Meno galerijoje „Lyceum” pirmą kartą Klaipėdoje spalio 23 – lapkričio 14 d. pristatyta latvių kilmės menininkės Maijos Briedės-Adomavičienės tapybos darbų paroda „Etnokosmologija: dangaus kūnai baltų simboliuose”. Joje klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami pamatyti naujausius dailininkės darbus ir patyrinėti dangaus kūnus per lietuvių ir latvių tautas jungiančią etnografinę simboliką.
Agota BRIČKUTĖ
Giminingos baltų tautos
Latvijoje gimusi, šiuo metu Londone gyvenanti ir kurianti menininkė Maija Briedė-Adomavičienė (gim. 1964 m. Cėsyje, Latvijoje) visus šiuos metus skyrė giminingų lietuvių ir latvių tautų mitologijai, folklorui bei ornamentikai tyrinėti. Parodoje galerijoje „Lyceum” pristatytas latvės projektas „Etnokosmologija: dangaus kūnai baltų simboliuose” vizualiai ir konceptualiai sujungė archajinius baltų ženklus, šiuolaikinius fotografinius duomenis ir gyvąją istorinę išmintį.
Mišria technika nutapytose drobėse atsiskleidė unikalus menininkės žvilgsnis į baltų etnografinius simbolius, atskleistas jų ryšys su astronominiais objektais, tokiu būdu sujungiant mokslą ir dvasingumą, neaprėpiamą visatą ir dvasinį tautų paveldą. Remdamasi lietuvių ir latvių tautų folkloru, mitologija, dainomis ir ornamentika, autorė vizualizavo charakteringiausius ženklus, vaizdinius ir simbolius, išlikusius archeologiniame ir etnografiniame baltų tautų pavelde, tradicinėje ir šiuolaikinėje kultūroje.
Mokslas ir dvasingumas
Etnokosmologija autorė susidomėjo dar 1990-ųjų pradžioje, Baltijos tautų nepriklausomybės atgimimo laikotarpiu. Tuo metu vykęs staigus ir neregėto masto nacionalinių simbolių suklestėjimas bei naudojimas kasdieniame gyvenime ir šventėse pažadino latvių menininkės smalsumą ir paskatino ją tyrinėti etnografinius simbolius.
Pastaraisiais metais dailininkė daug dėmesio skiria kosminėms temoms, kurdama tapybos serijas, kurių pagrindiniai objektai – Saulės sistemos planetos ir jų palydovai. Remdamasi astronominėmis fotografijomis, moksliniais duomenimis, studijuodama baltų simboliką, M. Briedė-Adomavičienė kuria darbų ciklus, kuriuose žiūrovai turi galimybę pamatyti Saulės sistemą ne tik iš mokslinės perspektyvos, bet ir pažinti ją kur kas subtilesniu lygmeniu – pro mūsų protėvių pasaulėjautos prizmę.
Parodoje galerijoje „Lyceum“ eksponuotuose darbuose atsiskleidė keliasluoksnė autorinė tapybos technika, kurioje susijungė natūralistinė tapyba ir grafinis ženkliškumas. Paveiksluose autorė siekė tiksliai atkurti astronominius objektus, atspindėti dangaus kūnų materialias savybes ir panardinti žiūrovus į visatos platumas. Tapybinis kūrinių sluoksnis lygiavertiškai papildytas etnografiniais ženklais, kurie preciziškai aplikuoti pasitelkiant miltelinius dažus. Keliasluoksnės tapybos būdas atspindi dualistinę autorės meninę poziciją – siekį sujungti išorinį, regimąjį pasaulį ir dvasinę baltų kultūros plotmę, kolektyvinę tautų pasąmonę.
Geometrinės struktūros
Dailininkės M. Briedės-Adomavičienės kūrybos konceptualumas prisodrintas bendros lietuvių ir latvių tautų simbolikos, mitologinių būtybių, panašaus planetų ženklinimo. Kurdama paveikslų seriją, ji rėmėsi Vilniaus akademijos profesoriaus, leksikografo ir pamokslininko Konstantino Sirvydo (1579–1631) žodynu ir jame užfiksuotais senoviniais žvaigždžių, žvaigždynų ir planetų pavadinimais. Remdamasi sukaupta etnografine medžiaga, latvių menininkė savo kūriniuose interpretavo tiek lietuvių, tiek latvių tautų archajinę simboliką, iki šių dienų naudojamą tradiciniuose audinių raštuose, architektūroje, amuletuose, ritualuose.
Neatsitiktinai parodoje nugulė dvi drobės, vaizduojančios Saulę. Juk tai viena svarbiausių baltų mitologijos dievybių, laikoma gyvybės ir šviesos globėja, teisingumo saugotoja. Tiek lietuvių, tiek latvių tautose naudojamas bendrinis Saulės pavadinimas autorės paveiksluose perteikiamas pasitelkiant charakteringą apskritimo, aštuonkampės figūros ženklinimą, simbolizuojantį gyvybės judėjimą ir cikliškumą, harmoniją ir pusiausvyrą.
Neatskiriamas Saulės palydovas visame šviesos ir derlingumo cikle – paslaptingoji dievybė Mėnulis, atsakinga už sėją ir derlių, augimą ir nykimą, judėjimą gyvybės arba nebūties link. M. Briedės-Adomavičienės kūrinyje siekta sukurti nakties ir paslapties šydą, o centrinis laužytų linijų ornamentas atspindi šio dangaus kūno baltišką ženklinimą.
Sakralinis žemėlapis
Baltų simbolikoje gausiai naudojami ornamentai, raštų pynimo struktūros atspindi sudėtingą kosmoso tvarką, neaprėpiamą Visatos audinį, sudarytą iš tarpusavyje glaudžiai sąveikaujančių procesų, susipinančių ciklų ir energijos srautų. Etnografijoje kosmosas suvoktas kaip gyvenimo tęstinumo, harmonijos ir visumos simbolis, tiltas tarp žmogaus, gamtos ir dieviškųjų jėgų. Vaizduodama Visatą, dailininkė M. Briedė-Adomavičienė audžia sudėtingą geometrinį tinklą, atspindintį vientisą kosmoso struktūrą.
Tapybos darbų ciklu dailininkė kviečia giliau suvokti savo šaknis, permąstyti savo santykį su tradicija, ieškoti praeities ir dabarties jungčių. Autorė primena, kad į dangų galime žvelgti ne tik kaip į estetinį pasigėrėjimo šaltinį ar pragmatišką mokslo sritį, bet ir kaip į sakralinį žemėlapį, turtingą baltų pasaulėvaizdį, kurio atgarsiai iki šių dienų jaučiami čia – žemėje.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
