Pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės 500 metų sukakčiai
Šiemet Klaipėda ir visas Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) regionas mini reikšmingą savo krašto jubiliejų – 500 metų nuo pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės (hercogystės) įkūrimo. O prieš 270 metų buvo įkurtas Karaliaučiaus teatras.
Daiva KŠANIENĖ
Reformacijos aušroje
Po pralaimėtų karų nusilpus Kryžiuočių ordinui, 1525 m. balandžio 8 d. teokratinės Prūsijos valdovas, Ordino didysis magistras Albrechtas von Brandenburgas pasirašė Krokuvos taikos sutartį su Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju ir prisiekė jam ištikimybę, užsitikrindamas savo šaliai (Prūsijai) visokeriopą paramą ir globą. Tai buvo lemiamas geopolitinis ir sociokultūrinis lūžis, žymėjęs naują, kitonišką Prūsijos valstybės vystymosi pradžią. A. von Brandenburgas atsiribojo nuo Romos popiežiaus įtakos, perėjo į liuteronybę, o Prūsiją, XIII–XVI a. priklausiusią Kryžiuočių ordinui, paskelbė pasaulietine kunigaikštyste.
Reformacijos aušroje ir jos veikiama XVI a. susikūrusi pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, pasukusi pažangiu protestantizmo, vėliau – Apšvietos idėjomis pažymėtu keliu, transformavo ne tik Martino Lutherio įtvirtintą religinę, bažnytinę sąrangą, bet ir jos veikiamą valstybės intelektinę, humanistinę bei kultūrinę terpę, atvėrusią galimybę priartėti prie aukštesnės, vakarietiškos kultūros, įsiliejant į jos mokslo bei meno plėtotės procesus. Šalia sparčiai šalyje besivystančių įvairių meninio muzikinio gyvenimo pavidalų – bažnytinio liuteroniškojo giedojimo, daugiabalsio chorinio dainavimo, instrumentinio muzikavimo, ištobulinto vargonų meno ir kt. – pagrindiniu ir reikšmingiausiu meniniu reiškiniu buvo didžiųjų Rytprūsių miestų – Karaliaučiaus, Klaipėdos, Tilžės teatrų veikla. Gimstančias teatrines, muzikines apraiškas palaikė, net skatino aukščiausios valdžios institucijos: Prūsijos kunigaikščiai, karaliai ir kiti žemesnės valdžios hierarchijos asmenys.
Teatro meno užuomazgos anksčiausiai atsirado Rytų Prūsijos kultūriniame centre Karaliaučiuje. Pirmajam pasaulietinės Prūsijos kunigaikščiui A. von Brandenburgui (1490–1568) – jaunam, kilmingam (kilusiam iš Jogailaičių dinastijos), išsilavinusiam valdovui – be svarbių valstybės reikalų, labai rūpėjo ir mokslo bei meno raida.
Jau pačioje XVI a. pradžioje jis savo rūmuose Karaliaučiuje įsteigė instrumentinę – vokalinę kapelą, tad čia nuolat skambėjo muzika, buvo rengiami koncertai, šventės ir kt. Albrechto bei vėlesnių sosto paveldėtojų rūmuose XVI–XVII a. nuolat lankėsi miesto bei keliaujančios vaidintojų trupės. 1552 m. vietinė trupė pilyje pastatė poeto Georgo Sabinus (1508–1560) pjesę „Romos užkariavimas“. Dažnai atvykdavo anglų komedijinės trupės. Viena jų 1618 m. vaidino net W. Shakespeare’o komedijas.
Būrėsi universitete
Milžinišką poveikį Rytų Prūsijos ir visos Europos kultūrai, mokslinei minčiai bei meno plėtotei turėjo 1544 m. taip pat kunigaikščio A. von Brandenburgo įkurtas liuteroniškas Karaliaučiaus universitetas (Albertina). Į kai kurias programas buvo įvestas muzikos dalykas; teorines ir praktines muzikas disciplinas, giedojimą dėstė žymūs kompozitoriai Johannesas Eckardas, Johannas Stobaeusas, Theodoras Riccio ir kiti, garsėję barokinio stiliaus kūriniais – daugiabalsėmis giesmėmis, liuteroniškais choralais, vargonų, klavesino, liutnės kompozicijomis, dainomis.
Viena žymiausių XVII a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos meninių asmenybių, turėjusi didelį poveikį barokinės literatūros, poezijos, taip pat muzikinio teatro atsiradimui, buvo Karaliaučiaus universiteto poezijos profesorius Simonas Dachas (gimė 1605 m. Klaipėdoje, mirė 1659 m. Karaliaučiuje), sukūręs per tūkstantį eilių vokiečių ir lotynų kalbomis. 1635 m., Karaliaučiuje lankantis Lenkijos karaliui ir Lietuvos kunigaikščiui Vladislovui Vazai IV, universiteto studentai surengė koncertą, kuriame skambėjo kompozitoriaus Heinricho Alberto (1604–1659) dainos pagal S. Dacho eiles (tarp jų – „Toravos Anikė“) ir parodė tų pačių autorių zingšpylį „Cleomedes“; minint Karaliaučiaus universiteto 100-metį, 1644 m. studentai parodė H. Alberto ir S. Dacho muzikinę dramą „Prussiarchus“ (arba „Sorbuisa“). S. Dachas yra parašęs ir daugiau „mišrių formų“ sceninių kūrinių – dramų, idilijų, tekstų zingšpyliams ir kt., kuriems muziką kurdavo H. Albertas bei kiti Karaliaučiaus kompozitoriai.
XVIII, Apšvietos amžių, Prūsijos kunigaikštystei reformavusis į Prūsijos karalystę (1701), Karaliaučius pasitiko su gyvybingomis, nuo pat Reformacijos laikų puoselėtomis ir veržliai besiplėtojančiomis meninio muzikinio gyvenimo tradicijomis. Kaip ir anksčiau, pagrindiniai miesto, kaip ir visos Rytų Prūsijos, kultūrinio gyvenimo atramos taškai buvo bažnyčia ir universitetas, tačiau lygiagrečiai sparčiai tobulėjo profesionali kompozicinė mokykla, steigėsi įvairios muzikinės draugijos, giedotojų sąjungos ir kt.
Pačioje XVIII a. pradžioje Karaliaučiuje pasirodė ir ryškesni profesionalaus teatro daigai, inspiruoti vis dažniau mieste pasirodančių įvairių vaidintojų trupių iš Vokietijos. 1718 m. čia gastroliavo Johanno Carlo von Eckenbergo vadovaujama Berlyno aktorių trupė, kurios biblinių, komedinių siužetų spektakliuose jungėsi įvairios teatrinio meno rūšys: drama, muzikinės pjesės, farsas, šokis, akrobatika ir kt.1 Repertuarą vaidinimams iš kitų Vokietijos teatrų (Hamburgo, Berlyno) parinkdavo Karaliaučiaus teatrinės veiklos valdytojas Peteris Hilferdingas. Trupė turėjo puikių dainininkų, iš kurių išsiskyrė solistė Anna Christiana Ohl. Deja, tinkamų patalpų teatrui miestas ilgai neturėjo.
Pastatė teatrą
Pirmąją teatrui skirtą patalpą 1741 m. atidarė aktorius Conradas Ernstas Ackermannas, subūręs gana pajėgią trupę. Ji dažniausiai rodydavo dramines pjeses bei zingšpylius, kuriuose žibėjo aktorė Sophie Charlotte Schröder-Ackermann (1714–1792).
XVIII a. viduryje Karaliaučiuje galutinai subrendo nuolatinio, viešo teatro poreikis. 1753 m. Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis (1712–1786, valdė 1740–1786), labai mėgęs teatrą, ypač operą (kaip, beje, ir filosofiją, literatūrą, dailę), žavėjęsis muzika ir šokiu, asmeniškai pažinojęs ir garbinęs Johanną Sebastianą Bachą ir jo sūnus, ypač Filippą Emanuelį, pats puikiai grojęs fleita2, 1753 m. miestui padovanojo žemės sklypą, tinkamą teatro statybai buvusioje žirgų prekyvietės vietoje. Dosniai remiant mecenatams, pirklių gildijos nariams, gydytojams, kitiems pasiturintiems miestiečiams, teatro pastatas greitai iškilo.
1755 m. lapkričio 24 d., vadovaujant direktoriui C. E. Ackermannui, buvo atidarytas viešasis Karaliaučiaus teatras (dramos ir operos), pavadintas „Komedijų namu“ („Komödienhaus“). Nelabai išvaizdus teatro pastatas, turėjęs 15 ložių, talpino apie 300 žiūrovų. Atidarymo dieną parodyta prancūzų dramaturgo Jeano-Baptiste Racine tragedija „Mithridatas“3. Veiklos pradžioje daugiausia buvo statomos prancūzų, vokiečių, anglų autorių dramos: W. Shakespeare’o „Hamletas“, „Karalius Lyras“, „Makbetas“, „Otelas“, Friedricho Schillerio „Don Karlas“, Gottholdo Ephraimo Lessingo „Mis Sara Sampson“. Žymiausi trupės aktoriai, pasižymėję įvairiapusiu talentu, buvo direktoriaus sūnus Ehepaaras Ackermannas ir Friedrichas Ludwigas Schröderis.
Po metų, 1756-aisiais, teatre buvo parodytas pirmasis muzikinis spektaklis – vokiečių kompozitoriaus Johanno Georgo (Christopho) Standfusso (1720–1759) zingšpylis „Velnias ištrūko, arba Užkerėtos bobos“. Teatrui, kol kas neturėjusiam savo orkestro, talkino tuo metu gana pajėgi, nemažos sudėties rūmų kapela.
Prikėlė iš pelenų
Kelerius metus (nuo 1761) viena ryškiausių asmenybių, skatinusių muzikinę ir teatrinę miesto veiklą, buvo talentingas muzikas, kapelmeisteris, kompozitorius, vargonininkas Carlas Gottliebas Richteris (1728–1809). Jo pakviestas, 1763 m. mieste lankėsi puikus aktorius, komiškų vaidmenų atlikėjas, zingšpylių kūrėjas Franzas Schuchas (1716–1763) su savo garsiąja universalia aktorių trupe iš Dancigo.
1764 m. Karaliaučiaus teatrą ištiko nelaimė, dažnai pasitaikydavusi tuomečių miestų gyvenime – lapkričio 11 d. kilo gaisras, sunaikinęs didesnę dalį pastato. Netekusi namų, kelerius metus teatro trupė, vadovaujama Franzo Schucho sūnaus Franziskus Schucho, vaidinimus rodė Jaunimo, Bajorų namų ir kitų draugijų patalpose4, gastroliavo Klaipėdoje, Tilžėje, Elbinge (Vakarų Prūsija). Net sunkiomis sąlygomis 1769 m. pastatyta G. E. Lessingo drama „Minna iš Barnhelmo“, kompozitoriaus Johanno Adamo Hillerio zingšpylis „Lottchen sodyboje“, rodytas net 27 kartus iš eilės. Į spektaklius publiką viliojo 1769 m. gruodį teatre vaidinęs visoje Europoje garsus aktorius ir režisierius Carlas Gootliebas Theophilas Döbbelinas (1727–1793), kuris iki 1771 m. net vadovavo Karaliaučiaus teatrui.
1771 m. teatrą iš pelenų prikėlė itin talentinga, muzikali, didelių užmojų turėjusi naujoji direktorė Johanna Caroline Schuch (Franziskus Schucho sesuo), vadovavusi net 16 metų. Jos pastangomis pastatytos sudėtingos F. Schillerio dramos „Plėšikai“, „Fiesco“, J. W. von Goethe`s „Clavigas“ ir kt. Tačiau J. Schuch labiausiai rūpėjo repertuarą gausinti muzikiniais veikalais. Diriguojant pakviestiems puikiems kapelmeisteriams Carlui Davidui Stegmannui ir Nicolausui Mühle, Karaliaučiaus gyventojai pamatė Wolfgango Amadeaus Mozarto operas „Pagrobimas iš seralio“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, „Figaro vedybos“, šio autoriaus zingšpylius ir kt. Apskritai W. A. Mozarto operos tapo XVIII a. Karaliaučiaus operos teatro repertuaro viršūne ir vizitine kortele. 1773 m. rampos šviesą išvydo Christiano Wielando opera „Alceste“, 1783 m. – Georgo Friedricho Händelio opera „Alessandro“, Georgo Josepho Voglerio zingšpylis „Pirklys iš Smyrnos“, Andre Ernesto Modesto Gretry operetė „Kalbantys paveikslai“ ir kt. Daugiausia buvo statomi vokiečių (tarp jų – Karaliaučiaus) bei prancūzų kompozitorių veikalai. Italų opera, XVIII a. paplitusi daugelyje Europos šalių, Karaliaučiuje iki XIX a. vidurio nebuvo populiari.
Opera tapo populiaresnė
Kapelmeisterio C. D. Stegmanno dėka vis dažniau teatro scenoje pasirodydavo Karaliaučiaus kompozitorių ir dramaturgų veikalai – dramos, operos, zingšpyliai, vodeviliai, pamažu užimdami vis svarbesnę vietą teatro repertuare. Didelio pasisekimo susilaukė Friedricho Ludwigo Bendos zingšpyliai „Sužadėtuvės“ (1790) ir „Louise“ (1791). Apie pastarąjį kritika rašė, kad šiame veikale susijungė liaudies melodijų intonacijos, itališkos koloratūros ir Mozarto muzikos grakštumas. Dažniausiai buvo statomi vieno žymiausių XVIII a. Karaliaučiaus kompozitoriaus Johanno Friedricho Reichardto įvairiausių žanrų sceniniai veikalai – opera „Andromeda“, lyrinė tragedija „Rosmonda“, tragedija „Makbetas“ (pagal W. Shakespeare’ą), zingšpyliai „Lila“, „Erwinas ir Elmire“ (pagal J. W. von Goethe), baletai, muzika dramos spektakliams – J. W. von Goethe`s „Egmontui“, „Faustui“, „Torƍuato Tasso“, F. Schillerio „Orleano mergelei“ ir kt. Didžiulį pasisekimą turėjo 1772 m. parodyta jo operetė „Jonukas ir Grytutė“. Publika itin mėgo teatre statomus J. F. Reichardto specifinio žanro kūrinius – lyderšpylius (lyrinės tematikos zingšpylis) „Menas ir meilė“, „Meilė ir ištikimybė“, „Klopstocko, Stolbergo, Claudijaus ir Holty odės ir dainos“, „Mylimų draugų dainos“ ir kt.5
F. Reichardto muzikiniai spektakliai buvo statomi ir kituose Europos teatruose – Berlyne, Kaselyje, Vienoje, Potsdame, Hamburge, Leipcige, Paryžiuje.
XVIII a. pabaigoje opera Karaliaučiuje tapo tokia populiari, kad nuo 1790 m. ji pradėta rodyti net keturis kartus per savaitę. Spektaklių sėkmę lėmė ir puikūs aktoriai bei solistai: E. Ackermannas, Jeanas Bachmannas (įspūdingai atlikęs Don Žuano vaidmenį), Sigismundas Grüneris ir kiti. Tuo metu teatras jau turėjo suformuotą reikiamos sudėties orkestrą, kuris sėkmingai dalyvaudavo muzikinių spektaklių pastatymuose ir rengdavo savarankiškus pasirodymus. Neveltui Karaliaučiaus teatras labai greitai tapo nacionalinių Prūsijos teatrų sąjūdžio nariu, kartu su tokiais teatrais kaip Karališkoji Berlyno opera, Hamburgo nacionalinis teatras ir kitais.
Virė meninis gyvenimas
Apskritai šio laikotarpio Karaliaučiaus kultūrinis, meninis gyvenimas buvo įvairus ir aktyvus. Universiteto profesorių ir kitų miesto kultūros žmonių iniciatyva kūrėsi menininkų, muzikantų draugijos (Verein der Kunstfreunde, Kunstverein ir kt.). Itin svarbų vaidmenį turėjo muziko Friedricho Augusto Rielio 1798 m. įkurta Dainavimo akademija (Singakademie), kurioje talentingi mokiniai buvo mokomi dainavimo (giedojimo), muzikos teorijos, fortepijono, vargonų. Akademija turėjo labai pajėgų chorą, reguliariai, kartą per tris savaites, rengdavusį „Didžiuosius choro koncertus“ („Die Grosse Chorkonzerte“). Akademijos absolventai papildydavo ir teatro atlikėjų gretas.
Intelektinę Karaliaučiaus atmosferą stimuliavo viena iškiliausių XVIII a. asmenybių, klasikinės filosofijos pradininkas, universiteto profesorius Immanuelis Kantas (1724–1804), savo mokslo darbuose kėlęs žmogaus mąstymo autonomijos bei savarankiškumo idėją, būtinybę remtis savo protu ir giliai tyrinėjęs estetikos problemas, meno prigimtį, jo reikšmę bei poveikį žmogui („Sprendimo galios kritika“, 1790).
Filosofas turėjo savitą, išskirtinai individualų požiūrį į atskiras meno rūšis. I. Kanto – dramos teatro, poezijos mėgėjo, sakiusio, kad „iš visų dailiųjų menų aukščiausiai yra poezija“, santykis su muzika buvo sudėtingas ir prieštaringas. Muziką jis laikė „mažiau vertinga nei kuris kitas dailusis menas“. Laikui bėgant, galbūt dėl bičiulių kompozitorių J. G. Reichardto, Teodoro Gottliebo von Hippelio ir kitų poveikio, I. Kanto nuomonė muzikos atžvilgiu keitėsi ir švelnėjo. Įtakos tam turėjo ir aktyviai, vis profesionaliau kuriančio Karaliaučiaus teatro veikla, kuriame filosofas nors retkarčiais apsilankydavo.
Būtent I. Kantas XVIII a. antrąją pusę (karaliaus Frydricho II valdymo laikotarpį), pavadino Prūsijos Švietimo epocha (Aufklärung). Jam pritarė istorikas Michelis Kerautretas, rašęs, kad „Prūsija liovėsi buvusi egzotiška įdomybe ir tapo visos Europos istorijos dalimi“6, o Karaliaučius tapo vienu ryškiausių Europos muzikos centru.
___________
1Gause F.Friedrich Wilhelm I., Der Baumeister des Staates. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preussen. Von der Königskrönung bis zum Ausbruch des Ersten Weltkrieges. Hrsg. Vom Herder-Institut e.V., Marburg. Köln; Weimar;Wien:Böhlau. 1996 by Böhlau Verlag GmbH&Cie, Köln. 1996, S. 108–109.
2Frydrichas II 1742 m. pastatė operos teatrą Berlyne, kuriam vadovauti 1741 m. pasikvietė kompozitorių Carlą Philippą Emanuelį Bachą, dirbusį čia 30 metų. Teatre dirbo virtuozas fleitininkas Johannas Kvancas, tapęs karaliaus muzikos mokytoju.
3Gause F. Friedrich der grosse und sein Nachfolger. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preussen. Von der Königskrönung bis zum Ausbruch des Ersten Weltkrieges. Hrsg. Vom Herder-Institut e.V., Marburg. Köln; Weimar;Wien:Böhlau. 1996 by Böhlau Verlag GmbH&Cie, Köln. 1996, S. 135.
4Gause. F. Friedrich der Grosse und seine Nachfolger. Königsberg in Preussen. Die Geschichte einer europäischen Stadt. München. Verlag Erhard Rautenberg. 1987, S. 139.
5Müller-Blattau J. Die Musik bis zur Gegenwart. Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preussenlande. Königsberg, 1931, S. 576.
6Kerautret M. Prūsijos istorija. Leidykla „Žara“ (Inga Sturytė, vertimas), Vilnius, 2013, p. 96.
