Daiva Molytė-Lukauskienė
Atvirlaiškis
Keista, kad ir vėl
Rašai laiškus.
Aš taip pat
Ištekėjau.
Turiu vieną
Vyrą
Ir keturis vaikus:
Dvi mergaites,
Du berniukus.
Keista, kad ir vėl
Skambini.
Aš taip pat
Nusipirkau butą,
Lovą, stalą, kėdę ir
Spintą,
Žiurkėnų šeimyną
Metaliniame narve,
Stiklinį akvariumą
Su žuvelėmis.
Prestižiniame
Miesto rajone,
Raudonų plytų
Name.
Nusipirkau
Vyšnios spalvos mašiną,
Kuria naktimis
Važinėju įsitempusi,
Tarsi plaukčiau
Per vandenis,
Dulksną
Ar tamsą
Medine valtimi.
Iriuosi per miglą,
Per ežero bangas…
Keista, kad ir vėl
Parašei.
Kam?
***
su savimi
kalbuosi kalbuosi
balsas pripildo
sklidinai
erdvę
renku medines
šachmatų figūras
mirusio dėdės
amerikoj
dovana:
baltos ir juodos
ant kėdės ir lovoje
pilna
jų
renku kruopščiai
sudedu į čežantį
plastiko maišą
nėra karalienės
tik pėstininkai
tik žirgai
šuoliuojantys per
kambarius
baruosi
su savimi
garsiau už ventiliatorių
gaudžiantį
virtuvėje virš
viryklės
gaudantį kvapus
ir garus ir garsus
raudonųjų burokėlių
sriuba verda verda
ginčijuosi
su savimi
pabirę
paletės spalvos
ir atspalviai
iškirpti kruopščiai
sidabro žirklėmis
būsimųjų interjerų
fragmentai
modernūs šiuolaikiški
pasteliškai tyliai
pritaria man
tarsi
atjaustų tarsi
priekaištingai
subadytų
spalvotais žvilgsniais
paširdžius
grojant radijui
suk suk ratelį
suk į vieną pusę…
girdžiu savo balsą
girdžiu
ir slepiu
vertingas spalvas
už kryželio
ant aukščiausios
lentynos
***
Lakuoju pamėlusius nagus ir ryški spalva
Vaivorykšte pražysta ant rankų.
Dažau pamėlusias lūpas ir sodri spalva
Sudarko veido kompoziciją.
Senstantys bruožai: jeigu visą ovalą padalinčiau
Lygiomis dalimis, subraižyčiau vertikaliomis
Ir horizontaliomis linijomis, kvadratėliais…
Kokio dydžio būtų akys, o nosis, antakiai?
Viršutinis vokas, šviesos, šešėliai
Vis dar žaidžia
Jaunatviškai,
Koketiškai,
Rimtai ir oriai.
Vis dar slapstosi tarp knygų ir nugeltusių
Sąsiuvinio puslapių,
Taškosi sūriais vandenais ant
Pieskuotos pakrantės, pila smėlį ir stato
Pilis: trupančias, saldžias lyg vaikystės pyragai
Iš močiutės krosnies – kvapnūs, šilti, garuojantys…
Lakuoju pamėlusius savo pirštus ir ryški spalva
Vaivorykšte pražysta ant rankų.
Dažau pamėlusias lūpas ir sodri spalva
Sudarko veido kompoziciją.
Sau
nuvysta laikas lyg salotos lapas
bedantės mano mintys išretėja
iškosėju tik tavo vardą svetimkūnį
iš tikro tai tavęs nėra nebuvo
pati sukūriau išgalvojau
sena sudžiūvusių spalvų paletė
ant virtuvės palangės dulkantys teptukai
ir tolstantis bekūnis nepažįstamojo siluetas
ir tuščias svetimas ne mano miestas
pulsuojantis gyvenimas ir tas ne mano
piktų kandžių seniai suėstas tarsi
vilnonis tėvo švarkas pažaliavo
