieno žmogaus gyvenimą. Šie susidūrimai su stichijomis mane subalansuoja ir leidžia grįžti į kasdienybę žvelgiant į daugelį dalykų lengviau, paprasčiau, skaidresniu žvilgsniu.
– Kaip pavyksta suderinti visas gausias veiklas?
– Prieš imdamasi naujos veiklos stengiuosi objektyviai pamatuoti, ar tikrai jai galėsiu skirti pakankamai laiko ir kartu nepakenksiu jau turimoms veikloms. Tad stengiuosi vienu metu turėti tiek veiklų, kad užtektų laiko kiekvieną jų atlikti kokybiškai. Kiek sudėtingiau prie darbų priderinti poilsio ir atsigavimo veiklas. Po meninių pasirodymų reikia tiek fizinio, tiek emocinio poilsio.
– Gal turite širdžiai mielų užsiėmimų, kurie padeda atsipalaiduoti po intensyvios muzikalios dienos?
– Labai mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje. Klaipėdoje mėgstamiausios vietos – Melnragės ir Smiltynės paplūdimiai, šalia augantys pušynai. Vaikščiodama mėgstu klausytis tinklalaidžių ar kalbėtis telefonu su pasiilgtais šeimos nariais, kurie gyvena Vilniuje. Stengiuosi visada turėti atstatančios fizinės veiklos. Šį sezoną tai sporto salė, baseinas, pirtis, joga. Su vyru lankome šokių užsiėmimus ir mėgstame žiūrėti komedijas.
– Muzika jus sujungė ir su vyru?..
– Taip, muzika sujungė ir su juo. Šeimoje ypač gera jausti palaikymą ir supratimą žmogaus, kuris taip pat atėjęs iš muzikinio pasaulio. Muzikų gyvenimo ir dienotvarkė tikrai yra neįprasta, nepaklūstanti rutinai, tad man yra svarbu gyventi su žmogumi, kuris lengvai supranta ir priima tokias gyvenimo sąlygas. Tačiau laiką kartu tikrai tenka planuoti iš anksto ir būti lankstiems dėl bet kada galinčių pasikeisti planų. Įdomus faktas, kad jau nuo pat pažinties pradžios pradėjome vesti išsamią „Excel“ lentelę, kurioje surašome savo veiklas, ir taip pavyksta pamatyti, kada ir kaip galime planuoti laiką kartu (juokiasi).
– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
– Gyvenimo negaliu įsivaizduoti be muzikos ir jos įvairovės. Kai mokiausi gimnazijoje, dalyvavau folklorinėje veikloje ir iki šios dienos labai mėgstu dainuoti liaudies dainas, šokti tradicinius šokius. Įvairiais gyvenimo etapais klausiausi įvairiausios muzikos: nuo sunkiojo roko iki pasaulio muzikos, džiazo ar šiuolaikinės improvizacijos. Muzikos klausymosi patirtys man dažnai suteikia impulsą giliems apmąstymams ir net priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Pastaruoju metu intensyvėjant darbo tempui, vis labiau vertinu tylą. Vis dėlto, vienu didžiausių gyvenimo malonumų man išlieka geras simfoninės, kamerinės ar chorinės muzikos koncertas.
