Grupės „Doooooris“ paroda „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ ir „Muziejus“ (kuratoriai: menotyrininkė Danguolė Ruškienė ir fotomenininkas Remigijus Treigys) spalio–gruodžio mėnesiais veikia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos galerijose: „Doooooris“ berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos” – Baltojoje galerijoje nuo rugsėjo 30 d. iki lapkričio 29 d., „Doooooris“ muziejus” – Nišinėje galerijoje nuo rugsėjo 30 d. iki gruodžio 6 d.
Sondra SIMANA
Atgimė dar kartą
Taigi sugrįžo „Doooooris“. O kuo čia dėta „Prarastoji karta“? Taip pat klaipėdiečių menininkų grupė, susibūrusi 1988 m. Jai priklausė grafikas, tapytojas Romas Klimavičius, vitražistas ir fotografas Virgilijus Bizauskas, juvelyras Vidas Bizauskas, tapytojai Algimantas Jusionis ir Rytis Martinionis, skulptorius Justas Mickevičius, keramikas Laisvūnas Kavaliauskas, pradžioje ir juvelyras Vytautas Karčiauskas. Oficiali grupės pabaiga neskelbta, todėl nereikėtų nustebti, jei grupės nariai surengs „Prarastosios kartos“ parodą ir įmes atsakomąjį tritaškį.
Klaipėdiečių menininkų grupės „Doooooris“ veikla ir jų palikimas – naujojo avangardo dailės ir fotografijos kūriniai – Lietuvos meno lauke laikui bėgant ne nyksta, bet vis labiau ryškėja.
Penki jaunuoliai, mėgę drauge leisti laiką, mokėję palaikyti vienas kito menines ambicijas, savo kūrybinėse laboratorijose ieškoję autentiško individualumo (išskirtinumo), susibūrė pasilinksminti ir bendromis parodomis paįvairinti niūroką 1990-ųjų uostamiesčio gyvenimą.
Berniukai paišdykavo ir paseno, o jų menas ir pats faktas, kad Klaipėdoje veikė grupė „Doooooris“, darėsi vis įdomesnis. Pirmasis grupės sugrįžimas įvyko 2009 m., kai kultūros vadybininkė Eglė Deltuvaitė sudarė ir išleido meno albumą „Doooooris / Klaipėdos menininkų grupė“. Knygos teorinę ir istorinę dalis parašė menotyrininkė Agnė Narušytė, E. Deltuvaitė ir poetas Gintaras Grajauskas. Knygos pristatymą lydėjo paroda „Ką zuikio šešėlis veikė Gdanske?“ Baroti galerijoje 2010 m. pradžioje.
Šiemet I. Simonaitytės bibliotekos organizuojamo festivalio „Inkultūracija“ metu „dorisai“ atgimė dar kartą. Buvo surengta paroda, kurią inicijavo ir kuravo menotyrininkė D. Ruškienė, treti metai tyrinėjanti „Doooooris“ grupės nario, fotografo Raimundo Urbono (1963–1999) palikimą, pristatanti R. Treigio ir Beno Šarkos fotografijos parodas, šį kartą leidosi į nuotykį su pilna „dorisų“ žanrine ekipuote (tapyba, fotografija, koliažas, objektas). Į pagalbą rengiant parodą Danguolė pasikvietė „Doooooris“ grupės narį, fotografijos menininką R. Treigį, kuris viename interviu poetui G. Grajauskui yra sakęs, kad „grupės „Doooooris“ vardas šiaip ar taip nebeišnyks“ („Klaipėda“, 1995 10 28).
Parodos organizatoriai pasitelkė laiko žirkles – parodą parengė iš darbų, sukurtų 1984–2025 m., papildydami nedidele, bet labai įdomia istorine ekspozicija „Doooooris“ muziejus“, kurią sudarė senų laikraščių iškarpos, plakatai, sveikinimai, rašteliai, skiautės, daiktai iš XX a. pabaigos, pvz., R. Treigio mamos laidinis raudonas telefonas, nes tik juo skambindami bičiuliai galėdavo atrasti Remigijų, jei jo netikėtai prireikdavo.
Parodai I. Simonaitytės bibliotekoje kuratoriai Danguolė ir Remigijus sutelkė 42 paveikslus, fotografijas ir objektus, iš kurių 20 sukurti 2022–2025 m., o likę 22 atkeliavo iš pačių grupės narių privačių kolekcijų, kurios susiformavo jaunystėje, bičiuliams keičiantis savo darbais.
Gerosios savybės
Dar kartą aptarkime „dorisų“ gerąsias savybes.
„Doooooris“ – klaipėdiečių menininkų grupė formuotis pradėjo 1988–1989 m., ypač susicementavo miesto valdžios jaunimui duotame buvusiame vaikų darželyje H. Zaurveino gatvėje. Čia savo kūrybines laboratorijas įsikūrė tapytojai, poetai, vitražistai, odininkai, keramikai. Tuo metu Klaipėdos meninis potencialas drąsiai eksperimentavo, nesidairė į Lietuvoje vyraujančias madas ir nebijojo būti opozicijoje. Oficialia grupės „Doooooris“ pradžia galima laikyti 1990 m. spalio 11(15?) d., kai Parodų rūmuose penki jaunuoliai atidarė pirmąją bendrą parodą. Šiai grupei priklausė tapytojai dizaineriai Audrius Jankauskas ir Saulius Kanapeckas, tapytojas Arvydas Karvelis, fotografijos menininakas ir tapytojas R. Treigys, fotografas R. Urbonas. Jie susibūrė kaip priešprieša tuomet jau sunkiasvores pozicijas meno lauke užėmusiai klaipėdiečių grupei „Prarastoji karta“, su kuria, kaip teigė tuometė spauda, „dorisai“ norėjo sužaisti krepšinį, bet tapytojas R. Martinionis iš prarastųjų sutiko žaisti tik kvadratiniais kamuoliais. Taip jie ir žaidė: „Doooooris“ save vadino antigrupe, o savo kūrybą – laisvalaikiu; „Prarastoji karta“ atvirkščiai – ji siekė konceptualaus grynumo, o kūrybinį aktą laikė atsakingu užsiėmimu.
Grupės „Doooooris“ pavadinimo kilmę kiekvienas narys galėjo aiškinti savaip. Doris – senas kuršių laivas; sužemaitintas žodis durys, roko grupės „Doors“ ir durų lydinys, o, pvz., A. Jankauskui penkios „o“ primindavo šašlyką. S. Kanapeckas teigė, kad vaikų darželio galerija H. Zaurveino gatvėje turėjo vadintis „Durys“. Grupės neoficialus globėjas rašytojas Rolandas Rastauskas, paklaustas, ką reiškia pavadinimas „Doris“ pajuokavo, kad estų kalboje tai – „prostitutė“, taip įtvirtindamas „dorisų“ grupės prigimtyje slypinčią dviprasmybę. Šiuo metu labiausiai linkstama prie versijos, kad „Doooooris“ yra roko grupės „Doors“ lietuviška versija. Čia priėjo tėtušis A. Huxley ir atidarė suvokimo duris, kurios buvo svarbios tiek „Doors“, tiek ir „Doooooris“ grupių nariams.
Grupės „Doooooris“ herbe puikuojasi zuikis, kurio protėvis yra zuikis iš Sedos apylinkių – natūralaus dydžio išlietas iš cemento. Gerais senais laikais „dorisai“ zuikiais išpaišė net kūdikių namų sienas Giruliuose.
Vaikinų charakterio savybės (tikėtina, neišnykusios ir po 30 metų): jiems būdinga vaikiška nuostaba; mėgsta pasišaipyti, bet nuoširdžiausiai šaiposi tik iš savęs; kai ateina laikas, dirba daug ir greitai.
„Doooooris“ narių kalbos perlai jaunystėje: mastubatorius, šikšnosvaidis, atsisegam klynus, kaip pas Felinį ir t. t.
Jaunieji menininkai nujautė, kad politinio virsmo metais galima kurti kitaip, nei tai buvo daroma lig tol. Tada R. Treigys, veikiamas jaunatviško poreikio laužyti fotografijoje nusistovėjusius sterilaus vaizdo kanonus, ranka perbraukė klasikinę koloną.
Ir tai buvo didysis sprogimas!
Prasidėjo nauja era – piešinių ir fotografijų, kurias vienas bičiulis išmesdavo, o kitas iš šiukšlių dėžės išsitraukdavo ir perbraukdavo, tokiu būdu sukurdamas naujojo meno artefaktus. Žinoma, kad tai nebuvo vien R. Treigio sukeltas didysis sprogimas. Visi „Doooooris“ nariai padarė savo juodą darbą, kiekvienas nužudydamas klasikinę koloną savuoju perbraukimu. Ypač karštai darbavosi A. Jankauskas (Janka).
Vakar ir šiandien
R. Treigys savarankiškai kurti fotografijas pradėjo 1988–1989 m. Mechaniškai veikdamas negatyvus, į nuotraukas įterpdamas vizualinio triukšmo pėdsakus, taip sukurdamas sendinto, nostalgiško vaizdo atmosferą. Rankomis paryškindamas detales, kolorito bei šviesotamsos kontrastus, fotografas pasitelkė fotografinio antisterilumo galimybes, atsisakydamas klasikinio išgryninto fotografinio kanono. Iš pradžių jis padarydavo nepriekaištingus negatyvus ir jau tuomet juos subraižydavo, užraugdavo stiklainiuose ir palikdavo ant stalo ar palangės, kur jie papildomai būdavo veikiami saulės, todėl įgaudavo netikėtų, nepakartojamų atspalvių ir subraižymų. Rauginimo filosofiją tuo metu propagavo ir jo bičiulis teatralas B. Šarka, Gliuknamyje įkūręs „Agurkų rauginimo stotį“. Todėl ir šiandieninėje parodoje, įrengtame „Doooooris“ muziejuje“ 1992 m. parodos plakato juostelės gabaliukas eksponuojamas stiklainyje – rauginamas.
Ankstyvasis šiemetės parodos blokas datuojamas 1984–1997 m. Anksčiausiai sukurtas darbas, kuris į parodą pateko dėl jo autoriaus R. Treigio jaunystę reprezentuojančios perspektyvos, – „Obelis“ (aliejiniai dažai, 1984 m.). Netikėta matyti R. Treigio realistiškai ekspresionistine maniera nutapytą obels portretą. Šį jo darbą sujungęs su 2024 m. nutapyta „Vasara“, kurioje autorius išsitaško juodos spalvos mostais geltoname fone, supranti, kad „Vasaros“ aistra ateina iš 1984 m. „Obels“ balto kamieno raudonos žemės fone.
R.Treigio fotografinis kinas mūsų vaizduotėje jau turi savo nuosavus bėgius ir stoteles su stogeliais nuo lietaus, tačiau jo naujausias darbas „Penkiolika pasiaiškinimų“ (2025 m.) ant tų bėgių taip lengvai neužsiropščia, nes žiūrovai vedžiojami už nosies. Sunku suprasti, ar tai fotografija, ar tapyba. Panašu, kad Remigijus leidžiasi į naujos žemės paieškas; joje sulies savo ištikimybę fotografijai su potraukiu tapybai.
R. Urbonas fotografavo estetizuotus miesto, gatvių reportažus, fiksavo naminį „gyvenimą ant stalo ir po stalu“, dokumentavo Žemaitijos ir Prūsijos peizažus bei architektūrą. Nuosmukį menininkas išgyveno 1995 m., kai vokiečių leidykla, turėjusi išleisti jo Prūsijos fotografijų albumą, bankrutavo. Bet nelaimės po vieną nevaikšto, kažkas pavogė jo fotoaparatą. Normalaus darbo neturėjo, o dar tas ruduo su savo nykiausiu lapkričiu, užsitęsiantis iki Kalėdų, pareikalaudavo psichinės ištvermės. Paskutinius ketverius metus iki tragiškos žūties R. Urbonas gyveno lyg ant slenksčio, kurį tikėjosi peržengti ir pradėti naują gyvenimą, anot jo, „visokeriopia prasme“. Parodoje eksponuojami dar niekur nerodyti du R. Urbono darbai – moters aktai. Lig šiol nebuvo žinoma, teigė menotyrininkė D. Ruškienė, kad R. Urbonas būtų fotografavęs aktus. Tad, neabejotinai, šios dvi naujos jo fotografijos iš artimųjų asmeninio archyvo yra parodos sėkmė, iki kurios ateiti vis dėlto reikėjo laiko.
A. Jankausko žodžiai „tauta, žiūrinti rimtai, pasmerkta išnykti“ prilipo visiems „Doooooris“ grupės nariams. Audrius, rašė kultūros žurnalistė Rita Bočiulytė, turi anglišką humoro jausmą ir Zubovų giminės kraujo. Su Raimundu U. Audrius susipažino kavinėje „Teatrabaris“, kai Raimundas paklausė, ar jis nesutiktų su juo pasivažinėti po Prūsiją, mat Audrius tuo metu vairavo (tėvo) mašiną. Sutiko ir jiedu leidosi į kelią: vienas fotografavo, kitas piešė.
Audriaus piešiniai – linksmi, gyvenimiški nuotykiai. Gal todėl jam G. Grajauskas pasiūlė iliustruoti jo poezijos knygą „Atsiskyrėlio atostogos“ (1996 m.).
Audriaus tapybai būdingas koliažo principas, jis savo paveikslus aplipindavo tualetiniu popieriumi, iškarpomis, medžiagos gabalais. Dabartinėje parodoje eksponuojamame naujausiame kūrinyje „Po audros“ (2025 m.) taip pat panaudotas koliažas: apatinėje paveikslo dalyje įklijuotas didelis gintaras, kurio viduje užsidega lemputė. Tai Audriaus gintaro kambarys. Svarbiausiu orientyru A. Jankausko (Jankos) kūryboje išlieka žmogaus figūra ir tai, kas nutinka žmogui.
Po 30 metų šio autoriaus kūryba tokia pat chuliganiška ir provokuojanti. Tik temos įgavusios brandesnio gyvenimo dimensiją. Bibliotekoje, užlipus laiptais į antrą aukštą, pasitinka aplink koloną aplipę A. Jankausko darbai. Ant kėdės išsidrėbęs geltonas Zuikis Puikis (2025 m.), kuris yra ir Zuikis Atonas, ir Zuikis teroristas, ir visi kiti zuikiai, kuriuos Audrius pažino per ilgą savo gyvenimą. Kitoje kolonos pusėje – dar du jo naujausi tapybos darbai, primenantys vizualias epitafijas, savęs pagarbinimo ritualą, – „Vienaragis startuolis“ (labirinto centre – autoportretas) ir „Bone and rose“ (juodame fone šviesaus kaulo vazelėje pamerkta pražydusi raudona rožė). Ant galinės sienos vienas šalia kito išeksponuoti A. Jankausko 1992 m. darbas „Balius“, primenantis Boscho „Kvailių laivą“, ir 2025 m. sukurta didelio formato drobė „Selfie prie jūros“. Asmenukės herojus yra savimi patenkintas tipas, nes jam pavyko išlikti po baliaus kvailių laive.
S. Kanapecką bičiuliai vadino Seniūnu, nes Dailės akademijoje jis buvo kurso seniūnas. Saulius drauge su A. Jankausku, A. Karveliu ir R. Treigiu baigė dizaino studijas Klaipėdoje, tapė ir sėkmingai dirbo dizainerio darbą. Šiemetėje parodoje didžiausią įspūdį (gal todėl, kad šis grupės narys mažiausiai pažįstamas) sužadina jo darbas „Pro duris“ (1997 m.). Žaisminga prancūziška elegancija, gyvenimo kaip cirko traktuotė ir tylus ateities laukimas. Primena Paryžiuje gyvenusio tapytojo Vytauto Kasiulio paveikslų nuotaikas. Kitas S. Kanapecko darbas „Moteris, gulinti po kiparisu“ (1994 m.) tik patvirtina, kad XX a. 10-ojo dešimtmečio vidurys buvo šio dailininko talento viršukalnė. O 2025 m. sukurti specialiai parodai tapybos darbai „Juodos akys“ ir „Raudonos akys“ ieško užpildančios erdvę kompozicinės galios, bet spalvos poezijos ir universalumo proporcijos jau nesukuria tvinpyksiškos paslapties šešėlio. Nors dizainerio teptukui būdingos aiškios kompozicijos ir spalvų įtaigos nestokoja.
A. Karvelis nemėgo, o gal ir nemėgsta sugrįžti prie darbų antrą kartą, nes sugrįžus išeina jau visai kitas darbas. Darbą nulemdavo (o gal ir tebenulemia) tai, kas pasitaikydavo dailininkui po ranka – dažai, skiediklis, kartonas ar porėmis, aptrauktas drobe, kartais tapydavo ant šiukšlių, rastų apleistuose pastatuose. Bet dėl to jo kūrybinis įkarštis nesumažėdavo. A. Karvelio darbų galutinis rezultatas buvo ir išlieka tokio lygio, kad medžiagos prastumas (paprastumas) neturi absoliučiai jokios įtakos. Ir tai yra unikalu. Karvelio abstrakcijų gylis išduoda menininko prigimtinę intelektualinę būklę. Jo iki ritualinės tuštumos pertemptoje erdvėje pakabinami arba padedami statiški daiktai-objektai erdvę pripildo prasmės. Ir ne šiaip paprasto suvokimo, kodėl kas rytą turi atsikelti, bet apskritai, kodėl kas rytą turi gyventi. Tamsoje (prieblandoje) sušvytinti objekto (mirusio ir prisikėlusio kūno) linija tampa amžinybės liudijimu.
Specialiai šiai parodai A. Karvelis sukūrė penkias kėdes „dorisams“ ir nedideles suvokimo duris – „Iš dviejų lentų” (2025 m.). Mintis galėtų būti tokia, kad prieš žengiant per sumažėjusias suvokimo duris, visi penki bičiuliai, nesvarbu, kad jau vienas seniai miręs, susėda ant kėdžių ratu. Virš jų galvų kabo žabų gniužulas. Kai jie bus pasiruošę, kiekvienas išsėdėjęs jam skirtą laiką ir išjautęs šalia sėdinčiojo draugo petį, Viešpaties ranka uždegs žabus, ir jie visi pakils nuo savo kėdžių baltais dūmais. A. Karvelio sukurti objektai yra neįtikėtinos koncentracijos meno kūriniai, galintys būti, norėčiau tikėti, pirmieji, kuriuos nupirks miestas (o gal mecenatas) būsimam Klaipėdos meno muziejui.
Miesto meno muziejui
Visi specialiai šiai parodai sukurti darbai jau yra eksponatai, galintys keliauti į būsimą Klaipėdos miesto meno muziejų. Gaila, bet Klaipėda savo menininkų palikimo vis dar sistemiškai nekaupia. Kūrėjams mirus, jų darbai išsibarsto po privačius namus, tik vienas kitas pasiekia muziejaus archyvą. Nėra kur pasižiūrėti grupių „Doooooris“, „Prarastoji karta“, Mansardos dailininkų, marinistų, akvarelininkų, skulptorių ir kitų talentingų Klaipėdos dailininkų, fotografų darbų. Laikas pradėti pirkti iš autorių kūrinius, kaupti klaipėdiečių kolekciją, kuri ateityje turės neįkainojamą vertę. O grupės „Doooooris“ ankstyvieji ir vėlyvieji darbai galėtų tapti pirmaisiais Klaipėdos meno muziejaus eksponatais, tereikėtų juos nupirkti iš autorių ir surasti tinkamą vietą saugojimui ir eksponavimui.
„Doooooris“ kūryba priklauso Klaipėdos „Fluxus“ judėjimui, kuris turi unikalią istoriją: vokiški šlageriai Hitlerio intonacijomis „Fanierkėje“ (1980–1988 m.), dailininkų grupės Mansarda darbai ir jų rengiamos parodos Puodžių gatvėje (1989–? m.), meno akcija „Daiktų maištas“ (1992 m.), Gliuknamio hepeningai (1990–1994 m.), grupės „Berželis“ koncertai „Prieplaukoje“ (1995 m.), įvairiomis formomis atgimstantis Mėmelio mitas, „Doooooris“ grupės kūryba, performerio B. Šarkos estetika: ritualas, fotografija ir kinas, knyga albumas „Drozofilos, didžėjai ir džedajai III” (2022 m., Kūrėjų sąjunga. Kristinos Sadauskienės tekstai, Pauliaus Sadausko fotografijos, bendraidėjininkai ir autoriai – B. Šarka ir Vladas Balsys), baras „Bohema” (1990–2004 m.). Baro „Herkus Kantas“ veikla taip pat priskirtina Klaipėdos „Fluxus“ judėjimui, kuris ir šiandien yra gyvybingas, ieškantis naujų formų, naujų nišų ir todėl įdomus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
