„Nutylėjau, kas negera, o kas gera – paryškinau. Toks mano rūpestis: rodyti kilnumą kaip patį reikalingiausią bruožą, kad žmonija išliktų. Reikia rodyti gerumą kaip šeimos stiprumo laidą. Be kilnumo ir gerumo ne tik šeimos, bet ir tautos laukia pražūtis“, – teigė iš Rytprūsių kilusi, nuo 1993-iųjų JAV gyvenanti poetė, prozininkė, lituanistė, pedagogė Nijolė Marytė Šerniūtė. Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungoje jai įteikta Kanados lietuvių fondo Dausų šeimos lietuvių literatūros premija už originalią grožinės literatūros knygą, parašytą lietuvių kalba. Įvertinimas skirtas už romaną „Vilkų Kampo Eliza“ („Slinktys“, 2023). Už jį rašytoja pelnė dar dvi premijas, o knyga sulaukė net trijų leidimų.
Sandra ABRUTYTĖ
Šiemet autorė viešėjo Lietuvoje, kur susitiko su skaitytojais, pristatė savo naujausias knygas – romaną „Julijonas Vilkas“ ir poezijos rinkinį „Žiūrėjimas į jonvabalį“. „Julijonas Vilkas“ („Slinktys“, 2025) – tai antroji planuojamos trilogijos dalis, tęsianti „Vilkų Kampo Elizos“ istoriją. Šioje knygoje pasakojama apie XX a. – okupaciją, pasipriešinimą, vertybių pasirinkimą. Julijonas Vilkas – Elžbietos ir Vincento provaikaitis – atsiduria negailestingų, bet asmenybę brandinančių išbandymų sūkuryje.
38-osios literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatė N. M. Šerniūtė didžiuojasi kilusi iš Rytprūsių. Viena artimiausių autorės širdžiai rašytojų – I. Simonaitytė, kurios kūryba ją lydi nuo jaunystės. Asmeninėje bibliotekoje N. M. Šerniūtė saugo visas I. Simonaitytės knygas, o neseniai jai buvo suteikta ypatinga garbė – įamžinti retą, rašytojos kūryboje naudotą, tačiau šiandien pamirštą žodį „krautė“ (t. y. patalpos ant lubų, aukštas), aptiktą romane „Vilius Karalius“. Šis žodis dabar gyvena Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos kiemelyje, pamirštų žodžių alėjoje.
Tiek to gyvenimo
– Manau, kad jus galima vadinti šių laikų Ieva Simonaityte. Neįžeisčiau?..
– Ne, ne, neįžeistumėte. Jokiu būdu ne. Man tik garbė būti pastatytai šalia tokios iškilios asmenybės, mūsų tautos rašytojos klasikės I. Simonaitytės. Net nesijaučiu esanti to verta. Nors etnografinė vietovė, kurioje vyksta veiksmas pirmajame romane, yra ta pati, panašios ar net tos pačios moralinės ir tautinės nuostatos, panaši kalba, bet mano stilius yra kitoks. Mano kalba, tiesa, ne tokia šišioniška, kaip garbiosios rašytojos, nes kažkiek sumišusi su žemaičių tarme ir priartėjusi prie norminės lietuvių kalbos, įgytos studijuojant ir dirbant mokykloje. Ak, juk vos prieš kelerius metus nė svajoti negalėjau, kad kada nors kas nors mane pavadintų nauja Simonaityte. Toks netikėtas gyvenimo posūkis!
– Skaitome jūsų knygas, pažįstame jų ryškius veikėjus. Būtų labai įdomu pažinti ir jus…
– Vienas iš pačių neįdomiausių dalykų yra mano biografija. Kaip ir visi, ėjau į mokyklą: pradėjau Rusnėje, pabaigiau Saugose. Mokiausi Vilniaus pedagoginiame institute, visą gyvenimą mokytojavau. Teko dėstyti lietuvių, rusų, anglų kalbas, vienais metais vadovybė liepė dėstyti ir informatiką, apie kurią teturėjau tik elementarų supratimą. Pirmos vedybos pasibaigė skyrybomis, taigi vaikus teko auginti vienai, viena ir užauginau. Todėl nuolankiai imdavau kiekvieną pamoką, kurią galėjau gauti, nes kito pragyvenimo šaltinio nebuvo. 1993 m. išvykau į JAV, pakviesta mokyti senųjų lietuvių išeivių, kurie praradę gimtąją kalbą vis tiek norėjo nors kiek jos pramokti ir aplankyti tėvų ir protėvių žemę. Darbas užsitęsė. Paskui atvažiavo sūnus, po jo ir duktė, kuri nelabai pamėgo naują gyvenimą svečioje šalyje, apsisuko ir grįžo į Tėvynę. O mudu su sūnumi kažkaip užsikabinome, įsitaisėme namus, įgijome naujų įgūdžių ir patirčių. Be darbo vakarinėje mokykloje, esu dirbusi banke, prekybos korporacijoje grynų pinigų skyriaus vedėja, aptarnavimo skyriuje. Nieko, be darbo, taip ir neturėjau per visą gyvenimą. Tik išėjusi į pensiją nusipirkau gerą fotoaparatą, pasinėriau į mielą širdžiai užsiėmimą. Ėmiau rašyti. Poezija visada buvo su manimi, o proza užsiėmė vietą mintyse ir kompiuteryje kiek vėliau. Taip ir ėjo metai. Nė nepajutau, kaip užaugo trys anūkai, atsirado ir ūgtelėjo dar du, paskui į mano širdį pasibeldė ir du proanūkiai. Tiek to gyvenimo ir tėra…
Lietuva vis arčiau
– Jūsų kūryboje labai jaučiamas glaudus ryšys su gimtine. Ką jums reiškia Lietuva šiandien – ar tai vieta, ar būsena, ar prisiminimų pasaulis?
– Lietuva yra mano namai – tai vieta, kurioje net fiziškai nebūdama, gyvenu, lietuviškai apie ją galvoju ir kreipiuosi mintimis į ją savo senąja tarme. Manau, kad tai ir būsena, nes niekada nepamirštu, kad aš – lietuvė. Nei tada, kai pirmą kartą išlipau iš lėktuvo Amerikoje, nei darbe vakarinėje mokykloje, nei šiandien, senatvėje.
Kad ir kur pasisukčiau, visur stengiausi išlaikyti lietuvės moters gerąsias savybes, kad savo žemei gėdos nepadaryčiau. Esu giliai įsitikinusi, kad tokia yra kiekvieno emigranto pirmoji pareiga, ir to niekada nepamirštu. Žinoma, savo lietuviškumu akių niekam nebadau, prisitaikiau prie naujo gyvenimo būdo, nežeminu šalies papročių, einu savo keliu sąžiningai, kad būčiau ir naujai gyvenimo vietai naudinga. O prisiminimai ir patirtis verčia rašyti, kurti. Ypač dabar, kai atsirado laiko.
– Ar Lietuvos – tėviškės, jos gamtos, žmonių – ilgesys jums tapo kūrybos varikliu, ar labiau širdies skausmu, kurį stengiatės perrašyti žodžiais?
– Negaliu pasakyti, kad ilgesys ir yra tas variklis, kuris užkuria mano kūrybos mašiną. Nors jis manęs niekada neapleidžia. Ilgesys – tai daugiau graužatis, sąžinės balsas, nei noras sėsti prie stalo rašyti. Poezijai – taip, ji dažnai pasibeldžia iš ilgesio, bet prozos kūriniai auga iš patirties, žinojimo, būtinybės pasakyti, kas labai rūpi, guli ant širdies, daug metų neduoda ramybės. O pats ilgesys visada tuo stipresnis, kuo mažiau aplink žmonių, kalbančių lietuviškai. Tai kalbėjimo savo kalba trūkumas ir skaitymo savo kalba badas.
– Jau ilgai gyvenate JAV. Kaip per šį laiką keitėsi jūsų ryšys su Lietuva – ar gilėjo, ar tolo?
– Dabar, kai mano gyvenimą vairuoja literatūra, atrodo, kad ryšys su Lietuva stiprėja ir eina į plotį, ne tik į gylį. Susipažinau su daug naujų, geranoriškų žmonių. Jei anksčiau atvažiuodavau kartą per metus, tai dabar tenka parkeliauti po du kartus ir ilgiau namuose pabūti. Susitikimai su buvusiais kolegomis, draugais, seserimis ir broliais teikia jaunatviškų jėgų, o skaitytojų atsiliepimai įpareigoja nesudėti rankų. Mano literatūrinės žinios jau buvo išsibarsčiusios, o Maironio literatūros muziejaus Išeivių lietuvių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė pasikvietė mane ir vos ne visą dieną praleido atnaujindama, ką esu pamiršusi. Muziejuje ant sienos gražiai išrašyti žodžiai įsiminė visam likusiam laikui: „Iš begalinės visatos meilės gimsta ir auga žvaigždutės.“ Ir mano žvaigždutė pasilenkė prie manęs arčiau, pažvelgė į akis ir pašvietė kelyje, kuriuo turiu eiti. Su nutolstančiais metais Lietuva vis arčiau, vis arčiau.
Miręs laikas
– Kur jaučiatės geriau: ten, kur gyvenate dabar, ar ten, kur liko vaikystė ir šaknys?
– Toks dvipusis jausmas: vienoje pusėje namas, kur viskas mano ir pagal mano skonį, kitoje – namai su mano kalba, giminėmis, biblioteka ir oru, pilnu protėvių alsavimo. Stebiuosi, kaip anksčiau to pilno praeities istorijų ir protėvių egzistavimo ore nepastebėjau, nejaučiau, negalėjau žodžiais įvardyti, nors ir mėgau į kapines eiti, skaityti pavardes ant paminklų. Bet tada man tai buvo tik smalsumas, o dabar gyvas fizinis artumas. Turbūt šaknys mane šaukia. O vaikystė menasi tik todėl, kad tai yra žmogaus tyrumo laikas, ir to tyrumo ilgisi kiekvienas žmogus, būtų jis poetas ar ne poetas. Iškankintoje žemėje mano vaikystė galėjo pasiūlyti tik vargą, o jo aš nesiilgiu, tik ilgu savęs geros ir teisingos su idealizuotu požiūriu į ateitį ir žmones. Nenorėčiau, kad duotų Dievas man vėl vaiku būti. Nenorėčiau pakartoti nei jaunystės, nei brandos metų, kuriuos laikau mirusiu laiku ne todėl, kad praėjo, bet todėl, kad jis buvo tuščias, užgniaužtas, kasdienės kovos už būvį pažymėtas. Dabar žiūriu į Lietuvą ir grožiuosi pasikeitimais, džiaugiuosi atnaujintomis gatvėmis, švariomis namų sienomis ir tvarkingais kiemais, norisi čia būti ir būti. Ten jaučiuosi patogiai ir sočiai, esu šeimoje reikalinga ir mylima, o čia esu pakylėta emocionaliai, kūrybiškai, prasmingai.
– Kaip jūsų gimtasis kraštas – Tauragės, Šilutės, Klaipėdos regionas – formavo jūsų pasaulėžiūrą, kalbą, kūrybinį braižą?
– Sunku pasakyti. Ar gali kalėjimas, kuriame duso mano Tėvynė, suformuoti kokius kitus jausmus be piktumo, be pasipriešinimo? Gyvenome melo pasaulyje, melavome patys, slėpėme jausmus ir nuotaikas. Kad neprarastume darbo, važiuodavome kelis šimtus kilometrų nuo namų į bažnyčią pasimelsti. Net tiems, kuriems durys į pasaulį buvo kiek pravertos, ir jiems plyšelis tebuvo toks siauras, kad pro jį pažiūrėti bijojo. Laimė, buvau mokytoja ir klasėje galėjau būti kūrybiška. Tai mano praeities klasės pilnos lietuviško žodžio gerumo, lietuvių kalbos gramatikos tobulumo, lietuvių poezijos žavesio. Džiaugiuosi, kad buvau mokytoja. Ir vėl būčiau, jei tektų antrą kartą gyventi. Politika suformavo mano besipriešinančią rėžimui pasaulėžiūrą, literatūra – literatūrinius gebėjimus, norminę kalbą – pedagoginis institutas, tarmę – tėvai ir seneliai. Kūrybinis braižas? Šito išmokti neįmanoma, niekas jo negali suformuoti. Kas esi, tas ant popieriaus ir nugula.
Poetės parašyti romanai
– Jūsų prozoje ataidi autentiška žemaitiškoji ir Klaipėdos krašto tarmė. Kodėl jums svarbu ją išlaikyti ir perteikti literatūroje?
– Man tiesiog skanu burnoje, kai tariu žodžius, kurie mūsų namuose buvo tariami. Negaišau laiko jų mokydamasi ar rankiodama iš kokių nors šaltinių. Tai mano gimtoji tarmė. O romanuose jų reikėjo dėl vietų, kuriose vystosi veiksmas, autentiškumo perteikimo. Be vietinės tarmės knyga būtų išėjusi leisgyvė. Be to, juk taip svarbu pademonstruoti ir kitiems XIX a. lietuvininkų ir paprūsės žemaičių šnektą. Knygai išėjus, dėl to sulaukiau daug gražių atsiliepimų. Trečiajame romane mano tarmės apraiškų nerasite, nes jo žmonės gyvena kitose erdvėse.
– Jūsų knygų bibliografija labai įvairi – nuo poezijos iki autobiografinių albumų ir romanų. Kaip pasirenkate, kokia forma geriausiai išreikšti savo mintis?
– Tikriausiai pats žanras lemia specifiką. Bet mėgstu poetines formas prozoje. Ir „Vilkų Kampo Eliza“, ir „Julijonas Vilkas“ yra aiškiai poetės parašyti romanai. Negaliu apsieiti be metaforiškų intarpų, negaliu. Bet mano poezijoje prozos nerasite. Čia vyrauja ne pasakojimas, o jausmas, išgyvenimas, viena žybtelėjusi akimirka, ir viskas. Gal todėl ir proginių eilėraščių, ir eilių, kokiam nors žymiam žmogui paskirtų, parašyti nemoku. Dar yra fotografija, kuria užsiimu laisvu laiku, joje irgi yra vietos kūrybai, ištisos erdvės gyvenimą pavaizduoti ne tik dokumentiškai, bet ir meniškai.
Brangiausias kūrinys
– Romanas „Vilkų Kampo Eliza“ sulaukė tiek Ievos Simonaitytės, Fridricho Bajoraičio, Kanados lietuvių fondo Dausų šeimos literatūrinių premijų, tiek skaitytojų dėmesio. Kuo ši knyga išskirtinė jums pačiai?
– Literatūrinė Ievos Simonaitytės premija man yra toks didelis dalykas, kad sunku žodžiais apsakyti. Tai pirmas gyvenime toks mano darbo įvertinimas. Kaip pirmosios meilės nepamirštu, taip nepamiršiu ir šios premijos. Iki tol nenumaniau, kad knyga yra kuo nors reikšminga ir Klaipėdos kraštui svarbi. Tai Simonaitytės paskatinimas širdį pripildė iki kraštų, ir ji išsipylė nauju romanu „Julijonas Vilkas“. Antroji premija taip pat brangi, nes ji atėjo iš Šilutės, o ta trečioji tiesiog užkando žadą. Nejaugi tarp 11-os pateiktų romanų, parašytų žinomų ir žymių rašytojų, mano pirmoji prozos knyga gali būti įvertinta viena iš didžiųjų, jau prestižine tampančių premijų?
Ką galvojau tą dieną, kai per premijos įteikimo ceremoniją atsistojau sakyti kalbą? Drebėjau kaip lapas, vėjo plazdenamas. Jaučiausi, lyg būčiau ką nors iš kažko pavogusi, lyg paėmusi kažką, kas priklauso kitam ar kitiems. Bet juk rašydama „Elizą“ nieko neprašiau, nelindau niekam į akis, nereikalavau nei dėmesio, nei pinigų. Net minties neturėjau kažkam pasigirti. Tik lyg puodynei pasvirus, išsiliejo į romaną viskas, kas per ilgus metus kaupėsi. O įteikus apdovanojimą atsistojau prieš nepažįstamas akis, sakiau kalbą. Iš popieriaus, žinoma. Jeigu be popieriaus, tai būtų atsitikę kaip atsitiko ketvirtoje klasėje man deklamuojant eilėraštį konstitucijos dienai, kai įpusėjusi pamiršau tekstą, lyg suakmenėjusi sustojau ir nė krust: nei bėgti, nei verkti. Tik tada svetimas buvo eilėraštis, svetima ir nesuprantama eilėraščio mintis, o dabar turėjau kalbėti apie Elizą, kuri buvau aš pati, visa aš pati: ir sukurta, ir mano išgalvota, ir tikra tikriausia, stovinti gražioje salėje rašytojų rūmuose, į kuriuos niekada nesitikėjau būti įvesdinta.
Toks jausmas, kad atsidūriau prieš žmones, kurie moka labai gerai rašyti ir labai gerai pasakyti. Taip gerai, kad žemaitis pasakytų: žiauriai gerai. Mane kaustė baimė ir jaudulys spaudė ašaras. Dabar galvoju, kad nemačiau veidų, mačiau tik savo baimę stovėdama prieš juos, prieš tuos žmones, kurie moka ir gali žiauriai gerai rašyti ir kalbėti. O aš, kurios senos mintys jau susijaukusios, kurios galvoje nebėra nei skaidrumo, nei literatūros klasifikacijos, lyg kas būtų išmėtęs ir išmaišęs katalogo etiketes ir skirsnius, tyčia sukaitaliojęs pavardes ir knygų pavadinimus, stoviu subombarduotoje bibliotekoje prieš visą mokyklą, atėjusią pasiimti vienos knygos, bet nežinau, kur ji yra. Maždaug taip jaučiausi per premijos įteikimą balandžio 23-iąją.
„Vilkų Kampo Eliza“ man visada išliks pats brangiausias kūrinys. Parašiau per pusmetį, bet, atrodo, galvojau apie jį visą gyvenimą. Gal dar ir anksčiau.
Prieš autorės valią
– „Julijonas Vilkas“ – pirmojo romano tąsa. Kodėl nusprendėte pratęsti Vilkų istoriją? Ar šie veikėjai jūsų dar nepaleido? Gal jau rašomas trečiasis romanas apie Vilkų giminę?
– Neplanavau rašyti „Elizos“ tęsinio, bet taip, kaip dažnai man gyvenime būna, atsitiko ir dabar: atsisėdau prie stalo ir pačios mintys nuvedė ten, kur jau buvau padėjusi tašką. Vilkų likimai dar nepaleido. Be to, daug skaitytojų pareiškė nuomonę, kad romanas per trumpas, kad norėjosi toliau skaityti. Elsė buvo mirusi… Kaip tęsti? Galvosūkis nemenkas. O atsakymas atėjo pats, ir kai atėjo, tai ėmė kūliais ristis tarsi sniego gniūžtė į nuokalnę. Atėjo pats Julijonas Vilkas, tas vienas kraujo lašas, kuris į velėną jau buvo susigėręs. Ir jis man toks pat brangus kaip Eliza, kaip kiti Oželių ir Šilininkų kaimų žmonės.
Norėjosi rašyti apie ką kita, rašyti kitaip, užmečiau ant popieriaus naujo, jau trečio romano apmatus. O Vilkas ir čia ėmė ir įsibrovė į tekstą. Prieš mano valią. Trečias romanas ateina kitais keliais, ateina kitoks, ir manau, kad turėčiau parašyti iki šventų Kalėdų, kad kitais metais galėčiau dėmesį nukreipti į kitas temas ir kitus žmones. Bet dabar – nė žodžio.
– Tuomet papasakokite apie savo naujausią poezijos knygą „Žiūrėjimas į jonvabalį“.
– Daug metų kolekcionavau mažo formato knygeles. Tos miniatiūrinės knygos man taip patiko, kad pagalvojau, kodėl man neturėti savo. Ir mintis tapo kūnu. Mano eilėraščiai trumpi, kaip tik mažam formatui parašyti. Leidykla „Slinktys“ apsiėmė įgyvendinti šią mano svajonę. Eilėraščiuose nerasite nei antikinių Graikijos personažų, nei tarptautinių žodžių, nė vieno angliško žodžio, nespręsite eilėraščių kaip algebros uždavinių. Jausmas grynas, kiekvieno širdžiai priimtinas. Skaitykite ir apie save galvokite, kaip aš galvojau apie save rašydama. Rasite joje ir Roko Gelažiaus iliustracijas. Jos prasmingai papildo ir pratęsia poezijos mintį.
Kilnumas ir gerumas
– Jūsų autobiografinėse knygose-albumuose – labai asmeniški tekstai. Kaip jautėtės dalydamasi tokiais intymiais prisiminimais su skaitytojais?
– „Nebaigta saga“ nėra skirta plačiajam skaitytojų ratui, tai giminės knygos. Ir skaitantiesiems siekiau sukelti pasididžiavimo savo gimine jausmus. Nutylėjau, kas negera, o kas gera – paryškinau. Toks mano rūpestis: rodyti kilnumą kaip patį reikalingiausią bruožą, kad išliktų žmonija. Reikia rodyti gerumą kaip šeimos stiprumo laidą. Be kilnumo ir gerumo ne tik šeimos, bet ir tautos laukia pražūtis.
– Knygoje „Raišas paukštis“ susipina eilėraščiai, pasvarstymai, paveikslai. Ar jums svarbu jungti įvairias meno formas?
– „Raišas paukštis“ taip pat turi savo istoriją. Prasidėjo gąsdinanti pandemija. Žinojau, kad mano amžiaus žmogui užsikrėsti ir susirgti yra labai lengva ir pavojinga. O susirgus jokio išsigelbėjimo būti negali, juk televizorius rodė dešimtis karstų, į vieną duobę guldomų, o seni žmonės masiškai mirė, lyg nieko daugiau nebenorėtų.
Todėl skubiai surinkau viską, ką paskutiniu laiku buvau parašiusi ir, neturėdama nei redaktoriaus, nei dailininko maketuotojo, išsiunčiau į „Žuvėdros“ leidyklą. Nejungiau nieko, sumečiau ir išsiunčiau. Kaip mokėjau, taip ir padariau. Ne tiek apie apskritai skaitytojus galvodama, kiek apie savo vaikus, kad jie turėtų ir skaitytų, ką jų motina rašė. Nesusirgau, nenumiriau. O jei taip, tai ėmiau rimčiau galvoti apie savo kūrybos išleidimą. Tada ir pasirodė labai gražiai sumaketuota ir tvarkingai mano pačios fotografijomis iliustruota poezijos knyga „Nesugalvojau saulės“.
– „Kraujo žolė“ – poezijos rinktinė. Kaip rinkote tekstus šiai knygai? Ar tai tam tikras kūrybinės kelionės apibendrinimas?
– Ir „Lange dar švies…“, ir „Raišame paukštyje“, ir „Nesugalvojau saulės“ yra eilėraščių, kurie po kurio laiko ėmė man nebepatikti. Todėl išrinkau tik tuos kūrinius, kurie nėra nusibodę, ir sudariau rinktinę. Bet dabar ir ta rinktine esu nepatenkinta. Jei gyva sveika būsiu, pergalvosiu viską ir gal kada nors išeis tikrai tvarkinga rinktinė.
Liūdno atspalvio
– Knyga „Nesugalvojau saulės“ skamba tarsi liūdnas, bet poetiškas pareiškimas. Kokia nuotaika slypi už šio pavadinimo?
– Visa mano kūryba yra liūdno atspalvio. Turiu ir piktų eilėraščių, vieną kitą linksmą. Gyventi nebuvo lengva, bet poezijoje – ne gyvenimo sunkumai, o apmąstymai reiškinių, kurie lemia ir pasaulio, ir kiekvieno žmogaus būtį. Kartais vienas garsas ar vienas paukštis tampa tavo esatimi ir suskamba, išsiskleidžia netikėtomis gamomis, atspindinčiomis slapčiausią tavo gyvenimo mintį, nustebina arba pravirkdo. Tokia yra poezija. Ir apskritai visa mano poetinė kūryba yra liūdnoka. Manau, kad aš ne vienintelė poetė, kaltinama dėl minorinių tonacijų.
– Kuo skiriasi poezijos rašymas nuo prozos rašymo – ar tai dvi jūsų kūrybos pusės, ar dvi emocinės būsenos?
– Eilėraštis – jausminė būsena, o proza – daugiau patirties dalykas, gebėjimas vaizduotę perteikti rišliu ir patraukliu pasakojimu. Jei prozinį kūrinį gali susiplanuoti ir kurti ilgai, tai eilėraštis ateina staiga, neplanuojant, netikėčiausiu laiku ir netikėčiausioje vietoje. Jei neužrašei, tai jis kaip atėjo, taip ir išėjo.
Būna, kad galvoji, jog prisėsi ir parašysi vieną romano skyrių, bet įsijungi „Word“ programą ir parašai eilėraštį. Gal profesionalai rašytojai per ilgus metus išsiugdo tvirtą kūrybinę discipliną, bet man jau per vėlu apie tai galvoti. Kaip bus, taip turės būti gerai. Kiek parašysiu, tiek mano.
– Kokią vietą jūsų kūryboje užima moterų likimai, motinystė, šeimos linija? Ar tai susiję su jūsų patirtimis?
– Kol auginau vaikus, buvau motina, buvau mokytoja, duonos ant stalo dėjėja, drabužio ant kūno vilkėja, stogo virš galvos klojėja. Buvau vaikams ir tėvas, nes šeima iširo anksti, reikėjo uždirbti tiek, kad mums trims nors minimaliai užtektų. Tai buvo ne romanų laikas. Gal todėl dabar man taip svarbi yra tvirtos šeimos linija, Vilkų šeimos supratimas. Buvau sveika ir stipri, natūraliai ir moters stiprybė kūryboje kyla iš pačios manęs. Romanuose mano pačios autobiografinių įvykių nėra, bet visuose veiksmuose pati dalyvauju kaip veikėjų charakteris ir jausmai. Poezijoje daug vietos užima vaiko tema, ji eina lygiagrečiai su kalbos išlikimo, Tėvynės ilgesio temomis. Tai išplaukia iš po mano plunksnos taip pat natūraliai. Manau, kad tai motinystės linija. Ir žmogaus. Ir mokytojos.
Įsispraudžia vaikas
Į mūsų tarpą,
Užmeta vieną rankelę
Ant senelio širdies,
Antrą įspaudžia
Į mano delną.
Ir šitaip užmiegame
Visi trys
Veidu į dangų,
Veidu į dangų.
Širdis tampa pilna
– Ar jūsų vaikai ar anūkai domisi jūsų kūryba? Ar jaučiate, kad per ją perduodate jiems dalį lietuviškosios tapatybės?
– Vaikai laimingi dėl mano kūrybos senatvėje, jiems dar maloniau, kad ypač prozinę jos dalį skaitytojai pripažįsta ir nori pirkti knygas. Anūkai ir proanūkiai, kurie skaito lietuviškai, džiaugsmingai stebisi, kad esu palankiai sutikta ir apdovanota, o tie, kurie dar nekalba, viliuosi, kad išmoks jau vien dėl to, kad sužinotų, ką ta močiutė ten rašė. Mano didžiausias troškimas ir noras, kad visi mano vaikai kalbėtų lietuviškai, bet ne viskas nuo manęs priklauso.
– Kalba – tai ne tik žodžiai, bet ir pasaulėvaizdis. Kaip apibūdintumėte savo kūrybos kalbą – ką joje sąmoningai saugote?
– Tarmiškas kalbėjimas – šeimos dalykas, o pati lietuvių kalba yra man kaip religija, kaip istorija, net mūsų tautos mitologija. Štai dar niekur nespausdintas eilėraštis, kuris turėtų pasakyti viską:
Kalba
Ateina prasmė
Miškų žaluma
Gyvenimo mano sesuo
Skamba varpai
Prasidėjo Suma
Esu
Dar esu
Esu kol šešėliais
Mūzos vaikai
Sukrinta į darbus visus
Prie veido glaudiesi
Ir tyliai sakai
Esi
Kol esu
– Emigracijoje parašėte daug kūrinių. Ar kūrybai būtinas atstumas nuo gimtų vietų, kad galėtum jas aiškiau matyti ir jausti?
– Tikriausiai ne. Tėvynėje visai kiti jausmai mane užvaldo. Net žiūrėjimas į vandenį kitoks, kažkoks prasmingesnis, švaresnis. Nepakartojamas gegutės kukavimas, šarkos juokas, gandras, besistaipantis Švėkšnos parke, visai prie meilės suolelio. Viskas taip jaudina, taip prasminga, ir tik tokios būsenos gali parašyti geriausius kūrinius. Emigracijoje rašau tarytum mokėdama skolą. Žinoma, ranką ir ten vedžioja meilė ir įkvėpimas. Be meilės aš krentu kaip kopėčios, neatremtos į sieną. Ne, namuose tikrai matau geriau, o emigracijoje lieka tai, kas nenudyla per laiką, neatšimpa.
– Ar susitikimai su skaitytojais Lietuvoje jums tampa tarsi sugrįžimu į namus? Kuo jums svarbios šios akimirkos?
– Iš dalies taip ir yra. Visada ateina tie patys žmonės, ypač Švėkšnoje ir Šilutėje. Kaip giminės jie man pasidarė. Prieina, kalbina, dėkoja. Jaučiuosi lyg baliuje, kur niekas negeria, bet mėgina sugerti į save eilėraštį. Ar gali būti brangesnių akimirkų? Jie garbina tą patį, ką ir aš. Toks bendrumas, artimumas!
Rodos, važiuoji, kalbi, pasakoji ir labai pavargsti. Bet tai tik fizinis nuovargis. Širdis tampa pilna.
Kūryba laiko savo rankose
– Kaip atrodo jūsų kūrybos diena?
– Kūrybinės darbotvarkės neturiu. Veikiau kūryba mane laiko savo rankose, o ne aš ją. Ateina mintis ir pasodina prie rašomojo stalo. Jei mintis neateina, tai ir neparašau nieko. Kartais taip visą savaitę nė eilutės. O būna, kad nepajuntu, kaip vakaras ateina, o aš dar nė valgyti nenorėjau, tik rašyti ir rašyti. Dažnai net nerašau, o ieškau istorinių, geografinių detalių ir, kol nerandu, tol nesikeliu nuo krėslo. Man svarbu nenutolti nuo istorinio fono, nors ne istorinius romanus rašau.
– Gal planuojate autobiografinį kūrinį – gal apie patirtis Amerikoje?
– Autobiografinio kūrinio nerašysiu. Man atrodo, kad poezijoje aš viską apie save papasakojau: visas savo jausenas, nusiteikimus, meilę, viltį ir neviltį. O kur esu gyvenusi, su kuo į šokius ėjusi, kas mane skriaudė ar kankino, yra per daug proziški dalykai, mažareikšmiai, neįdomūs. Kas visiems bendra, tai visi ir žino, o kokių nors išskirtinių patirčių neturėjau. Nieko neturiu, kas mane iškeltų virš kitų ar išskirtų kaip vertą sukoncentruoti į mane savo dėmesį. Nors jau virš 30 metų gyvenu JAV, bet rašyti apie tą kraštą negaliu, nes per mažai apie jį žinau. Jaučiu, kad neturiu teisės kalbėti apie tai, ką menkai pažįstu, su kuo mano širdis taip nestipriai surišta.
– Ko palinkėtumėte visiems likusiems Lietuvoje?
– Tegu karo nebūna!
Te išdykę vaikai suka ratus ant ledo!
Te mergaitės dažosi lūpas!
Tegu į telefoną grimzta vaikinų akys!
Tik karo tegu nebūna!
Tegu karo nebūna!
Linkiu ir užkeikiu.
