Ignas Bazaras – tikras klaipėdietis, kurio muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje. Būdamas šešerių jis pirmą kartą susipažino su violončele ir, nepaisant pradinių iššūkių, nebeatsitraukė nuo šio instrumento. Jaunasis talentas dar moksleivis savo pirmuosius žingsnius žengė su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, vėliau studijavo užsienyje – Graco muzikos ir teatro universitete (Austrija), kur įgijo vertingos tarptautinės patirties. Tačiau gyvenimas toli nuo namų Ignui pasirodė pernelyg sudėtingas, todėl jis su džiaugsmu grįžo į Klaipėdą, kur šiandien laimingas groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre, dalyvauja įvairiuose koncertuose ir toliau puoselėja savo ryšį su muzika ir miesto publika.
Žaneta SKERSYTĖ
Džiaugiasi, kad išbuvo
– Ar prisimenate pirmuosius metus Eduardo Balsio menų gimnazijoje?
– Puikiai pamenu, kaip mama mane, drovų šešiametį berniuką, vedė pas mano pirmąją violončelės mokytoją. Vesdamasi koridoriumi sakė, kad grosiu violončele, o aš sakiau, kad noriu groti būgnais. Aišku, man tokiam, ką tik iš darželio atėjusiam vaikui, net žodis „violončelė“ dar buvo svetimas ir nepažįstamas. Pradžia buvo ilga ir nuobodi. Taip jau yra su tais styginiais instrumentais, užtrunki, kol iš „zyzimo“ garsų išeina kažkas panašaus į muziką. Motyvacija groti irgi nelabai pasižymėjau, tik po maždaug septynerių metų labiau pradėjo patikti tai, ką darau.
– Ir vis dėlto pasirinkote violončelę kaip savo gyvenimo pakeleivę? Kada įvyko tas lemtingas persilaužimas?
– Tokio konkretaus momento nebuvo. Noras toliau žygiuoti su violončele atėjo palaipsniui. Man būnant 8-oje klasėje, (tuo metu buvau prastos muzikinės formos), mane perkėlė pas kitą mokytoją – Vidmantą Sadauską. Matyt, dėl to, kad atsibodau ankstesnei savo mokytojai. Pirmas gamų ir etiudų atsiskaitymas keliaujant su nauju mokytoju, praėjo katastrofiškai, turėjau perlaikyti, bet po jo įvyko kažkas stebuklingo. Po poros mėnesių ne tik gerai išlaikiau kitą egzaminą (po kuriuo ankstesnioji mokytoja norėjo susigrąžinti mane), bet ir neprastai pasirodžiau konkurse Trakuose. Kaip gera, kad nemečiau instrumento tuo sunkesniu periodu, bet išbuvau. O dabar matyti ir darbo vaisiai (juokiasi).
– Buvote solistas jaunųjų talentų koncertuose, grojote su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru dar būdamas moksleivis. Koks jausmas stovėti prieš orkestrą, kuriame groji, būdamas tokio jauno amžiaus?
– Jausmai dvejopi – ir džiaugsmas, ir įtampa, ir baimė. Kai dalyvavau atrankose, atrodo, suprasdavau, nieko per daug baisaus neatsitiks, jei pagrosiu ne taip gerai, kaip tikėjausi. Bet kai jau tave atrenka, ta atsakomybės našta tampa tokia didelė… Supranti, kad groji su orkestru, o klausytojai tikisi išgirsti kai ką labai kokybiško… Kiek prisimenu, visi koncertai praėjo išties gerai, ypač, kai 12-oje klasėje grojau įspūdingą A. Dvoržako koncertą, diriguojant Tomui Ambrozaičiui.
– Kada geriau jaučiatės scenoje – kaip solistas ar kaip orkestro dalis?
– Kadangi esu jautresnis žmogus, solinis grojimas man sukelia nemažai streso, nebent groju klausytojams, kurie nėra profesionalūs muzikantai. Aš geriau ramiai sau sėdėsiu orkestre ar tiesiog grosiu nedidelei žmonių kompanijai. Bet jei pasitaikytų proga kartą per metus ar dvejus pakoncertuoti kaip solistui su orkestru, manau, gal ir neatsisakyčiau.
– Puikiai pasirodėte „Gradus ad Parnassum“ ir „Music without limits“ konkursuose. Ką labiausiai prisimenate iš jų?
– Pamenu, prieš kelis mėnesius iki „Gradus ad Parnassum“ dalyvavau viename nacionaliniame konkurse ir nieko nelaimėjau, nors ruošiausi jam labiausiai iš visų konkursų savo gyvenime. Tai po tos nesėkmės išties labai džiaugiausi pagaliau laimėjęs pirmąją vietą. Geriausia to etapo dalis, kai su nekantrumu lauki, kol bus paskelbti rezultatai ir sužinai, kad laimėjai.
Studijos ir nuoširdumas
– Kuo studijos Graco muzikos ir teatro universitete skyrėsi nuo mokymosi Lietuvoje?
– Pirmą mėnesį buvo daug visko naujo: kalba, kurios nemokėjau, gyvenimas vienam, vėliau dar ir sveikatos bėdos. Bendrauti teko angliškai, tačiau mano anglų kalba šlubavo. Pamenu, norėdavau kuo greičiau vis grįžti į Lietuvą, net ir keli mėnesiai buvimo toli nuo namų būdavo iššūkis. Buvo kartą, kad taip norėjau į Lietuvą, jog tą pačią dieną ir išvykau spontaniškai viską metęs, bet, aišku, studijas baigiau.
Kalbant apie pačias studijas, supratau, kad Lietuvoje muzikos teorijos lygis yra itin aukštas. Per 12 metų Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje sužinojau tiek, kad pradžia universitete buvo labai lengva. Pamenu, kad muzikos teorijos namų darbų pirmais metais beveik nedarydavau. Iš turimų žinių puikiai pavykdavo atsiskaityti. Ir tai ne mano nuopelnas, aišku. Ačiū mokytojoms, kurios puikiai mane paruošė.
– Ką davė darbas su prof. Tobiasu Stosieku – ar jis pakeitė jūsų grojimo filosofiją?
– Darbą su profesoriumi prisimenu ypač šiltai. Tarp ryškiausių pasikeitimų – baroko ir klasicizmo epochų kūrinių atlikimas. Grojimo technikos patobulinimai. T. Stosiekas buvo ir puikus mokytojas, ir nuostabi, gili asmenybė. Daug kartų patyriau neįkainojamą rūpestį, lyg jis būtų mano giminaitis ar net šeimos narys. Buvo tokia situacija, kai staiga pasikeitė oras, vasara tapo žiema, o aš rūbų teturėjau kelis komplektus – vasarinius ir koncertinius, tai mokytojas man paskolino ir šiltus batus, ir paltą, kad nesušalčiau. Toks mažas, bet ypatingas jo gestas įsiminė visam gyvenimui…
– Turėjote galimybę mokytis iš žinomų Europos violončelininkų. Kuri pamoka iš meistriškumo kursų įstrigo labiausiai?
– Kažkurią vieną sunku išskirti, kadangi beveik visos jos buvo gana seniai, daug kas jau spėjo išgaruoti iš galvos. Bet prisimenu, kai į Klaipėdos violončelės festivalį atvyko rumunų violončelininkas Razvanas Suma. Į pamoką patekau labai netikėtai, rytą man paskambino, kad esu kviečiamas, o jau po kelių valandų grojau pas jį. Man taip patiko tas mokytojas, kad net užsimaniau studijuoti Rumunijoje. Jau buvau pradėjęs domėtis studijomis, bet greitai viskas ir nutrūko. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad neišvažiavau į Rumuniją, kadangi gavau užtektinai iš studijų Austrijoje.
– Ar yra kūrinių, kuriuos šiandien grojate kitaip nei prieš kelerius metus, nes pasikeitė požiūris ar patirtis?
– Žinoma. Vienas iš jų – J. S. Bacho preliudas iš 5-osios siuitos violončelei solo. Dar mokydamasis mokykloje, šį preliudą buvau išmokęs vienaip, o studijuojant atlikimo maniera, muzikinis suvokimas kardinaliai pasikeitė. Profesorius T. Stosiekas, galima sakyti, apvertė aukštyn kojomis mano „turėtą“ interpretaciją. Mano manymu, taip nutiko, kadangi susidūrė sovietinė ir Vienos mokyklos. Kaskart įdomu pamatyti kūrinį autentiškesnį, nauju kampu.
– Ar scena jus labiau ramina, ar kelia baimę? Gal prieš lipdamas į sceną turite ritualą, kuris suteikia ramybės?
– Jei tai grojimas orkestre, tai dažniausiai viskas būna ramu, nebent ateinu nepailsėjęs, tuomet esu jautresnis garsams, jie mane labiau trikdo. O kalbant apie ritualus, kartais prieš pasirodymą pasimeldžiu.
– Kuo skiriasi publika Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje ir Lietuvoje?
– Esminio skirtumo tarp skirtingų šalių publikos nematau: ir klausytojų amžius, ir kultūringumas koncerto metu – panašūs. Tik tiek, kad Austrijoje salės būna pilnos ar apypilnės, skirtingai nei Lietuvoje. Spėju, dėl to, jog kultūra Austrijoje yra ypač vertinama. Manau, kad nemažai daliai žmonių Austrijoje yra įprasta lankytis koncertuose, net jei kainos ir kandžiojasi. Tiesa, smagu, kad ir Lietuvos didžiosios salės nuo Austrijos per daug neatsilieka lankytojų skaičiumi.
Santykis su muzika
– Papasakokite apie darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– 2024 m. lapkričio 18 d. oficialiai pradėjau dirbti KVMT, o lapkričio 19 d. (per savo gimtadienį) pirmą kartą stebėjau repeticiją.
Džiaugiuosi, kad darbas nėra labai varginantis, o ir keltis anksti nereikia. Man niekada nesisekė anksti keltis nei mokykloje, nei universitete, nei dabar, tad, kaip pelėdai, man čia labai tinka.
– Kokie spektakliai, koncertai jūsų mėgstamiausi, kurie – sudėtingiausi?
– Muzikai esu labai išrankus, bet mėgstamiausias muzikinio teatro repertuaro spektaklis – Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo”. O ir šiaip esu mėgėjas žydiškų elementų turinčios muzikos. Jei turėčiau rinktis iš sudėtingiausių kūrinių, tai neabejotinai būtų R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“.
– Kokį vieną žodį pasirinktumėte, kad apibūdintumėme savo santykį su muzika?
– Saikingas. Kalbant apie santykį su muzika, jau seniai esu sakęs, kad ji mano gyvenime ne pirmas, ne antras, o geriausiu atveju – trečias numeris. Nestatau savo gyvenimo ant muzikos, renkuosi jį statyti ant Jėzaus, kuris yra svarbiausias mano gyvenime. Antroje vietoje man yra šeima ir draugystė su mergina. Pamenu, paauglystėje labai daug laiko praleisdavau klausydamasis muzikos. Prisėsdavau klausytis kūrinio su partitūra ir kartais kokias dvi valandas negalėdavau atsitraukti, kol nepasisotindavau. Dabar situacija žymiai pasikeitusi, muzikos klausymasis tapo retenybe, o vaikščiojimas į koncertus, kurie nesusiję su darbu, ypač retas.
– Kokį iššūkį, su kuriuo susidūrėte savo gyvenimo kelyje, laikote vertingu?
– Prisimenu, kai buvau 5 ar 6 klasėje, pradėjau nebemėgti violončelės, paprasčiausiai neturėjau motyvacijos groti ir rimtai svarsčiau tai mesti ir groti tik fortepijonu. Tuo metu labai žavėjo fortepijoninė muzika, daug jos klausydavausi. Ir kaip gera, kad nepaskubėjau ir nemečiau. Dabar jokiais būdais nestatyčiau aukščiau kitų instrumentų už violončelę.
– Ko ieškote po koncertų: gal visiškos ramybės? Ar dar ilgai „skamba“ muzika galvoje?
– Labai teisingai – visiškos ramybės. Labai mėgstu po koncerto pabūti vienas savo kambaryje ir kaip atlygiu mėgstu pasilepint skaniu maistu. O dėl muzikos „skambėjimo“ galvoje, įprastai tai netrunka daugiau nei kelias minutes po koncerto. Labai nenorėčiau, kad įkyrėtų dar visą vakarą. Kadangi muzikavimas yra ir darbas, tai norisi po darbų pailsėti nuo visų garsų ir pabūti ramybėje, o ramybę aš labai mėgstu.
Norėtų studijuoti vėl
– Koks ryškiausias įvykis buvo jūsų gyvenime?
– Ryškesnių įvykių nestinga: nuo sveikatos problemų iki džiaugsmo gavus naują violončelę. Bet vienas įvykis, kurio neužmiršiu, yra studijų baigimas. Artėjant po truputį prie pabaigos, sušlubavo sveikata, net svarsčiau mesti studijas (nors viduje jaučiau, kad neturėtų taip atsitikti). Kaip ir daugelis studentų, neturėjau motyvacijos rašyti baigiamojo darbo, tiek atidėliojau, kol vos ne vos suspėjau. Bet kokia laisvė viską pabaigus! Biagus nebuvo jokio noro toliau siekti magistro laipsnio, bet dabar, praėjus daugiau nei metams, šioks toks poreikis studijuoti atsiranda. Tik jau ne su muzika susijusį dalyką, o kažką teologiško.
– Prisiminkite linksmą istoriją, nutikusią jūsų muzikinėje veikloje.
– Buvo toks atvejis, kai turėjau repeticiją netoli Vienos ir reikėjo iki ten nusigauti traukiniu. Laukiu savo traukinio, atvažiuoja – įlipu. Matau, kad ir kiti muzikantai lipa. Reiškia, tikrai tinkamas traukinys. Ir bevažiuojant, galvoju, kad kažkaip ilgai mes čia važiuojam, kažkas čia ne taip. Pasižiūriu į žemėlapį telefone ir susivokiau, kad sumaišiau traukinius ir įsėdau į visai kitą traukinį, kuris važiuoja ilgomis distancijomis. Tai galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi… Atrodė, tiek gėdos gyvenime nesu turėjęs. O juk Austrijoje ypač vertinamas punktualumas. Taigi iššokau pirmoje pasitaikiusioje stotyje ir pasigavau kitą traukinį. O anie muzikantai, kurie kartu su manimi buvo įlipę, pasirodo, ne į tą pačią repeticiją važiavo. Gerai, kad dirigentas buvo supratingas ir nepyko. Vėliau papasakojau kolegai, su kuriuo repetavome, kas nutiko, pasirodo, jis matė mane įlipantį į ne tą traukinį, bet nieko nepasakė…
– Papasakokite apie savo šeimą, papildomas veiklas, pomėgius.
– Turiu jaunesnius seserį ir brolį. Labai džiaugiuosi, kad šeimoje augome trise. Buvo daug įdomiau nei pirmus aštuonerius metus augti vienam. Sesuo Ieva irgi groja violončele, kartais grojame su ja įvairius duetus – tai vestuvėse, tai kartu šloviname gyvenimą giesmėmis ar muzikuojame kokiuose nors renginiuose. Brolis Jokūbas groja trimitu, mokosi Stasio Šimkaus konservatorijoje. Žodžiu, mes šeimoje esame trys muzikantai, o tėvai Jolanta ir Antanas ir galimai visa giminė nieko bendro su muzika neturime. Manęs žmonės yra klausę: „Tai tavo tėvai turbūt yra muzikantai?“ Pasirodo, mūsų atveju tai ne paveldėjimas, o tikras stebuklas.
Be muzikinio teatro, veiklų man tikrai netrūksta, vos visur spėju, o ir sau laiko kartais per mažai pasilieku. Vadovauju Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko sumos chorui, sekmadieniais giedame šv. Mišiose. Taip pat esu bažnyčios zakristijonas. Kiekvieną dieną maldai skiriu bent vieną valandą, nors tai ir ne hobis, nei veikla, labiau gyvenimo būdas. Man labai svarbus santykis su Dievu. Priklausau tikinčiųjų bendruomenei, kartu padedame jaunimui, organizuojame stovyklas. Bažnyčioje ypač gera aplinka man augti.
– Kokia jūsų didžiausia svajonė?
– Viena iš svajonių – sukurti šeimą su savo drauge, susilaukti vaikų. Norėčiau gyventi visai šalia Klaipėdos nuosavame name, kuriame būtų jaukus židinys. Labai mėgstu jaukumą, tad patinka sėdėti prieš židinį, žiūrėti į liepsnas, šildytis ir nieko negalvoti. Turiu tą sugebėjimą, kaip ir kiekvienas vyras, – nieko negalvoti. O kodėl šalia Klaipėdos? Kaip ir sakiau, mėgstu ramybę, kuo mažiau miesto šurmulio – tuo geriau. Bet kartu norisi, kad Klaipėda būtų ranka pasiekiama.
Aplinkiniams linkiu neskubėti. Visur, kur tik reikia priimti esminius sprendimus. Jei būčiau paskubėjęs ir metęs violončelę, dabar arba gailėčiausi, arba būčiau vis tiek sugrįžęs, bet jau atitinkamai praradęs laiko. Turiu vieną draugą, kuris gailėjosi metęs muziką.
Taip pat linkiu gyventi nuolankume. Kai pasaulis pripildytas puikybės ligos, norisi daugiau atsvaros – nuolankumo.
VIZITINĖ KORTELĖ
Violončelininkas Ignas Bazaras 2006–2018 m. mokėsi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.
2018–2024 m. studijavo Graco muzikos ir teatro universitete (Austrija) ir įgijo violončelės atlikimo meno bakalauro laipsnį prof. Tobiaso Stosieko klasėje.
2015, 2016 ir 2018 m. dalyvavo jaunųjų talentų koncertuose, kuriuose grojo kaip solistas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru.
Meistriškumo kursuose tobulinosi pas įvairius Europos violončelininkus – M. Leskovarą, V. Sondeckį, L. Schulz-Bayrovą ir kitus.
2010–2019 m. sėkmingai dalyvavo įvairiuose šalies ir tarptautiniuose konkursuose. Ryškiausi: „Gradus ad Parnassum“ 2016 m. (I vieta), „Music without limits“ 2019 m. (I vieta).
Su orkestrais koncertavo Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje.
