„Teatru reikia gyventi – jį matyti, jausti, užuosti… Pykti, nusivilti, neapkęsti, atleisti, džiaugtis, mylėti… Visa spalvų ir jausmų paletė. Kaip gyvenime. Kaip su mylimu žmogumi“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grimo dailininkė Aira Braždienė.
Žaneta SKERSYTĖ
Jos kelionė į teatrą prasidėjo dar vaikystėje: kieme statyti šokio spektakliai, piešimo konkursai, dailiojo čiuožimo pasirodymai – tokie buvo būsimosios grimo meistrės žaidimai. Su kiemo drauge, vėliau tapusia rūbų dizainere, jos rengdavo ir madų pristatymus.
Jaunystė prabėgo šokant legendiniame sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“. Čia Aira mokėsi ne tik šokio meno – ji įgavo ir pirmuosius profesinius įgūdžius, susijusius su sceniniu įvaizdžiu.
Darbas Užimtumo tarnyboje, bendravimas su įvairiais žmonėmis, o vėliau – kūrybinė veikla fotostudijoje, kur kiekvienai fotosesijai reikėjo vis naujos aplinkos, – visa tai tapo puikia praktika ir pasiruošimu teatrui.
Tikra klaipėdietė
– Papasakokite apie savo vaikystę ir kas jus formavo kaip asmenybę?
– Esu tikra klaipėdietė – Klaipėdoje gimiau ir užaugau, dabar gyvenu. Būtent šiame mieste aš ir formavausi kaip asmenybė. Šeima (tėvai, sesuo Edita), įvairių amžiaus tarpsnių draugai, vaikų darželis, vidurinė mokykla, vėliau aukštosios mokyklos, įvairūs būreliai, šokių kolektyvai, darbovietės – visa tai buvo čia, mano gimtajame mieste. Prieš 35 metus Klaipėdoje susipažinau su savo vyru Dainiumi, čia gimė ir mūsų vaikai Gintarė ir Vilius.
Buvo laikas, kai baigusi vidurinę mokyklą norėjau išvykti į kitą miestą, norėjau studijuoti kitur. Gerai mokiausi 19-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – M. Mažvydo gimnazija), visus brandos egzaminus išlaikiau geriausiais įvertinimais ir išvykau mėnesiui į Vilnių ruoštis stojamiesiems egzaminams į lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete. Lietuvių kalba ir literatūra, gramatika, temos, tekstų analizė ir kt. buvo mano stiprioji pusė. Nors stojamuosius egzaminus išlaikiau puikiai, man pritrūko balų iš papildomo pokalbio, kuris tais metais buvo organizuotas pirmą ir vienintelį kartą. Studentų gretas papildė jaunuoliai iš kolūkių, tarybinių ūkių, tik už tai jie gavo papildomų balų. Aš išsigandau ir nusivyliau savimi, nes ši nesėkmė buvo pirmoji tokia mano gyvenime, ir grįžau namo „skiauterėlę nuleidusi“. Neberizikavau kitais metais bandyti vėl. Dabar, žiūrėdama į tai iš laiko perspektyvos, manau, kad galbūt šios studijos ir nebuvo mano didžiausia svajonė. Gyvenimas pats pareguliuoja mūsų klaidas, pasirinkimus, laimėjimus ir praleistas galimybes…
Po šios nesėkmės metus dirbau Klaipėdos 7-ojoje statybos valdyboje. Statėme Miško kvartalą. Tvarkiau važtaraščius. Darbas, jei tai iš viso galima pavadinti darbu, trukdavo iki pietų. Kadangi gyvenau tėvų namuose, turėjau pakankamai laisvo laiko. Ko gero, tie metai baigus vidurinę mokyklą buvo vieni iš įdomiausių mano jaunystėje, nes atsirado nauja patirtis – Medienos medžiagų kombinato diskotekos. „Medienkės“ diskotekų vadas Henrikas Žižys pasiūlė suburti keturių merginų šokių grupę ir dalyvauti diskotekų programose. Tai buvo tikra laimė! Iškart surinkau „jėginių“ merginų komandą. Viena iš jų – Diana – iki šiol yra daugiau nei draugė. Henriko ir jo visos komandos diskotekos tais sovietiniais laikais buvo tikra revoliucija visais aspektais. Muzika, idėjos, jų pateikimas buvo kažkas tokio! Teko dalyvauti ne tik „Medienkės” diskotekų programose, bet ir Jūros švenčių renginiuose, šalies diskotekų festivaliuose, įvairiuose muzikiniuose pasirodymuose Vilniaus sporto rūmuose, Kauno sporto halėje.
Vaikystė – kupina meilės
– Ar jau vaikystėje jautėte potraukį menui, grožiui, teatrui?
– Mano vaikystė buvo kupina meilės. Tėvai, seneliai, giminaičiai, tarsi angelai sargai, mus, mažus vaikus, mokė, globojo, drausmino, ramino ir skatino. Nors gimiau ir augau mieste, tačiau niekada nebuvau tik „asfalto“ vaikas. Turėjau du kaimus: vieną – Žemaitijoje, Kaltinėnuose, ir kitą – Aukštaitijoje, vienkiemyje netoli Čekiškės. Kiekvienais metais vasarą su sese praleisdavome kelias savaites juose. Miškai, žydinčios pievos, aukštesni už tave dobilai, rugių laukai, Akmenos ir Dubysos slėniai – visi šie vaizdai man paliko neblėstančius vaikystės prisiminimus. Kol buvome mažos, daugiausia pramogaudavome, žaisdavome. Paaugusios padėdavome giminaičiams vasaros darbuose: skindavome uogas, Kaltinėnuose padėdavome ganyti gyventojų karves (oi, tai buvo labai linksma, ypač, kai jos, pavargusios po dienos, iš ganyklų pasileisdavo nuo kalno pas savo šeimininkus). Aukštaitijoje, tėčio gimtinėje, rinkdavome nuo bulvienojų kolorado vabalus ir ravėdavome kilometrinėse vagose augančius cukrinius runkelius. Už tai iš močiutės gaudavome ir pinigėlių.
Svarbus mano vaikystės etapas, kuris formavo mano poreikį menui, buvo kiemas. Kiemo draugai, kaimynai, tarp kurių buvo ir būsimų menininkų – operos solistų, dailininkų, muzikantų, šokėjų. Ko tik mes neprigalvodavome savo kieme ir jo prieigose… Šokio spektakliai, piešimo konkursai, dailiojo čiuožimo pasirodymai. Mane taip žavėjo pramoginiai šokiai ir Lotynų Amerikos suknelės su judančiais kutais, kad savo namuose su sese suorganizavome šokių pasirodymą kiemo draugėms. Sukneles „kutus“ suvėriau iš aronijos uogų ir pritvirtinau prie rūbų. O kaip judėjo tie „kutai“!..
Įdomi ta vaikystė, kupina patirčių ir prisiminimų… Prieš kelerius metus, susitikusios su viena iš vaikystės draugių – rūbų dizainere ir žinoma Klaipėdos menininke Sonata Žižiene, su šypsena prisiminėme laiką, kai eidavome į „XXV suvažiavimą“. Tai buvo statinys – konstrukcija iš medienos plokščių, pažymėta romėniškais skaičiais, Pempininkų rajone. Kai Maskvoje vyko suvažiavimas, mes į šį raudona spalva nudažytą „šedevrą“ įlįsdavome pro apatines angas ir ant pastolių kūrybiškai leisdavome laiką.
Dešimtmetis su „Žuvėdra“
– O koks vaidmuo jūsų gyvenime teko sportinių šokių kolektyvui „Žuvėdra“?
– Tai buvo labai svarbus mano vaikystės, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės etapas, trukęs gerą dešimtmetį. Ne tik judesio, grožio, estetikos ir manierų formavimo, bet ir didžiulio fizinio pasirengimo, ištvermės, drausmės bei atsakomybės mokykla. Didžiulė pagarba vadovams – Skaistutei ir Romaldui Idzelevičiams.
Visas laisvas laikas – vakarai po pamokų, savaitgaliai – buvo skirti repeticijoms ir konkursams. Didžiąją vasarų dalį taip pat skirdavome treniruotėms ir sporto stovykloms. O kur dar Dainų šventės, miesto renginiai, daugybė kitų pasirodymų…
Su „Žuvėdra“ išmaišėme dalį buvusios Tarybų Sąjungos teritorijos, dalyvavome Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje (1985 m.) Maskvoje, vykome ir į pirmąją užsienio šalį – Bulgariją.
Į „Žuvėdros“ etapą buvo įsitraukusi visa šeima: tėtis veždavo į konkursus, mama ir sesė padėdavo siuvinėti konkursines sukneles. Bepigu dabar, kai parduotuvėse – didžiulė prekių pasiūla, kai šokių rūbus kuria ir siuvinėja profesionalai, kai šokėjus grimuoja ir šukuoja grožio meistrai. Tuo metu neturėjome nieko: nei medžiagų, nei Swarovski kristalų, nei normalios kosmetikos. Viską reikėjo sugalvoti pačioms – kaip, kur ir ką daryti, kad atrodytume gerai.
Plokščius suknelių blizgučius specialiu šešiabriauniu įrankiu, padėję ant trintuko ir stipriai paspaudę, paversdavome žėrinčiais. Žalius ir mėlynus akių šešėlius keisdavome sidabro spalvos radiatorių dažymo milteliais. Kūno įdegį, būtiną sportinių šokių varžyboms, išgaudavome gulėdamos kalio permanganato vonioje. Skamba graudžiai juokingai, bet taip buvo… Viską darėme pačios! Ir atrodėme tikrai ne prasčiau.
Taigi nenoriu nieko mokyti, bet tokie eksperimentai nei sugadino mano odos, nei sukėlė apsinuodijimų (juokiasi). Argi tai nebuvo grimo dailininkės mokykla?
Taip jau susiklostė gyvenimas, kad su „Žuvėdros“ vadovais dabar esame ir gyvenamosios vietos kaimynai. Tenka susitikti, bendrauti, dalytis prisiminimais. Šiemet „Žuvėdros“ klubas mini jau 60-metį. O atrodo, kad visai neseniai šventėme legendinio kolektyvo 50-metį ir turėjome progą vėl susiburti, repetuoti ir pasirodyti iškilmingame atsisveikinimo koncerte „Žuvėdra – legenda“ Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
Vingiuotas kelias
– Kur studijavote, ko mokėtės, ką dirbote anksčiau?
– Kelias iki šios profesijos buvo labai ilgas ir vingiuotas – su pakilimais ir nusileidimais… Nors visą gyvenimą buvau apsupta menų, kūrybos ir grožio, visa tai į profesiją bei darbą susiliejo tik gana vėlai.
Po ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos studijų jau buvau sukūrusi šeimą ir auginau pirmagimę Gintarę. Apie darbą su vaikais nenorėjau net galvoti, tad pirmąja rimtesne darboviete tapo tuo metu žymi parduotuvė. Tai buvo pirmieji mūsų šalies atgautos nepriklausomybės metai (1991 m.). Dauguma kolektyvo narių buvo baigę Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija): renginių režisieriai, choreografai. Tai buvo ne tik darbas, bet ir turiningas laisvalaikis – vaikų gimtadieniai, šventės, turistinės išvykos, pirmosios kelionės į užsienį. Šio laikotarpio žmonės tapo mūsų šeimos gyvenimo draugais.
Vėliau, jau paaugus sūnui Viliui, įsidarbinau Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba). Atėjusi iš privataus verslo į valstybinę įstaigą patyriau šoką dėl daugelio dalykų – popierizmo, darbo krūvio ir pan. Vėliau pripratau, daug ko išmokau, pati galėjau pasiūlyti naujovių, susigyvenau su kolektyvu. Tuo metu (2001 m.) nedarbas Lietuvoje buvo labai didelis – klientų eilės nesibaigė, durys neužsidarydavo: instruktažai, pašalpų skyrimai, įdarbinimai, užimtumo programos, pažymos…
Po metų buvau paskirta Informacinio centro vadove. Darbo biržoje dirbau apie šešerius metus. Atėjo laikas, kai tiesiog nebenorėjau ir nebegalėjau ten dirbti. Pati sau nustačiau diagnozę – „apsinuodijimas žmonėmis“ (juokiasi). Nepaisant visų sunkumų, Darbo birža buvo labai svarbi gyvenimo mokykla. Bendravimas, žmonių pažinimas, manipuliacijos, agresyvumas, dėkingumas – visko ten buvo. Visa tai – neįkainojama patirtis ir žinios, kurios praverčia iki šiol. O kokias turėjau išleistuves! Susirinko visas kolektyvas – tai buvo tokia emocija, toks stiprus grįžtamasis ryšys…
Po metų pagaliau atėjo kūrybinis laikotarpis – „GA fotostudijos“ etapas, trukęs apie penkerius metus. Fotografija visada buvo mano aistra. Namuose – ištisos albumų lentynos, sienos nukabinėtos šeimos ir vaikų nuotraukomis. Su kolege Giedre mokėmės fotografavimo studijoje, gilinomės į nuotraukų koregavimo subtilybes. Studija man buvo tarsi teatro scena, o fotografas – režisierius. Taigi pradėjome kurti savotišką „teatrą“: iš namų, iš gamtos į fotostudiją tempėme viską, kas tik atrodė gražu. Klydome, bet iš klaidų mokėmės, vis tobulėjome, o pamatę galutinį rezultatą ir laimingus klientus – džiaugėmės. Tai buvo grįžtamasis emocinis ryšys, kurio taip ilgai ieškojau.
Dirbdama fotostudijoje pradėjau rūpintis ir klientų įvaizdžiu – tvarkiau plaukus, pagrimuodavau. Jaučiau, kad šioje srityje man trūksta žinių ir profesinį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų. Tai suteikė kosmetikų-vizažistų mokymo kursai Klaipėdos darbo rinkos mokymo centre. Su šia įstaiga ir jos programomis buvau susipažinusi dar dirbdama Darbo biržoje, tad nedvejodama pasirinkau šią mokyklą. Viskas buvo labai įdomu, man puikiai sekėsi. Įgijau naują profesiją, pradėjau dirbti grožio salone. Dalyvavau daugybėje seminarų, kursų. Laisvu nuo darbo metu vis dar koreguodavau nuotraukas.
Po kiek laiko įvairios mokymo įstaigos jau kvietė mane kaip dėstytoją – mat turėjau ne tik profesinį išsilavinimą, bet ir pedagoginį, tai liudijo atitinkami dokumentai.
Gyvenimas teatru
– Kada ir kaip prasidėjo jūsų kelias Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– 2013 m. vasarą man paskambino pusseserė Jūratė – tuo metu ji šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje – ir pranešė, kad teatras ieško grimuotojos. Apie teatrą – nesvarbu, dramos ar muzikinį – visada pasvajodavau. Tiek metų praleidusi scenoje, jaučiau, kad norėčiau ir galėčiau čia dirbti.
Vienintelė iki šiol aktuali ilgų darbo paieškų priežastis Lietuvoje – amžius. Dirbdama Darbo biržoje, ne kartą mačiau, kaip darbdaviai reikalavimuose aiškiai nurodydavo: „jaunas (iki 30 metų), su patirtimi, mokantis kelias užsienio kalbas – ir už minimumą“. O man tuo metu buvo per keturiasdešimt (patirties – ojojoj kiek, bet amžius…). Nelabai tikėjau, kad pakvies pokalbiui, bet, jausdama atsakomybę pusseserei ir sau pačiai, išsiunčiau CV. Laukiau ilgai – kelis mėnesius. Ir tik rudenį, kai jau buvau visiškai praradusi viltį, sulaukiau skambučio – kvietimo pokalbiui. Vėliau sužinojau, kad tuo laikotarpiu, kai laukiau, teatras tiesiog atostogavo.
Taip nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. jau daugiau nei dešimtmetį gyvenu teatru.
– Kas paskatino jus rinktis grimo dailininkės kelią?
– Oficialiai grimo dailininke tapau po pusantrų metų grimuotojos darbo teatre – natūraliai susiklosčius aplinkybėms, kai buvusi dailininkė išėjo motinystės atostogų.
Niekada negalvojau, kad ilgai užsibūsiu teatre. Buvau priimta metams, gavau tik pusę etato. Dirbau daug, o tuo metu atlyginimas teatre už ne visą etatą buvo juokingas. Gyvenau nesibaigiančiu bėgimu: teatras, grožio salonas, vizažo mokytojos darbas, nepilnametis sūnus, studentė dukra, namai, ruoša…
Pradžioje, tik pradėjusi dirbti, jaučiau atsakomybę – negalėjau visko mesti ir išeiti anksčiau nei pasibaigs trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Vėliau, jam praėjus, vis įsijungdavo protas su pašaipiais klausimais ir nurodymais sau: „Kvaiša, ką tu čia veiki? Savaitgaliai užimti… Eik lauk!“ Ir kiekvieną kartą iš kažkur vidinis balsas atsakydavo: „Dar pasilik, nepabėk. Dar daug kas nežinoma… Čia turi galimybę daug ko išmokti.“
Nenorėjau ir grimo dailininkės pareigų – man buvo baisu dėl atsakomybės. Ir tada pasikviečia mane pokalbiui tuometė teatro vadovo pavaduotoja Inga Gelžinytė ir ištaria lemtingus žodžius: teatrui manęs labai reikia! Tada aš visiškai „išskydau“. Pasitikėjimas manimi sustiprino atsakomybės jausmą, norą mokytis, tobulėti, keisti nusistovėjusią tvarką, formuoti naują grimuotojų komandą. Žinojau, ko noriu, ką reikia keisti. Man buvo ir yra svarbus mikroklimatas darbe, darbuotojų profesionalumas, noras tobulėti ir, svarbiausia, – meilė teatrui. Užtekdavo žmogui, atėjusiam į teatrą dirbti, užduoti kelis klausimus – iškart suprasdavau, ar jis ilgai užsibus. Neužtenka į teatrą tik ateiti, kaip į biurą, atidirbti ir išeiti. Teatru reikia gyventi, jį matyti, jausti, užuosti… Pykti, nusivilti, neapkęsti, atleisti, džiaugtis, mylėti… Visa spalvų ir jausmų paletė. Kaip gyvenime. Kaip su mylimu žmogumi.
Grimo kėdės istorija
– Kaip pasikeitė jūsų darbas teatre per daugiau nei dešimt metų?
– Atėjau dirbti dar į senąjį, nerekonstruotą teatrą. Prisimenu, einu į tą ilgai lauktą pokalbį, lipu laiptais į grimo kambarį, žiūriu į laiptinės lubas, sienas… Baisios, nusilupinėjusios… Viskas apšepę. Teatras turėjo net savo specifinį kvapą.
Grimo kambarys nebuvo geresnis: lyg ir žalios spalvos sienos, apkabinėtos spektaklių plakatais, nusidėvėję baldai, grimo stalai su seno modelio lemputėmis. Makiažo priemonių daug, bet jos – prastos kokybės; pieštukai sukišti į putų polistirolą, kuris nuo laiko jau nebe baltas, o kažin kokios spalvos… Pirmasis įspūdis – „siaubas“!
Vienintelis daiktas, kuris mane iš karto sužavėjo, buvo grimo kėdė – tikras antikvariatas: tvirta, sunki, juodos odos, su porankiais, kilnojamu mechanizmu, dekoruota metalinėmis kniedėmis. Būtent prie jos atlikau savo praktinę užduotį. Vėliau ši kėdė tapo neatsiejama mano darbo teatre dalimi. Nors rekonstruojant teatrą buvo prašoma atsisakyti senų daiktų, jos atsisakyti negalėjau – ji man visada buvo ir tebėra nebyli teatro istorijos dalis. Tą kėdę tampiausi su savimi visur – ir į naująjį teatrą ją ,,parsitempiau“. Kadangi naujasis grimo kambarys buvo apstatytas moderniais baldais, „senikė“ nelabai tiko. Tačiau pasirūpinau, kad ji būtų patalpinta solisčių pasiruošimo kambaryje, prie scenos. Su Kostiumų ir grimo skyriaus vadove Simona Pūkinaite jau net buvome sutarusios, kaip reikėtų ją restauruoti.
Statant miuziklą „Matilda“, dailininkė Rūta Venskutė užkulisiuose pastebėjo šią kėdę ir įžvelgė joje puikų rekvizitą spektakliui. Ji buvo patobulinta – primontuoti ratukai, kad ją būtų galima lengvai stumdyti scenoje. Tačiau kėdė labai sunki, tad net ir su ratukais nesuteikė reikiamo lengvumo įspūdžio. Galiausiai ji buvo tik nufilmuota miuziklo reklamai, o vėliau „bastūnė“ grįžo namo pas mane, į grimerinę.
Nors senasis teatras buvo senas, „sukrypęs“, su savotišku kvapu, jo dvasia ir žmonės buvo nepalyginamai daugiau nei sienos ar baldai. O ilgainiui ir pati ta aplinka tapo jaukia.
Šių dienų teatras – modernus, naujas, gražus. Manau, kad per metus, kai sugrįžome į atnaujintus savo gimtuosius namus, juos jau beveik prisijaukinome.
Technologijos – vienos geriausių ne tik Lietuvoje. Keičiasi ir teatro repertuaras, spektaklių metu visapusiškai panaudojamos scenos galimybės. Tokie pastatymai reikalauja ir visų Pastatymų tarnybos padalinių tobulėjimo. Labai džiugu, kad teatras suteikia mums galimybių mokytis ir augti profesionaliai.
Šiemet balandžio 3–5 dienomis Strasbūre (Prancūzija) su kolege Rima Balsiene turėjome galimybę dalyvauti kostiumų, grimo ir perukų forume „Opera Europa“. Tokie forumai – neįkainojama patirtis susipažįstant su žymiausių Europos teatrų šios srities profesionalų veikla. Jie padeda mums tobulėti, kartu ir mes turime puikią galimybę pristatyti mūsų teatrą.
Emociškai stipriausi
– Kurie spektakliai jums labiausiai įsiminė?
– Pirmoji į galvą atėjusi mintis – šokio spektaklis „Altorių šešėly“, pastatytas pagal V. Mykolaičio-Putino psichologinį romaną. Tuo metu dar nedirbau grimo dailininke, tačiau jau dalyvavau visame spektaklio kūrybiniame procese. Tai buvo daugiau nei šokio spektaklis – tai buvo gyva mūsų mokyklų literatūros programos dalis, dažna lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tema. Tai buvo spektaklis apie uždraustas, paslaptingas ir viduje nesuderinamas temas – Bažnyčią, žmogaus dualizmą: kunigo meilę Dievui ir kunigo meilę Moteriai. Choreografas Aurelijus Liškauskas kiekvienam romano personažui ypač taikliai parinko baleto trupės šokėją – romano veikėjai tarsi atgijo scenoje. Viskas buvo taip išjausta, išgyventa, taip tikra, kad kiekvieną kartą, stebėdama spektaklį ir dirbdama prie jo užkulisiuose, ir verkiau, ir iš naujo pažinau šį romaną. Esu įsitikinusi, kad profesionaliai sukurta šokio kalba galima perskaityti ir perteikti net sudėtingiausius literatūros kūrinius, psichologinius romanus, kuriuose glūdi giliausi žmogaus vidiniai konfliktai.
Dar vienas įsimintiniausių pastatymų – R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, atlikta senajame Klaipėdos elinge. Apie šį pastatymą – jo atsiradimo istoriją, sunkias, daug ištvermės pareikalavusias repeticijas, įspūdingą vaizdą, sklindantį tarp metalinių elingo konstrukcijų ir vandens – jau daug rašyta ir rodyta. Bet vis dar noriu pasakyti viena: tokie pastatymai kiekvieną kartą sukelia grandiozinį pasididžiavimo jausmą – pasididžiavimo savo teatru ir jame dirbančiais žmonėmis.
– Įdomu, kokie teatro personažai pareikalavo daugiausiai jūsų kaip grimo dailininkės pastangų?
– Kiekvienas ryškesnis spektaklio personažas kūrybos procese kelia ir iššūkį, ir baimę. Kvazimodas „Paryžiaus katedroje“, Pinčiukas „Velnio nuotakoje“, Aristėjas (Plutonas) „Orfėjuje pragare“, senė Vienaakė „Lokyje“, Agata Trančbul „Matildoje“ – kiekvienas jų reikalavo vis kitokio, unikalus požiūrio.
Kuriant naują spektaklį, bendrauju su režisieriumi ir dailininku, stengiuosi pajusti būsimo pastatymo atmosferą, įsiklausyti į jo nuotaiką. Pradedu mintyse dėlioti personažų vaizdinius. Ne visada grimas gali būti visiškai identiškas dailininko pateiktam eskizui – tenka prisitaikyti prie aktoriaus veido bruožų, individualių savybių, net vidinės laikysenos.
Didžiausi kūrybiniai ieškojimai vyksta repeticijų metu – tai laikas, kai leidžiama klysti, bandyti, ieškoti. Kiekvienas sprendimas gimsta per dialogą, per praktiką, per nuolatinį tobulinimą. Po premjeros, kai su personažu jau susigyvenama, iššūkių lieka mažiau, bet tęsiasi atsakingas, kruopštus ir daug pastangų reikalaujantis darbas.
Kai statė „Undinę“…
– Koks juokingiausias įvykis, susijęs su teatru?
– Karantino metu, ruošiantis operai „Undinė“, kur kone visi solistų rūbai buvo iš plaukų ir su plaukais, kūrybines dirbtuves parsivežiau į namus. „Kilogramai“ plaukų pluoštų, perukai, tresai, plaukų žaliava… Žodis „plaukai“ tuos du mėnesius buvo virtęs keiksmažodžiu. Perukų ardymas, karpymas, iššukavimas, rekonstrukcijos, tresų prisiuvimas prie paruoštų liemenių – tai buvo ilgas darbo procesas. Plaukų tuo metu namuose buvo visur. Nepadėdavo nei siurblys, nei šluota. Na, ir tokiu periodu pas mus į svečius popietei atvyko bičiulis iš Vilniaus. Pasisvečiavo ir išvyko į sostinę. Po kelių dienų, gal po savaitės, skambina vyriškis visas ne savas ir guodžiasi vyrui, kad namuose gresia skyrybos. Ir kaip tau negrės, jei vyras grįžta iš pajūrio visas apkibęs įvairių spalvų ir ilgio plaukais. Pasiaiškinimo kaip ir neturi, tad skambino ir klausė, ar neturime augintinio. Aš iškart supratau, apie ką visa tai. Iš pradžių mus ištiko juoko priepuolis, bet, supratus situacijos rimtumą, teko gelbėti bičiulį. Viskas išsisprendė, bet ilgai šią istoriją pasakojome ir juokėmės. Taip gyvenime ir gimsta anekdotai.
– Kokie spektakliai jums emociškai artimiausi – ne tik kaip grimo dailininkei, tiesiog kaip žmogui?
– Nors suprantu, kad reikia gyventi dabartimi ir žvelgti į ateitį, širdyje vis dar gyvenu emociškai stipriausiais teatro spektakliais ir projektais. Be jau minėtų „Altorių šešėly“ ir „Skrajojančio olando“, ypatingą vietą atmintyje užima muzikinė drama „Adata“, šokio spektaklis „Divizija“, miuziklai „Boni ir Klaidas“ bei vis dar vykstantis, žiūrovų mėgstamas, anšlaginis „Smuikininkas ant stogo“.
Kaip tikrai klaipėdietei, man visada artimiausi tie projektai, kurie dedikuoti Klaipėdai ir jos istorijai. Išskirčiau baleto projektą „Klaipėda vakar, šiandien, rytoj“, oratoriją „Sakmė apie Memelburgą“, istorijų operą „Klaipėda“. Tai kūriniai, kurie ne tik menine forma, bet ir dvasiškai jungia mane su šiuo miestu, jo istorija ir žmonėmis.
Kūrybinis nuotykis
– Ką savo darbo specifikoje labiausiai mėgstate? O ką – mažiausiai?
– Nors tai ir sudėtingiausia, bet, ko gero, įdomiausia – naujo spektaklio kūrybinė kelionė: nuo pirmojo pristatymo iki premjeros. Viskas, kas telpa tarp šių dviejų taškų – ne tik scenos atlikėjų, bet ir visos Pastatymų tarnybos bendras, intensyvus darbas. Susitikimai su spektaklio dailininkais, eskizų analizavimas, medžiagų ir priemonių paieškos, jų užsakymai, perukų, aksesuarų kūrimas, pirmieji matavimai, bandymai prie scenos apšvietimo, reklaminės fotosesijos – visa tai virsta ne tik rutina, bet ir kūrybiniu nuotykiu. Ir galiausiai – premjera. Tai šventė ne tik žiūrovams, bet ir mums, visai teatro kūrėjų komandai.
Gastrolės – dar viena neatsiejama teatro gyvenimo dalis. Ypač įdomu keliauti į kitas šalis. Kartu su spektakliais pristatome savo teatrą ir Lietuvą užsienio žiūrovams, kartu parsivežame naujų žinių, įspūdžių ir profesinės patirties.
Jei reikėtų išskirti tai, kas mažiau malonu, tai būtų grimo grafikų sudarymas. Man jau geriau nugrimuoti penkias moteris, nei suplanuoti savaitės grimo tvarkaraštį (juokiasi). Čia visada atsiranda nepatenkintų – vienam per anksti, kitam – per vėlai… Sudarydama grafiką stengiuosi atsižvelgti į grimo sudėtingumą, atlikėjų išėjimo į sceną eigą, o kartais net ir į asmenines savybes: vieni nori ruoštis anksčiau, kiti atbėga paskutinę minutę. Laimė, dabar turime modernią sistemą „Lidyan“, kuri žymiai palengvina mūsų kasdienį darbą.
– Ar būna, kad jūsų sukurtas grimas padedate aktoriams atrasti savo vaidmenį?
– Grimas – neatsiejama ir itin svarbi aktoriaus, artisto kostiumo dalis. Pabandykime įsivaizduoti raganą arba arabų šeichą. Įvaizdžiui sukurti vien tik kostiumo tikrai neužtektų. Raganai reikėtų ne tik suveltos ševeliūros, bet ir išraiškingų, ryškių antakių, o šeichui – gilios, paslaptingos žvilgsnio spalvos ir plaukų, atitinkančių jo kultūrą bei statusą. Be to, turbūt neįsivaizduotume šeicho žydromis akimis ir šviesiais garbanotais plaukais. Taigi tinkamas grimas ne tik padeda artistui įsijausti į vaidmenį, bet ir priverčia žiūrovus tikėti tuo, ką jie mato scenoje.
Labai svarbu, kad grimas būtų ne tik kūrybinis įrankis, bet ir padėtų, o ne trukdytų artistams atlikti vaidmenis. Tinkamai parinktas grimas – ne tik išvaizdos transformacija, bet ir raktas į personažo vidinį pasaulį, emocijas ir psichologiją.
Premjera – tikra šventė
– Kaip atrodo jūsų diena prieš premjerą – ar jaučiate jaudulį?
– Paprastai savaitę iki premjeros teatre mes „gyvename“. Repeticijos, korekcijos, bandymai, taisymai… Tą savaitę namo grįžtame tik tam, kad pernakvotume. Šias dienas vadiname „švilpiko dienomis“ (pagal taip pavadintą filmą), nes kiekviena diena tarsi kopijuoja kitą, ir net nebežinome, kuri dabar savaitės diena. Laikas tarsi sustoja, o mes tiesiog sukamės rutinoje, gyvendami scenos ritmu.
Premjeros dieną stengiuosi atsipalaiduoti, niekur iš namų nelėkti ir vengti papildomų rūpesčių. Kaip minėjau, premjera mums visiems, prisidėjusiems prie spektaklio gimimo, yra tikra šventė. Todėl visada pagalvoju, ką vilkėsiu ir kaip noriu atrodyti. Man svarbu, kad premjeros nuotaika ir spalvos atsispindėtų ir mano įvaizdyje. Jei tai bus vaikiškas spektaklis, norisi atrodyti žaismingai, jei premjera kupina aistros ir romantikos, kaip „Meilės eliksyras“ su purpurinėmis spalvomis – tada ir aš vilkėsiu tokius rūbus ar pasipuošiu atitinkamais aksesuarais. O jei premjera susijusi su Klaipėdos kraštu, tai neabejotinai mano aprangoje atsispindės tautinio kostiumo elementai.
Vienas įsimintiniausių momentų, kai kūriau perukus operai „Undinė“. Kartu ir pati nusprendžiau sukurti savo kostiumą iš plaukų, norėdama įsijausti į šią pasakišką atmosferą. Deja, likimas papokštavo – susirgau kovidu, ir mano premjera vyko namuose. Nepaisant to, vis tiek jaučiau tą ypatingą premjeros jaudulį, net būdama toli nuo teatro.
– Ar savo darbe naudojate kokias nors kūrybines paslaptis ar triukus, kurių niekam neatskleidžiate?
– Kiekviena profesija turi savo paslapčių. Tam ir reikalinga darbo patirtis – kad žinotum, kur ir ką gali panaudoti, kuo ir ką gali pakeisti. Čia kaip kulinarijoje – kai jauti tą „kažką…“, gali tik spėlioti, bet tiksliai įvardyti negali… Tada grimerinėje atsidarai šaldytuvą, pilną grimo priemonių, ir jau mintyse kuri „receptuką“… Taigi turiu ir aš savo slaptų „prieskonių“.
– Ar turite savo kūrybinį autoritetą?
– Negalėčiau išskirti vieno kūrybinio autoriteto – vien jau mūsų teatre jų yra daug. O kur dar menininkai, sutikti už teatro ribų, buvę „žuvėdriečiai“, pedagogai…
Stengiuosi lankytis įvairiuose kultūriniuose renginiuose: kitų teatrų spektakliuose, koncertuose, konkursuose. Tiesa, dažnai būna sunku žiūrėti kitų teatrų pastatymus vien kaip žiūrovei – juk tenka daug ką „skenuoti“ akimis (juokiasi).
Ypatingi susitikimai
– Kokie susitikimai teatre paliko didžiausią įspūdį?
– Per visus darbo teatre metus teko sutikti išties daug žinomų menininkų. Tai Lietuvos ir užsienio šalių operos dainininkai, baleto šokėjai, aktoriai, televizijos ir radijo laidų vedėjai, popmuzikos atlikėjai, politikai.
Prieš kiekvieną susitikimą su žmogumi, atsisėdusiu į mano kėdę, visada jaučiu šiokį tokį jaudulį. Jei tai spektaklio personažas – turiu artistą nuteikti, papasakoti, kas bus daroma. Jei atlikėjas koncertuoja – privalau įsiklausyti į jo pageidavimus. Būna ir taip, kad atlikėjas viską patiki mano nuožiūrai.
Visgi noriu išskirti vieną ypatingą susitikimą, palikusį didžiausią įspūdį. 2017 m. rugpjūčio 15 d., minint 30-ąjį Klaipėdos muzikinio teatro ir festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ gimtadienį, man teko garbė grimuoti pagrindinę koncerto viešnią – Violetą Urmaną. Renginys vyko Dramos teatre.
– Ar turite kolegų, su kuriais dirbti – vienas malonumas?
– Kaip minėjau, man labai svarbus darbo mikroklimatas, darbuotojų profesionalumas ir atsakingumas. Ne mažiau svarbios ir kitos charakterio savybės: darbštumas, mandagumas, tvarkingumas. Jau daug metų šalia manęs – buvusi mano studentė R. Balsienė ir Loreta Mackevičiūtė. Su šiomis kolegėmis teko ruošti ne vieną sudėtingą spektaklį ir projektą. Tai tikrai labai patikimi žmonės – atsidavę teatrui ir darbui. Džiaugiuosi, kad į mūsų teatrą sugrįžo Lana Valienė, o grimuotojų gretas papildė Laura Čekaitytė. Labai norėčiau, kad mūsų grimuotojų penketukas būtų kaip vienos rankos pirštai ir, reikalui esant, susispaustų į tvirtą kumštį (čia apie darbą).
– Kokią žinią norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, kurie galbūt svajoja apie darbą teatre?
– Teatras… Jei tai vieta, kuri tau įdomi – susimąstyk. Jei norisi praverti ne tik jo paradines duris, bet ir jo užkulisius – suklusk. Jei tavo savaitgaliai bus išbraukti iš pasibuvimų su draugais – jau siųsk savo CV. Jei į pirmadienius sutilps tavo šeštadieniai ir sekmadieniai – nusijuok. Jei pasiryžęs mokytis, tobulėti ir dirbti – pasiruošk. Jei sėdėdamas rytinėje repeticijoje ir stebėdamas būsimą spektaklį pagalvosi apie tai, kaip čia gera, žinok, čia tavo vieta. Post scriptum: o toliau – visa kita…
Laisvalaikiu keliauja
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Su vyru esame susituokę jau 35 metus. Užauginome du puikius vaikus.
Dukra Gintarė – meilės emigrantė. Studijuodama Danijoje susipažino su savo būsimu vyru. Jis – pilotas, tad kur tik „antrajai pusei“ tekdavo mokytis ar dirbti, ten Gintarė vykdavo kartu. Pabaigusi turizmo studijas, ji gana greitai įsidarbindavo visur, kur tik tekdavo gyventi: Islandijoje, Danijoje, Anglijoje. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Škotijoje, Edinburge. Dar viena svarbi priežastis, kodėl toji šalis mums tokia brangi – ten gimė mūsų anūkas Oliveris: pusiau danas, pusiau lietuvis, bet gimęs Škotijoje. Truputį gaila, kai dukters šeima gyvena toli – labai pasiilgstame Oliuko. Kita vertus, turime puikią galimybę pas juos nuvykti, pasisvečiuoti ir geriau pažinti tą nuostabią šalį. O ir Gintarė į Lietuvą gana dažnai sugrįžta.
Sūnus Vilius paveldėjo mano polinkius. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje lankė dailės studiją, baigė Klaipėdos A. Brako dailės mokyklą, vėliau – E. Balsio menų gimnaziją. Ir tolesnės studijos buvo susijusios su menais. Dabar jis taip pat dirba teatre – tik su šviesomis ir Vilniuje. Mūsų šeima neretai mus švelniai pašiepia, kad susitiko du „teatriniai“, tai ir kalbos visos apie teatrą (juokiasi).
– O ką veikiate laisvalaikiu?
– Buvo metas, kai laisvu nuo teatro laiku šokau flamenką. Buvau pavargusi nuo salsų, čiačių, rumbų – norėjosi kažko visiškai kitokio. Turėjau puikias šokio pedagoges – buvusią mūsų teatro baleriną Beatą Molytę ir Gretą Seiliutę. Šis laikas buvo tiesiog nuostabus. Flamenkas – tai ne tik šokis, tai visa filosofija. Skaitėme, gilinomės, repetavome, sukome riešus ir pėdomis mušėme ritmą. Dalyvavome gatvės muzikos festivaliuose, baleto mokyklos atvirų durų renginiuose, konkursuose. Vėliau pasikeitus aplinkybėms, grupė pamažu iširo.
Kita didžiulė gyvenimo aistra – kelionės. Su vyru ir mūsų kelionių bičiulių grupe aplankėme ne vieną tolimą šalį: Venesuelą, Kosta Riką, Nikaragvą, Meksiką, Singapūrą, Malaiziją, Indiją, Egiptą, Islandiją. 50-mečio proga šeima man padovanojo ypatingą staigmeną – trijų dienų viešnagę Niujorke. Visi sugebėjo išlaikyti paslaptį ir ją atskleidė, kai svečiavomės pas dukrą Islandijoje.
Šiuo metu nebenoriu jokių kolektyvų – nebenoriu prisirišti prie disciplinos ar paklusti dar vienoms taisyklėms. Jų gyvenime ir taip pakanka. Todėl laisvu nuo teatro metu renkuosi vaikščiojimą gamtoje. Per dieną nueinu po 10–12 kilometrų. Jei turiu visą laisvą dieną, kartu su vyru leidžiamės į ilgesnius žygius – pasirenkame 20–25 kilometrų trasą ir ją įveikiame.
Jei tik pavyktų suderinti atostogų laiką, labai norėčiau save išbandyti piligrimų kelyje – Camino de Santiago.
Jei švęsti, tai švęsti!
– Koks jūsų gyvenimo kredo?
– Jei dirbti, tai dirbti. Jei švęsti, tai švęsti! Mano gyvenimo šūkis: „Gyvenimas – mekenimas. Jei nemekensi, tai negyvensi!“ Juokingai skamba, bet šituose žodžiuose yra tiek daug gyvenimo tiesos… Dažnai mes taip giliai kapstomės, „ieškome sliekų“ ten, kur jų tiesiog nėra. Aš pati – ne išimtis. Tada tampame irzlūs, pikti, nesuprasti… Kai tokiais tampame, nebesiseka nei darbe, nei namuose, išnyksta kūrybiškumas. Tokiu metu būtina išmokti sau pasakyti – stop! Reikia pertraukos, reikia save perkrauti. Kartais tokiu atveju gelbėja pabėgimas nuo visko ir visų, o kartais atvirkščiai – susitikimas su draugais, šventės.
Kūrybiškumas, noras įgyvendinti kilusias mintis lydi mane visą gyvenimą. Jei rengsiu šventę, tai tokią, kokios noriu ir kokią įsivaizduoju. Jei mūsų namuose Velykos, tai bus išdekoruoti ne tik namai, bet ir kiemas… Mano margučiai pakils nuo stalo į viršų ir leisis nuo šviestuvų… Jei savo namuose organizuoju Pasaulinę cepelinų dieną, tai liaudiški motyvai atsispindės ir dekoracijose, ir aprangoje. Tokiais atvejais gelbėja teatro patirtys. Paruošę namus, su vyru patys liaudiškai apsirengiame, grotuve paleidžiame garsiai „Ant tėvo dalgio ašmenų…“ ir šokame, improvizuojame. O jau būna tiek juoko! Argi tai ne mekenimas?
Jei nebūčiau grimo dailininkė, ko gero, būčiau švenčių organizatorė. Ruoštis šventei, ją sukurti, suteikti džiaugsmą aplinkiniams – man yra labai svarbu. Kartu vyksta grįžtamasis ryšys. Duodi emocijas kitiems ir pati jas gauni.
Šeimos, draugų šventėms, jų pasiruošimui skiriu labai daug laiko. Pamenu, kad metus laiko lankiau pilvo šokio repeticijas tam, kad padovanočiau šokį savo vyrui 40-mečio proga. Ir padovanojau (juokiasi). Išsaugojau paslaptį, pasiruošiau taip, kad manęs neatpažino ne tik draugai, bet ir vyras. Jam tai buvo staigmena. O juokingiausia, kad vienas šeimos draugas, galvodamas, kad šoka kviestinė šokėja, man net įbruko kupiūrą…
– Kas jums teikia tikrą laimę šiame gyvenimo etape?
– Kiekvienas gyvenimo etapas žmogui yra būtinas ir labai svarbus. Dar vidurinėje mokykloje pati galvojau: jei 2000-aisiais bus pasaulio pabaiga – nieko tokio, nes mes, 40-mečiai, jau būsime seni. Vėliau 50-metis kėlė baimę… O jis, kad ir nelauktas, vis dėlto atėjo. Ir pasirodo – tai toks geras gyvenimo etapas! Vaikai užauginti, tėveliai gyvi, mėgstamas darbas, draugai, kelionės, laikas sau, o dar – taip lauktas anūkas. Pati Visata paruošia mus naujam gyvenimo etapui, todėl nereikia bijoti.
