Ukrainiečių kilmės baleto artistė, choreografė ir pedagogė Daria Verovka – viena ryškiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) šokio trupės asmenybių. Scenoje ji kuria dramatiškus, emocionalius vaidmenis, o už jos ribų vis aktyviau reiškiasi kaip choreografė ir pedagogė. D. Verovka pasakojo apie anksti rastą šokio kelią, sudėtingą profesionalaus baleto pasaulį ir kūrybinę laisvę, kurią patiria tiek šokdama, tiek kurdama savo choreografiją.
Žaneta SKERSYTĖ
Visada žinojo, ko nori
– Pradėjai šokti labai anksti?
– Nuo pat vaikystės buvau labai energinga – net, pasakyčiau, hiperaktyvi. Mano tėvai turbūt nekantriai laukė, kada pradėsiu lankyti mokyklą (juokiasi), kad pagaliau galėtų mane nusiųsti į kokią nors veiklą, kur galėčiau nukreipti visą tą energiją. Iš tikrųjų norėjau lankyti karatė, bet jie nusprendė, kad šokiai yra tinkamesnis užsiėmimas mergaitei. Taip aš patekau į paprastą įvairių šokių grupę, tiesiog veikusią mano mokyklos pastate.
Kartais būtent tokie paprasti, įprasti dalykai lemia viso gyvenimo formavimąsi. Man labai pasisekė su mokytojais. Tai buvo žmonės, kurie ne tik mokė judesio -– jie formavo skonį, discipliną ir meilę scenai bei menui apskritai. Jie tapo man pavyzdžiu, kas yra moteriška jėga, grožis ir atsidavimas savo veiklai. Manau, tada pirmą kartą pradėjau jausti, kad šokis man tampa daugiau nei tik popamokinė veikla.
Aš visada žinojau, kad noriu gyventi kūrybingą gyvenimą. Niekuomet negalėjau įsivaizduoti savęs biure, rutinoje, gyvenime be judesio, emocijų ir jausmo, norėjau priklausyti kažkam gražiam ir gyvam. Kurį laiką dvejojau tarp aktorystės ir šokio, nes labai mėgau teatro būrelį ir buvau sužavėta transformacijos idėjos. Bet laikui bėgant tapo aišku, kad kūnas, judesys ir scena yra mano tikroji kalba.
Lūžio momentas įvyko dar mokyklos laikais, kai buvau pastebėta per pasirodymą su savo šokių grupe ir pakviesta studijuoti Kijevo savivaldybės Serge’o Lifario šokio akademijoje. Tai jau nebebuvo tik pomėgis – tai tapo profesionalaus kelio pradžia.
Tačiau galutinė vidinė realizacija, manau, atėjo šiek tiek vėliau, 2018-aisiais, kai akademijos studentai buvo pakviesti dalyvauti šiuolaikinio baleto premjeroje Ukrainos nacionalinėje operoje. Tas pasirodymas tapo lemiamu momentu. Pirmą kartą pajutau visiškai aiškiai, kad šiuolaikinė choreografija yra mano erdvė. Toje didelėje scenoje viskas staiga susidėliojo į vietas: judesys, vidinė laisvė, buvimas, energija. Supratau, kad noriu ne tik šokti šia kalba, bet ir gyventi joje ir vieną dieną ją kurti pati.
– Jūs mokėtės Kijevo savivaldybės Serge’o Lifario šokio akademijos Liaudies choreografijos skyriuje (vadovas Vadimas Sabadašas, 2015–2019) ir įgijote pedagogės bei ansamblio artistės diplomą su pagyrimu, 2021 m. ten pat – bakalauro diplomą su pagyrimu. Kada pirmą kartą pajutote, kad choreografija iš tikrųjų yra jūsų pašaukimas?
– Aš tai pajutau labai anksti, dar vaikystėje. Vienas iš pirmųjų dalykų, ko šokis reikalauja iš tavęs, yra nerūpestingos vaikystės atsisakymas. Kai tavo bendraklasiai po pamokų išeina pasilinksminti, tu eini į repeticiją. Kai visi savaitgalį ilsisi, tu keliauji į konkursą. Kai kiti turi laiko paprastam paauglių gyvenimui, tu mokaisi gyventi pagal discipliną, spaudimą ir nuolatinę lūkesčių sau naštą.
Ir tai tik matoma dalis. Yra dar finansinė pusė, kurią tėvai neša, kol esi vaikas. Yra fizinė pusė – kūnas, kuris nuolat dirba iki ribos, prisitaiko prie nenatūralių pozų, skausmo ir nuovargio. Ir yra emocinė pusė, apie kurią, deja, kalbama kur kas rečiau nei turėtų būti.
Profesionalaus šokio pasaulis gali būti labai žiaurus. Pernelyg didelė konkurencija, pasenę treniruočių metodai, psichologinis spaudimas, patyčios, valgymo sutrikimai, seksizmas, rasizmas – visa tai egzistuoja. Tai nėra atskiri atvejai, bet realybė, su kuria šioje srityje susiduria daug žmonių, ypač moterys. Tai tamsioji meno pusė, kuri beveik visada lieka už uždangos.
Todėl būti šioje profesijoje nėra romantiškas atsitiktinumas – tai sąmoningas pasirinkimas. Ir tikrai ne lengvas. Mes dirbame ir gyvename labai specifiniu ritmu, kuriame darbas užima beveik visą savaitę, o asmeninis gyvenimas dažnai turi tilpti į mažytę erdvę tarp repeticijų, pasirodymų ir nuovargio.
– Ar manote, kad jūsų gyvenimas galėjo pasisukti visiškai kita linkme?
– Tikriausiai taip. Bet mes niekada nesužinome, koks būtų mūsų kitas gyvenimas. Turime tik šį vienintelį. Ir, nepaisant visų iššūkių, aš esu giliai dėkinga už galimybę užsidirbti pragyvenimui iš meno. Tai reta privilegija. Tad net žinodama, kokia sunki yra ši kryptis, vis tiek labai džiaugiuosi, kad tai yra mano kelias.
Netikėta, miela Klaipėda
– Nuo 2019 metų dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip šis teatras ir šis miestas atsirado jūsų gyvenime? Ar buvo lengva čia pasijusti lyg namuose?
– Klaipėda į mano gyvenimą atėjo labai netikėtai, ir būtent todėl aš vis dar ją matau kaip kažką beveik lemties nulemto. Tuo metu aš jau žinojau, kad noriu dirbti būtent šiuolaikinėje choreografijoje, tačiau visiškai nesupratau, kaip žmonės patenka į tą trokštamą pasaulį. Tai atrodė tolima, beveik nepasiekiama.
Ir tuomet, paskutiniais studijų akademijoje metais, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovai atėjo stebėti mūsų sceninės praktikos, ir mes gavome kvietimą atvykti į Lietuvą ir pabandyti čia šokti. Tai buvo taip netikėta, kad net dabar man atrodo šiek tiek nerealu.
Tuo metu KVMT tik pradėjo aktyviai kurti stiprią šokio trupę ir šiuolaikinį repertuarą. Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad tai, ką sukūrė Aurelijus Liškauskas, Elena Lebedeva ir Laima Vilimienė, buvo kažkas nepaprasto. Jie ne tik kūrė repertuarą, jie kūrė aplinką, galimybę, erdvę augimui. Aš visada būsiu jiems dėkinga už tai, kad leido man tapti šio proceso dalimi.
Atsikraustymas pats savaime, žinoma, nebuvo lengvas. Iki tol gyvenau su tėvais, o staiga atsidūriau kitoje šalyje, naujoje kalboje, naujoje nepriklausomybėje, naujoje atsakomybėje. Bet man labai pasisekė su žmonėmis aplink mane. Kolegos, kurie jau dirbo trupėje, padėjo prisitaikyti tiek teatre, tiek už jo ribų. Dėl to kelias jausmo, kad čia namai, link buvo daug švelnesnis, nei galėjau įsivaizduoti.
– Jūs sukūrėte daugybę įsimintinų vaidmenų tokiuose šokio spektakliuose kaip „Eglė žalčių karalienė“, „Faustas“, „Šventasis pavasaris“ ir daugybėje kitų. Kurie vaidmenys jums buvo patys reikšmingiausi?
– Kiekvienas kartas, kai žengiu į sceną, man yra svarbus. Ir tai nėra tik graži frazė, tai labai tikras jausmas. Gal todėl, kad puikiai žinau, kiek nepaprastai talentingų žmonių pasaulyje neturi galimybės realizuoti savęs savo meninėje profesijoje. Todėl man jau pati galimybė būti scenoje yra brangus dalykas.
Labiausiai man artimi dramatiški vaidmenys – vaidmenys, kurie turi charakterį, istoriją, vidinį konfliktą. Manau, tai taip pat susiję su tuo, kad kadaise rimtai svarsčiau tapti aktore. Todėl man svarbu ne tik atlikti judesį, bet ir išgyventi personažą, pasakoti jo istoriją.
Ypatinga vieta mano širdyje priklauso solo vaidmeniui šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“. Tai vaidmuo, kuris tiesiog pereina per mane. Jis reikalauja ne tik buvimo scenoje, jis reikalauja visiškai būti čia ir dabar. Man tai viena iš tų retų sceninių patirčių, kurios negalima visiškai paaiškinti žodžiais, tiesiog įeinama į tam tikrą būseną, kuria dalijamasi tarp kolegų ir žiūrovų.
Aš mėgstu pasirodymus, kurie energetiškai gyvi, kur scenoje tarp atlikėjų teka tikra srovė. Manau, tai tie momentai, kai žiūrovai jaučia ne tik formą, bet ir tam tikrą įtampą, tikrą buvimą. Todėl man taip patinka Gajaus Žmavco „Dona Kichotė“, Douglaso Lee „Kalista“ („Callisto“), Alexanderio Ekmano „Kaktusai“ („Cacti“). Šiuose kūriniuose vyksta labai galinga mainų energija – tu ne tik duodi, bet ir gauni tiek daug iš savo scenos partnerių. Ir būtent šie momentai labiausiai primena man, kodėl myliu šią profesiją.
– O kuris vaidmuo reikalavo iš jūsų didžiausių fizinių ar emocinių pastangų?
– Didžiausias fizinis iššūkis man buvo neoklasikiniai vaidmenys. Aš nesu balerina iš akademinių studijų pasaulio ir natūraliai neturiu tų fizinių savybių, kurios paprastai siejamos su klasikinio baleto šokėja. Todėl kiekvienas toks vaidmuo yra ir vidinis iššūkis: žengti už įprastų ribų, įveikti nepasitikėjimą savimi ir atrasti savo būdą būti įtikinamai skirtingos estetikos kontekste.
Emociškai man sunkiausi yra vaidmenys, susiję su mirtimi arba su giliu vidiniu žlugimu. Todėl vaidmuo spektaklyje „Šventasis pavasaris“ ir Margarita „Fauste“ tapo man ypač svarbūs. Juose yra kažkas skausmingo, bet kartu ir labai giliai valančio. Scenoje gali patirti dalykus, kuriems realiame gyvenime galbūt nėra vietos. Ir būtent čia slypi tam tikra teatro psichologinė tiesa: gali išlaisvinti tai, kas antraip liktų viduje.
„Šventasis pavasaris“ – savaime iššūkis, nes šokame vandenyje. Tai didžiulis fizinis iššūkis, bet kartu ir dalis pasirodymo magijos. Atlikdama šį vaidmenį, jaučiuosi lyg dalyvaudama tam tikrose apeigoje. Pajauta pasibaigus vaidmeniui yra tokia stipri, kad ją beveik neįmanoma apibūdinti žodžiais. Tai labai gilus, beveik pirmykštis patyrimas.
Kūnas – mano instrumentas
– Žiūrovai grožisi baleto artistų elegancija ir šokio lengvumu, tačiau scenos užkulisiai kitokie. Koks iš tiesų yra baleto artisto kasdienis gyvenimas?
– Žiūrovai mato rezultatą – grožį, formą, lengvumą, skrydžio iliuziją. Bet už to slypi milžiniškas kiekvienos dienos, rutininis, o kartais ir varginantis darbas. Ši profesija reikalauja labai daug – tiek fiziškai, tiek emociškai.
Atlikėjo kasdienybė yra pamokos, repeticijos, kūrybiniai procesai, apšilimai prieš premjeras, pasirodymai, atsistatymas, o tada visas ciklas prasideda iš naujo. Jei esi blogos nuotaikos, bet tavo personažas turi juoktis – tu juokiesi. Jei skauda, bet reikia šokti – labai dažnai vis tiek eini į sceną. Ne todėl, kad tai visada teisinga, bet todėl, kad teatro realybė dažnai balansuoja tarp žmogaus ribų ir atsakomybės.
Labai dažnai atlikėjai pasirodo ne todėl, kad jų kūnai yra idealiai pasiruošę, bet todėl, kad nenori nuvilti kolegų, pertraukti proceso ar prarasti milžiniško bendro darbo rezultato. Tai sunkioji ir ne visada sveika profesijos pusė, bet ji yra tikra.
Ir net už teatro ribų darbas nesibaigia. Dauguma atlikėjų papildomai treniruojasi sporto salėje, lanko pilatesą, plaukioja, treniruoja ištvermę, jėgą ir judrumą. Mes labai gerai žinome, kad mūsų kūnai nėra tik mūsų dalis – jie yra mūsų instrumentas, mūsų kalba ir mūsų profesinė atsakomybė.
– Operos solistams reikia įsiminti daug teksto. Balete yra kažkas panašaus į „judesio tekstą“. Kaip jūs įsimenate sudėtingą choreografiją ir ilgas judesių sekas?
– Tai iš tiesų yra savotiška atmintis, ir kartais aš pati negaliu iki galo paaiškinti, kaip ji veikia. Galiu pamiršti kokią nors kasdienę smulkmeną, bet vis tiek galiu prisiminti milžinišką choreografijos kiekį. Kartais man pačiai tai atrodo lyg magija.
Kai kurie žmonės natūraliai apdovanoti tokia atmintimi – yra šokėjų, kurie gali pažiūrėti videoįrašą vieną ar du kartus ir jau viską žinoti. Kitiems reikia daug daugiau laiko, ir tai taip pat visiškai normalu. Mano atveju visada yra procesas: išmokstu medžiagą, kartoju ją begalę kartų, pergalvoju galvoje, klausausi muzikos eidama ir mintyse šoku ją, prieš miegą žiūriu videoįrašus, kad kūnas ir smegenys toliau ją įsisavintų net poilsio metu. Jei choreografija turi aiškią logiką, vidinę struktūrą ir ne per greitą tempą, ją natūraliai lengviau įsiminti. Bet kai yra daug priešingų judesių, smulkių detalių, staigių pasikeitimų ir labai greitas tempas, tai tampa tikru iššūkiu. Vis dėlto galiausiai kūnas išmoksta. Viskas galiausiai ateina per valandas, pakartojimus, nuovargį ir vėl pakartojimus.
– Baletas dažnai siejamas su griežta disciplina ir net maisto apribojimais. Kiek tai atitinka tikrovę? Kaip jums pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp profesinių reikalavimų ir sveiko, laimingo gyvenimo?
– Scenos menai ir baletas ilgai turėjo labai griežtus standartus, susijusius su kūnu, ir kai kurie iš tų standartų vis dar neišnyko visiškai. Bet aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Europos scena pamažu juda sveikesnės vizijos link: mažiau nesveiko lieknumo kulto, daugiau pagarbos tikriems kūnams, jėgai ir individualumui.
Kalbant apie maistą, tai labai individualus dalykas. Kiekvienas turi skirtingą metabolizmą, kūno tipą ir fizinio krūvio ritmą. Kai kurie šokėjai beveik negalvoja apie maisto santykį su savo figūra. Kiti turi būti kur kas atidesni. Šiuo atžvilgiu man pasisekė, bet, žinoma, vis tiek atkreipiu dėmesį į savo kūno poreikius ir stengiuosi jų klausytis.
Kartu labai mėgstu maistą. Mėgstu gaminti, mėgstu skaniai valgyti, mėgstu visą su tuo susijusią patirtį. Ir, sąžiningai, kartais geras valgymas beveik terapiniu būdu veikia mano nuotaiką. Manau, svarbu nenueiti į kraštutinumus, o ieškoti pusiausvyros tarp formos ir malonumo, tarp profesijos reikalavimų ir normalaus, žmogiško gyvenimo.
Svarbu neprarasti prasmės
– Be to, kad esate baleto artistė, jūs taip pat dirbate baleto mokytoja ir choreografe. Ar yra kokių nors profesinių principų ar įpročių, kurie padeda jūsų darbui, kuriuos paprasti žmonės galėtų pritaikyti kasdieniame gyvenime?
– Viena iš pagrindinių mano taisyklių – nepalikti rytojui to, ką galima padaryti šiandien (juokiasi). Man labai nepatinka gyventi juačiant, kai virš galvos kabo nebaigti darbai, atsakomybės. Tai tyliai sekina energiją…
Taip pat tikiu, kad įkvėpimas nėra visada tai, ko reikia laukti kaip dovanos iš aukščiau. Nuostabu, kai jis ateina, bet jis negali būti vienintelė sąlyga norint pradėti dirbti. Reikia sugebėti dirbti ir tą dieną, kai viskas vyksta lėčiau, sunkiau. Kartais tai reiškia daryti dalykus netobulai, kartais – vėliau viską perdaryti. Bet vis tiek geriau dirbti nei visiškai sustingti.
Žmonėse labai vertinu profesionalumą – gebėjimą neįtraukti asmeninių konfliktų ar blogos nuotaikos į bendrą kūrybinį procesą. Man tai yra tikros vidinės kultūros ženklas. Stengiuosi elgtis taip pat.
Ir dar viena svarbi taisyklė: elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. O kalbant apie choreografiją, stengiuosi kurti darbus, kuriuos pati norėčiau žiūrėti ir kuriuose mėgaučiausi šokdama. Man labai svarbu, kai atlikėjai paliktų sceną su džiaugsmo, energijos ir tikro malonumo jausmu dėl to, ką jie ten patyrė.
– Ar jus jau atpažįsta Klaipėdos gatvėse? Ir apskritai, kokius didžiausius privalumus ar didžiausius iššūkius patiriate būdama baleto artiste?
– Ne, manęs gatvėse nepažįsta.
Vienas iš didžiausių iššūkių – neprarasti prasmės, kodėl pradėjau šią veiklą. Nepamiršti, kas mane patraukė į šį kelią. Nes bet kurioje profesijoje, ypač tokioje varginančioje kaip mūsų, ateina momentas, kai gali taip pavargti, kad prarandi ryšį su pirmąja meile šiai profesijai. Manau, labai svarbu kartais sugrįžti pas tą mažą mergaitę, kuri pirmą kartą pradėjo šokti ir ėmė svajoti apie sceną. Manau, septynių metų Dašą labai sužavėtų tai, ką aš pasiekiau, ir aš noriu išlaikyti tą ryšį su jos šviesiu, vaikišku žvilgsniu.
Kita svarbi dalis yra prisiminti, kad teatras, kad ir koks nuostabus jis būtų, negali būti tavo visas gyvenimas. Tai svarbi, mylima, didelė tavo dalis, bet tai ne visa tu. Todėl manau, kad būtina išlaikyti ryšį su pasauliu už teatro ribų – draugais, kelionėmis, gamta, vakarėliais, vienatve, paprastais pasivaikščiojimais po miestą. Visa tai mus padaro giliomis asmenybėmis, o kartu maitina ir mūsų kūrybiškumą. Poilsis, aplinkos pasikeitimas, atstumas – tai nėra silpnybės, bet būdai išlikti gyvai šioje profesijoje.
Gimęs iš pasitikėjimo
– Ne tik šokate, bet ir aktyviai dirbate kaip choreografė. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie savo kūrybines idėjas, ypač apie savo naujausią spektaklį „Panama labai graži“? Kaip gimė šis kūrinys ir kokią žinutę norėjote perduoti žiūrovams?
– Visada jaučiau, kad noriu ne tik šokti, bet ir kurti. Man tai beveik natūralus refleksas: klausausi muzikos, ir iš karto galvoje pradeda atsirasti vaizdai, scenos, judesiai ir vizualinės kompozicijos. Tarsi vidinis pasaulis pradeda atsiskleisti savaime.
Todėl KVMT projektas „Dėmesio! Baletas“, skatinantis jaunimą kurti, man tapo labai svarbiu. Jis suteikė erdvę bandymams, augimui, klaidoms ir savos scenos kalbos paieškai. Būdama atlikėja visada esi ribojama kieno nors kito vizijos. Būdama choreografė, turi galimybę kurti savo pasaulį. Ir tai yra nepaprastai jaudinanti patirtis.
Mėgstu dirbti su šokėjais ir stebėti, kaip jie užpildo mano medžiagą savo kūnais, energija ir tiesa. Kartais jie tai daro net geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Šiame procese yra kažkas labai vaikiško – lyg žaidimas, lipdymas, piešimas, kūrimas nežinant galutinio rezultato. Ir būtent ši kūrybos dalis man suteikia ypatingą džiaugsmą.
Kalbant apie „Panama labai graži“, idėją pasiūlė L. Vilimienė, pasitelkiant knygą kaip pagrindą vaikų spektakliui. Kai ją perskaičiau, iš karto supratau ką galiu sukurti. Bet kartu labai nervinausi, nes tai buvo mano pirmasis tikrai didelio masto projektas: didelė scena, du veiksmai, gyva muzika, sudėtinga scenografija, kostiumai ir didžiulė atsakomybė!
Labai daug galvojau apie vaikų auditoriją. Vaikai – labai sąžiningi žiūrovai. Jų neapgausi forma, jie arba tikrai įsitraukia, arba ne. Bet man norėjosi vaikams scenoje pristatyti lengvumą, džiaugsmą ir juoką. Šiandien pasaulyje tiek daug nerimo, sunkumo ir nuovargio, kad norėjau sukurti erdvę su šviesa, žaidimu, vaizduote ir šiluma. Tikiuosi, kad spektaklis tikrai tai suteikia žiūrovams.
Man labai pasisekė su komanda: kompozitorė Silvija Miliūnaitė, libreto autorė Sondra Simana, muzikos vadovas ir dirigentas Giedrius Vaznys, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Labai džiaugiuosi, kad spektaklį kūriau būtent su šiais žmonėmis, nes nė vienas projektas neatsiranda vien iš idėjos, jis gimsta ir iš pasitikėjimo tarp tų, kurie jį įgyvendina.
– Jūsų šeima gyvena Ukrainoje?
– Taip. Mes rašome vieni kitiems kasdien šeimos pokalbių grupėje socialiniuose tinkluose, o kartais ir skambiname. Bet šiandienos ryšio realybė vis tiek labai skausminga. Atsikeli, peržiūri naujienas, matai, kad per naktį vėl buvo atakų, kad vėl žmonės nukentėjo, kad kieno nors gyvenimas dar kartą buvo sulaužytas į „iki“ ir „po“. Ir pirmas dalykas, kurį darai, rašai šeimai: „Kaip jūs?“ Tokiais momentais didžiausia pasaulio laimė – paprasčiausias atsakymas: „Gyvi. Saugūs.“
Aš labai didžiuojamasi savo šeima. Ir niekada nenustosiu stebėtis, kaip žmonės Ukrainoje, nepaisant visko, gyvena, myli, dirba ir vieni kitus palaiko. Tai yra milžiniška jėga, ir jos neįmanoma nepajausti. Labai laukiu dienos, kai karas baigsis Ukrainos pergale ir galėsiu sugrįžti į gimtąjį Kijevą ramia širdimi, o ne su nuolatiniu nerimu, tik su dėkingumu, pasididžiavimu ir prisiminimu. Apkabinti savo artimuosius, švęsti gyvenimą ir pagerbti tuos, kurie paaukojo savo gyvybes, kad ši diena galėtų ateiti. Šlovė herojams. Šlovė Ukrainai.
VIZITINĖ KORTELĖ
Ukrainiečių šokėja Daria Verovka (gim. 1999 m. spalio 8 d. Kijeve) 2015–2019 m. studijavo Kijevo savivaldybės Serge’o Lifario šokio akademijos Liaudies choreografijos skyriuje (vadovas Vadimas Sabadašas) ir įgijo pedagogės ir ansamblio artistės diplomą su pagyrimu. 2021 m. ten pat įgijo bakalauro diplomą su pagyrimu.
Studijų metais pradėjo bendradarbiauti su Ukrainos nacionalinės operos baleto trupe ir Kijevo savivaldybės akademiniu vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatru. Šoko Ukrainos nacionalinėje operoje Kristiano Leverio šokio spektaklyje „Under the Tide“ (2018).
Nuo 2019 m. vasaros dirba KVMT, šoka šio teatro šokio spektakliuose. Tarp svarbesnių jos sukurtų vaidmenų: Marina (M. Theodorakio balete „Graikas Zorba“, chor. Lorca Massine), Baronienė ir Liucė („Altorių šešėly“, chor. Aurelijus Liškauskas), Frau Štalbaum ir Rytiečių šokėja (P. Čaikovskio balete „Spragtukas“, chor. Kirill Simonov), Eglės sesuo ir Dukra Drebulė (E. Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“, chor. Martynas Rimeikis), Margarita („Faustas“, chor. Robert Bondara), Auklė (S. Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“, chor. Kirill Simonov), solistė (I. Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“, chor. Edward Clug), Mergina („Dona Kichotė“ I d., chor. Yan Malaki), solistė („8m68“, chor. Robert Bondara).
Už Džuljetos auklės vaidmenį S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljetoje“, solistės vaidmenį I. Stravinskio „Šventajame pavasaryje“ ir Margaritos vaidmenį „Fauste“ pelnė KVMT apdovanojimą „Pagauk bangą“ nominacijoje „Metų baleto artistė“ (2021). Drauge su visa KVMT baleto trupe buvo apdovanota „Padėkos kauke“ už vienaveiksmių šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater“ / „Šventasis pavasaris“, kuriame D. Verovka atlieka demisolistės („Stabat Mater“) ir pagrindinės solistės („Šventasis pavasaris“) vaidmenis.
Ji dirba KVMT baleto trupės repetitore, dėsto klasikinį šokį vaikams studijos „Baleto erdvė“ Viktorijos baleto klasėje, taip pat veda modernaus šokio pamokas ir kuria choreografiją vaikams.
Nuo 2020 m. D. Verovka dalyvauja KVMT baleto trupės choreografinėse dirbtuvėse „Dėmesio! Baletas“, kasmetinėse Tarptautinei šokio dienai skirtose choreografinių miniatiūrų programose jau yra pristačiusi 10 kompozicijų, kuriose reiškėsi ne tik kaip choreografė, bet ir kaip atlikėja, šviesų ir kostiumų dailininkė. Taip pat asistavo kuriant choreografiją trumpametražiams šokio filmams, lydintiems naujausią „Dėmesio! Baletas“ programą „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, skirtą Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui (2023).
2022 m. sukūrė choreografiją šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“ (I d.) pagal baroko kompozitorių muziką. Tais pačiais metais dalyvavo V Kauno „Fluxus“ festivalyje (programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis), kur parodė gyvą šokio improvizaciją.
2023 m. sukūrė choreografiją G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ kamerinei versijai ir pati atliko pagrindinį Adinos vaidmenį, scenoje dubliuodama už scenos dainuojančią solistę.
2025 m. dalyvavo M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtame šiuolaikinės choreografijos projekte „Hommage à Čiurlionis“ ir sukūrė šokio miniatiūrą „Vidujinis žvilgsnis“ pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Ramybė“.
2025 m. lapkritį sukūrė choreografiją šokio spektakliui vaikams „Panama labai graži“.
