PARODŲ ATSPINDŽIAI
Geometrinių vaizdo lygiagrečių esatys
Goda GIEDRAITYTĖ
Žiūrėjimas į kieno nors ar kokį nors atvaizdą jau savaime įvelia žiūros paklaidą. Ją kiekvienas nesąmoningai esame linkę ignoruoti, tačiau dvimatėje plokštumoje, virstančioje trimačiu meno kūriniu, iliuzija yra bene vienas svarbiausių komponentų, įgalinančių kūrinį pulsuoti gyvybės syvais.
Štai taip ant nedidelės “Rainos galerijos“ sienų – tyliai, tačiau kartu aiškiai ir deklaratyviai – pulsuoja Dariaus Vaičekausko fotomozaikos. Jos kiek paslaptingos, misteriškos, valiūkiškai nerūpestingos. Tačiau kartu labai konstruktyvios ir schematiškos. Atvirai pasakojančios balažin kieno gyvenimo nuotrupas. Tuo pat metu akivaizdžiai iliuzoriškos, it kaleidoskopas “miksuojančios” vaizdinius į vis naujas lygiagrečių esatis. Ne veltui ir parodos pavadinimui parinkta visiems smalsumą žadinanti frazė: “bronislavos sapnas, broniaus šampanai ir aš”.
Intriguoja fotomozaikos rebusai
Tačiau grįžkime prie fotomozaikos. Kas tai? „Man tai yra mozaika, padaryta iš fotografijų. Paprasta. Bet ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyt! O rodosi man dažnai, tik va, ne visuomet bespėju persižegnoti. Ką darysi – gyvenimas bėga, lekia, skrieja kosminiu greičiu – “mobiliakai”, internetai, “photoshop’ai”, DVD, MP3, mini diskai ir visokios kitokios velniavos… Tai ir sėdi, žmogau, užsidaręs tamsioj kamarėlėj, darai fotografijas, po to (keista) jas pjaustai, o supjaustęs pasigaili, ką pridirbęs, ir pradedi jas klijuot“, – porina D. Vaičekauskas.
Taip iš padrikų ex-fotografijų segmentų tarsi inžinerinis brėžinys, schema projektuojamas (konstruojamas) naujas visuminis vaizdas. Viskas atliekama labai aiškiai ir preciziškai. Čia negali būti nė menkiausios paklaidos, kadangi kūrinio gimimas susijęs ne tik su idėjos išlaisvinimu, bet ir su tobula atlikimo technika. Tačiau daug laiko ir kruopštaus darbo reikalaujantis procesas vis dėlto vilioja… „Fotomozaiką pasirinkau todėl, jog, kai mintys kvadratinės, tai ir kūrybinis rezultatas niekaip neapvalėja – tampa keistai, tvarkingai, schematiškai kvadratiškas,“ – šypsosi autorius. Galbūt intriga slypi skirtingų meno šakų sugretinime? Juk išėjimas už vienos meno šakos ribų suteikia daugiau laisvės improvizacijai, kūrybai. „Darant karpinius iš popieriaus, galima pasakyt tiek pat, kiek ir kuriant didžiulę, galingą instaliaciją, – teigia Darius. – Nemanau, kad tarpdisciplininis menas įgalina pasiekti naują idėjų raiškos kokybę. Tai yra tik priemonė. O prastas virėjas net iš pačių geriausių kiaušinių (pageidautina stručių ar bent jau krokodilų) vis tiek iškeps prastą kiaušinienę…“
Nerealus realybės miksas
Nors parodoje pristatomi vos keli darbai, kiekvienas jų skleidžiasi savosios būties paralelėmis. Jungtis – schematiškas kvadratėlių tinklelis, atskirtis – tema, siužetas. Keliaudamas nuo vieno darbo prie kito, patenki į savotišką užburtą labirintą, kuriame maišomi tie patys gyvenimo elementai: deformuoti žmogaus kūno, gamtos, kasdieninės buities vaizdiniai. „Visuose darbuose vaizduoju ir kuriu gyvenimą, realybę(-es), šiapusines ir anapusines esatis (tas, kurios labai dažnai rodosi…), jausmus, grožius, bjaurastis visokias, gėles, dangų, žmones, paukštelius bei kitus vaizdinius, neabejotinai prisotintus poezijos, gal kartais šiek tiek prozos. Absoliučiai negaliu pakęsti peizažo ir natiurmorto, žodžiu, – gyvųjų ir negyvųjų vaizdavimo. Kas belieka? – galite paklausti. Ogi – absoliučiai švarios formos bei išraiškos anapusybės realizmas,“- sako menininkas.
Klaidžios fotomozaikų deformacijos dažniausiai styro monochrominėje paletėje, kurioje aiškiau ir konstruktyviau atskleidžiamos vaizdinių esatys, koncentruojantis ne į spalvotyros, bet į kompozicijos, plokštumos įvaldymo, idėjos sklaidos autoritetus.
„Kai mus supanti įnoringa realybė įkyriai tvyksi į akis visomis vaivorykščių spalvomis, taip ir norisi pabėgt į juodai-baltai-pilkai švytinčio televizoriaus ekrano pasaulį (gaila, kad tokių televizorių nebegamina), kur tik baltieji ir juodieji, net raudonųjų nėra. Priešingai redukuotam spalvų pasauliui, kompoziciją sąlygoja daugelis reiškinių: vizijos, vaizdiniai, nušvitimai, sapnai ir pranašystės, pagirios, proto skaidrumas, oro sąlygos, temperatūrų svyravimai, nuotaikų kaita, įsimylėjimai, graužatys bei panašios velniavos…“ – „svinguoja“ fotomozaikų autorius.
Žaidžia dvigubą žaidimą
Fotografijos deformacija = vaizdo perfrazavimas = žiūrovo apgaulė? Vaizdinio “konstruktą”, karkasą užgožia vidujinis-gelminis kūrinio galvosūkis. Pasijunti vis stipriau ir giliau įsukamas į autoriaus tau primetamo žaidimo taisykles. Imi naršyti, stebeilytis, analizuoti kiekvieną visumos segmentą ir nė nepajunti, kaip žvilgsnio fiksuotą pirminę fotografijos “tikrovę” keičia pamažu atskleidžiama atvaizdo iliuzija. „Tai nėra fotografijos deformacija, – patikslina menininkas. – Pradžioje yra visiškas fotografijos sunaikinimas arba dekonstrukcija, po to vėlgi – ne vaizdo perfrazavimas, bet naujos (tiksliau, egzistuojančios kitur) realybės ar kokybės konstravimas. Pastarasis tikrai nėra atsitiktinis: formos atžvilgiu – griežtai schematiškas, turinio – padiktuotas gilių įžvalgų, žinojimo, matymo. Tai tiksli anapusinės realybės dvimatė projekcija aiškioje kvadratėlių simfonijoje.“
Kiekvieną darbą palydi išsamus pavadinimas, suponuojantis tam tikras įžvalgas, skatinantis žiūrovo kontempliaciją, įsigilinimą į kūrinį, neretai išardantis anksčiau susidarytą įspūdį. Tuo būdu D. Vaičekauskas su žiūrovu žaidžia dvigubą vizualinį ir verbalinį žaidimą. „Tačiau situacija su žiūrovu yra gana dviprasmiška, – patikslina jis. – Man įdomi žiūrovo nuomonė, reakcija, abejingumas, antipatija bei/ar susižavėjimas.“ Kita vertus, kaip teigia Darius, jam žiūrovas ne visada svarbus ir tikrai nėra pagrindinis jo kūrybos variklis. „Visų pirma – tai turi būti įdomu man, – sako jis. – Kūryba (taip pat ir jos rezultatas) – absoliučiai hedonistinis, asmeninį egoizmo alkį sotinantis procesas. Kita vertus, tai – kaip priebėga ar užuovėja nuo be galo įdomios kasdienybės, nerutiniškos realybės. Nors kartu tai yra juodas, sekinantis, dinamiškas darbas, teikiantis fizinį bei kažkokį kitokį pasitenkinimą.“
Parodoje, regis, nėra laiko atsikvėpti. Kiekvienas kūrinys įtraukia, savotiškai įsisiurbia į pasąmonės ir jutimų lauką, kviesdamas atsiverti, įsigilinti, atrasti savitą kūrėjo pasaulio suvokimą, pasiduoti intrigai, tapti pažeidžiamu ar net šokiruotu. O gal tiesiog pasinerti į nepažįstamosios bronislavos sapną… Juk iš tiesų taip ir negali, žmogau, atsakyti, ko kiekvienas tame mene ieškome.
