Progresyvus, veržlus, rizikuojantis, edukuojantis, auginantis, į solidų aukštį iškėlęs kartelę – toks scenos menas turi būti ir tokį jį žiūrovams siūlyti stengėsi profesinį kelią Klaipėdos dramos teatre baigiantis jo vadovas Tomas Juočys. „Šios kultūrinės erdvės statusas turi byloti pats, kad žiūrovai visada žinotų, ko tikėtis, ko laukti. Ir tai bus drąsūs, veržlūs, veidrodžio funkciją atliekantys, į kompromisus nesileidžiantys šiandienos pastatymai“, – pastaruosius dešimt metų vykdytą misiją apibendrino naują sezoną dar pasitiksiantis, bet veikiausiai nuo spalio estafetę kitam vedliu tapsiančiam žmogui perduosiantis T. Juočys.
Evelina ZENKUTĖ
Suteikti šansą kitiems
– Baigėsi sezonas, baigėsi tarptautinis festivalis, finišo link artėja ir jūsų antroji vadovavimo Klaipėdos dramos teatrui kadencija. Paklausiu žmogiškai paprastai: liūdna?
– Žinojau, kad ši diena išauš. Tik pradėjęs eiti šias pareigas, sau pasakiau: kad ir kas nutiktų, po dešimties metų turėsiu sustoti. Teoriškai vadovauti galėčiau ir toliau – niekas nedraudžia – dviejų kadencijų prievolė galioja nacionalinėms, ne biudžetinėms įstaigoms, bet toks mano jau seniai sąmoningai priimtas sprendimas. Gal todėl į artėjantį atsisveikinimą žvelgiu labai ramiai. Tiesiog atėjo laikas.
– Nesinorėjo užsisėdėti?
– Tai viena priežasčių. Manau, dešimt metų yra pakankamas laikas išsikeltiems tikslams įgyvendinti. Jei dekados neužtenka, vargu ar padės nauja kadencija. Kitas dalykas – bijau užsitarnauti ilgamečio vadovo statusą. Ir tokių pavyzdžių turime.
– Bet jeigu sekasi gerai, rodos, logiška bandyti užtikrinti tęstinumą?
– Kol nedavėme šanso kažkam kitam, nežinia, kokių alternatyvių rezultatų pasiektų teatras. Gal gali būti dar geriau? Arba blogiau. Net ne tai svarbu. Bet kokiai organizacijai reikia pokyčių, tik taip ji gali judėti į priekį. Kita vertus, nesakau, kad vadovauti dvidešimt ar trisdešimt metų vienai įstaigai yra išimtinai blogai. Tikrai ne. Kaip kam. Šiuo atveju labiau kalbu apie save. Visus tuos dešimt metų terminuota sutartis mane skatino palaikyti tempą – žinojau, kad savo vizijoms įgyvendinti turiu ribotai laiko, tad ir darbuotis teko sparčiai. Galiausiai išeiti noriu tada, kai su kolegomis dar sieja šilti, draugiški santykiai.
– Kur jūsų egoizmas, išskaičiavimas, rūpinimasis savo karjera?
– Priėmęs tokį sprendimą, esu priverstas galvoti apie naujus gyvenimo iššūkius. Tad tam tikru požiūriu artėjantis pokytis bus naudingas ir man pačiam.
– Kad ir kaip būtų, visa dekada pralėkė. Mintyse jau pasirašėte reziumė, susidėliojote šios profesinė atkarpos apibendrinimą?
– Dar ne, bet, tiesą pasakius, visai to ir netrokštu. Nepatinka man skambiai kalbėti, kad kažką padariau, įrodžiau. Galiu pasakyti tik viena – tikrai stengiausi, o ateityje tegul reziumuoja kiti. Kolektyvui dažnai sakydavau: nevertinkite nuveiktų darbų čia ir dabar. Tam reikia laiko, distancijos, tik tada pamatysite, kokį kelią nuėjote. Priešingu atveju gali atrodyti, kad rezultato nėra, kilti nusivylimas. Dabar svarbiausia, kad Klaipėdos dramos teatre lieka puikus, veržlus, žinantis ką daro kolektyvas ir liberali, draugiška atmosfera. Jei visa tai, o sykiu mano asmeninis pavyzdys nebūti amžinu vadovu, nebijojimas kartkartėmis sujudinti kraują naują vadovą įkvėps išlaikyti jau egzistuojančią organizacijos kultūrą, labai džiaugsiuosi.
– Kitaip tariant, sudie biudžetinių įstaigų hierarchija, sveika demokratija. Turbūt dėl šiuolaikiško, humaniško, laisvo požiūrio kolegos ir nenori jūsų paleisti.
– Tie vadovėliai, iš kurių kadaise mokėmės, jau nebecituojami – jų tiesiog nėra. Ką reiškia hierarchija šiandien? Tik tiek, kad, jei teatre kiltų siaubinga sumaištis, kažkurią akimirką vadovui tektų priimti lemtingą sprendimą. Nieko daugiau. Svarbiausias jo tikslas – sukurti aplinkybes, kurios įkvėptų žmones, paskatintų dirbti. Dar galima tapti jiems pavyzdžiu. Sakykime, žmogumi, teatre pasirodančiu anksčiausiai už visus. Arba tuo atstovu, veidu, kurio net apranga – ryši kaklaraištį ar būni prasisagstęs marškinėlius – gali padiktuoti profesinę emociją, darbo stilių.
Beprotiškoji rekonstrukcija
– Taip, pokyčiai justi dideli. Ypač nuo tų gūdžių 2008-ųjų, kai tapote Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotoju.
– Anų ir dabartinių laikų neįmanoma net palyginti. Man pradėjus dirbti teatre, jis jau buvo uždarytas, o jo biuras perkeltas į Herkaus Manto gatvę. Pamenu, tuomečio Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičius prašėme suteikti mums patalpas spektakliams rodyti. Jo padedami netrukus prisiglaudėme „Žvejukuose“. Įdomus metas buvo. Didelė scena nepritaikyta mūsų pastatymams, tūkstančio vietų salė sunkiai užpildoma. Bet net tokiomis sąlygomis anuomet sugebėjome prisikviesti kurti Joną Vaitkų, Gintarą Varną.
– Nėjo lyg per sviestą ir teatro rekonstrukcija.
– Taip, tik 2008 m. prasidėjo projektavimo darbai, 2010-aisiais šalyje siautėjo ekonominė krizė, pirmais rekonstrukcijos metais mums davė tris milijonus litų, kai bendra projekto sąmata siekė 65 milijonus. Supratę, kad piniginės injekcijos dalimis teatrą pasieks gal tik per dvidešimt metų, skubiai ieškojome kitų kelių rekonstrukcijai tęsti. Buvome pirma Lietuvoje biudžetinė įstaiga, gavusi Europos lėšų. Tuo metu ES kultūros nefinansavo – laikė ją vidiniu kiekvienos valstybės reikalu. Žinodami šią nuostatą, parašėme paraišką, kuri buvo panaši į teikiamas viešbučių, tad įsipareigojome teatre vystyti viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą, per penkerius metus po rekonstrukcijos surengti ne mažiau nei 20 konferencijų tipo renginių kasmet. Net sutartį su tuos pažadėtus renginius organizuosiančiu operatoriumi privalėjome pasirašyti. Vis dėlto finansavimą – ir nemažą – išsimušėme.
– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, skamba šiek tiek beprotiškai.
– Beprotiškiausia buvo tai, kad rekonstrukciją vykdėme ir iš trijų šaltinių gaunamus finansus tvarkėme patys, be jokios agentūros pagalbos. Kai dabar pagalvoji, per drąsu – padaręs klaidų, galėjai netekti pinigų ir dar baudų gauti. Dar lyg tyčia tuo metu litai buvo pakeisti į eurus, centai nebesutapo, nors pagal projekto eilutes privalėjo. Be to, gavę ES pinigus, besąlygiškai įsipareigojome Klaipėdos dramos teatrą visuomenei atverti 2015-aisiais. Kito kelio nebuvo, kitaip būtume praradę skiriamas lėšas. Tada jau ir mes, ir finansines injekcijas padažninusi Vyriausybė ėmėme vytis laiką. Supratęs situacijos rimtumą, daug padėjo tuometis premjeras Algirdas Butkevičius. Taip 2015-ųjų spalį, beprotiškai skubėdami, atidarėme teatrą, kuriame turbūt pusė įvairiausių techninių, inžinerinių dalykų nė neveikė. Po šventinio renginio kitą dieną toliau sau ramiai tęsėme darbus.
Gerbti publiką
– Sunku patikėti, kad vos daugiau nei dešimtmetis skiria namų neturėjusį, pripažinkime, gana provincialų, technologiškai skurdų teatrą nuo to, ką matome dabar: čia kuriami spektakliai pelno aukščiausius apdovanojimus, į uostamiestį kurti atvažiuoja žinomi Lietuvos ir užsienio režisieriai, įsisiūbavęs tarptautinis festivalis pritraukia vis skambesnes pavardes. Sutikite: rimtas augimo šuolis įvyko.
– Mano supratimu, būtent festivalis „TheAtrium“ ir davė mums nemenką kokybinį meninį postūmį – pradėję jį organizuoti, pamatėme, kaip veikia, ką kuria, kuo gyvena kitos panašios scenos meno įstaigos. Galų gale su ne vienu besisvečiavusiu užsienio režisieriumi buvo užmegzti ryšiai, išaugę į Klaipėdoje sukurtus spektaklius. Prie transformacijų, matyt, prisidėjo ir per festivalį organizuotos aktoriams skirtos kūrybinės dirbtuvės, meistriškumo pamokos. Tad taip, Klaipėdos dramos teatro repertuaras per pastarąjį dešimtmetį išties kito. Tik štai vėlgi – į gerą ar į blogą pusę, jau turi pasakyti kiti. O nuomonių sulaukiame visokių: vieni mūsų spektaklius giria, kiti peikia. Štai tam tikra dalis žmonių pastaruoju metu vis papriekaištauja dėl teatre vyraujančio negatyvo.
– Ir tai šiek tiek juokinga. Nejau kažkas režisieriui gali paaiškinti, apie ką statyti spektaklį? Jis kuria, nes jam skauda, ne tam, kad užpildytų vieno ar kito scenos meno žanro spragas ar juo labiau patenkintų tam tikros žmonių grupelės interesus.
– Jei su žiūrovais tenka diskutuoti šia tema, paprastai atsakau taip: žinoma, galima užsakyti vienokius ar kitokius pastatymus, pavyzdžiui, komedijas, bet meno istorija rodo, kad ilgaamžiai, fundamentalūs teatrai taip nesielgia – jie nemeluoja. Priešingai, jie gerbia publiką. Rodyti savo žiūrovams pagarbą, būti jiems maksimaliai atviri norime ir mes. Apskritai kiekvienas mūsų spektaklis prasideda ne nuo kažkokios būtinybės jį kurti, o nuo režisieriaus vizijos, jo atsinešamų idėjų.
– Žinant, kad režisieriai yra jautrūs žmonės, rodos, savaime suprantamas tų vizijų svoris, bet štai, panašu, ne visiems.
– Gyvename sunkiais, pasimetimo kupinais laikais, tad supraskime: menininkai apie tai tikrai kalbės. Svarbu šios tendencijos, kuri, beje, gali būti ir labai vertinga, neišsigąsti. Taip, teatras pasaulio nepakeis, bet praplėsti akiratį, paaštrinti kritinį mąstymą ar sustiprinti humaniškumą gali. Juk jis visas, būdamas dabarties įvykių, visuomenės veidrodis, apie žmogų. Tad dar sykį pasikartosiu: jei nori būti aktualus, šiandienos teatras negali meluoti.
– Visada sakiau, kad trokštantys pramogų ar poilsio žmonės turėtų rinktis popmuzikos koncertus ar SPA.
– Nėra nieko blogo mėgti linksmus, šventinius spektaklius. Vis dėlto šią nišą užpildo komerciniai teatrai. Mūsų veikimo principai kiti. Juos ir siekiame įgyvendinti. Laikytis tokios pozicijos gal ir nėra lengva – bilietus į spektaklius, bet kokiu atveju, turime parduoti, – bet taip gyventi ir dirbti neabejotinai įdomiau.
Būtinybė rizikuoti
– Kartu toks mąstymo ir jo realizavimo modelis reikalauja drąsos, kurios, žvelgiant į teatro repertuarą, ypač pastarąjį penkmetį nestinga. Uostamiesčio publika juk akivaizdžiai gana konservatyvi. Turbūt aiškiai suvokiate, kad, siūlydami aštresnius, juodesnius, labiau eksperimentinius spektaklius, rizikuojate?
– Ko gero, bet prabėgus keleriems metams po rekonstrukcijos, su pirmaisiais visai neturint pinigų, tik rėmėjų lėšomis suorganizuotais festivaliais „TheAtrium“, atvežusiais tikrai įdomių spektaklių – daugelis iki šiol prisimena Michało Borczucho „Apokalipsę“ ar estų trupės „NO99“ taškymąsi purve, – pamažu ėmėme kratytis provincijos teatro etiketės. Sykiu patys pamatę tokius pastatymus, supratę, kad mūsų publikai jie irgi įdomūs, suvokėme kryptį, kuria norime eiti. Ta linkme keliaudami labai natūraliai ir tapome vis drąsesni. O štai dabar esame pasiekę tokį etapą, kai teatro repertuaro tarptautiškumas mažėja – progą pasireikšti suteikiame jaunosios kartos Lietuvos režisieriams.
– Ką veikiausiai irgi reikėtų laikyti drąsa?
– Turbūt. Tačiau tam vis dar ieškančiam kūrėjui norime duoti tiek pat, kiek pripažintam, geriausiam vietiniam ar užsienio režisieriui. Teatras tikrai palaikys, padės kuo galės, vienintelis prašymas: nebijok, dirbk drąsiai, lyg kurtum svarbiausią savo gyvenimo pastatymą. Kol kas rizika pasiteisino. Visi pastaraisiais metais Klaipėdoje rezidavę jaunieji režisieriai – Jokūbas Brazys, Adomas Juška, Naubertas Jasinskas – žiūrovams pasiūlė puikius scenos kūrinius. Rugsėjo pradžioje laukiame į feministinę tematiką orientuotos Lauros Kutkaitės premjeros. Pažįstame Laurą, jos braižą, ir būtent to unikalumo norėjome. Nė vienas spektaklis – net labiausiai peikiamas, kritikuojamas, neatsirado šiaip sau. Kiekvienu atveju suvokėme, ką darėme, ir tai darėme sąmoningai. Teatro repertuarą sudaro 26 spektakliai. Jis turi būti plastiškas, įvairus. Tad bijoti tikrai nėra ko.
– Nueiti eksperimentiniu keliu, žinant, kad tuos bilietus vis tiek reikės parduoti, teatras gali?
– Gali. Ir net turi. Kolektyvui vis kartoju: šedevrų nenupirksi, reikia rizikuoti. Per sezoną sukurdami tris ar keturis spektaklius, bent su vienu turime sau leisti paeksperimentuoti. Kaip kitaip atsiras naujasis Oskaras Koršunovas, jei jaunas kūrėjas nė neturės progos pabandyti. O štai kaip tas mėginimas bus priimtas – jau žiūrovų valia.
– Ir kartais publikos verdiktas būna negailestingas. Tokio sulaukė ir po kelių rodymų iš repertuaro buvo pašalintas M. Borczucho „Lost, Lost, Lost“ apie Joną Meką. Ar tai reikėtų laikyti nesėkme?
– Teatrui tikrai ne: jis dalyvavo įdomiame procese, pabuvojo kitokios teatro mokyklos dalimi, daug išmoko, pasisėmė. O štai asmeniškai man būtent šio spektaklio likimas kelia labai liūdnas asociacijas. Ko gero, tai didžiausias mano nusivylimas ir, taip, matyt, skaudžiausia personalinė profesinė nesėkmė. Režisierius, kuriuo labai žaviuosi, dar sykį tarsi iš nieko sukūrė be galo įdomų – tokį lėtą, tokį intelektualų, tokį įdomų vidinį užtaisą turintį spektaklį. Deja, publika jo nepriėmė. Numaniau, kad M. Borczuchas klaipėdietiškai publikai nebus lengvas riešutėlis, vis dėlto tikėjausi atsirasiant bent kažkokiai fanų bazei. Panašu, J. Mekas, apie kurį žmonės, reikia pripažinti, apskritai mažai žino, tuo traukos faktoriumi netapo.
Nemotyvuotas jaunimas
– O netikėtų publikos reakcijų pamenate?
– N. Jasinsko „Sugrįžimas“ turėjo potencialo sudegti, bet spektakliui sekasi išties neblogai. Publika atsisijojo. Įdomu stebėti dabar jo pasižiūrėti ateinančius žmones: kažkokius kitokius, labai stilingus, laisvus. Ne paslaptis, jį itin teigiamai vertina su vizualumu – architektūra, dizainu, mada – susiję žiūrovai. Rudenį „Sugrįžimas“ bus pristatytas „Sirenose“. Norisi, kad šį pastatymą pamatytų užsienio agentai. Toks teatras Europoje šiuo metu gali būti labai aktualus.
– Turbūt drąsos siūlyti tam tikrą kartelę išlaikantį repertuarą suteikia ir neprastas lankomumas. Žiūrovų nelikus, bet taip visiškai nelikus, kas žino, ar netektų eiti į kompromisus. Prisivilioti auditoriją šiais gausos, pertekliaus laikais, matyt, nėra lengva?
– Esame sąlyginai nebrangus teatras ir labai sąmoningai įvairiais būdais siekiame tokiu išlikti – būti prieinamas kuo įvairesnėms žmonių grupėms. Gal todėl ir prieš kovidą daugiau nei 94 proc. siekęs spektaklių lankomumas po jo vis tiek žemiau aštuoniasdešimt kažkelių procentų nenukrito. Žinoma, su bilietų pardavimu į kai kuriuos spektaklius – tokia realybė, tarkime, Eimunto Nekrošiaus pastatymams, deja, visoje Lietuvoje sekasi sunkiau – reikia padirbėti, bet iš esmės nesiskundžiame. Žinant, kad į teatrą apskritai vaikšto apie 2–3 proc. populiacijos. Klaipėdos mastu, net jei pridėsime rajoną, susidaro tik apie 6 tūkst. nuolatinių žiūrovų, kurie lankosi ir kitose scenos menui atstovaujančiose įstaigose. Nepaisant to, galime pasidžiaugti tokiais fenomenaliais spektakliais kaip Māros Ķimelės pagal Augustą Strindbergą sukurtu „Tėvu“. Pastatymui jau dešimt metų, bet užtenka paskelbti artėjančio rodymo datą ir bilietų žaibiškai nebelieka.
– Atrodytų, drąsa, laisvumas, bandymai eksperimentuoti į teatrą turėtų privilioti jaunimą, vis dėlto 18–30 metų žmonės Klaipėdos dramos teatre veikiausiai sudaro mažumą. Problema?
– Gaila, bet taip. Nenoriu, kad nuskambėtų piktai, tačiau… Jei norite pamatyti, kaip atrodo miestas, užsukite į teatrą. Žiūrovai išduos demografijos, amžiaus, intelekto tendencijas. Akademinė bendruomenė, verslas, politikai, kultūrininkai – visi turime atvirai diskutuoti, kaip didinti uostamiesčio patrauklumą. Niekam ne paslaptis, kad Klaipėdos Alma Mater didžiajai dauguma jaunų žmonių yra trečias pasirinkimas. Tai prasta tendencija. Šią problemą reikia spręsti, vienokiais ar kitokiais būdais paveikti mokyklą baigiančiųjų pasirinkimus. Kol Klaipėdos universitete studijuos iš bėdos į jį pakliuvę jaunuoliai, o tai reiškia, kad stokojantys motyvacijos, tol ir gyvybės, aktyvumo mieste, kartu ir teatre, bus maža. Bet aš optimistas, tikiu, vieną dieną universitetas pasiūlys kažką unikalaus ir viliojančio.
Atviro teatro idėja
– Savitą veidą – ne tik kalbant apie repertuarą – kuria ir Klaipėdos dramos teatras, kuris dėl atsiradusios bibliotekėlės, organizuojamų parodų, diskusijų, skaitymų pamažu tampa panašus į gyvą organizmą. Šiais laikais vien spektaklių negana?
– Kai tapau vadovu, svarsčiau, kokiais pavyzdžiais remtis tą veidą formuojant. Tuo metu labai žavėjausi ir dažnai nuvykdavau į Varšuvoje veikiantį „Nowy Teatr“, kuris man atrodė be galo įspūdingas: laisvas, modernus, įsikūręs pramoninėse erdvėse, turintis kavinę, biblioteką, organizuojantis ir ne su teatru susijusius renginius. Neslėpsiu, norėdamas į Klaipėdos dramos teatrą įpūsti gyvybės, tam tikrus dalykus nuo lenkų tikrai nusižiūrėjau. Vis dėlto vėliau supratau, kad „Nowy Teatr“ yra kitokia, labiau „Menų spaustuvę“ primenanti įstaiga, turinti sykį per kelerius metus spektaklį sukuriantį meno vadovą Krzysztofą Warlikowskį, o toliau siūlanti tiesiog plačią kultūrinę programą.
– Tuo, beje, tik kaip patalpų nuomotojai, užsiimate ir jūs.
– Taip, be repertuarinių spektaklių, teatre vyksta daugybė įvairių renginių. Tad šis atviro teatro principas – joks unikalus išradimas Europos kontekste.
– Na, Klaipėdoje to atvirumo bent prieš kokį penkmetį dar buvo mažai.
– Todėl ir norėjosi teatrą paversti vieta, į kurią žmonės bet kokiu metu galėtų ateiti praleisti laiką. Kas dėl kavinės su nuostabia kava, kas dėl gražios ir, pavyzdžiui, mokytis, dirbti ar susitikti tinkančios erdvės senamiestyje, kas norėdamas pasinaudoti internetu, pasikrauti įrenginius. Tikiuosi, tokia atvira erdvė teatre dar suklestės, žinoma, jeigu tokios jos – veržlios, vitališkos, šurmuliuojančios – reikės naujam vadovui.
– Jeigu. O jeigu ne. Jei nereikės nei erdvės, nei tarptautinio festivalio, nei tos dabartinės teatro krypties. Nebaisu, kad įdirbis gali nueiti perniek?
– Gali būti visaip. Tik nepamirškime, kad naujas žmogus ateis į jau susiformavusį kolektyvą, ras susiklijavusią, žinančią kaip dirbti aktorių trupę. Žinoma, jis keis, gal kažką net sugriaus, bet tai daryti nesmerkiamas jis turės teisę. O kas pasakė, kad mano idėjos pačios geriausios? Kita vertus, vienam žmogui pasitraukus, niekas dar niekada nėra sugriuvę.
– Žinau, kad reziumuoti nenorėjote, bet vis dėlto, žvelgiant iš dešimties metų perspektyvos, kokį pasiekimą įvardytumėte pačiu prasmingiausiu?
– Pirmiausia reikėtų akcentuoti, kad teatro komanda – net pati nesuprasdama, nejusdama – nuveikė be galo daug. Po pernai ar užpernai vykusio audito buvo susumuota, kad vykdome 15 skirtingų veiklų, kai teatrų vidurkis siekia maždaug septynias. Iš šono gali atrodyti, kad kažkas nutinka savaime, o juk iš tikrųjų kiekvienai iniciatyvai įgyvendinti reikia didelių komandinių pastangų. Šis teatras yra gyvas, jo kolektyvas serga tuo, ką daro. Kartais kokiu nors reikalu užlėkęs į kabinetą savaitgalį pamatau tokių kaip aš esant ir daugiau: sutinku tai vieną, tai kitą kolegą. Mūsų statusas – biudžetinė įstaiga, bet manieros – ne. Spektaklių buvo, yra ir bus geresnių ar prastesnių, tačiau didžiausias pasiekimas – čia dirbantys žmonės.
– Pabaikime nauja pradžia. Tad, Tomai, kas toliau?
– Kaip susiklostys gyvenimas, nežinau. Norėčiau išbandyti jėgas dar didesnėje teatro įstaigoje, bet ar pavyks, parodys laikas. Jeigu ne, tuomet, matyt, veiklos specifiką keisiu iš esmės. Bet nebijau. Į teatrą juk irgi ne iš kultūros lauko atėjau. Su dideliu smalsumu imčiausi statyti net kokį nors gražų, netikėtos infrastruktūros pastatą. Fantazijos ir polėkio reikia visur.
VIZITINĖ KORTELĖ
Tomas Juočys 1977 m. rugsėjo 24 d. gimė Gargžduose.
1999 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete baigė verslo vadybos bakalauro studijas.
2021 m. Klaipėdos universitete įgijo verslo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį.
2008–2011 m. Klaipėdos dramos teatre dirbo vadovo pavaduotoju bendriesiems reikalams.
2011–2015 m. buvo Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovas, taip pat vadovavo Europos Sąjungos finansuojamam projektui, kurio tikslas – teatro pastatą pritaikyti kultūrinio turizmo reikmėms.
2015 m. laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas, vadovauti pradėjo rugsėjo 21 d.
2020 m. perrinktas antrai kadencijai, kuri baigsis 2025 m. rugsėjį.
2022 m. jam įteiktas „Mūzos“ apdovanojimas ir premija.
Nuo 2023 m. Klaipėdos miesto tarybos narys, frakcijos „Ištikimi Klaipėdai“ pirmininko pavaduotojas.
