Estijos nacionalinio teatro „Vanemuine“ gastrolės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre balandžio 15–16 d. – šių teatrų bendradarbiavimo vaisius, o abipusiai vykstančios gastrolės, keičiantis pažintimis bei savita patirtimi, – išties prasmingas ir sveikintinas dalykas. Viename iš vakarų pristatytame estų teatro baleto trupės spektaklyje „Gruodžio lietus“ vaizduojama dviejų garsių XIX a. asmenybių meilės istorija, muzikos akompanimentui pasitelkiant Frédérico Chopino kūrinius. Balete karaliauja muzika, o svarbiausias – pažintinis aspektas.
Violeta MILVYDIENĖ
Informacinė pažintis
„Vanemuine“ teatras (est. Teater Vanemuine) – seniausias Estijos nacionalinis teatras, įkurtas 1870 m. Tartu mieste, garsėjantis savo trijų žanrų struktūra: drama, opera ir baletu. Baleto trupė, veikianti šiame teatre nuo 1939 m., yra vienas iš trijų pagrindinių profesionalių baleto kolektyvų Estijoje. Jos repertuare – įvairūs pastatymai – nuo klasikinių baletų iki šiuolaikinio šokio ir muzikinių spektaklių. „Vanemuine“ baletas aktyviai gastroliuoja, rengia baleto konkursus, festivalius etc.
Klaipėdos VMT balandžio 15-osios vakarą „Vanemuinės“ teatro baleto trupės pristatytame spektaklyje „Gruodžio lietus“ atskleidžiami XIX a. pirmojoje pusėje gyvenusių dviejų garsių asmenybių santykiai.
Pagrindinis herojus – F. Chopinas (1810–1849) – genialus lenkų kompozitorius ir pianistas, viena ryškiausių epochos figūrų pasaulio muzikos istorijoje. Buvo vadinamas vunderkindu – nuo penkerių jau skambino fortepijonu, o pirmąjį viešą koncertą surengė būdamas aštuonerių. Iš kitų genialių kompozitorių bendraamžininkų jis išsiskyrė tuo, kad beveik visą savo kūrybą skyrė vieninteliam instrumentui – fortepijonui.
Gimęs prancūzo ir lenkės šeimoje (Želiazova Volioje, netoli Varšuvos) ir 20-ies išvykęs į Paryžių, kuriame praleido visą gyvenimą, jis visada save laikė lenku, o jo muzikoje stipriai jaučiamos lenkų liaudies muzikos intonacijos.
Tarptautinė kūrėjų komanda
Estiškojo baleto spektaklio „Gruodžio lietus“ kūrėjų komanda – gana gausi, tarptautinė. Režisierė, libreto autorė, choreografė ir scenografė – buvusi Hamburgo baleto šokėja Kristina Paulin (Slovakija, Vokietija) – šį kūrinį dedikavusi savo mylimam tėvui Janui Borbely, pirmąkart jį pristatė 2022 m. Zalcburgo teatre. Tuomet spektaklis buvo triptiko dalis, kiek vėliau išplėtotas ir tapo savarankišku.
Naujosios versijos premjera su naujai sukurtu antruoju veiksmu įvyko 2024 m. kovo 2 d. „Vanemuinės“ teatro mažajame pastate.
Choreografei ir režisierei talkino kostiumų dailininkė Stephanie Bauerle (Austrija), šviesų dailininkė Imbi Malkas (Estija), režisierės asistentė Silvia Azzoni (Vokietija), garso dizaineris ir kompozitorius Davidsonas Jaconello (Kanada), repetitorė Jelena Karpova, scenos vadybininkė Ulle Tinn (Estija).
Remiantis knyga
Chopino pažintis su garsia prancūzų noveliste ir feministe George Sand (1804–1876), prasidėjusi 1837 m., po 11-os draugystės metų pasibaigė išsiskyrimu – regis, labiau skausmingu ekstravagantiškai moteriai. Tai įvyko 1848-ųjų pavasarį, o po metų talentingasis kompozitorius paliko šį pasaulį (mirė nuo džiovos), sulaukęs vos 39-erių…
Remiantis André Maurois knyga „Žorž Sand gyvenimas“ („Lélia ou la vie de George Sand“, 1952 m.), kurioje romantiškų, tačiau kartu ir tragiškų santykių aprašymas apima 58 puslapius (241–299 p.), jaunasis kompozitorius buvęs santūrus, liguistai jautrus ir nerimastingas. Jo genijus – „kupinas paslaptingų harmonijų“, o kūnas dažnai „nusilpęs ir išsekęs“.
Gi spektakliui pasirinkto pavadinimo „Gruodžio lietus“ potekstę galima lengvai surasti ne tik skambančiame Preliude Des-dur („Lietaus lašas“, op. 28, Nr. 15), bet ir šiose frazėse: „Tą vakarą sukomponuotas kūrinys tikrai buvo pilnas lietaus lašų (…), bet jo vaizduotėje jie virto ašaromis, krintančiomis iš dangaus ant jo širdies“, arba: „…juo ilgiau truko žiema, juo labiau liūdesys kaustė Sand pastangas išsaugoti linksmą ir giedrą nuotaiką“.
Baleto vyksme išties labiau nei laimės ar džiaugsmo akimirkos atsispindi desperatiškos kančios, scenoje įkūnytos trupės atlikėjų – Alaino Divoux ir Anos Maria Gergely. Dažniausiai liūdnų, skausmingų jų prisiminimų iš Maljorkos ar Paryžiaus laiškuose nuotrupas, pateiktas ant kėdžių atlošų šviečiančiame ekrane ir ištariamas garsiai, (at)radau būtent minimoje knygoje.
Karaliauja muzika
Šiame dviejų dalių (analogiškai dviejų valandų trukmės) baleto spektaklyje karaliauja muzika.
Atrodytų, ar galima tokią – dažnai nostalgišką, svajingą, subtilią, o kartais depresyvią, nuoskaudų ir nusivylimų kupiną – muziką interpretuoti, aiškiau sudėlioti ar iliustruoti šokiu, tuo būdu net praplečiant pirmosios diapazoną? Galbūt ir įmanoma, bet ar tikrai reikia?
Manyčiau, svarbiau, kad judesys / šokio elementas „neaplenktų“ natos, t. y. nebūtų stipresnis, agresyvesnis, greitesnis ar platesnis. Kitaip tariant, kad vyrautų muzikos ir šokio harmonija.
Asmeniškai itin mėgstamas F. Chopino kūrybinis braižas – sonatos, preliudai, noktiurnai, valsai imponuoja garsų vaizdais, jaudinančiu minčių srautu, atmintyje atgyjančiais šokio / baleto judesiais. Kaip, pavyzdžiui, 1908 m. rusų baletmeisterio Michailo Fokino sukurtoje „Šopenianoje“ (kitas pavadinimas – „Silfidės“), kurioje poetiškai, svajingai ir romantiškai vaizduojamas jaunuolio santykis su silfidėmis / menininko mūzomis. Jame vyrauja elegancija ir gracingumas, išreikštas klasikinio baleto pozomis (pranc. arabesques), prailgintų rankų pozicijomis (pranc. allongée), itin lengvais užtęstais šuoliais (it. allegro), besikaitaliojančiais su ramiais, palengva, kiek sulėtintai atliekamais etiudais (it. adagio). Vizualus estetinis grožis ir subtilumas tiesiog užburia…
Kai klausausi užsimerkusi – tai kartais šiuo atveju norėjosi daryti – išgirstu lyriškai sudėliotų natų trapumą, bandau suvokti sukeltus potyrius ir pojūčius. Bandau suprasti patikusio kūrinio turinį, įminti autoriaus paslaptis, surasti ryšį su jo gyvenimo peripetijomis, su genijų supančiu pasauliu, su ta epocha, kurioje jis gyveno, dirbo ir kūrė.
Nors kompozitorius nekūrė baletinės muzikos specialiai, jo kūriniai lig šiol naudoti ne kartą tiek klasikinių, tiek modernių ar šiuolaikinių baletų pastatymams. Vienas tokių – ir estiškasis baletas „Gruodžio lietus“.
Turėdama intuityvią ir gana išlavintą klausą, galėčiau konstatuoti – šiame spektaklyje muzikos interpretacija šokiu nebuvo ideali, t. y. sąsajos tarp judesio elementų ir muzikos niuansų bei akcentų kai kuriais momentais neatrodė rišlios ir harmoningos. Bet labiausiai nuvylė faktas, kai valso garsams nutilus, įsivyrauja tyla, salė nuščiūva, vizija subliūkšta… Po pauzės įjungiamas Koncerto fortepijonui e-moll pirmosios dalies ar kažkokio kito – galbūt sudėtingesnio ir ne vien fortepijonu atliekamo – kūrinio įrašas (deja, toks „junginys“ buvo dar nesyk pakartotas).
Choreografija – eklektiška
Baleto spektaklio „Gruodžio lietus“ choreografija iš esmės sukomponuota eklektiškai. Scenoje matome savotišką jos evoliuciją: pradedant klasikinio baleto stilistika, laipsniškai per neoklasikinę leksiką pereinama prie modernaus ir / ar šiuolaikinio baleto viražų, kai kuriuose jų panaudota „parterinė“ (pranc. par terre – ant žemės) modernaus šokio technika. Jokių netikėtų rakursų – dauguma derinių sudėlioti gana elementariai, tradiciškai, todėl buvo nuspėjami.
Visa kompozicija atrodė pernelyg suskaldyta, susmulkinta, vaidmenys choreografiškai tarpusavyje susipynę, neišryškinti. Palaipsniui ima varginti nuolat pasikartojantys pas. G. Sand dukros Solange (Caroline Maquignon) ir sūnaus Maurice (Vladyslavas Kalys) solo vieną po kito keičia kiti (Ferenco Lizsto – Gustavo Pedro, F. Chopino sesers Ludwigos – Selmos Strandberg ir motinos – Natalie Barbis) soliniai pas. Duetas, įvardytas F. Chopino muzika (Bradley Howell), ir G. Sand alter ego (Maria Engel) – nerealūs, mistiški personažai, nors jų atliekami eskizai atrodė šviesiai ir lengvai. Kartais dar šokama trise (pranc. pas de trois) – čia deriniai kiek įmantresni, tačiau ir vėl – tarsi viskas kartojasi nuo pradžios. Be to, tenka pripažinti, buvo klaidu ir kiek painu atspėti, kas yra kas, tik vėliau personažai šiek tiek išgryninami.
Įsimintinas Paryžiaus salės svečių pasirodymas – vien vyrų grupelės energingas įsiveržimas į sceną aukštais šuoliais akimirkai pristabdė kvėpavimą…
Masinių fragmentų nedaug (jie labiau įterpiami antrajame veiksme) – juodais ažūriniais kostiumais apsirengę trupės atlikėjai, rodos, išreiškė negatyvias pianisto mintis, skausmo kupinus laiškus, maldaujant paguodos…
Netikėtai nuskamba dviejų aktorių Akihito Shimogatos ir Gerardo Avelaro, kuriuos savitai įvardijau virusais (ar bakterijomis?), piktdžiugiškai, pašaipūniškai besijuokiančiais herojui į veidą, – etiudai. Išsiskirianti iš viso spektaklio konteksto, ši choreografija – išties pikantiška, žaismingai ir muzikaliai sudėliota. Keista, tačiau netrikdė net groteskiška scenelė (vertinu lyg naują patirtį), dueto atliekama pagal vieną liūdniausių F. Chopino kūrinių – Sonatą fortepijonui Nr. 2 si-bemol minore, op.35, III d. Juk tai – „Laidotuvių maršas“ (pranc. Marche funèbre)!..
O kai kurie epizodai nebuvo taip organiškai sulydyti, stilingai ir / ar estetiškai perteikti, ne visur garsų, akcentų bei niuansų polifonija paryškinta taiklesniu judesiu.
Taigi tiek filosofiškai, tiek energetiškai parodyta choreografinė visuma „kvėpavo“ panašiu / susiniveliavusiu ritmu, be ypatingos emocinės įtampos, o ilgokai besirutuliojusi spektaklio fabula epiloge buvo įprasminta taip pat, kaip ir prologe.
Kiti komponentai
Šalia choreografijos – bent šiame siužetiniame spektaklyje – ypač svarbūs dramaturgijos ir scenografijos komponentai. Aplinką ir paskirtį (vaizduojamas tai namo fasadas / išorė, tai vidus) keičia patys atlikėjai – sukalioja pirmyn ir atgal, nuolatos kaitaliodami jo pozicijas. Skirtingas scenas tinkamai papildo šviesų žaismė.
Destrukciniai momentai (pvz., veiksmas ligoninėje) iliustruojami gana tiesmukai, kliše senokai tapo rūkymas scenoje (G. Sand), o į mylimojo rankas G. Sand herojė užšoka iš anksto užlipusi ant stalo… Apskritai pernelyg daug scenografijos priemonių (kėdės, stalas, suolelis), gausu rekvizitų (lagaminas, iš kurio krenta drabužiai, pašluostės ir pan.). Trikdo ir per ryškus mimansas (pavyzdžiui, G. Sand bendravime su sūnumi Maurice), tarytum sugrįžęs iš XIX a. baletų…
Tarp šokio eskizų įterpiamos kelios vaidybinės scenelės, kai atlikėjai nurimsta, o pianistas Margusas Riimaa (Estija) pakyla nuo dešiniajame salės kampe pastatyto fortepijono, užkopia ant scenos ir atsisėda kartu su visais klausytis kito kūrinio įrašo. Galbūt įdomus ir tinkantis režisūrinis sprendimas. Kita vertus, ne visiškai originalus. Atmintyje dar išlikęs 1993-iaisiais Vilniuje LNOBT matytas garsaus to meto Rusijos baleto artisto ir baletmeisterio Vladimiro Vasiljevo pastatymas – Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“, kuriame ypač įstrigo jautrus finalinis momentas, kai į avansceną pakilęs teatro orkestro dirigentas sujungė mirusių mylimųjų rankas.
Labiau smalsu buvo įdėmiai stebėti emocinę grojančio pianisto raišką. Kiek pablyškęs atlikėjo veidas išduoda susijaudinimą – jame atsispindintis išgyvenimas lydi kiekvieną jautresnį ar stipresnį kūrinio epizodą ir byloja apie tai, kas turi įvykti kitą akimirką. Net depresyvioje būsenoje esant herojui ir skambant kiekvienam minorui, girdėti „šiltas“ mažorinis dvelksmas, melodingi, subtilūs ir šviesūs blyksniai. Vien ko vertas Grand Valse Brilliante! Regis, vieną sekundę artistas atsidūsta, antakiai pakyla, vėl nusileidžia. Kitą minutę jis krūpteli, paskui įsitempia, pasvyra į šoną, palinksta kiek pirmyn ir vėl atsitiesia. Taigi M. Riimaa kūno kalba – santūri, bet tikrai išraiškinga.
Iškilę klausimai
Bežiūrint ir vertinant klasikinio baleto choreografiją, kyla esminis klausimas: argi beverta sugrįžti į XIX a., romantizmo ir „baltojo“ baleto epochos standartus? Ypač negatyviai žvelgiu į veikėjų elgsenos iliustravimą pasitelkiant pantomimą. Juk tai jau buvo…
Ne veltui XX a. pasaulinės choreografijos korifėjus, garsus prancūzų baletmeisteris Maurice’as Béjartas (1927–2007) 20-ąjį šimtmetį pavadinęs Šokio amžiumi, rašė: „Prieš šimtą metų atsirado beprotiškai geniali moteris. Beveik nuoga po savo šydais, laisva ir didinga Aisedora Dunkan pakilo apversti aukštyn kojomis visas baleto tradicijas ir aprobuotas idėjas. Kitame fronte Sergejaus Diagilevo „Rusų baletai“ ėmėsi savosios revoliucijos, į kurią didžiausi epochos genijai – muzikai, dailininkai, šokėjai ir choreografai – įliejo savo kūrybinę energiją. Nuo tada Šokis, ta Miegančioji gražuolė, pagaliau atsibudo ir jau nebesustojo, užkariaudama vis naujas auditorijas ir naujus kraštus visame pasaulyje. Skirtingos choreografinės tendencijos susiduria viena su kita, stiliai vystosi, susilieja, konfrontuoja vienas su kitu, įkvepia naujas hibridines formas…”
Beje, prisiminiau panašią į analizuojamo spektaklio santykių istoriją, tik vykusią XX a. 3-iajame dešimtmetyje, – skaičiau apie minėtosios I. Duncan susitikimą su rusų poetu Sergejumi Jeseninu. 1922 m. šokėja rašė beveik identiškai G. Sand: „Jis serga, negaliu jo mesti. Tai tas pats, kas mesti sergantį kūdikį.“ Buvusi audringa, beprotiškai beatodairiška, bet trumpalaikė pastarųjų žymių asmenybių santuoka baigėsi stipriu nusivylimu ir tragiška judviejų gyvenimų baigtimi. Argi ne tema kitam siužetiniam baleto spektakliui?
Samprotaujant toliau, galima matyti, jog šiandienos choreografijos kūrėjai bando panaikinti barjerus tarp šokėjų ir žiūrovų, tarp meno ir gyvenimo. Atsiranda ypač glaustas įvairių formų jungimas, stiliai susiniveliavo – nebelieka ryškaus skirtumo tarp modernaus, šiuolaikinio ar šou baleto, modernaus ir šiuolaikinio šokio…
Maga atkreipti dėmesį, kad jau XX a. antrojoje pusėje buvo aktyviai plėtojama baletų tematika, atsirado naujos kūrybinės galimybės, baletai tapo originalesni, iškilo atlikėjų – ryškių individualybių vardai, nauja gausi baletmeisterių karta. Baleto technika tapo įvairesnė, laisvesnė, imta naudoti ne tik klasikinio baleto techniką, bet ir modernaus šokio stilistiką, įvairesnę muziką ir visiškai minimalistinę scenografiją. Šiuolaikinio baleto atlikėjai ir choreografai, įvaldę įvairių naujų formų jungimą, pritaikę naujus kostiumus (pvz., atsisakyta balerinos pakeltukės bei puantų, dažnai šokama basomis ir pan.), ėmėsi plėtoti žanrą, vadinamą moderniu arba šiuolaikiniu baletu.
Kai kurios aukščiau pateiktos ypatybės kiek išryškėjo antrajame spektaklio „Gruodžio lietus“ veiksme, tačiau ypatingos euforijos nesukėlė – galbūt pristigo naujesnių, modernesnių pasažų.
Čia tiktų neseniai perskaityta lietuvių režisieriaus Gintaro Varno mintis: „Režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti.“
Trupių palyginimas
Nejučia gimė Tartu „Vanemuinės“ ir Klaipėdos VMT baleto trupių palyginimai. Galbūt pirmoji – kiek gausesnė, bet kiekybė juk ne visada atliepia kokybę ar yra jai tapati. Šokio technikos požiūriu naujai matytoji neprilygsta klaipėdiečių baleto trupei, kurios atlikėjai demonstruoja stiprias šiuolaikinio baleto stilistikos formas. Tiesa, spektakliams dažnokai pritrūksta turinio, t. y. konceptualiai išvystytos idėjos.
Kitas kraštutinumas matomas analizuojamame estų baleto spektaklyje, kuris, tiesą sakant, kiek prailgo… Jeigu įvykiai būtų pavaizduoti dinamiškiau, nesikartojant, labiau kondensuotai – vieno veiksmo būtų pakakę, ir, manyčiau, visuma atrodytų gilesnė, stilingesnė, kartu ir solidesnė.
Kaip surasti tą „aukso vidurį“? Matyt, būtina pamąstyti apie modernesnę traktuotę, „paieškoti“ originalesnės šokio raiškos.
S. Akivaizdus faktas: vienas tikslų pasiektas – teatro žiūrovai buvo supažindinti su F. Chopino gyvenimo istorijos faktais, o dar svarbiau – su jo kūrybos šedevrais, nors ne visada gyvai atliekamais, kaip buvo anonsuota…
