Rašydama apie Klaipėdos „Aušros“ teatrą, turbūt turėčiau pradėti nuo esminių teatro bruožų, gal net nuo graikų ar dar ankstesnių teatro meno apraiškų. Apsiribosiu primindama, kad teatras visomis kalbomis reiškia vietą, skirtą parodymui, ir kad toji vieta, kur žaidžiama tikrovės atspindžiais, kur stengiamasi išryškinti vidinio ir išorinio pasaulio sankirtas, yra scena. Puikiai žinome graikų amfiteatro magiškąją erdvę su tobula akustika, koturnais, kaukėmis ir dar daug kuo, apie senąjį kinų teatrą esame girdėję bent tiek, kad vokalas čia eina išvien su pantomima, šokiu net akrobatika. Todėl peršasi mintis, kad teatras visais laikais buvo susijęs su kitomis meno rūšimis ir kad visais laikais jis buvo daugiau ar mažiau siurrealus, nes net viską vaizduojant taip, kaip yra, teatras remiasi asociacijomis, sapnais ir minties žaisme. Visais laikais teatras stengėsi paryškinti vienas ar kitas gyvenimo puses (dažniausiai negeroves), todėl šįsyk, kalbėdama apie sovietmečio ir dar saviveiklinį teatrą, to laikmečio meno ypatybėmis ir remsiuosi, minėtąjį laikmetį bandydama patyrinėti per vieno menininko – Antano Milinio – įkurto „Aušros“ teatro prizmę.
Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ
Sukurti iš nieko
Su A. Miliniu susipažinau Klaipėdos konservatorijoje, taip anuomet vadinosi Lietuvos valstybinės konservatorijos padalinys, vėliau tapęs Klaipėdos universiteto dalimi. Pirmakursiai, ką tik įstoję, neretai užsisėdėdavome auditorijoje ar kuriame nors bendrabučio kambaryje, kalbėdamiesi, dainuodami ar rūkydami iki pažaliavimo, jausdavomės tikrovę žaidžiančiais vaikais, ragaujančiais suaugusiųjų gyvenimo tiek, kiek mums atrodė tikra, nauja, ypatinga. Susibūrę kurdavome ar bent jau įsivaizduodavome kuriantys tokį artumą, ausdavome tokį įelektrintą žvilgsnių, judesių, žodžių audinį, kurio bent vieną kitą skiautę vėliau būtume galėję kaip koliažą panaudoti scenoje. Susikurtąja tikrove stengdavomės užkamšyti mums dar nežinomas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas. Kartais tikrai tik žaisdavome. Pavyzdžiui, susibūrę kokioje nors ankštoje erdvėje, nusibraižę ratą, pirštais prilipę prie vienos stiklinės briaunų, stumdydavome ją savo vidine jėga, rinkdavome pranašiškas raides, dėliodavome žodžius, atseit – kvosdavome prisikviestąją dvasią. Ak, visa buvo gerokai vaikiška, nekalta, kartais baisu, bet dažniausiai – tiesiog juokinga ir linksma.
Atsimenu pačią pirmąją pamoką ar paskaitą, šiaip ar taip tikrų tikriausią teatrinį eksperimentą su dėstytojais A. Miliniu ir Gediminu Šimkumi. Reikėjo įsivaizduoti virvę, ją sugriebti ir traukti į save. Tai turėjome daryti vienas su kitu. Mano lyno traukimo priešininkas buvo baltapūkis Juozukas iš kaimo. Abiem tas įsivaizduojamas objektas buvo pirmasis gyvenime, nebuvome lankę teatrinių būrelių. Ir šiandien tą virvę atsimenu taip gerai, lyg tai būtų buvęs pats tikriausias ir įstabiausias kada nors regėtas daiktas. Į atmintį įstrigo stangri, iš baltai rusvų siūlų suvyta, visiškai nauja virvė su išsipynusiu kutu gale. Nežinau, kokia ji atrodė Juozukui, bet žiūrėjome vienas į kitą, ir viskas: patiriamos įtampos, truputį dviprasmiški žvilgsniai, nenoras pasiduoti – ėjosi taip natūraliai ir lengvai, kad galėjo pasirodyti, kad ir pats teatrinės tiesos kūrimas – juokų darbas. Ir dabar dar, po daugelio metų, puikiai atsimenu tą nuostabą, kad viską – pačią virvę, kovos erdvę, įsimylėjusį antagonistą, norintį ir nugalėti, ir pasiduoti, net į viršugalvį plieskiančią saulę –galima tiesiog susikurti. Iš nieko.
Iš Vilniaus – į Šilutę
Panašių stebuklingų išgyvenimų, įžengęs į teatro teritoriją, turbūt patyrė ir pats A. Milinis, bet dienoraštyje – o man, buvusiai jo studentei, jis buvo patikėtas – režisierius daugiau aprašo savo veiklas. Negali atsistebėti jų gausa, ypač kryptingumu. Per dieną spėdavo ne tik paskaitose „atbūti“, bet ir bibliotekoje pjesių pasirinkti, šiaip paskaityti, į kino teatrą nubėgti, filmą pažiūrėti.
1968 m. baigęs Vilniaus valstybinę konservatoriją, A. Milinis nenuėjo į aktorius, kaip pats rašo, liaudies teatro režisūrą rinkosi sąmoningai, nes anuomet liaudies teatrai, jo nuomone, buvo tokie jau atgyvenę, nemeniški ir be polėkio, kad būtinai reikėjo tą sritį ugdyti. Žinoma, maksimalistinio tikėjimo, kad įstengs apversti pasaulį, jaunimas niekada nestokojo, bet poreikis kurti naują – naujovišką! – teatrą buvo racionaliai pamatuotas. Žmonės sovietmečiu rinkosi sceną dėl įvairių priežasčių. Daugeliui buvo svarbu surasti tą erdvę, kur kažkokiu būdu būtų galima suprasti ir išsakyti tai, kas vyksta, išsiaiškinti, ar tik tu vienas taip jauti, ar ir kiti gyvena panašiais siekiais, pagaliau teatras – ta vieta, kur auga žmogaus vidus, galbūt todėl ką tik iškeptas jaunas aktorius A. Milinis iš Vilniaus išvažiavo į Šilutę.
Maudėsi, kur karves girdo, bet 1970-aisiais jau rodė pirmąjį savo statytą spektaklį – L. Štoko „Dieviškąją komediją“, kurioje pasakojama, kaip Kūrėjas – gal Dievas? – kūrė pasaulį. Režisierių sužavėjo šmaikštus pjesės tekstas, komiškos situacijos, nedažnai sovietmečiu sutinkami personažai – Adomas, Ieva, Velnias, Mirtis, būrys juokingiausių angelų – ir teksto daugiareikšmiškumas. Veiksmą jaunas režisierius drąsiai pasuko politine linkme, pasitaškė antitarybinėmis spalvomis, įvedė du naujus personažus – apaštalus, „kurie įlįsdavo į fanerinius antikinius kostiumus ir anuometiniu žargonu komentuodavo Kūrėjo klaidas. Taip buvo užmaskuotas politinis spektaklio atspalvis. Kada Kūrėjui nepavyko savaip sukonstruoti pasaulio – juk visur įsigalėjo socialistinis gyvenimo būdas, – jis persirengė civiliais rūbais, užsimaukšlino Nepažįstamojo skrybėlę, pasikabino ant rankos skėtį ir, vesdamasis šuniuką, beje, gyvą, iškeliavo į kitas planetas. Žiūrovai kvatojo pilna burna, plojimai buvo neįtikėtinai ilgi“ (iš A. Milinio dienoraščio).
Sukosi kaip išmanė
Deja, toli gražu ne visiems toji jauno režisieriaus išmonė tiko. „Dieviškąją komediją“ vaidinant respublikiniame festivalyje Telšiuose, nuvargusi žiuri atsibudo ir pareiškė negalinti patikėti tuo, kas dedasi scenoje, – nejaugi viešai jau leidžiama juoktis iš tarybinio gyvenimo būdo?.. Bet spektaklis gavo net keturias nominacijas.
Vis dėlto sunku nekreipti dėmesio į priekaištus, kartais net grasinimus, todėl dienoraštyje randasi kitų pamąstymų: „Geras dalykas mano specialybė – įmantri savo forma, nepriklausoma mintimi (pasirodo, kontroliuojama), sunki savo našta.“ Įdomi toji kūrėjo našta – visa rūpi labiau nei kitiems. Štai Šilutės baldų kombinatas užvertė Šyšą rąstais, A. Milinis rašo feljetoną. Statai spektaklį – sukis kaip išmanai, kai niekas neremia, reikiamos pjesės rankraščio negauni, bandai rašyti savo tekstą – sekasi sunkiai… Bet štai atvažiuoja rašytojas Ignas Pikturna, žada ateiti į repeticiją, o pagrindinis aktorius jau girtas, ta proga su Pikturna ir viena mokytoja iš internato geria iki paryčių, deklamuoja vienas kitam eiles – gražios būta nakties. Vienaip ar kitaip gyvenimas rieda pirmyn. Su moksleivių teatru pastatė G. Mamlino „Ei, drauguži, sveikas“. Žmonėms patinka – daug jaunatviškų posakių, naivių konfliktų. Gastroliuoja po miestelius ir kaimus, ima po pusę rublio už bilietą, rekvizitui kostiumams prasigyvens, bet… dailininkas geria jau trys savaitės, o „Dieviškosios komedijos“ pagrindinis aktorius Žąsetis atsisakė vaidmens, žmona uždraudė. Kategoriškai. Dėl politinių ir kitokių priežasčių. Kad ją perkūnėliai tokią bobą.
„Eičas nė velnio nedirba. Reikia naujo dailininko. Skambinau į Dailės kombinatą, sakė, galime gauti dailininką, bet tik per Plano komisiją.
Medikai aktoriai nebelanko repeticijų. Geria.
Vaiko į darželį nepriima.
Artėja Naujieji. Kaip šmėklos.
1973 m. sausio 4 d.
Naujieji metai prabėgo kaip gangsteris automobiliu. Naujųjų nesulaukiau, nes vasarį reikia išleisti bent porą spektaklių.“
(…)
„Eičas atsitokėjo, pradėjo dirbti eskizus. Perdirbo tuos, kuriuos aš pats sukūriau spektakliui „Ei, sveikas…“
Dabar vėl geria. Aš rašau dienoraštį, o jis pila į gurklį.
Mirė aktoriaus Jono Kundroto tėvas.
Mažai pinigų surinkau. Kaip paprastai, reikės savo atiduoti.“
(…)
„Atsibodo kautis su avigalvių banda. Vis dažniau jaučiu širdį krūtinėje. Tik susijaudinu, kaip mat uždūstu“ (iš A. Milinio dienoraščio).
Skauduliai ir pergalės
Dienoraštis kupinas visokiausių įdomybių. Režisierius stengėsi iš nesėkmių pasijuokti, bet kartais ir pykčiu pratrūkdavo: „Jūs visi, aprūpinti įstatymais, teisėmis, ginkluoti antspaudais ir motorizuoti valdiškomis mašinomis, trinkite užpakalius į posėdžių salių kėdes ir vystykite kultūrą, rūkydami, gerdami konjaką, skanduodami beprasmius šūkius“ (iš A. Milinio dienoraščio).
Viliuosi, kad A. Milinio dienoraštis bus išleistas, ir norintys galės skaityti ir stebėtis anais senais laikais, kartais visai, rodos, pernelyg nenutolusiais nuo šių dienų akibrokštų. Ketinu tik atskleisti dar vieną labai įdomią režisieriaus savybę – donkichotiškumą, siranoberžerakiškumą ar kitą kokią romantišką charakterio ypatybę. A. Milinis jaunystėje kaip koks Mickevičius ar Baironas iškeliavo gelbėti Kubos – tiesiog keisto internacionalumo apsvaigintas – ir buvo sužeistas. Į kelį. Taip prasidėjo didžioji kojos epopėja. Nukentėjo toji koja ir avarijoje, trumpėjo, trumpėjo, bet… Ir tų skaudulių gal nereikia pernelyg krapštyti, gal verčiau grįžkime prie „Aušros“ teatro ir kitų A. Milinio sukurtų, suburtų, išpuoselėtų kolektyvų, turtingo repertuaro ir kitų pergalių – nes be kovos pergalės nebūna, tik nugalėjęs slibiną riteris pelno šlovę.
2016 m. 12 d. „Klaipėdoje“ Jonas Siaurukas rašė, kad „…festivaliuose ir kituose susibūrimuose pagarbiai nutildavo visa publika, kitų kolektyvų vaikai, režisieriai, žiūrovai, kai į sceną išeidavo „Aušra“. Kaip nuoširdžiai plodavo, sveikindavo, žavėdamiesi vaikų pusiau profesionaliu lygiu.“ Dar rašoma, kad A. Milinis gebėdavo sudaryti idealias sąlygas darbui, vienas Dievas težino, kiek įtampų, prakaito tai kainuodavo, kiek laiko, jėgų, galų gale santaupų tai atimdavo. Bet… viskas baigiasi ir viskas tęsiasi amžinai.
Net ir šiais technologijų nesutramdomo augimo ir vystymosi laikais žmogui reikalinga scena, kurioje dar yra erdvės žmogiškosios prigimties žaismei. Žinoma, naivu būtų nepasinaudoti mechanizmų patarnavimais scenoje, bet argi gali kas atstoti nesumeluotą, neintegruotą, nemodifikuotą aktoriaus meistriškumą, režisieriaus išmonę, kai peržengiame patys save, kai atpažįstame save ir kitus meno veidrodyje, kai atpažįstame tą patį žmogų, kalbėjusį iš scenos prieš šimtus ir net tūkstančius metų, tą patį žmogų, ieškojusį vidinės bendrystės, supratimo, atjautos. Galima tik padėkoti režisieriui, visą gyvenimą nuosekliai dirbusiam šiai keistai erdvei – scenai, šiai žaidimų aikštelei, tikresnei net už tikrą gyvenimą.
