Kaukės – slėpusios ar atvėrusios; tarsi juodojon skylėn traukusios akys; portfeliai, raudona striukė ir dar raudonesnė pliušinė širdis; pajuodęs Dievo pirštas; skrajojantys ir sustigę kūnai; ratu besisukantys ar sustoję gyvenimai; tikras žirgas ir vaizduotės krauju varomi galvijai; kažkur, kai reikia labiausiai, pradingusi Temidė; publikos euforija, o sykiais sumišę plojimai; dulkės, sniegas, žemės scenoje ir užsilikusias dulkes, sniegą, žemes galvoje nupučiantys patyrimai – mažų mažiausiai tiek liko po gegužės 24–birželio 12 d. pakvietusio 9-ojo Klaipėdos dramos teatro organizuoto festivalio „TheAtrium“. Tarptautinės programos vėjų rožė išsiskleidė plačiu spalvų spektru, sykiu nuo pirmo spektaklio įspėjo: sulauksite visko – tiek lengvo dvelktelėjimo, tiek pastangų atsilaikyti pareikalausiančių gūsių.
Evelina ZENKUTĖ
Akli pasimatymai
Šiųmečiui tarptautiniam festivaliui „TheAtrium“ pasirinkti akompanuoti šūkiu „Sutikti žvėrį“ tolygu šiais žodžiais palydėti patį teatrą. Kaip konstruktą. Gyvą organizmą. Esatį.
Įžvalgu ir toliaregiška, vienok.
Ir išties, kas paneigs, kad kiekvieną sykį, į tamsias sales eidami lyg į aklus pasimatymus, nežinome arba tik numanome, ką sutiksime.
Nes neprastas žvėris yra teatras: kartais terapiškai raminantis, o kartais kandantis ir dreskiantis; vienais vakarais riaumojantis ir urzgiantis, kitais – jaukus ir šiltas; neretai keliantis grėsmę vidinei ramybei ar įžiebiantis pyktį; kai kuriais atvejais žaismingas ar iššaukiantis juoką; sykiais toks, kurį reikia jaukintis, pasitaiko – reikalaujantis užstoti, apginti.
Spalvinga ši karalystė, gausi, paslaptinga. Būna dienų, pavojinga. Gal todėl tokia traukianti. Kas ką? Teatras tave, tu jį? Pažinsi, suprasi, aprėpsi, įsimylėsi? Pavyks ar nepavyks?
Fengšui ir kiti monai
2025-ųjų tarptautinei programai – nors ir negausiai, sudarytai vos iš keturių spektaklių, – pavyko. Teatras uostamiestyje vyko. Paįvairinęs, pažindinęs, pamaloninęs, papiktinęs, pabuvimu pavaišinęs.
Nežinau, kokį fengšui propagavo organizatoriai, negaliu atsakyti į klausimą, kiek preciziškai apgalvoti, kiek atsitiktiniai ar pasąmoningi buvo vienus ar kitus sprendimus padėję priimti monai, bet šiųmetis festivalis „TheAtrium“ praktiškai pademonstravo, kas yra teatrinis in ir jang. Arba, jei vartotume vietinę ir labiau buitinę terminologiją, kone idealiai materializavo pem ant pem principą.
Šis dvipoliškumas, toks žavingas, kad net keistas, buvo justi kaip bepjausi: žiūrovai pamatė du itin socialius, visuminius („Procesas“, „Leviatanas“), du intymius, šeimyniškus („Amžinai“, „Vakaro nejauka“) spektaklius; du gana verbalius („Procesas“, „Leviatanas“), du kalbą itin taupiai vartojusius ar jos apskritai išvengusius („Amžinai“, „Vakaro nejauka“) pastatymus; du literatūra besirėmusius („Procesas“ – Franzu Kafka, „Vakaro nejauka“ – Lucas Rijneveld), du į sceną realius gyvenimo įvykius perkėlusius („Amžinai“, „Leviatanas“) pasirodymus.
Jeigu dvipradiškumo maža, dar šiek tiek: dviejų spektaklių scenovaizdyje buvo įkomponuoti gyvūnai („Leviatanas“ atsivežė tikrą žirgą, „Vakaro nejauka“ scenoje pastatė gaištančios karvės figūrą), du kovojo su vidiniais žvėrimis – nesusikalbėjimu, kalte, gedulu („Amžinai“, „Vakaro nejauka“); du prieš mūsų akis surengė tiesioginius teismus („Procesas“, „Leviatanas“), du savo personažus baudė be popierinių nuosprendžių („Amžinai“, „Vakaro nejauka“); du atvyko iš kaimyninių šalių ir atstovavo lietuviams neblogai žinomoms teatro mokykloms (ukrainiečių „Procesas“, lenkų „Vakaro nejauka“), o du supažindino su geografiškai ir idėjiškai tolimesniu prancūzų ir ispanų scenos menu („Leviatanas“ ir „Vakaro nejauka“).
Galiausiai net žiūrovų simpatijos pasiskirstė po lygiai: sprendžiant iš ovacijų, „Procesas“ su „Amžinai“ patiko labiau, „Leviatanas“ ir „Vakaro nejauka“, ko gero, nebuvo suprasti taip, kaip norėjo tiek patys kūrėjai, tiek veikiausiai organizatoriai.
Suvedus galus, supranti: gražu. Matematiškai magiška. Dvasingai algoritmiška. Jei būtent tokia 2025-ųjų „TheAtrium“ programa buvo atsitiktinumas, teatro dievai egzistuoja, jei ne – už preciziškus, subalansuotus pasirinkimus Klaipėdos dramos teatro kolektyvui vertėtų ištarti: bravo.
Nesvari siurrealybė
Bravo šaukė – tokių griausmingų, ilgų ovacijų teatre seniai neteko girdėti – ir žiūrovai gegužės 24-ąją tarptautinę programą pradėjusiam režisieriaus Davido Petrosyano spektakliui „Procesas“ (Kyjivo Podilės akademinis dramos teatras) pagal to paties pavadinimo F. Kafkos romaną.
Po emocijų pliūpsniu, ko gero, slypėjo šis tas daugiau. Publikos žodžiai „nieko nesitikėjau, bet tai, ką pamačiau, pranoko lūkesčius“ maskavo baimę išvysti rusiškų įtakų – perdėto teatrališkumo, patoso, emocionalumo – persisunkusį pastatymą. Arba kūrinį, itin tiesiogiai perteikiantį karo būvį. Galų gale, visiems palengvėjo.
Paradoksalu: nors pilkumoje ir trūnėsiuose skendo tiek „Proceso“ aktoriai, tiek scenografija, nuo režisūrinių įrankių D. Petrosyanas dulkes nupūtė. Tad ir kvėpavome. Klasiškai šiuolaikiškai. Ritmingai. Traukdami savin sceninę išmonę, tragikomišką humorą, atpažintus simbolius ir metaforas. Plaučius pripildydami žinojimo, kad susidūrėme su nevienalyčiu, kompleksišku teatriniu reiškiniu.
Kaip kitaip, kai pagrindinį – nežinia už ką teisiamo – Josefo K. vaidmenį patikėjus moteriai, aktorei Olgai Goldys (ji ir spektaklio choreografė), pats spektaklis įgavo antrą, trečią ir net ketvirtą kvėpavimą: jame ir absurdiškai rusų užpultos Ukrainos, ir posovietinių šalių biurokratijos, ir lyčių tapatybės šiuolaikiniame pasaulyje, o sykiu ir pačiame teatre klausimai. Nesvarūs. Pakibę. Levituojantys. Lyg tie nuo žemės keliose scenose atsiplėšę senoviniai baldai ar nebyliojo kino herojų – galbūt Charlio Chaplino ar Busterio Keatono – plastikos išlydytas Josefo K.-Olgos kūnas, tarsi atsitiktinė plunksnelė vėtomas ir mėtomas antikvariniu, siurrealiu absurdo kambariu virtusioje scenoje.
Spektakliui besiritant į antrą pusę, vienintelis juodu vyrišku kostiumu iš visų teisinei sistemai atstovaujančių pilkšvų sraigtelių (o jie išties pilkšvi: lyg konformizmo šerkšnu apšarmoję, lyg vienodumo dulkėmis padengti) išsiskiriantis Josefas K. pamažu leidžiasi praryjamas interjero ir tampa savotišku baldu – pasiduoda išsekinusiai, nepalaužiamai sistemai.
Absurdo taisyklėms, F. Kafkos taisyklėms, paklūsta ir režisierius A. Petrosyanas, nesiimantis kaip nors inovatyviai, įmantriai šiuolaikiškai dekonstruoti „Proceso“ pabaigos ir suteikti žiūrovams vilties. Nusimetęs personažo rūbus – kostiumą, peruką, nusivalęs čiapliniškus ūsiukus, į O. Goldys būvį grįžęs Josefas K. „uždaužomas“ portfeliais. Taip, kaip kulkos skrodžia niekuo dėtus ukrainiečių kūnus, kaip prasmingas menininkų idėjas uždusina biurokratai, kaip pats žmogus dažnai pats save skaudžiais kirčiai užplaka.
Naiviai norėtųsi, kad F. Kafkos ir A. Petrosyano „Procesas“ būtų sapnas, iš kurio pabundama. Mažų mažiausiai – kino filmas: tragikomiškas, absurdiškas, nebylus. Toks, kuriam pasibaigus, bėgant titrams, valomas grimas, atsidūstama ir einama gyventi paprasto, nedidelių džiaugsmų ir vargų kupino gyvenimo.
Sukrešėjusios svajonės
Gyvenimo tokio, kurio paliudyti gegužės 28-ąją pakvietė antrasis festivalio „TheAtrium“ svečias – baskų teatro trupės „Kulunka“ ir režisieriaus Iñakio Rikartės spektaklis „Amžinai“.
Istorija pasikartojo, vėl prisipažįstant: „Nieko nežinau, dar mažiau tikiuosi.“ Šįkart santūrumas, išankstinių lūkesčių nesatis, galbūt net skepsis maskavo kitus stereotipus – esą bežodis, dargi kaukėtas teatras yra mažiau įdomus už verbalinį ir pasitelkiantį įprastus kūniškus pavidalus. Darsyk buvo suklysta: išdidinti, sustingę, charakteringi trijų asmenų šeimos – vyro, žmonos, sūnaus – ir kelių kitų epizodinių antraplanių personažų veidai pasakė daugiau, nei būtų galėjusios transliuoti tikros aktorių grimasos, o verbaliką atstojusi motorika buvo tokia išraiškinga, kad žodžių niekas nė nepasigedo.
Nors ratu lekiančia platforma, ant kurios iškilę trys vienos šeimos buto kambariai paeiliui vis atsisukdavo ir stabtelėdavo prieš publiką, skriejo patys baskai, galvos buvo apsuktos klaipėdiečiams. Suviliojo juos svečiai, apžavėjo gyvenimu, jo susitapatinti leidžiančiu saldžiarūgštumu ir paprastu komplikuotumu.
Vis dėlto net smagiausiose karuselėse, dar labiau – gyvenimo verpetų gerokai įsiūbuotose, ilgėliau pasisupus pasidaro bloga. Galiausiai nei sustabdysi, nei iššoksi. Belieka susitaikyti?
Aiškaus ir vieno atsakymo spektaklis „Amžinai“ nepateikia, tik papasakoja sąlyginai paprastą, žemišką vienos šeimos istoriją, prasidėjusią pakylėtai, viltingai ir pasibaigusią bežadžiu klausimu: „Kas (ir kaip) toliau?“ Štai tarp tos euforiškos, net idiliškos dviejų žmonių santykių pradžios ir toli gražu ne taip kaip svajota nuvingiavusios bendrystės, tarp to, kas būta taip saldu, minkšta, pūkuota iki skaudžiai pjaunančio, žeidžiančio, alinančio, tarp meile tvirtintos kūrybos ir nusivylimu ardančios destrukcijos įsisuko (ir įsisupo) – šiuosyk labai tiesiogine prasme – gyvenimas.
Svarbiausia čia ir tampa „tarp“: nesėkmingi poros bandymai susilaukti atžalos, džiaugsmas pagaliau pavykus ir gyvenimiška realybė sužinojus, kad sūnus neįgalus; aistrą keičianti vyro ir moters buitis, konfliktai; perdėtas rūpinimasis savo vaiku, neleidžiant jam tapti suaugusiu; paaugliškos berniuko tapatybės – seksualinės taip pat – paieškos; patyčios, noras ištrūkti iš tėvų kontrolės; galutinis mylimųjų atšalimas, skyrybos; vaiko smurtas prieš mamą. Ir sustingę trijų kaukėtų gyvenimo veikėjų žvilgsniai spektaklio pabaigoje, ko gero, reiškiantys, kad visiems mums, nepaisant to, kas jau buvo ir kas dar įvyks, reikia išsikalbėti.
Ech, kaip iš pažiūros neįmantru: ratu besisukantys kambariai vis parodo savo veidą ir primena apie gyvenimo cikliškumą, amžinąjį „vis iš naujo“, gyvenimo centrifuga atlieka niekuo nestebinantį darbą – tarsi nuo kraujo atskyrusi serumą, svajones palieka sukrešėti, net įvairias transformacijas patirianti raudona pliušinė širdelė atrodo toks banalus simbolis, tačiau spektaklis tarsi mažytė šukė vis tiek palenda po oda.
Gal kad primintų: tai, kas dužo, dar gali būti suklijuota.
Kankinantis cirkas
Štai nemažai daliai žiūrovų – na, bent sprendžiant iš patįsusių veidų, nejaukaus muistymosi kėdėse ir šykštokų plojimų – ne tik nepalindo, bet odos ar kokio kito fizinio, juolab dvasinio organo nepalietė birželio 7-ąją Žvejų kultūros rūmuose rodytas prancūzų režisierės Lorraine de Sagazan ir teatro „De la Brèche“ „Leviatanas“.
Pabaisos – anei mitinės, anei teatrinės – ar kokie nors kiti komplikuoti sceniniai organizmai mūsų liaudžiai ne itin. Masalas, kad uostamiestyje viešėsiantis spektaklis pernai pristatytas garsiajame Avinjono festivalyje, o Žvejų kultūros rūmų scenoje pasirodys ir žirgas Oasis, buvo greitai prarytas – lūkesčiai suliepsnojo. Vis dėlto, pasipylus pirmosioms prancūzų kalbos papliūpoms, nemaža dalis publikos jauką žaibiškai ir išspjovė.
Kažkur giliai suprantu, kad suvirškinti šį be galo kakofonišką, komplikuotą pastatymą nėra lengva. Teisminę sistemą – tiksliau, Prancūzijoje veikiančius greituosius teismus, – demaskuojantis ir kvestionuojantis spektaklis savo tematika gali pasirodyti svetimas, šaltas. Ypač mums, žmonėms iš pagrindinių sąsiuvinio lapų, iš tų tiesių linijų ar taisyklingų kvadračiukų, ne paraščių, kurioms atstovauja „Leviatano“ teisiamieji.
Šlykštūs tie po pulsuojančiu rožiniu cirko arenos kupolu savo darbą mašinaliai atliekantys teisėjai lateksiniais, sustingusiais, kone gličiai atrodančiais (vėl tos kaukės) veidais; atgrasūs jų bukai beriami tekstai, riksmai, demonstratyvus rečitatyvas ar panašios prieš pasimetusių žiūrovų akis siaubingą chaosą steigiančios iš kitų scenos menų pasiskolintos raiškos priemonės. Teisiamieji? Tie smulkūs nusidėjėliai? Skaudžiai apgailėtini. Pažeminti, dominuojami, tapatybę nutrinančiomis kojinėmis vietoj veidų – lyg ignoravimo visuomenės akyse dar būtų maža. Negailestinga jiems režisierė L. de Sagazan. Kaip dar negailestingesnė jų prototipams realybėje buvo teisinė sistema – visi procesų dalyviai už smulkius nusikaltimėlius keliems mėnesiams sėdo į kalėjimą.
Bene labiausiai siurrealus jausmas apima ne scenoje pasirodžius žirgui, bet suvokus, kad prieš mūsų akis vykstantys maždaug dvidešimties minučių trukmės bylų nagrinėjimai lygiai tiek pat tęsiasi ir tikrose Prancūzijos teismo salėse. Dar kartą pabrėžiu – siurrealu: tai, kas mums yra sąlygiškas, absurdiškas teatrinis žaidimas, realybėje tampa gyvenimą keičiančiu (na, bent jo nepagerinančiu tai tikrai) nuosprendžiu.
„Leviatanas“ sako aiškiai: mūsų gyvenamoje tikrovėje egzistuojantys greitieji teismai yra cirkas, prastas teatras. Sykiu prieš mūsų akis teatras virsta teismu, procesu, kuriame tarsi irgi turime priimti verdiktą: išteisinsime tokią demokratijos formą; skirsime bausmę; atjausime tą kone mumiją primenančią, robotiniu balsu lyg tūkstančiai geležinių vilkų iš skausmo dėl sutuoktinio tvirkinamos jųdviejų dukros staugiančią apsivogusią ir kalėti nuteistą jauną moterį?
Vienintelis tikras ir laisvas „Leviatane“ – žirgas Oasis. Nusišikt jam (kaip paliudys žiūrovai, tiesiogine žodžio prasme) ant šito teisminio cirko ar cirkus parodijuojančio teatro; vienintelis nekaukėtas spektaklio personažas – visai ne personažas, net ne aktorius, o pats per žaibinį procesą nuteistas buvęs Khallafas Baraho, ta visos jo kvestionuojamos teisinės sistemos auka, jos ydas, monstriškumą, levitaniškumą demaskuojantis sąžinės, racijos balsas, paliekantis mus apmąstyti, ar tikrai esame sprendimo galią turintys dievai.
Viešojoje erdvėje „Leviatanas“ susilaukė kritikos dėl esą savo neveiksnumo – suprask, pastatymas beda pirštu, bet išeičių nepasiūlo. Turbūt. Turbūt jis mokosi iš realybės, iš tų maždaug dvidešimties minučių teismų, per kuriuos pasiunčiant į kalėjimą neišsprendžiamos gyvenimo apleistųjų, o gal tiesiog vaikiškai klydusiųjų problemos.
Gedulo antologija
Pirštas – tik šįkart Dievo – bedė, tiksliau, iš dangaus tiesiogine prasme nusileido, ir birželio 12-ąją parodytame paskutiniame festivalio spektaklyje „Vakaro nejauka“, lenkų režisierės Małgorzatos Wdowik su Vroclavo Henryko Tomaszewskio pantomimos teatru sukurtame pagal nyderlandų rašytojo(s) L. Rijneveld to paties pavadinimo romaną.
Tą vakarą nejauka Klaipėdos dramos teatre išties tvyrojo. Gal net tirštesnė nei „Leviatane“. O gaila. Visada skauda dėl tų sudėtingesnių, įmantresnių pastatymų, kurie savo prasmei atrakinti iš žiūrovų, neretai ginkluotų tik smeigtukais, reikalauja daugiabriaunių raktų, – ir šįkart mano širdis sakė, kad lenkų ir prancūzų darbai niekuo nenusileido, o kai kuriais aspektais gerokai lenkė ukrainiečių ir baskų pastatymus.
Nežinau, ko daugiau nei rimties, širdperšos, slogumo galima tikėtis einant į spektaklį apie vaiko – sūnaus ir brolio, netektį, apie fiziškai ir emociškai kaustantį skausmą, apie tamsią, perdėm religingą, prietaringą periferiją. Ir kaltę. Siaubingą kaltę dešimtmetės, kuri, tarsi sudariusi sandorį su Dievu – pagalvojusi, kad geriau mirtų ne triušis, o brolis, – jaučiasi jį pražudžiusi.
Berniukui įlūžus į vandenį ir nuskendus, normalumo apytakos ratas sutrikdomas: stoja stingdanti poliarinė naktis, kurioje ima tarpti su Dievo (ne)teisybe bandančios susigyventi šeimos depresija, keisti, kartais net žiaurūs dviejų sesių ir brolio seksualiniai žaidimai, vis stiprėjantis tėvų abejingumas vaikams. Nuo tos tragiškos dienos mergaitė, įsisukusi į raudoną niekada nenusivelkamą striukę, tarsi virsta tą ramios kasdienybės kraujotaką sutrikdžiusiu trombu, krešuliu, vaikiškais ir kūniškais ritualais bandančiu brolį jei ne prikelti, tai bent sustingusį gyvenimą atitirpdyti.
„Vakaro nejauka“ – tai šalčio ir sniego sukaustytame peizaže išsiskleidusi gedulo antologija, diktuojanti savo taisykles. Kai šitaip žvarbu, šitaip tamsu ir liūdna, nenuostabu, kad į ledą sustingusi siužeto upė eižėja, palikdama mus plūduriuoti ant atsitiktinių dramaturginių lyčių; nieko keisto, jog veikėjų kūnai, tai skaudinami, tai tyrinėjami, tai sulėtėję ar išsprogstantys tremolo, čia dažniau pasako daugiau nei žodžiai; žinoma, juodos tėvų ir vaikų akys nėra akys, tai šviesos nesatis; savaime suprantama, kad netekti reiškia nustoti tekėti, kartais – net tikėti.
Sykiu įdomu. Nepaisant perversiškų paauglių žaidimų, purvino, primityvoko kaimo, jame gyvenančių žmonių uždarumo, už vaikus svarbesnių dvesiančių gyvulių ir kitos mums vis sunkiau atpažįstamos tamsumos, spektaklis apgaubia kosmiško liūdesio minkštumu. Atpažįstamo, jei net „Vakaro nejaukos“ personažų ir tavo koordinatės nesutampa. Atrodo, pati tyla įsitaisė šalia, į delną įbruko savo vėsius pirštus ir pakvietė drauge tiesiog pabūti, galų gale, net patikėti: po šia amžino įšalo žeme, nuo kurios kraupiai beviltiškai sniegą dulkių siurbliu bando sutraukti sūnų palaidojusi motina, privalo tekėti šiltos versmės. Gal tik užtruksime jas rasti.
_ _ _ _ _ _
„Procesas“ (rež. D. Petrosyanas, Ukraina).
„Amžinai“ (rež. I. Rikarte, Ispanija).
„Leviatanas“ (rež. L. de Sagazan, Prancūzija).
„Vakaro nejauka“ (rež. M. Wdowik, Lenkija).
Domo Rimeikos nuotr.
CITATA 1: Šiųmečiui tarptautiniam festivaliui „TheAtrium“ pasirinkti akompanuoti šūkiu „Sutikti žvėrį“ tolygu šiais žodžiais palydėti patį teatrą. Kaip konstruktą. Gyvą organizmą. Esatį.
CITATA 2: Visada skauda dėl tų sudėtingesnių, įmantresnių pastatymų, kurie savo prasmei atrakinti iš žiūrovų, neretai ginkluotų tik smeigtukais, reikalauja daugiabriaunių raktų.
CITATA 3: Jei būtent tokia 2025-ųjų „TheAtrium“ programa buvo atsitiktinumas, teatro dievai egzistuoja, jei ne – už preciziškus, subalansuotus pasirinkimus Klaipėdos dramos teatro kolektyvui vertėtų ištarti: bravo.
