Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ
Rolandui R.
Štai ir viskas. Skaitau tavo knygą. Istorija baigės.
Teka laikas ir ašaros džiūsta tarp pirštų.
Tu tą kartą sudie pasakei savo meilei,
Ir tave ji lyg vaikišką žaislą užmiršo.
Ir nustūmė į prarają juodą,
Nepriklausomo teismo akordais…
Tik neverk, neraudok, vienas kitą išduoda
Ir parduoda svajonių imperijas ordos.
Jūs žiūrėjot į jūroje skęstantį laiką,
Mėnesienos šviesoj skauduliais aptaškyti.
Trenkė maršą tamsoj pabrolys idiotas,
Liejos raidės, norėjos rašyti, paišyti
Vieną žodį, o gal testamentą…
Šiandien nauja diena ir naujas sausis
Ant seno stalo staltiesė šilkinė
Pyragas vakaro puotos likučiai
Ryto kava alsuoja rytas
Įkvėpti į plaučius kasdieniškai
Gurkšnoti širdgėlą kalbėtis mintimis
Lentynoj knygos mirusių bičiulių
Mojuoja vėliavom iš praeities
Iš vienišystės freskų žvelgia
Klastingos pakeleivės trokšta meilės
Ir garbės ir pinigų ir išdavysčių
Nuodus išliejus žūstančioji garsiai šaukia
Jos mylimasis nesugrįžta…
Mašinos rieda ir nauja diena
Ir naujas sausis…
Scena sena iš seno filmo
Penelopė Euridikė Odisėjas
Cezaris ir Mindaugas ir Gediminas Vytautas
Iškosėju visus vardus nes sausis
Bus vasaris kovas ir balandis gegužė bus ir
Metų virsmas istorijos nesikečia
Tik moterys ir mylimieji…
***
Nekviesk manęs į kraugerišką puotą,
Kur skamba tavo žodžiai tarsi mylimųjų kaulai…
Būsi viena iš atstumtųjų, ta, raupsuota,
Kas vakarą dainuos tau vėjai graudžiai.
Graudžiau už nebūtį, kurią pati sukūrei,
Naikindama ir nuodydama godžiai gėrei,
Iš prarastosios Gralio taurės vėlei
Tikėdama, kad grįžta mylimieji, kad užbūrei
Rašydama knygas, eilėraščius, romanus. Tai
Tavo išgalvoti personažai geria laumių girą
Ir jis vienintelis, per salę žengia drąsiai,
Rankoj laikydamas nuvytusį jurginą…
Vilniaus senamiestis
Nušvinta ryto saulė
Užuolaidą nutraukiu
Kad išvysčiau sieną
Apaugusią žaliais vijokliais
Kaminai keisti ir siena
Raudonos molio plytos
Čerpės mažas langas užuolaida
Eklektiškai sumirgantis fasadas
Paukštis žvilgsnis
Klajodamas atsimuša ir
Dūžta stiklas šukės
Žemyn kartu su medžių lapais…
Pavasariui kvėpuojant
Medžių šakomis
Per sieną ir už sienos
***
Mano maldas išgirsk ir išklausyk
kai artėju link aukšto bokšto
Link kryžiaus kurį matau kasdien
pro virtuvės langą nušviestą saulės
Mėnulio ir kitų dangaus žvaigždžių
ir planetų ir miesto šviesų
Geismu prisipildo laukimo indai
ir viltinga šviesa iš tylos rūko išnyra laivas
Vakaro liepsnoms žaižaruojant pakrantėj
įsliuogia pro uosto vartus
Realus vaizdas
tarytum iš mažos monotipijos liejasi spalvos
Prie molo stovi smalsuolių būrys
– meldžiasi vėjui ir vakarui
Gdansko miesto krantinėje
Paslaptingi miražai
Seniai nukabinti paveikslai
Nuo praeities sienų
Kai plasnojame naktį į šviesą
Tarytum drugiai
Iš kitos pakrantės
Pakylam ir sukamės
Velnio rate
Vienas du trys
Stabdykite laiką
Išleiskite
Užsitrenkia durys
Daugybė sukinių virš
Miesto namų ir fontanų ir upės
Stiklinėje kabinoje
Įkalinti
Pirmąjį kartą
Pirmą ir paskutinį
Žuvies restorane
Ieškojom jo visą vakarą visą tamsųjį laiką
Alkani ir ištroškę tarytum išvaryti
Iš miesto iš bendruomenės iš bandos
Klajojome siauromis gatvėmis ir skersgatviais
Keliavome palei upę sutrikę
Girdėjom kaip senoje karuselėje girgžda
Užstrigę mūsų įgeidžiai ir norai
Gal padės tie kurie eina priekyje
O gal sekantys paskui taps tramplinu
Tikslui pasiekti
***
ir vėjas rytinis
nuo marių žvarbusis
nutalžo rankas
ir veidą ir
patekant saulei
išdėlioja spalvas
išnešioja lapus
šiurpus šis peizažas
dangaus fono rėmai
mediniai pavasariai
rudenys žiemos
sustingusio laiko
trapi aureolė
tinklai: žvejo valtis
ir kirai žuvėdros
lyg grobio tykotų ar
lauktų manęs
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
