D.Andriulionio „Kelias“
Kristina Jokubavičienė
Per jubiliejinės Dano Andriulionio tapybos parodos „Kelias” atidarymą Prano Domšaičio galerijoje prie autoriaus prasiveržti buvo sudėtinga – jį visą laiką supo didžiulis sveikintojų būrys, o paveikslus ramiai apžiūrėti galėjo tik gerokai anksčiau atėjusieji.
Turi dvilypio universalumo
Šiemet tapytojas jau surengė personalines parodas Rokiškyje ir Vilniuje, o 60-jo jubiliejaus metus užbaigia restrospektyvine kūrybos apžvalga Klaipėdoje. Parodoje eksponuojami darbai atspindi dviejų pastarųjų dešimtmečių kūrybos laikotarpį. Tai kompaktiška ir sėkmingos paties autoriaus atrankos dėka iškalbinga ekspozicija. Joje yra visi būdingi ir atpažįstami „andriulioniškos“ tapybos aspektai, kurių fone aiškėja ir pokyčių ženklai.
D.Andriulionio kūriniai turi įdomaus dvilypio universalumo. Galima į juos žvelgti kaip į dekoratyvias, efektingų formatų, patrauklių tapysenos bei spalvų požiūriu paviršių kompozicijas, bet kokiems interjerams suteikiančias modernumo ir į juos natūraliai įsiliejančias. Kitas sluoksnis sudėtingesnis. Jo darbuose nėra siužeto, naratyvo, realybės vaizdų taip pat nedaug. Dviejų vienas ant kito klojamų autonomiškų sluoksnių vaizdiniai ir objektai susijungia tam tikruose taškuose ir koreliuoja tarpusavyje. Kaip šaradose, kur reikia atspėti užmintą žodį, remiantis pateiktu tekstu, taip Dano paveiksluose užmaskuotais ar labiau atvirai pateikiamais vaizdais, ženklais remiantis reikia atrasti prasmę, jų nešamą žinią. Kūrinio informatyvumas reikalauja iš žiūrovo jo turimos informacijos, ir tai galų gale bus ne tik bendras kultūros ar meno pažinimas, istorijos žinios, bet ir labai asmeninė patirtis.
Pulsuoja ritminės struktūros
Schemos prigimtyje glūdi objektyvus racionalizmas. Atrodo, kad ir Dano paveikslų schemose jis vyrauja. Tačiau tarp paralelinių sluoksnių formuojasi toks gaivališkas emocinis laukas, kad būtent jausmų, emocijų proveržiai išjudina patį konstruktą, kuris dažniausiai yra suvokiamas kaip visatos įvaizdis.
Formų kūrimo maniera, spalvinis sprendimas ir savita tapymo technika susiklosto į išbaigtą visumą, pagaulius plastinius regėjimus. Stambios formos kartojasi mažesnėse, ritmiškai skaidosi, antrina kaip sutartinėje. Kietą geometrizmą švelnina spalvinės dermės bei tapysena – plona, kurianti dažų sluoksnių nykimo, atskirų tonų (ir formų) persiliejimo įspūdį. Tapybinio paviršiaus efektus paryškina ir švytėjimo suteikia blizgantys smulkūs intarpai bei keli lako sluoksniai.
Kiekviename paveiksle šios pulsuojančios ritminės struktūros kuria lyg nedidelį tvarkingos erdvės fragmentą, kuriame yra vietos ir seniesiems kosmogoniniams simboliams, baltų ženklams, lietuvių liaudies audinių spalviniams motyvams, jų taisyklingų matmenų ir ataudų, šviesos ir tamsos, judėjimo ir pastovumo virsmui. Kurėno, namo, krikšto motyvas tampa praeities, kelionės, laikinumo, saugumo metafora. Iš archetipinių motyvų, lyg iš senųjų mitų nuotrupų dėstomi nauji vaizdinių mitai, kuriuose galioja savas erdvėlaikis. Nagrinėjimo, struktūrizavimo ir sujungimo procese nėra nei pradžios, nei pabaigos, pasiekiama ypatinga meno kūrinio atvirumo būsena, bet visada išlieka centrinė ašis. Originalios, archajiškus slaptaraščius ar itin modernias mikroschemas primenančios kompozicijos byloja apie individualią autoriaus kūrybinę patirtį, stabilų, aiškių estetinių nuostatų formuojamą meninį pasaulį.
Vizitinė kortelė
Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI) pradėjo architektūros, o tuometėje Klaipėdos fakultetų vaizdinės agitacijos katedroje (dabar VDA Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra) baigė grafinio dizaino studijas.
Nuo 1992-ųjų dalyvavo daugiau nei 300 įvairių šalies parodų bei tarptautinių projektų.
Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kone kasmet rengia autorines parodas.
D.Andriulionio kūrinių esama privačiose kolekcijose ir muziejų rinkiniuose Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Austrijoje, Japonijoje.
Gyvena ir kuria uostamiestyje, dėsto kompoziciją ir tapybą Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje.
Kūrybos sritis – tapyba.
