Iš byrančių istorijų
Iš rašomos, bet neparašomos knygos
Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ
Į jos kasdienybę tarsi škvalas, viską draskydamas ir mėtydamas į šalis, įsiveržė sutuoktinis.
Kadaise mylimas, laukiamas, keturių vaikų tėvas buvo išnykęs, ištirpęs, nutolęs, pasislėpęs atokioje pasaulio vietoje, o kartais nežinia kur plaukiojančiame laive: bastūnas, klajūnas, kuris ramiai uždirbinėjo pinigus, gyveno savo gyvenimą, stebėdamas kaip slenka pilkos dienos. Kartais išlenkdavo taurelę ugnies.
– Kale tu, pati tikriausia… – riaumojo slavišku akcentu, kraujo pritvinkusiomis raudonomis akimis, mojuodamas galingais, stipriai sugniaužtais kumščiais.
Įtūžusiam vyrui žemė po kojomis lingavo. Ne žemė, bet Atlanto vandenyno srovės užtvindė, daužė ir liejo, laužė tarsi laivą, grasindamos negailestingai sutrupinti į šipulius ir nuskandinti.
Moteris pažvelgė į veidrodį. Kasdieniškai, paprastai, taip, kaip žiūrėdavo visados, norėdama pamatyti savo atvaizdą, savo veidą, plaukus, nosį, lūpas. Tarsi įvertinti metų ir laiko paliktas žymes: vystančią ir sausėjančią odą, smulkias raukšles po akimis.
Išvargintas, iškalbingas žvilgsnis gražios ir energingos, nors jau metų naštos prislėgtos būtybės, bylojo apie nelengvus, iš šalies stebint, atrodo, laimingai prabėgusius metus.
Įvertino ji ir kraujuojantį randą ant smakro. Smurtaujančio vyro palikta žymė šiandien jos jau negąsdino. Atsiverdavo ji tarsi stigma kaskart, išgirdus užgaulius žodžius. Raudonas kraujas šilta srovele iš nedidelio rando tekėdavo į baltos vatos gumuliuką, glaudžiamą prie veido. O ji ramiai žiūrėdavo į save, nuklysdama į praeitį, nerūpestingą vaikystę, prabėgusią žaliame miške, kuriame gyveno fėjos, bildukai, laumės, nykštukai ir visi jos perskaitytų pasakų personažai, svajonių princai.
Ir kodėl ji pasirinko likimo draugu neigiamiausią herojų, kodėl susigundė laumės kerais ir nutekėjo į nežinią?
– Tokia yra visų gerų mergaičių dalia, – skambėjo ausyse mįslingi bičiulės raganos žodžiai.
Randas kraujavo. Šį kartą stipresne srove tekėjo kraujas, raudonomis dėmėmis pažymėdamas ne tik baltos vatos gumuliuką, bet ir rankas, ištepdamas šilkinę palaidinę, nutaškuodamas grindis.
– Taip nutiko ne vieną kartą, – sukuždėjo šviesiaplaukė, žydraakė.
Ir tai nebuvo jos vaizduotėje sukurtas skausmo ir kančios padarinys, tai buvo įvykių sekos nulemtas išorinis, stiprus kraujavimas iš seniai sugijusio rando, pasakojimų ir prisiminimų: tebeskambant vestuvinėms dainoms ir melodijoms ausyse.
***
– Oi, laukėm laukėm, mes svetelių laukėm, – ne dainavo, o bliovė linksmybių ištroškęs moteriškių būrys. O ji, dėkodama likimui, stovėjo šalia sutuoktinio, kukliai nudelbusi akis, pasiryžusi iškęsti viską, kad tik kartu, šalia, drauge.
Ir tylius, tik jai vienai sakomus klastingos ir įtakingos anytos kuždesius, ir sutuoktinio jaunesniųjų seserų, ir vyresniojo brolio deginančius užgauliojimus.
Na ir kas, kad stilistė, kad kirpėja, kad, pasak giminaitės, jos vieta yra virtuvėje, šalia švabros, na ir kas, kad neturi aukštojo mokslo baigimo diplomo, tačiau jos rankos kiekvieną pabaisą gali paversti gražuoliu. Tai liudija iš įvairiausių tarptautinių parodų parvežti diplomai: „Už išradingumą“, „Kūrybiškiausiam stilistui“, „Profesionaliausiam meistrui“.
Tada įkaisdavo jos kraujas. Bajoriškas kraujas. Įsiplieksdavo ji lyg žarija…
Prosenelių narsa ir drąsa ginant šeimos garbę, dorovę, įamžinta sunaikintose praeities relikvijose, tėvo pasakojimuose, apipintuose skaudžiais išgyvenimais ir prisiminimais. Na ir kas, kad nieko neliko, kad skaudi tremtis, nubloškusi į Sibirą artimiausius žmones, viską sunaikino, nušlavė nuo žemės paviršiaus naują sodybą, ūkinius pastatus, senelio sodintą sodą, močiutės išpuoselėtus daržus, darželius, gėlynus po langais. Paliko tik sugriauto ir nuniokoto svirno akmeninius pamatus ir kiekvieną rudenį raudonuojantį ugnimi putiną…
Tačiau giliai viduje iš kartos į kartą perduodamos šeimos atminos neleido sustoti, būti žeminamai ir užgauliojamai.
Ne kartą sunkiomis akimirkomis ji kartojo: senelis Vincentas ir tėvas, ir dėdė Jonas, ištremti į Šiaurę, iškentė penkiolikos metų kalėjimo šalčius, iškęs ir ji šią tironišką, klastomis nuspalvintą intrigų kasdienybę.
Omskas, Krasnojarskas, Maly Ungut – miškai ir kalnai, ir šaltis, ir vyresniųjų kalbos apie Sibire kertamus miškus, plukdomus sielius, apie nepriteklių, badą ir pastangas išlikti, išgyventi amžinojoje įšalo žiemoje. Ji pamena, kai susėdę prie kukliomis vaišėmis gražiai padengto stalo, bajorų palikuonys ir jų draugai dalijosi skaudžiais išgyvenimais…
Prieš daugelį metų, įrėmę į galvą šautuvą, dėdę Joną išvedė nežinion. Nenušovė, paliko gyvą, virpantį ir tirtantį iš baimės ir džiaugsmo, kad liko, kad kvėpuoja, kad mato šviesą, kad susitiks su saviškiais, kad visą gyvenimą tarsi akmenį ant kaklo pasikabinęs nešios šią patirtį ir tik kartais, labai retai papasakos artimiesiems. Randas, kraujuojantis randas…
– Oi, laukėm laukėm, mes svetelių laukėm, – ataidėjo iš tolo moteriškių balsai. O jos galvoje sukosi mintys, išpuoštos gražiausiomis svajonių gėlėmis ir žiedais, bet ne iš vestuvinės puokštės, kurią sutuoktuvių proga sukūrė žinomiausias miestelio floristas Jokūbas. Mokęsis ne vieną dieną šio amato pas žymiausius pasaulyje mokytojus. Tokios puokštės vėliau puošė kiekvieną save gerbiančią nuotaką, išsivadavusią iš sovietinio mąstymo gniaužtų. Kiekviename madingame žurnale, dažniausiai pirmajame viršelyje, puikavosi gražuolės.
Tačiau šioji, jaunamartės rankose, padabinta lelijų žiedais, paparčių lapais, apynių spurgais ir kitais vaisingumą ir laimę simbolizuojančiais augalais, deja, nepatiko išrinktajam.
Randas, kraujuojantis randas…
Draskomos gėlės, išrišamos, iškarpomos ir pervyniojamos po ranka pasipainiojusiu celofaniniu kaspinu, tampa banaliausia, tačiau, anot jos dabartinių artimųjų, tinkamiausia puošmena nuotakai. Tinkamiausia, tačiau ar mieliausia? Ar ta, kurią mesdama per petį, vis dar viliesi, kad ją sugavusi pamergė taps laiminga moterimi santuokoje?
– Ne tai, ne taip, negerai! – kasdieniški žodžiai iš žiauraus, garbėtroškos, vienvaldžio vyro lūpų. Pirmieji žingsneliai amžinojo nepasitenkinimo ir nepatenkinimo, baimės visame kame link.
Tada ji net galvoti nedrįso, kad taip ir liks stovėti, nežengusi nė vieno žingsnio pirmyn, su byrančia jaunosios gėlių puokšte rankose.
Tokią ją atsitiktinai ir įamžino vestuvių fotografas. Slėpė ji tą nuotrauką. Manė, negraži akimirka rakštimi stringa. Deja, randas, kraujuojantis randas ant veido, amžinoji žymė, atsiradusi, kai ji neatsitiktinai krito pastumta mylimojo ir susitrenkė galvą, pečius, rankas…
Tokios keistos mintys tarsi plėšrūs kirai kruvinais snapais draskė jos krūtinę kiekvieną dieną. Kiekvieną akimirką ji norėdavo pabėgti nuo visų: nuo draugų, šeimos, artimųjų ir savęs. Susikrauti būtiniausius daiktus ir išvykti ieškoti laimės. Kažkur kitur, į šiaurę ar pietus. Surasti save, sėdinčią ant pasaulio krašto saulėtame paplūdimyje…
Kiekvieną dieną ji vienut vienutėlė klajodavo miesto gatvėmis ir skersgatviais, atsižadėjusi automobilio, autobuso, ar kito viešojo transporto paslaugų.
Godžiai siurbdama į plaučius miesto dūmų pritvinkusį kvapą, ji girdėdavo kaip kaukši jos nudėvėtų batelių kulniukai. Kaip miesto šurmulys ir viltingas gatvių triukšmo aidas kyla aukštyn, ir, palietęs veidą, pakutenęs baltus plaukus, tarsi tirpstantis mylimojo bučinio virptelėjimas iš praeities išsisklaido, išnyksta skubėjime.
Tarsi norėdama sugrįžti į realų gyvenimą iš sapno, ji stengėsi pamatyti, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė miesto, kuriame ji egzistavo, veidas.
Atsirado daugiau prabangių namų, stiklinių konstrukcijų statinių, kavinių, picerijų ir šalia jų sėdinčių, prašančių išmaldos vyrų ir moterų.
Įmetusi kapeiką elgetai, ėjo toliau, per Biržos tiltą iki kavinės, pasuko kairėn, laipteliais nusileido į krantinę, tipeno „Meridiano“ link…
Tarytum iš viduramžių sugrįžusi elgeta, dėvinti suteptą sielos drabužį, įžūliai, kartu ir kažkaip nenusakomai graudžiai ir viltingai tiesė likimui prašytojos ranką. Liūdnai žvelgė į molinę taupyklę, į kurią byrėdavo jos klientų, puikiai sušukuotų moterų ir vyrų metamos monetos.
Gražuoliai atverdavo pinigines atlyginimų ir švenčių dienomis, šiek tiek įkaušę, kai atlėgdavo jų rūpesčių strėlėmis suvarstytos širdys, o kūną užliedavo palaiminga dosnumo banga, išvydus save dideliame kirpyklos veidrodyje.
Keistos mintys tarsi gyviai knibždėjo moters galvoje, neleisdamos užmigti nei dieną, nei naktį.
Tą, bene įsimintiniausią dieną, kai ji naiviai tikėjo, kad nuo šiol bus laimingesnė, kad išsipildys slapčiausi moteriški troškimai mylimojo glėbyje, ji impulsyviai, visiškai neplanuotai pagriebė pilną taupyklę, įsimetė į lagaminą aštriąsias žirkles, šukas, šiek tiek kosmetikos ir būtiniausių daiktų, be kurių negali išgyventi šios profesijos moteris, įsėdo į miesto autobusą ir atvyko į Tarptautinę jūrų perkėlą – jūrų keltų terminalą. Virpančiais pirštais skaičiavo sukauptas monetas, pirko bilietą į nežinią, ir, įlipusi į iš gelžbetoninių konstrukcijų sukurtą miestą ant vandens, išplaukė.
Tiesą pasakius, ir pati nežinojo kur, į kokį uostą. Miesto pavadinimas skambėjo keistai, sunkiai suvokiama, svetima kalba.
Ji plaukė uždaroje kajutėje su mažu langeliu, dviaukšte lova, paslėpta už tamsiai raudonos užsklandos, ir šypsojosi. Nedidelė, tabako dūmais ir senienomis dvokianti dvivietė patalpa, aksomo medžiaga aptrauktas krėslas priminė kambarį, skirtą poilsiui, o kartais kalėjimo metalinę vienutę su sunkiomis aksominėmis užuolaidomis, slepiančiomis nuo išorinio pasaulio.
Nedidelėje, vos kelių kvadratinių metrų erdvėje ji tūnojo atsiskyrusi nuo visų, paskendusi savosiose mintyse, o už langų bolavo vandenys, supdami gražų ir vystantį, tikrosios meilės ištroškusį jos kūną. Alkaną ir nepasotintą, nuolatos traumuojamą ne tik smūgių, bet ir šiurkščių, pavydžių vyro žodžių. Žodžių, kurie ją tarsi avį paklydėlę išginė, išvarė iš namų, kuriuose gyveno ne vienerius metus, kuriuose dūzgė it bitė, stengdamasi visiems įtikti ir pagelbėti.
– Amžinoji tarnaitė, tarnė, vergė Izaura, – it pagaląstos strėlės smigo į jos širdį atsivejantys pašaipūs sutuoktinio žodžiai. Sutuoktinio, iš kurio gniaužtų ji negalėjo išsivaduoti. Kurie kas kartą ją smaugė vis stipriau ir stipriau, ir stipriau.
Ir štai dabar ji buvo visiškai viena kelionėje į nežinomybę, kelionėje į save, į kitą krantą…
Kamuojama keisto laukimo, atsikėlė, nusiprausė, švariai išsivalė dantis, papurtė galvą, žvilgterėjo į veidrodį, ranka perbraukė ryškias garbanas, parausvino lūpas, išryškino blakstienų juodumą ir, nuvijusi visas mintis, atvėrusi sunkias, metalines kajutės duris, nutipeno į laivo barą. Ne į denį žiūrėti žvaigždžių, o į barą. Laivas jai priminė didelius namus. Su svečių kambariais, miegamaisiais, rūkomaisiais, valgomaisiais, svetainėmis ir didelėmis, atokiau esančiomis virtuvėmis, kuriose garsiai bildėjo puodai, stiklinės, o pasislėpę virėjai smalsiai nužiūrinėdavo kiekvieną išalkusį. Viskas buvo sukurta keliaujančių, iškeliaujančių malonumams.
Tarsi tarnai, papuošti baltais marškiniais, zujo laivo įgulos nariai.
Užsisakiusi vyno, su krištolo taure rankose moteris nukeliavo prie iliuminatoriaus. Jaunas mėnulis šelmiškai lingavo…
Ji buvo vienui viena.
Didžiulėje salėje, patogiai įsitaisiusi ant prosenelių namus menančių minkštasuolių, jos vienatvė buvo beribė tarsi vandenynas, o savijauta puiki.
Kiek nedaug tereikėjo. Tiek nedaug…
2011 m.
