Istorija yra ciniška archyvininkė. Ji nuolat mums primena, kad žmonija visada siekė nemirtingumo, nesvarbu, kokia valiuta už tai reikėtų sumokėti. Štai arsenistas Herostratas, sudeginęs Artemidės šventyklą, siekė, kad jo vardas būtų įrašytas į amžinybės registrą. Ir ką mes ką tik padarėme? Prisiminėme jį. Paskatinome blogiuką iš praeities. Įteikėme jam dar vieną dėmesio žetoną. Tačiau egzistuoja ir kitokia nemirtingumo forma. Ne destruktyvi, o materializuojanti tylą. Patys nemirtingiausi mūsų laikais yra menininkai, gebantys materiją paversti minties pratęsimu. Būtent tokia yra estų šiuolaikinės juvelyrikos legenda Kadri Mälk (1958–2023). Gruodžio pradžioje, kai Lietuva dar tik pradėjo advento laikotarpį, teko dalyvauti savotiškoje ekspedicijoje į anapus, užmaskuotoje kaip tarptautinės kūrybinės dirbtuvės ir paroda „UNCERTAINTY. A Tribute to Kadri Mälk“ (projektą organizavo Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas, kuratorės Neringa Poškutė-Jukumienė ir Cristina Filipe).
Rosana LUKAUSKAITĖ
Į Taliną
Su Neringa ir studentėmis išvykome į Estijos sostinę Taliną, kur norėjome pamatyti Kadri retrospektyvinę parodą. Vos atvykusios, po užtarnautos štrudelių pertraukėlės suskubome į Estijos dailės akademiją, kur docentė Pirét Hirv pristatė Juvelyrikos ir kalvystės katedrą bei kitas taikomosios dailės dirbtuves ir studijas. Mūsų studentės tiesiog alpo nuo technikos gausos ir dirbtuvių patogumo. Kiekvienas studentas čia turėjo savo vietą – ne tik darbo stalą, bet ir galimybę jį paversti asmenine teritorija, individualiu mąstymo tašku. Iš dirbtuvių mūsų studentes buvo sunku išprašyti: toks stiprus buvo susižavėjimas infrastruktūra, kuri ne tik leidžia dirbti, bet ir kviečia kurti. Stebino suvokimas, kad šios geografiškai mažesnės valstybės nei Lietuva juvelyrikos studentai gauna tokį nuoseklų, kokybišką ir ambicingą pasirengimą – tarsi pati sistema būtų sukurta tam, kad palaikytų ne tik amatą, bet ir ilgą, sudėtingą kūrybinį mąstymą.
Vakare susitikome su kviestine lektore C. Filipe iš Portugalijos. Ji Kadri pažinojo artimai, o jos pasakojimuose ši draugystė įgavo beveik mitinį atspalvį. Tą vakarą užsidegėme žvakę. Skaičiau Kadri tekstą. Buvau tik balsas, retransliuojantis mirusios menininkės mintis. Rytą turėjo įvykti piligrimystė – Cristina, nors ir atvykusi vėliau, nemiegojusi naktį prieš tai, o pastarąją irgi gavusi tik kelias valandas poilsio, su keliomis studentėmis, kurios pasiryžo keltis anksčiau, pažadėjo susitikti aštuntą ryto, tačiau čia prasidėjo tai, ką vadinu „buitiniu poltergeistu“. Atsikėlusi nesupratau, ar ji jau išvyko. Bute buvo tylu ir tamsu. Tik man sujudus, įjungus šviesą, Cristina staiga atsibudo, pakilo iš antrame aukšte esančio miegamojo ir per kokias penkiolika minučių bėgiodama ir kartodama „o Dieve, o Dieve, vėluoju“, susiruošė. Net neišgėrusi arbatos, bet su tobula šukuosena (prioritetai!), išlėkė su studentėmis važiuoti į kapines.
Mistiški pokštai
Tą pačią akimirką nutiko kažkoks mistinis momentas. Jautėme, kad Kadri tarsi krečia mums išdaigas iš pomirtinio pasaulio. Man pradėjo skambinti studentės, sakydamos, kad Cristina nebegali įeiti į laiptinę ir pasiimti ten paliktos rankinės. Turiu ateiti ir atidaryti duris. Nesupratusi, ar ji bus jau išėjusi į kiemą už vartų, ar man reikės rakto, bandžiau jį išimti iš lauko durų, bet man niekaip nepavyko, jis buvo tarsi užstrigęs. Nuėjau paprašyti pagalbos į Neringos miegamąjį, bet atidariusi duris tarsi tapau jos išgelbėtoja. Neringa stovėjo nustėrusi, negalėdama atidaryti durų, nes rytą pabudusi rado rankeną nukritusią ir tiesiog ją laikė rankose, prisimindama savo videodarbą, kuriame ji liečia skirtingas rankenas, taip savo kūriniu kalbėdama apie juvelyrikos ir kūno santykį.
Galų gale visos buvome „išgelbėtos“. Raktas išimtas, rankinė perduota, rankena įtaisyta. Bet šis keistas momentas mums trims tapo metafora apie perėjimo būsenas, keistą mirktelėjimą akimi iš kito pasaulio: „Girdėjau jūsų vakarykštį spiritizmo seansą, merginos. Telefono linija veikia, bet signalas trūkinėja.“ Cristina paminėjo, kad Kadri buvusi raganiška, domėjosi viduramžių mistike Hildegarda Bingeniete ir didžiavosi, kad ją pačią kartą išvarė iš stačiatikių cerkvės.
Mirus Kadri, jos darbai liko kitų žmonių kolekcijose, ant kitų kūnų, muziejuose. Taip pat ir retrospektyvinėje parodoje „Dark Sky of Imagination. Jewellery by Kadri Mälk“, kurią aplankėme Taline – Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Čia kuratorės Krista Kodres ir Kai Lobjakas pasakojo ne tik apie konkrečią ekspoziciją, bet ir apie visą Kadri kūrybinį palikimą – kaip apie mąstymo sistemą, kuri po mirties nesubyra, veikia toliau. Vėliau susitikome su menininku ir kuratoriumi Taneliu Veenre, kuris, kaip pats sakė, jaučiasi esantis tarsi Kadri kūrybinis ir dvasinis „sūnus“. Jis pristatė savo santykį su Kadri kūryba ir pakvietė mus į ekspoziciją „Castle in the Air“, kurioje eksponuojami buvusių Kadri studentų – šiandien jau profesionalių kūrėjų – darbai. Tai buvo gyvas liudijimas apie pedagoginį tęstinumą, apie tai, kaip vieno žmogaus metodas gali išsiskaidyti į daugybę skirtingų, savarankiškų balsų.
Nidos link
Apsilankymas T. Veenre studijoje (pastate, kuriame veikia tik juvelyrų dirbtuvės) tapo dar vienu stipriu akcentu. Tai koncentracijos, bendruomenės ir profesionalios praktikos modelis, kurio labai norėtųsi ir Lietuvos kontekste. Dieną užbaigėme kitoje Tanelio kuruotoje parodoje „Radical Softness“ Estijos dailės muziejaus Nigulistės bokšto viršuje. Tai buvo pirmoji ekspozicija, surengta aukščiausiame muziejaus taške, simboliškai ir fiziškai iškelianti juvelyriką į kitą lygmenį.
Po trumpos, bet intensyvios viešnagės Estijoje trečioji projekto diena prasidėjo labai anksti. Laukė skrydis iš Talino į Vilnių. Jis, tiesa, šiek tiek vėlavo, tačiau vos nusileidus kelionė nesustojo: leidomės Nidos link, ten laukė nauji kūrybiniai sustojimai. Pakeliui aplankėme VDA Telšių fakulteto alumnio Albino Jukumo studiją, o vėliau – ir pačios Neringos studiją Klaipėdoje, kur turėjome galimybę iš arčiau susipažinti su jos kūriniais ir mąstymo trajektorijomis, kurios taip pat tapo svarbia šio projekto vidine ašimi.
Vakare pasiekus Nidos meno koloniją, susitikome seminare. Tą vakarą Cristina vėl paprašė manęs perskaityti Kadri autorinį tekstą. Skaitant tapo aišku, kad šis tekstas nėra tik dokumentas ar prisiminimas – jis veikia kaip susitikimo vieta. Nusprendžiau įsirašyti savo balsą ir vėliau, remdamasi šiuo skaitymu, sukurti garso takelį parodai. Šią idėją paskatino faktas, kad retrospektyvinę Kadri parodą taip pat lydėjo specialiai sukurtas garsinis sluoksnis – tarsi dar viena nematoma, bet būtina ekspozicijos dalis. Pats tekstas pasakoja apie Kadri susitikimą su Cristina ir apie tai, kaip menininkai apskritai užmezga ryšius – ne geografinius, o egzistencinius. Kaip kuriami tinklai, kurie nepriklauso nuo vietos, ir kaip menininkai, kad ir kur gyventų, nuolat egzistuoja ribinėse būsenose, savotiškuose pasienio miestuose. Riba visada yra jų namai.
Vietos fenomenas
Ketvirtąją dieną pradėjome ekskursija po senąsias Nidos kapines, kur edukatorė Edita Anglickaitė itin jautriai ir įtaigiai pasakojo apie Neringos istoriją, tradicijas ir kultūrą. Tai buvo tanki, emociškai sodri patirtis, leidusi pažvelgti į šio krašto paveldą ne kaip į foną, o kaip į gyvą, veikiančią struktūrą. Mūsų viešniai iš Lisabonos tai tapo pirmuoju gilesniu susitikimu su vietos fenomenu – tuo, ką mes, lietuviai, dažnai jaučiame intuityviai ir todėl ne visada įvardijame.
Po ekskursijos vis ieškojau momento paklausti Editą apie kitą man itin rūpėjusį dalyką. Iš šių metų pradžioje galerijoje „Drifts“ Vilniuje įvykusios Saskios Fischer parodos „Sutemos“, kuriai Edita kartu su kitais autoriais buvo parašiusi tekstą, buvau įsidėmėjusi jos refleksiją apie sapnų unikalumą Neringoje. Norėjau apie tai iš jos išgirsti daugiau. Edita papasakojo net istoriškai fiksuotą faktą – šiame krašte žmonės itin rimtai žiūrėjo į sapnus ir jais tikėjo. Rytais susitikę žvejai aptardavo nakties regėjimus ir iš jų spręsdavo, ar verta tądien plaukti į jūrą, ar geriau likti krante – išsaugoti gyvybę, sveikatą, ramybę. Ji net pateikė visiškai racionalų paaiškinimą, paremtą fizikiniais dėsniais: siaura žemės juosta tarp dviejų vandens masyvų sukuria kitokį slėgį, kuris veikia kūną ir galbūt sapnus – daro juos ryškesnius, intensyvesnius, sunkiau paaiškinamus.
Ši tema netrukus sugrįžo dar keistesniu pavidalu. Prieš pat išvykimą, paskutinį vakarą, pati Cristina pasidalijo neraminančiu sapnu: ji sapnavo savo mylimąjį, muzikantą, kuris sapne virto žudiku. Bandžiau ją raminti sakydama, kad čia tiesiog sapnų kraštas, kad nereikėtų per daug to sureikšminti. Tačiau kartu keistai suvedžiau paralelę su tuo, kas tuo metu vyko Lietuvoje, – merginų žudiko paieškomis Kaune. Ar įmanoma atvykus į kitą šalį nesekti jos naujienų, bet sapnuoti jos aktualijas? Ar tai tik atsitiktinis psichikos triukas, ar vis dėlto Kadri buvimas kažkokiu būdu jungė mus su visomis įmanomomis jautrumo skalėmis – tarp vietos, kūno, baimės ir kolektyvinės sąmonės?
Pasivaikščiojimai gamtoje
Penktoji diena buvo skirta temai „Laikinieji pasauliai“. Apsilankėme viename naujausių Nidos muziejų – Mizgirių gintaro muziejuje, kur iš arti patyrėme ne tik tai, kaip atsiranda gintaras, bet ir kiek pasakojimų, mitų ir projekcijų jis savyje sukaupia. Antrojo aukšto ekspozicijoje matėme, kaip šią medžiagą interpretuoja šiuolaikiniai menininkai – kaip laiko kapsulę, lyg kūno pakaitalą, lyg sustingusią šviesą. Viena iš mūsų net nusipirko žiedą. Siužeto atomazga: taip, tai buvau aš. Penkiasdešimties milijonų metų sakų glėbyje įstrigęs vabaliukas žiūrėjo į mane kaip į laikiną šio pasaulio viešnią. Vakare laukė jauki vakarienė ir pasivaikščiojimas gamtoje, tačiau studentėms diena tuo nesibaigė. Kaip kasdien, jos su Cristina dirbo po šešias valandas – gilinosi, formavo idėjas, tęsė tyrimus.
Šeštoji diena, skirta temai „Sapnai“, vyko paplūdimyje. Merginos kūrė Nidos landšafte, vedamos ne instrukcijų, o kūno, vėjo, smėlio ir intuicijos. Jos tyrė ryšį su gamta ir savimi – kaip mąstymas keičiasi patalpoje ir atvirame, nuolat kintančiame lauke. Tai buvo viena laisviausių ir kūrybiškai drąsiausių dienų.
Septintoji diena, pažymėta „Melancholijos“ tema, buvo ramesnė, labiau nukreipta į kontempliaciją. Vyko asmeninės konsultacijos, studentės pristatė, ką jau spėjo nuveikti, ir tęsė darbus. Nors diena buvo intensyvi, ji atnešė aiškumo – medžiagoms, kryptims, vidiniams sprendimams. Tą dieną aš ir Neringa pagaliau radome laiko sau: kelias valandas vaikščiojome paplūdimiu ir miške, ji filmavo scenas savo kūriniui, o aš skaičiau jūrai poeziją apie savo protėvius, kilusius iš šio krašto.
Atramos taškai
Aštuntoji diena prasidėjo kiek komiškai. Planavome aplankyti Thomo Manno memorialinį muziejų, tačiau kartais gyvenimas pasisuka kitaip – radome jį uždarytą. Dėdė Tomas tą dieną, regis, buvo išėjęs savais reikalais. Maža nesėkmė, bet pasižvalgėme pro langus ir vis tiek pasidarėme gražią nuotrauką. Per visą kelionę Cristina skaitė portugališkai išverstą „Mirtį Venecijoje“, todėl norėjo prisėsti šalia muziejaus, žiūrėti į tą patį kraštovaizdį, kurį kadaise matė pats rašytojas (nors čia jis praleido tik tris vasaras), ir taip simboliškai įprasminti skaitymo procesą. Vėliau aplankėme Eduardo Jonušo namus, kurie projektui suteikė dar vieną svarbų vizualinį ir kultūrinį atramos tašką. Galiausiai išvykome į VDA Telšių fakultetą, kur pradėjome pirmuosius darbus prie parodos instaliacijos, besiruošdamos projekto pristatymui „Kaktusų“ erdvėje.
Vieną vakarą su Neringa ir Cristina kalbėjomės apie darbus, juokavome, leidomės į smulkius nukrypimus, atsipalaidavome. Paaiškėjo, kad Cristina turi nepriekaištingą muzikinį skonį – man paminėjus Françoise Hardy, net paniūniavo jos dainą. Ji pasakojo buvusi beveik visų didžiųjų atlikėjų koncertuose – nuo „The Cure“ iki Davido Bowie. Vėliau pokalbyje atsirado Johanneso Bobrowskio angliškas poezijos rinkinys „Shadow Lands“. Pasakojau, kad autorius buvo vokietis, gyvenęs etnografinėje Mažojoje Lietuvoje, itin gerbęs šį kraštą ir didelę poezijos dalį skyręs jo apmąstymui – kaip ribinei, daugiabalsei, istoriškai pažeistai erdvei. Atrodė, kad ši tema savaime įsilieja į mūsų projekto audinį. Cristina pasakė, kad norėtų, jog parodos atidarymo metu perskaityčiau vieną eilėraštį. Pasiėmusi knygą į rankas, mintyse pusiau juokais, pusiau rimtai pagalvojau: „Na, Kadri, nenuvilk manęs – padėk išsirinkti.“ Atsiverčiau knygą visiškai atsitiktinai, pirmą pasitaikiusį puslapį. Eilėraštis lietuviškai vadinosi „Putpelės giesmė“. Pradėjau jį skaityti, net mokytis deklamuoti, kol staiga sustojau – tekste atsirado žodžiai „sėdi deivė Laima“. Menininkė Laima Kėrienė, irgi dalyvaujanti parodoje, – Kadri bendrakursė ir artima draugė. Tą akimirką pajutau, kad Kadri dar kartą mums tyliai mirktelėjo.
Dviprasmiška figūra
Parodos eksponavimas nebuvo iš lengvųjų. Cristina studentėms davė labai daug, bet lygiai tiek pat ir reikalavo. Čia nebuvo nieko „apytikslio“: net kūrinių pavadinimai turėjo būti apgalvoti iki paskutinės detalės, iki semantinio kaulo. Ekspozicija formavosi kaip tankus, preciziškas organizmas – kiekvienas objektas privalėjo turėti vietą, svorį ir vidinę logiką. Viskas turėjo būti atlikta iki maksimumo, beveik iki perfekcionizmo ribos.
Didžiulę patirtį, dirbant su šiuolaikine juvelyrika, turinti Jurgita Ludavičienė Taline parodą aplankė dar prieš mus. Parodos atidarymo Telšiuose metu pokalbis su ja apie retrospektyvos ekspoziciją buvo ypač įdomus – dėl jos santūraus, atsargaus požiūrio į menininkų asmenybių „skaitymą“. Ji pati sakė nemėgstanti gilintis į biografines detales ar psichologinius naratyvus, tačiau parodoje pasigedo tam tikro rakto – galimybės iš tikrųjų pajusti pačios menininkės buvimą. Paradoksalu, bet kartu ji pabrėžė, kad kūrinių asmeniškumas buvo itin ryškus, net intensyvus.
Vėliau, per neformalius pokalbius ir susitikimus Jurgitai tapo aiškiau, kad menininkė Kadri buvo dviprasmiška figūra – reikalaujanti, aštri, nepaliekanti saugių zonų savo studentams. Tai klasikinis, bet rizikingas pedagoginis principas: „Laužysiu tave tol, kol perkursiu iš naujo.“ Iš tokio metodo gimė itin stipri kūrėjų grupė. O tie, kurie spaudimo neatlaikė, pasirinko kitokias trajektorijas, kitokią aplinką. Niekas čia nėra vienalytis. Galų gale mes visi kažkiek esame Herostratai – padegantys savo mažas ar dideles šventyklas, kad galėtume pradėti iš naujo.
Ryšiai nenutrūksta
Parodoje Telšiuose dalyvaujančių jaunųjų kūrėjų – Emilijos Giedraitės, Emilijos Dapkutės, Karolinos Kalinauskaitės, Mildos Karaliūtės, Mildos Šimkevičiūtės, Halės Bilotės – darbai nekalba vienu balsu. Jie nėra „studentiški“. Jie rodo būtent tai, kas lieka po intensyvios patirties, – trapumą, laikinumą, drąsą neapsibrėžti. Šalia jų – N. Poškutės-Jukumienės videodarbas „A tear Embraces the Fingers“ ir L. Kėrienės Dievo gailestingumo medalionas – kaip tylūs, bet labai konkretūs liudijimai apie kartų dialogą, kuris vyksta ne per stilistiką, o per atsakomybę. Mano pačios indėlis į šią parodą – garso kūrinys „Craving for Extreme Measures“.
Ši paroda nėra apie mirtį. Ji apie tai, kas lieka aktyvuota. Apie ryšius, kurie nenutrūksta. Apie menininkus, kurie gyvena pasienyje – tarp disciplinų, tarp šalių, tarp būsenų. Riba visada yra menininko namai. Per tas dvi savaites iš tiesų patikėjau, kad galbūt egzistuoja ir kitas pasaulis. Kad mes gyvename milžiniškame paralelinių visatų daugiabutyje. Mes esame trečiame aukšte, o Kadri ir visi kiti išėję menininkai – ketvirtame. Kartais jie garsiau pavaikšto. Kartais numeta durų rankeną. Kartais atsiunčia sapną ar teisingą eilėraštį. Ir ta nežinomybė (Uncertainty), kuriai dedikuota paroda, staiga tapo visai nebebaisi. Ji tapo jauki. Kaip žinojimas, kad net jei užsitrenks durys, kažkas kitoje pusėje vis tiek turi raktą.
Paroda „UNCERTAINTY. A Tribute to Kadri Mälk“ iki sausio pabaigos veikė VDA Telšių fakulteto meno ir projektų erdvėje „Kaktusai“.
Parengta pagal Artnews.lt
