Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ
Griūvant pasauliams
Griūvant pasauliams, bandau būti šviesos pusėje.
Žinau, kad tamsa tėra jos nebuvimas – taip kažkada
Aiškino fizikos mokytoja. Visi netvermės dėsniai – nežinau,
Ar jie turi apčiuopiamą pavidalą, bet energija tiksi ir žodžiais.
Griūvant pasauliams, gruodis apsitempia tamsos marškinius,
Kurie braška per siūles. Žiūrėkit, kiek mažai manyje saulės,
Kiek daug juodulių, kurių nesugaudo jokie pasaulio sugertukaiǃ –
(Nesityčiok iš gerojo samariečio, nesveikink sūnaus palaidūno).
Griūvant pasauliams, kabinu spindinčias girliandas ir puošiu
Kiemo eglutę, kad kuo daugiau suaugėlių pažintų spalvas,
Visa apimantį degimą –
(Šešėliai čia irgi spalvoti – tokia yra vaizduotės fizika).
Renkuosi gyventi, nors literatūroje buvau vadinama slunke.
Užsirašau į veido masažą, pasirenku tuos, kuriuos noriu remti,
Perku pikantišką sūrį, mėgaujuosi, viską darau karštai, tyčiomis –
(Griūvant pasauliams, statausi namą atvirkštuką, kasu smaigalį
Giliai į žemę, vaizduotės pamatai yra tvirčiausi).
Tuštumos dovana
Atrodo, kad visos dovanos – išdalintos. Malonus
Jaudulys praslinko kaip lietaus debesis, nupūstas
Vasaros vėjo. Iki jos – toli, skaičiuoju šviesmečius
Iki švelnios šilumos galaktikų. Esu nupuošta eglutė,
Katino aplaužytomis šakomis, išretėjusiu žaliu kailiu.
Esu vienišas stagaras, besiilgintis šviesos žaisliukų.
Pramaišiui sninga ir lyja, trys karaliai pasirenka kitas
Ėdžias. Ištuštėju, kaip šiukšlių savivartis, atsikratantis
Senų pliušinių meškiukų kaugės, ištuštėju, tampu plika
Kaip tilvikas, kuriam pasaulis nupešė paskutinę plunksną.
Drungnėju, kaip užsibuvęs vanduo nuobodulį sėjančios ponios rūmuose.
Kaip man būti, kai visos šventės pasibaigė ir nebežinau, ko laukti.
Kaip man būti, niekaip neįspatoginant, nemokant nulaikyti vidurio –
Tarp hedonizmo ir askezės, tarp ambicijų ir nuolankumo?
Sausio tuštuma – paskutinė ir didžiausia Tavo dovana, mylimoji.
Vynioju kaspiną, dvelkiantį oriento kvepalais, bazinės natos –
Tyka, švelniai karstelėjęs rasties pažadas, pamažu ilgėjančios dienos.
Mamos nuvainikavimas
Nieko nepasiekė sporte. Juokdamasi keistai kriuksi.
Nors teigia, buvusi pirmūnė, nemoka spręsti lygčių su
Dviem nežinomaisiais. Maišo skaičių aibes. Nesugeba
Išmokyti kirčiavimo. Nuolat prisvilina troškinį. Sugadino
Visą mainkrafto pasaulį, susidėjusi su kryperiais.
Pamiršta roblokso žmogeliukų reitingus. Sumaišo
Vandeningiausias žemės upes. Kvepia kotletais.
Apskritai keistai kvepia. Ilgai miega rytais. Neužmiega
Vakarais. Siaubingas anglų kalbos tarimas. Apsimeta,
Kad daug skaito, nors iš tiesų naršo telefone. Tingi
Tvarkyti namus, nors mėgsta pabrėžti tvarkos svarbą.
Nuolat atidėlioja darbus. Mažai uždirba. Rašo keistus
Eilėraščius. Yra vaistų maniakė. Nors žadėjo, taip ir
Nenuėjo tobulinti masažo. Pamiršta žiūrėtus filmus.
Yra itin nerangi, nukrito nuo rąsto ir persiplėšė raumenį.
Pelkėje sugebėjo nusitraukti kojos raiščius. Žygiuose
Daro Gėdą. Apskritai daro gėdą. Vis dar nori meilintis.
Turi mane nuvainikuoti, sūnau, kad pagaliau užaugtum.
Tada – nereikės jokių froidų sesijų, tada turėsi progą sukurti
Tobulus vidinius tėvus, giedosi jiems ditirambus, klosi
Gėles prie nematomų kojų – nes toks puikus užaugai.
Paprastesnis gyvenimas
Įkvėpta kino juostos „Patersonas“
Ar galėčiau visus savo eilėraščius palikti kuklioje užrašų knygelėje?
Ją paskui sudraskytų katinas ir aš guosčiausi svetimų knygų grožiu.
Jokių laikmenų, jokio virtualus išsaugojimo, tik mylimojo atmintis.
Jeigu visą gyvenimą kurčiau mintyse, labiau stebėdama ne save, o kitus –
Ar suguldyčiau geresnius eilėraščius? Ar tada būčiau poetė mylimojo ausims?
O godžiam ir greitam pasauliui? Nebūčiau. Maža mergaitė mėgsta Emily Dickinson.
Maža mergaitė rašo apie kriokliu vilnijančius plaukus, remdamasi vidiniais rimais.
Jos užrašų knygelė – spalvota. Kartais norėčiau persikelti į gūdžius amžius,
ir savo eilėraščius kuždėti mylimajam į ausį. Nieko nebraižyčiau ant urvų sienų.
Kartais galvoju, kad norėčiau neturėti išmaniojo telefono,
Nežaidinti savęs vis trumpėjančia dopamino srovele. Norėčiau klausytis
Pokalbių troleibusuose, užuosti žemę, pirmuosius rudens ženklus.
Todėl dabar einu į mišką nuduodama, kad telefonas skirtas tik atstumui matuoti.
Todėl dabar svajoju apie saugų guolį ir gerai suteptas vidinių laikrodžių spyruokles.
Todėl dabar imituoju paprastesnį gyvenimą ir kartais man sekasi neblogai.
Todėl dabar dalinuosi šituo eilėraščiu, vis tik užrašytu baltame wordo lape.
Todėl dabar visur nešiojuosi žmones, nugulusius kuklioje atminties užrašinėje.
Todėl vis dar tikiuosi išmokti gyventi paprastesnį gyvenimą.
Pabaigų ola
Larso von Triero įkvėpta
Ar pastatysi man stebuklingą olą? Eikime rinkti pagalių.
Leisi man atsilikti, o aš ant rankų pirštų skaičiuosiu visus
Mums likusius laikus: porcijos braškinių ledų, vestuvės
Kuriose būsime mėgstamiausi svečiai, šiugždantys žurnalų
Puslapiai, blizgios istorijos, kurios kažkada gelbėjo.
Ar pastatysi man stebuklingą pabaigų olą? Sakai, keista,
Iš vienų šešėlių einame į kitus? Ne, Tavo ola yra pati
Tikrovė, nepaisant užmerktų mūsų akių, pasmerkimo.
Esu abi seserys, toji, kurios kūnas sužydi nyksmu.
Toji, kuri mėgina režisuoti net finalinę sceną.
Esu išsigandęs vyras, pavestas išmaniųjų gyvybės
Skaičiavimų. Esu vaikas, besikliaujantis stipriąja.
Ar pastatysi man stebuklingą pabaigų olą? Toji muzika
Viską išdidina, o kartu sugeria paikas viltis, visą menką
Žinojimą. O aš ant kojų pirštų skaičiuosiu visus mums
Likusius kartus: eilėraščius, kurie vertė kalnus, filmus,
Kurie rovė stogus, bučinius, kuriuos mylima poetė
tepė ant duonos.
Koks gražus melancholijos mėlynumas,
Kokis gilus pasąmonės vanduo
Kokia išaukštinta kančia
Kokis šiurkštus pabaigų olos paviršius
Koks švelnus pabaigų olos vidus.
Apie tamsą iš nuotolio
Šiandien apie tamsą man lengviausia rašyti
iš nuotolio: šiltas guolis, skanus maistas ir
šviesa, nutvieskianti langus. Mano knygos
jaukiai nugulusios lentynose, joms nebaisios
mažos dulkių erkutės, nėra jokio pavojaus.
Šiandien, esant saugiojoje pusėje, man lengva
Filosofuoti apie rankraščius, kurie nedega.
Užsimerkiu prieš kaugę kasdien išmetamų
Į pasaulio konteinerius, laikau skydą prieš
Amžiną Farenheitų karštį. Kaip lengva apakti.
Šiandien, mezgant vien gerąsias akis, man nesunku
Daryti vidinių spintų revizijas: noriu išmesti posakį –
Sotus alkano neužjaučia. Man jis bado ausis.
Šiandien, iki soties žaisdama su savo vaiku,
Iki soties rašydama eilėraščius, nejaučiu durklo
Prie savo gerklės. Ar tada galiu apskritai rašyti?
Ar tada galiu laisvai žarstyti tamsos pelenus?
Nusitaikyti į svetimą skausmą, kurio nebūna?
Ar vis dar tikiu budrumu? Ar mano žibintams užtenka
Alyvos? Ar mane gali sergėti amžinas Farenheitų karštis,
Kurio nevalia pamiršti? Ar soti puota paverčia mane
Gargantiua ar Pantagriueliu?
Nėra jokios šviesiosios pusės, yra tik tamsos nebuvimas
Yra tamsa, kuri visada snaudžia, yra tamsa, kurią provokuoju pabusti.
Aukštasis menas, žemasis menas
Skaitau Malaparte, mano oda šiurpsta. Budeliai be atvangos
Kapoja galvas. Žiūriu, kad nenulėktų ir manoji. Tamsieji amžiai.
Kraujas užlieja kelius, kuriais žūtbūt norime eiti. Kraujas pamažu vėsta.
Taip, McCarthy kraštovaizdžiai neturi žiaurumo limito.
Veidas baltas ir sutrūkinėjęs kaip išskalbtas popierius.
Nekromantijos ritualai gali išplėšti sielą. Juodas turmalinas gali perkeisti
Širdį. Aukštasis menas gali sargdinti galvą. Vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.
Blizgūs gyvenimo būdo žurnalai. Išfiltruotas realybės vanduo. Trečias vanduo
Nuo kisieliaus. Nesibaigianti motyvacija, pozityvumo ritualai. Sėkmės istorijos.
Nuobodžiai taisyklingos kardiogramos. Kingo tamsa, kurios schemas jau esu
Perkandusi. Savos kiaurymės, lengvai užlipdomos paguodos moliu.
Lengvi žanrai, romantinės komedijos, beveik laimingai pasibaigiantys detektyvai.
Realybės permušimai, šou su dirbtinių intrigų promilėmis, man patinka nuo jų apgirsti.
Trasho estetika, tarpinės stotelės tarp glamūro ir Malapartės.
Galbūt taip tik teisinu savo paviršutiniškumą hipertrofavusį sluoksnį,
Pervėrusį gelmes.
Galima nesimaudyti kraujo upėse, galima būti iš pieno plaukusia:
Kelioms valandoms patikiu, kad galima gyventi ir taip.
Trumpa tabako istorija
Kristupo Kolumbo ekspedicijos nariai rūko susuktus lapus,
Dieną juos ištinka laikina intoksikacija. Kitą naktį jie
Vėl ieško lengvo svaigulio. Naują pasaulį reikia patirti visą.
Alvarecas Gonzalesas dalinasi naujuoju pasauliu su Ispanijos
Karaliais ir karalienėmis. Virstantys dūmai jiems primena šėtoną.
Alvarecas Gonzalesas nukirsdinamas inkvizicijos rūsiuose.
Žymiausias laivas užplaukė ant didžiausio ledkalnio.
Vyrai sustiprina fatalizmą ir, įsivilkę į smokingus,
Iškilmingai papsi cigarus. Dūmai uždega vandenį.
Šerlokas Holmsas neabejotinai yra išmintingas.
Jo išminties šaltinis – mažas kipšiukas, kuriantis
Laužus pypkėje riestu kandikliu.
Moterų opiumo rūkyklose gydoma nuo isterijos,
Nuo puodų ir skalbinių, nuo androgeniškumo ir
Nuo feminizmo, nors gali pasirodyti ir kitaip.
Haris Hūlė verda pienišką sriubą, ją
Užkanda užmaršties duona.
Philipas Morrisas miršta nuo vėžio,
Dūmai ilgus amžius driekiasi iš fabrikų kaminų.
Drąsūs kaubojai, route 66, dykumos ir lygumos, moterys ir vyrai,
Ir akimirką rodosi taip lengva visa tai užkariauti.
Sovietinės cigaretės be filtro ir veipai mano sūnaus mokykloje –
Kristupas Kolumbas neabejotinai atrado didelį juodą pasaulį.
Ruošiu inkvizicijos rūsį savo vaikaičiams, nors pati noriu Šerloko išminties.
Keturiasdešimt plėšikų, juodvarniais lakstančių
39-eri. Įsikimbu į ketvirtąją dešimtį, kaip vaikas į paskutinį saldainį.
Trys poezijos knygos, vienas vyras, vienas vaikas, du katinai.
Daugybė komforto pagalvių – vienas miręs, bet atgaivintas Haris,
Vienas miręs, bet neatgaivintas Čandleris. Taip ir neišmokau
Atskirti aktorių nuo jų įkūnijamų veikėjų.
Vis dar kaukiu į „Melancholijos“ mėnulį, Larsas slepiasi po krūmais,
Nes dabar mano socialiniuose tinkluose karaliauja vilkolakiai – alfa
Patinai, Ieškantys savosios Lunos. Man sakė, kad apie 40 viskas ima
Judėti ciklais, grįžtu prie telenovelių, kurias vaikystėje žiūrėdavome su močiute.
39-eri. Pagaliau pripažįstu savo eklektiką, ir tarp Hermano Hesės įterpiu
Gyvenimo būdo žurnalus. Gal tie žmonės meluoja, aš galiu iš jų šito
Išmokti. Tai atleidžia kietąjį sprando mazgą. Man sakė, paskui
Jis virsta kupra. Aš esu geroji, besižavinti Snieguolėmis, nors naujoji
Ekranizacija ir netikusi. Bijau, kad po 40 man neduos ir šito vaidmens.
Kol galiu, verčiu savo patirtis į pasakas, o pasakas – į patirtis.
39 – eri. Noriu tekėti Dali laikrodėliais, noriu prisilipdyti
Van Gogo ausį, noriu – mėlynai ir geltonai, vis dar pasiutusiai
Noriu būti, noriu antro vaiko ir trečio katino, noriu Hario ir Čandlerio,
Noriu nuritinti akmenis nuo gerųjų kapų, noriu būti Luna savajam vilkui.
Vasarvidžio nakties sapnas
Mano raganos šoka Valpurgijos naktį raganiai šokinėja
per ugnį tai yra gyvastis tai yra tikras kerėjimo metas
kūnai susisupę į dūmus lyg į murzinas drobes kūnai
šniokščia ir kriuksi tai yra gyvastis tai yra žiedo burtas
be jokio nelabojo ženklo tai yra
praeitis
Kurią lankau etnografijos muziejuose senos trobos kvapas
Kuris nustelbia visus miesčioniškus aromatus tai į plaukus
Įsipynusios lūgnės tai yra ilgiausia naktis ir trumpiausia diena
Tai yra vasarvidžio sapnas tai yra gyvastis praėjusių amžių knygos
Kurias godžiai į save traukiu tai yra praėjusių amžių kūnų šventė
Aš svaigstu nuo žemuogių trešnių pakalnučių žiedų nuo romanų
Kurie parašyti ir tų kurie bus saulė ridinėjasi aukštai juodumos
Šliaužia pažeme esu šviesios nakties vaikas mano raganos šoka
Valpurgijos naktį mano raganos yra pati šviesotamsos meilė
geismas
Yra proto žudikas tai vienintelė Rasos šventės auka alchemikai
maišo savo tirpalus alchemikai verčia mano širdies akmenis
švelnumu kuris yra naujų laikų deimantas naujųjų laikų žėrutis
visa teka medumi ir pienu visa alma krauju ir švinu tai yra
gylis
tavo akių ežerai raganiau gilesni už Tauragną ir Baikalą
plukdau savo vainikėlį į Tavo krantą vasarvidžio nakties sapnas
yra sopulinga meilė nauja pjesė kuri pasibaigia laimingai
Apie skausmą
Būna tokių birželio dienų, kai atrodo, kad medus visai
Nepagardina juodos arbatos. Visa sustingę, nors vasara
Man žadėjo gyvenimą. Būna tokių birželio dienų, kai
Atrodo, kad nieko neišmanau apie skausmą – gimdyta,
Kentėta, gedėta, o vis tik „akmens ir ugnies“ nepažįstu.
Užgauna svetimos galios ir negalios, basakojė mergaitė
Sudegina miškus ir tiltus, taip būna, kai niekas nemoko
Degtukais dauginti šviesą. Basakojė mergaitė, trokštanti
Šilumos ir valgio, žąsys netrukus praneš apie rudenį.
Dienos tirpsta nuodais, dienos tirpsta baltuoju cukrumi,
Šalta. Ežero vanduo tik prisimena vasarošiltį laiką.
Mylima poetė vėl ir vėl šoka „striptizą“, valkiumi
Apsitraukusios naktys jos akių nepaglosto.
Būna tokių dienų, kai verdu kartuokles žoles ir
Smilkau šalavijus. Būna tokių dienų, kai atrodo,
Jog nieko neišmanau apie savus nei apie svetimus,
Apie tokį didumą, kuriam vieno gyvenimo maža.
Gerai pagalvok prieš žudydamas savo romanų herojų
Mizere, tu lengva ir papaikus, tau terūpi meilės ir seilės.
Mizere, tenorėjau sekt Darvinu – išsivystyt iš Dikenso,
Mizere, tu – kerštinga apvilta mylimoji, į kurios smilkinius kala ruduo.
Matau, kaip rąžaisi pakilus iš kapo, kaip velki basas savo kojas,
Aš nykstu, tu stiprėji, vėl rengiesi beviltiškos romantikės rūbą,
Kertu juodą į baltą, desperacija kaukši mano klavišais –
Žaidžiam romanistų ruletę, literatūra yra žūtbūtinė.
Mizere, gal ir gerai, kad rašau tik eilėraščius ir eilėraštukus,
Keičiu nemeilę meile – antonimai liečiasi šaknimis.
Mizere, gal ir gerai, kad savęs juodos ir baltos neatsižadu,
Ir joks gerbėjas neslaugo mano pūslėmis apėjusių rankų.
Ir jei kada sumanysi nužudyti savo naujo romano herojų,
Pagalvok devynis kartus, o dešimtą – planą užrauk.
Jie tyko ir laukia Tavęs ant kelio išpylę alyvą, jie
Nori dar vienos laimingos pabaigos, jie nori paneigti,
Kad visa išmiršta, knygos dega, pasauliai turi kraštus,
Už kurių driekiasi cukraus ir medaus nepalytėtas niekas.
Gyvenk, Mizere, tada liūdnomis naktimis nežiūrėsiu
DramaBox kanalo, tada vėl pavydėsiu pamačiusi
Skaitomiausiųjų reitingus, gyvenk, Mizere, tada
Mano mylimiausias siaubo meistras turės apie ką rašyti.
Ir aš tada gyvensiu.
Vasara yra popžanras
Glostau savo katino kailį – baltas su juoda uodega ir ausim.
Gulim išsidrėbę hamake, skaitau jam naujausią meilės romaną,
Mano katinas yra intelektualas, kuris nekenčia, kai vasarą cituoju Nyčę.
Nors tai yra tobulasis niekis, tuštuma, spjaudoma trešnių kauliukais.
Nors tai yra drungnas ežerų vanduo, ir dėl to visai nesinori skųstis.
Vasarošiltė laimė atsikratyti visų antikinių tragedijų per dešimt dienų.
Tingiai dėlioju birželio letenas ir slystu grindimis, pėdsakų neplausiu.
Džo ir Čandleris jaukinasi viščiukus, aš žiūriu vaizdelius apie laimingas
Kiaules, visus metus besiturškiančias Havajuose. Rudenį joms pavydėsiu.
Vėl ir vėl peržiūriu Stranger Things sezoną, man labai patinka jaunos
Moterys, turinčios nebanalių galių. Vėl ir vėl suku Hario Poterio filmus,
Man labai patinka Bildungsroman, persikeliantis į kiną.
Keliuosi vėlai, košė verda ilgai, andergraundas laukia žiemos.
Esu viena namuose, uostau blizgių žurnalų puslapius, valgau
Baltąjį šokoladą, tokį baltą kaip mano katino kailis, kaip išblukusios
Filosofijos ir plaukai, vasara yra lengvaatletė, vasara bėga trumpus
Atstumus, vasara yra populiarusis žanras, kuriam nebereikia hermeneutikos.
Ruduo būtinai ateis
Ruduo būtinai ateis, lapai stokos chlorofilo. Miške rieškučiomis
Semsiu miglų tirštymę. Vasarą nėra taip smagu vertime pasiklysti.
Ruduo būtinai ateis ir vėl kalbėsiu apie absurdą ir egzistencializmą.
Kartu su studentais svarstyme, ar žymiausiam Keruako romanui
Tinka feministinė perspektyva. Kalbėsiu apie cigarus ir kalvadosą,
Mokysiu kūrybiškumo, pasitelkusi Kingo memuarus apie rašymą.
Ruduo būtinai ateis, mano katės ir mano gyvatės nersis iš savo odos,
Kurioje iki šiol gyveno. Aš trauksiuosi į save, žiemos link, kada
Vėl skaitau Nesbø ir žiūriu „Dogvilį“ – lapkričio purvas yra mano terapija.
Ruduo būtinai ateis, dezinfekuodamas visus paviršius, kuriuos
Lietė vasara. Spalis – geras laikas būti miškų bastūnu –
– Laikinas eskeipizmas, kuriam neprireiks pėdsekių.
Ruduo būtinai ateis, virsiu burokėlių sriubą, tepsiu
Vasaros žaizdas medetkų tepalu, bučiuosiu nubalnotus kelius,
Atrakinsiu visas spynas, prieblandos zonos yra saugiausios.
Kaip aštuonios mergaitės dalijosi kriaušę
(įkvėpta kino juostos „We live in time“ ir E. Remarque romanų)
Man – penkiolika. Kulautuvos plaučių ligų sanatorija, ilgi
Gydymo mėnesiai. Poilsio laikas, aštuonios palatos draugės
Dalijasi kriaušę ir kalbasi apie meiles. Ir aš kalbuosi –
Rankose – brangiausias Remarko romanas. Juodas
Pasaulio fonas, juodi plaučiai, stiprios tuberkuliozės
Lazdelės – taip paprastai neperlauši. Bet mes dalijamės
Kriaušę ir kalbamės apie Eli Makbyl, apie MTV,
Apie paliktas simpatijas, kurios mus garantuotai pamirš.
Aš pasakoju apie miestus, kurie skęsta dūmuose, apie
Didžiąsias aistras, kurios gydo. Aš pasakoju apie
Kalvadosą ir geismą, apie chemijos lygtis, kurias
Vietinėje mokykloje vis dar mokomės sulyginti.
Plaučių ligų sanatorijoje vyksta TOP modelio konkursas,
Aš esu jo vedėja. Per pertraukas deklamuoju
Rumi poeziją, nugalėtoja išrenkama mergina plikutėle
Galva, dėl to labai džiaugiuosi. Mano nauji bateliai
Kiek per dideli, bet violetiniai blizgučiai prideda
Neatremiamo žavesio. Mes rašome viena kitai atminimo laiškelius –
Tu panaši į Eli, Tu panaši į Eli, Tu panaši į Eli – sutrikusi maža
Mergaite – bet kriaušė yra saldi, ir depešų muzika yra saldi,
Ir kalvadosas yra aitrus, ir plaučių salos yra apsuptos vandens –
Niekur gyvai neliudijau didesnio noro gyventi.
Nevykėlės dienoraštis
Labai mėgstu dalintis savo sėkmėmis – nauji eilėraščiai,
Metų knygos ir metų literatūros kritikės nominacijos,
Sūnaus pasiekimai laipiojime, dykumos, džiunglės
Ir sūrūs vandenys, kurie įkvepia rašyti naujus darbus.
Visada godžiai pučiu tobulus muilo burbulus – kurie
Sprogsta nuo švelniausio tikrumo dūrio. Statau smėlio
Pilis vaikystės žaidimų aikštelėse, mes vėl nepasidalijame kastuvėlio.
Savo undinėlės uodegą gausiai barstau blizgučiais, prisimenu pirmą
Gerokai pastorintą liemenėlę, atsiųstą šeimos draugės iš Anglijos –
Taip pasipuošusi gavau pasiūlymą šokti striptizo klube „Venera“.
Nebaigtos odontologijos studijos, taip ir neparašyta disertacija,
Nepavykę eilėraščiai, kurių nenori publikuoti jokie žurnalai,
Prisvilintas gyvenimo troškinys, akies voko trūkčiojimas,
Apversti kambariai, nutraukti kojos raiščiai, trumpas plaukas – – –
Kažkada pozavau gražaus žurnalo puslapiams, kažkada
Pozavau ambicijų objektyvui, dabar tų nuotraukų niekas neatpažįsta,
Dabar manęs neįleidžia į VIP zoną, mano namuose – paveržtų kastuvėlių kolekcija.
