Dailininkai gaivina atmintá apie dieviðkà Orvidø misterijà

Dailininkai gaivina atmintá apie dieviðkà Orvidø misterijà

Rita BOÈIULYTË

Tu esi tylinti amþina iðmintis – að triukðmingas neþinojimas.

Vilius ORVIDAS

Toji nepaprasta vieta yra vos 40 kilometrø nuo Klaipëdos, Kretingos rajone, netoli Salantø miestelio, deðinëje greitkelio Plungë – Skuodas pusëje, Imbarës seniûnijoje. Didþiuliais akmenimis paþymëtas keliukas rodo kryptá á atokiau stûksanèià Orvidø sodybà, dar muziejumi vadinamà. Ið tolo matyti akmenimis apkaiðyta, medþio sausuoliø piramidëmis ir kryþiais á dangø besistiebianti mistiðka gamtos ir þmogaus kûrybos oazë – ið akmentaðio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido vizijø gimæs, anot jo, „paminklas Dievo ir Tëvynës labui“. Èia atvedë pirmasis dailininkø pleneras, ðiemet birþelio 15-25 dienomis klaipëdieèiø surengtas ðio muziejaus-misterijos kûrëjo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui.

Plaukë minios…

Pirmojo dailininkø plenero Orvidø sodyboje-muziejuje kuratorius Borisas Jokubauskis savo paveikslà pakabino ant vasarnamio, kuriame gyveno, sienos, o grafikës Irena ir Felicija Kaèenauskaitës èia uþsukantiems smalsuoliams savo pieðinius iðdëliojo tiesiog ant þolës.

Muziejus privatus. Já ákûrë Kazimieras Orvidas (1905-1989), ið savo tëvo, Orvidø dinastijos pradininko Jono Orvido iðmokæs akmentaðio amato, daugelá metø, ypaè melioracijos laikotarpiu, ið Salantø ir miestelio apylinkiø kartu su sûnumis á savo sodybà veþæs ádomesniø formø akmenis, medþius ir kûræs ið jø paminklus bei ávairias skulptûras. Tuometiniai sovietiniai valdininkai Orvidø sodybà ignoravo ir kuriamà muziejø keletà kartø buvo sunaikinæ, taèiau Orvidai savo sumanymo neatsisakë, ir apie 1990 metus ði sodyba jau buvo gerai þinoma Lietuvoje bei uþ jos ribø. Sodybos ðeimininkui mirus, muziejumi rûpinosi jo sûnus Kazimieras, Viliumi vadintas…

Tuomet èia traukdavo minios lankytojø. Ávairiø kultûrø simboliais paþenklinti akmenys, tvartuose, rûsiuose dulkanèios ðventøjø skulptûros ir paveikslai, ið po melioracijos traktoriø vikðrø iðtraukti pakeliø smûtkeliai ir koplytëlës, prie áëjimo á sodybà ant postamento uþkeltas traktorius „Stalinec“, vëliau jo vietoje atsiradæs tankas þmonëms sukeldavo kontroversiðkus áspûdþius. Savamoksliø kaimo akmentaðiø sukurtà ðá simboliø ir abstrakcijø „chaosà“ vieni vertino skeptiðkai. Kiti juo þavëjosi, jautë nepaprastà aurà ir ið visos Lietuvos plûdo èia, veikiami nesuprantamos jos traukos. Vëliau sodybà apgulë dvasiðkai rezistavæs jaunimas, èia rado priebëgà kitaip màstantieji, rinkdavosi tie, kam áprastas gyvenimas buvo nepakeliama naðta. Pranciðkonø vienuolio abità uþsivilkæs Vilius Orvidas tapo broliu Gabrieliumi…

Savitumo stebuklas

„Sveiku protu tiesiog nesuvokiama, kaip ypatingø mokslø neragavæs kaimo „akmenorius“ sugebëjo atskleisti tragiðkà „apversto“ pasaulio vaizdà. Sodyboje viskas neiðbaigta, lyg ir nereikalinga ðiandieninës civilizacijos þmogui. Nepritapæs prie gyvenimo, Vilius Orvidas pats nuolat keitësi, nepaniekindamas ankstesniø paieðkos etapø. Jo pasaulis, sukonstruotas ið civilizacijos atliekø, atstumtiesiems buvo skaistykla, kurioje norima keistis, yra sakæs filosofas Krescencijus Stoðkus.

Dabar turbût retas nëra girdëjæs apie Þemaitijos laukuose esanèià Orvidø sodybà ir apie Viliø Orvidà – þmogø, kuris gelbëjo akmenis bei milþiniðkus medþius ir taip nejuèia pats kûrë ne tik priebëgà kitaip màstantiems, bet ir dieviðkà misterijà, kurioje akmenys virsdavo þmonëmis. Apie ðá „vienà ið trijø ar keturiø, ar penkiø didþiausiø XX amþiaus meno kûriniø“ (taip Jonas Mekas kalbëjo apie Orvidø sodybà) yra pasirodæ keletas straipsniø, V.Þuko knyga „Vilius Orvidas“ – unikalus darbas, iðmargintas sodybos fotografijomis, taip pat puiki knyga „Kitoks: Vilius Orvidas“ bei keletas filmø (Vytauto V.Landsbergio „Vilius Orvidas“, A.Maciulevièiaus „Akmenorius“ ir kt.).

„Taip, að nieko niekur panaðaus nesu matæs, – raðë J.Mekas 1995-aisiais. – Tu stovi tarp tø akmenø ir jauti tokià didelæ þmogaus jëgà, toká neapsakomà atsispyrimà prieð visas totalitarines jëgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odë individualizmui, þmogaus sielai; manifestas prieð viskà, kas nori uþgniauþti þmogaus individualumà. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai ið Japonijos, Amerikos ir Paryþiaus plauks á Salantus, kaip jie plaukia á St. Michel, Taj Machal ar Stohenge“. Iðties jau atvaþiuodavo ir skatindavo savo bièiulius atvykti ir pamatyti didájá Lietuvos savitumo stebuklà.

„Èia viskas paþástama, miela“, – sakë vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas. Plenero organizatorë Regina Donbrauskaitë jame liejo akvareles.

Gerø norø maþa

Taèiau po V.Orvido mirties ði vieta buvo gerokai apleista. Þmonës jà lankë net dilgëlëmis ir usnimis apþëlusià… Vieni dvasios atgaivos trokðdami, kiti akmenø, skulptûrø, paveikslø pasivogti norëdami ar neva Viliaus paslëpto aukso ieðkodami. Sparèiai nykstanti aplinka maþai teikë vilèiø, kad ámanoma iðsaugoti sodybos autentiðkumà. Juolab kad valstybei ji niekuomet nerûpëjo. Lietuvos kultûros elitas kartais iðreikðdavo susirûpinimà ðios unikalios vietos likimu, bet në vienas jos gelbëjimo planas nebuvo ágyvendintas. Kitiems atrodo, kad tai bergþdþias reikalas, laikui bëgant Orvidø sodyba pasmerkta virsti bereikðme medþiø ir akmenø krûva…

Dabar sodyba-muziejumi, kiek iðgali, rûpinasi Viliaus sesuo Palmyra Beniuðienë su vyru, atsikraustæ èia prieð kelerius metus ir susirentæ nedidelá mediná namukà. 4 litus suaugusiam, 2 litus vaikui kainuojantys bilietai, ypaè vasarà gausiai plûstanèios ekskursijos duoda ðiek tiek pajamø, kurios padeda palaikyti sodyboje-muziejuje ðiokià tokià tvarkà. Tik palaikyti… Akmenys griûva, smenga á þemæ, medinës skulptûros nyksta, pûva po atviru dangumi. Skulptûroms restauruoti, sodybai sutvarkyti prireiktø nemaþø investicijø. Tokiø lëðø sodyboje tebegyvenanti senutë Viliaus motina ir jo sesuo neturi. Bet turi dideliø gerø norø ir labai stengiasi, kad þmonës neuþmirðtø ðios vietos. Atveþë ir pastatë kelis nedidelius medinius namukus, kuriuose vasarà gali apsistoti á sodybà-muziejø uþklystantys keliautojai, V.Orvidà menantys, vienumos, sielos ramybës iðsiilgæ þmonës. P.Beniuðienë sako, kad norinèiøjø sodyboje ilgiau pabûti, pagyventi atsiranda nuolat. Tiesa, ne tiek daug, kaip tuomet, kai Vilius buvo gyvas. Ið jø ir dabartiniai sodybos ðeimininkai jokio mokesèio neima, dar ir vakariene pasidalina…

Suomis Hanu Latinenas rûkë pypkæ, klausësi paukðèiø ir tapë sodybos ðeimininkø namo balkone. Skulptorius Domas Èepas ið granito kalë sparnuotà kiauðiná.

Sukvietë á plenerà

Deðimt ðio birþelio dienø Orvidø sodyboje-muziejuje gyveno ir kûrë vienuolika dailininkø ið Vilniaus, Klaipëdos, Kretingos, Ðiauliø, Druskininkø, vienas atvyko net ið Suomijos. Juos visus èia sukvietë Klaipëdos dailës klubas „Guboja“ ir jo direktorë tapytoja akvarelistë Regina Donbrauskaitë. Sodybos ðeimininkai menininkams su dþiaugsmu suteikë pastogæ, o maistu sveèiai apsirûpino patys. Padëjo ir pirmojo plenero rëmëjai – Klaipëdos apskrities virðininko administracija, Kretingos ir Plungës rajonø savivaldybës bei Imbarës seniûnija.

Plenero kuratoriaus klaipëdieèio tapytojo Boriso Jokubauskio teigimu, pleneras neatsitiktinai surengtas ðiame Þemaitijos kampelyje, bûtent ðioje legendinëje jo vietoje. „Jis skirtas Viliaus Orvido atminimui, jo ðviesiø minèiø, kilniø darbø ir uþmojø, begalinës meilës ir iðminties, beribio kûrybiðkumo, kurio pagrindinis tikslas – dvasingumas, tæstinumui“, – sakë B.Jokubauskis. Anot jo, Viliui gyvam esant, be plaèios ir ðirdingos, pasiaukojanèios jo dvasinës veiklos, èia nuolat buvo kuriama. Èia kiekvienas uþklydëlis rasdavo ðiltà þodá, gilià dvasinæ paramà, uþuojautà, pastiprinimà, padràsinimà ir gyvà tikëjimà kûrybine þmogaus galia. „Viliaus kûryba nebuvo menas dël meno. Vilius visus átraukdavo á jà, nes siekë, kad kurdamas þmogus atsigautø. Jis puoselëjo bendrà dvasingumo aurà“, – prisiminimais dalinosi tapytojas B.Jokubauskis. Jo teigimu, todël ir plenero intencija – tæsti V.Orvido dvasinës misijos tradicijas, prisimenant pagrindiná jo gyvenimo tikslà ir atsidavimà, tarnaujant þmonëms ir Kûrëjui.

Þemaitijos laukuose Vilius Orvidas sovietmeèiu sukûrë ne tik priebëgà kitaip màstantiems, bet ir dieviðkà misterijà, kurioje akmenys virsdavo þmonëmis…

Dvasia liko

„Kiekvienas plenero dalyvis turi galimybæ pabûti èia, pajusti tà dvasià… Daugelis paþinojom Viliø Orvidà, domëjomës jo veikla, lankëmës pas já anksèiau ir visi dabar labai norëjom atvykti ir kurti bûtent èia“, – tikino renginio kuratorius, pats jau ne kartà èia tapæs savo paveikslus.

Vilnietis tapytojas Jonas Daniliauskas anksèiau á Orvidø sodybà atvaþiuodavo kaip turistas. „O dabar – kaip plenero dalyvis, – dþiaugësi jis, sakydamas, kad tai ir nauja, ir ádomu. – Dabar gal áspûdis ne toks stiprus, kaip tada, kai pirmàkart èia buvau. Dabar jau viskà þinau: èia – kryþius, ten – baublys, o uþ to þemo praëjimo tarp akmenø – ðulinys… Matau, ðeimininkai tvarkosi… Kai prieð penkerius metus paskutinásyk buvau, pastebëjau apsileidimo poþymiø. O dabar ði vieta virsta kultûros centru…“

J.Daniliausko nuomone, susitelkti kûrybai pleneras – gal ir ne pati tinkamiausia proga, bet èia – ypatinga vieta, su labai stipri dvasingumo aura. Be to, jam pleneras – puiki galimybë ðiek tiek atsigauti, pamatyti, pajusti aplinkà, gamtà, pasiðnekëti su kolegomis ir apylinkës þmonëmis, „uþmesti“ ant popieriaus kokios nors sodybos eskizà arba nufotografuoti jà…

Tapytojas Andrius Mieþis ið Kretingos, rodydamas plenere jau nutapytà savo paveikslà, komentavo: „Tai aliuzija á ðità sodybà – taip jaukiai sulipdytà, sudëliotà tarsi ið gabalëliø…“ Dailininkas jau bene penktàkart èia atvaþiuoja. Bet tapyti èia pabandë pirmàsyk. Sako, èia gera kûrybinë atmosfera. „Tie akmenys skleidþia kaþkokià dvasià… Ir komanda gera, nekonfliktinë, visi nusiteikæ kûrybai. Alkoholio nevartojam. Svaiginamës ne vynu, o varliø kvarkimais. Taigi bohema mirë, – juokësi dailininkas, jau visai rimtai pridurdamas: – ði vieta – ne lëbavimui. Neoficialus tabu. Nors mums niekas to nedraudþia. Patiems kaþkaip nesinori… Ir Vilius Orvidas tam nepritardavo…“

„Ið ðios eskizø krûvos du paveikslai tikrai bus. O gal ir trys…“ – dþiaugësi ákvëpimo pagautas Danas Andriulionis. Tapytojas Andrius Mieþis savo plenerinius áspûdþius áamþino naujame paveiksle, kuris, anot jo, yra aliuzija á Orvidø sodybà – taip jaukiai sulipdytà, sudëliotà tarsi ið gabalëliø… AUTORËS nuotraukos

Tæstinumo idëjos

„Tuose akmenyse tarsi ámintos Viliaus pëdos, juntamas jis pats, jo dvasia“, – dairydamasi aplinkui pratarë grafikë Felicija Kaèenauskaitë. Ji á plenerà atvyko kartu su seserimi Irena, kuri irgi grafikë, irgi klaipëdietë. Abi savo kambarëlyje ir kur nors po medþiu ar ant akmens prisëdusios ðiureno popieriumi ir pieðtukais, fiksuodamos áspûdþius, kurie dar ilgai ir po plenero sugráð á jø grafikos kûrinius.

„Èia tik idëjø apmatai, minèiø ðuorai, – tikino dar vienas klaipëdietis tapytojas Danas Andriulionis, po keliø plenero dienø ant didþiulio ràsto paskleisdamas visà ðûsná eskizø. – Ið ðios krûvos du paveikslai jau tikrai bus. O gal ir trys…“ Anot jo, èia – labai tinkama vieta kûrybai. „Atmosfera ypatinga. Gal ir oras prisideda“, – mostelëjo dailininkas ranka, rodydamas á giedrà, saulëtà, aukðtà dangø. D.Andriulionis dþiaugësi geriau susipaþinæs su kone kaimynystëje, Kretingoje, gyvenanèiu kolega A.Mieþiu, kurio paveikslai jau seniai patraukë jo dëmesá uostamiesèio parodø salëse. Dabar abu bandys pratæsti paþintá bendroje parodoje.

Vilnietá skulptoriø Domà Èepà Orvidø sodybos akmenys ákvëpë naujai skulptûrai. Sodybos ðeimininkas padëjo atsiridenti paties menininko kaþkur laukuose uþtiktà didelá akmená, ið kurio jis iðpjovë, iðkalë… paukðèio kiauðiná su sparnais. Ði skulptûra pasiliks sodyboje. Prisiglaus muziejaus ekspozicijoje, kaþkur netoliese druskininkieèio Modesto Grigaliûno mediniø skulptûrø ir kryþiø, kuriuos jis iðdroþë ðioje sodyboje anksèiau, dar V.Orvidui gyvam esant, ir dabar, bûdamas plenero dalyvis.

Paroda keliaus

Ið Helsinkio á plenerà atvykæs suomis tapytojas Hanu Latinenas Orvidø sodybai-muziejui paliks savo abstrakcijà, kurioje jau pirmomis dienomis spëjo nutapyti savo begaliná susiþavëjimà ðia dvasinga vieta, jos paukðèiø èiulbesiu… Jis Lietuvoje lankosi antrà kartà, 1998-aisiais yra buvæs plenere Nidoje, paiðë jos vëtrunges, kopas. Po Kurðiø nerijos Orvidø sodyba jam – dar vienas stebuklas. Èia galëjo atsiduoti ne tik tapybai, bet ir kitai savo aistrai – stebëti paukðèius. Taigi keldavosi penktà valandà ryto, pasiimdavo þiûronus ir klajodavo paukðèiø giesmiø vedamas. Griþæs uþsiropðdavo mediniais laiptukais á savo apartamentus (ðeimininkai garbø sveèià apgyvendino savo namo antrame aukðte) ir tapydavo tiesiog balkone, ið kurio atsiveria sodybos ir jos apylinkiø peizaþo erdvës.

Plenero organizatoræ R.Donbrauskaitæ sutikome begráþtanèià „ið etiudø“. Ji liejo akvareles. Su ðiauliete tapytoja Birute Kuiciene kartu eidavo pieðti gamtà ir joje iðnyranèius Orvidø akmenis. „Man artimos ðios sodybos ákûrëjo idëjos, – sakë R.Donbrauskaitë, rodydama neseniai nulietà akvarelæ. – Norëjosi pasiþiûrëti, kas èia pasikeitë po septyneriø metø, kai buvau. Viliaus laikais èia buvo asketiðkai dvasinga atmosfera, dabar – laisvesnë, ir jaukumo daugiau su paaugusiais medþiais. Gal ir muziejui taip lemta… Norëtume padëti gaivinti tà dvasià, palaikyti jà. Borisas artimai paþinojo Viliø. Norëtume bendromis jëgomis tæsti plenero idëjà, ateityje á já kviesti daugiau skulptoriø…“

Visi pirmojo plenero dalyviai Orvidø sodybai-muziejui padovanojo po vienà èia sukurtà darbà. Ið kitø atrinko geriausius bendrai parodai. Ji birþelio 25-àjà atidaryta Salantø kultûros namuose, kur eksponuojama per dvi deðimtis tapybos ir grafikos kûriniø, gimusiø ðiàvasar Orvidø sodybos prieglobstyje. Jø paroda po dviejø savaièiø keliaus á Paberþæ, vëliau – á kitus Lietuvos miestus ir miestelius, o rudená, apsukusi ratà, pasieks Klaipëdà.

Plenero rengëjai nusiteikæ optimistiðkai. Jie tikisi, kad tapybos, grafikos, skulptûros darbai, sukurti plenero dalyviø, paskatins visuomenæ prisiminti Orvidø sodybos-muziejaus kûrëjus, vël naujai pamatyti Viliø Orvidà, jo dvasiná kultûriná palikimà ir nelikti abejingais jo ateièiai.

||||||||