Režisierius Zachas Creggeris – žmogus, kurio vardas dar prieš kelerius metus daug kam būtų nieko nesakęs. Jis pradėjo karjerą televizijoje, dirbo prie įvairių mažai žinomų projektų, tačiau staiga iššovė su savo pirmuoju mažo biudžeto siaubo filmu „Barbaras” („Barbarian“, 2022 m.), kuris netikėtai tapo pelningu. O dabar į kino ekranus atkeliavo jo ambicingesnis antrasis darbas – „Išnykimo valanda“ („Weapons“, 2025 m).
Andrius RAMANAUSKAS
Nuolatinio nerimo pojūtis
Reikia pasakyti, šiuosyk juntamas visai kitoks tonas: tai nėra grynuolis siaubo filmas, bent jau pirmąją jo pusę galima žiūrėti kaip detektyvinę mįslę ar mistinę dramą, kuri pamažu suka vis tamsesniais keliais.
Taip pat filme yra ir socialinio komentaro, bei, kaip kai kurie kritikai pabrėžia, bandymo filosofuoti apie mažoje miestelio bendruomenėje pasklidusią baimę ir nepasitikėjimą. Kitaip tariant, tai ne tas siaubo filmas, kuriame vien tik ir lauki, kada kas nors su kraujuotu peiliu iššoks iš spintos.
Publikos ir kritikų reakcija buvo stebėtinai palanki. Daugelis giria juostos netradicinį pasakojimo būdą, pateikiamą iš kelių skirtingų personažų perspektyvų. Tai suteikia filmui daugiasluoksniškumo ir nuolatinio nerimo pojūtį. Ne vienas žiūrovas pastebėjo, kad siužetas yra puikiai subalansuotas – tempas nei per greitas, nei per lėtas, todėl įtampa auga organiškai, o publikos smalsumas išlaikomas iki pat pabaigos. Na beveik. Tokia juostos atmosfera leidžia filmui išsiskirti iš daugelio kitų šiuolaikinių panašių siaubo kūrinių.
Filmo istorija nukelia į fikcinį Pensilvanijos miestelį Maybroką. Ten vieną naktį, lygiai 2 valandą nakties ir 17 minučių., kiekvienas iš savo namų staiga į nakties tamsą išbėga net 17 vaikų. Jie visi iš tos pačios klasės. Be jokio paaiškinimo jie pradingsta, ir niekas daugiau jų neberanda. Tik rytą mokykloje iš tos klasės pasirodo vienas mokinukas Aleksas, kuris nieko nežino ir negali paaiškinti, kur dingo jo klasės draugai.
Iš skirtingų perspektyvų
Įvykus masiniam mokinių pabėgimui, visas miestelis pradeda ieškoti kaltų. Ir beveik akimirksniu visų pirštai nukrypsta į Justiną – tos klasės mokytoją. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška manyti, kad ji galėjo turėti ką nors bendro su tokiu nepaaiškinamu reiškiniu, mažoje bendruomenėje logika nėra pirmoje vietoje. Ten svarbiau baimė, apkalbos ir visada patogus atpirkimo ožys.
Justina tampa viešu taikiniu – tėvai, dar vakar pasitikėję jos profesionalumu, dabar žiūri į ją kaip į potencialią kaltininkę. Dar labiau įtarimus pakursto jos artimas ryšys su vieninteliu išlikusiu berniuku Aleksu. Kodėl iš visų vaikų liko būtent jis? Ar ji ką nors žino? Ar ką nors slepia? Ji bando apginti save prieš bendruomenę, kuri staiga atsisuko prieš ją. Tačiau kuo labiau ji siekia įrodyti savo nekaltumą, tuo labiau aplinkiniams ji atrodo įtartina.
Iš pradžių pamanytum, kad filmas suksis aplink mokyklos mokytoją, kuri kovos su kolektyvine isterija. Tačiau paskui filmas pakeičia perspektyvą ir pradeda rodyti istoriją iš Arčio, vieno iš dingusio vaiko tėvų pozicijos. Arčis, apimtas nevilties ir kaltės, imasi pats tirti įvykio aplinkybes. Tačiau jis vis tiek nesugeba paaiškinti nei sau, nei kitiems, kaip ši baisi nelaimė galėjo atsitikti. Jo tragedija pamažu naikina jį iš vidaus, ir skausmas pamažu virsta įniršiu, nukreiptu prieš klasės mokytoją.
Toliau seka Polo pasakojimas, jis – vietinis pareigūnas, įpratęs tirti smulkius nusikaltimus. Tačiau dingimas priverčia jį peržengti savo galimybių ribas. Jo akimis matome, kaip policijos institucijos kovoja su nepaaiškinamu įvykiu.
Paskui pereiname prie Markuso, mokyklos direktoriaus, kuris iš pradžių stengiasi parodyti šaltą profesionalumą,. Jo istorija susikerta su Justinos – kai ji tampa atpirkimo ožiu, jis ją suspenduoja, nors jie abu turėtų stovėti vienoje pusėje. Galiausiai jis pats tampa jam nepalankių aplinkybių auka.
Gerai pasėta intriga
Ir taip toliau visas filmas keliasi nuo vieno personažo prie kito. Tarsi pasakojimas būtų perkeltas tiesiai iš Styveno Kingo romano puslapių, kur mažame Amerikos miestelyje gyvena žmonės, kurie lyg ir pažįsta vieni kitus, tačiau už kasdienybės fasado ima ryškėti paslaptys ir keisti įvykiai. Kiekviena istorija čia tarsi skaldyto veidrodžio šukės, kur kiekviena atspindi tik mažą dalį tiesos. Režisierius sėmėsi įkvėpimo iš Paulo Thomaso Andersono filmo „Magnolija“ („Magnolia“, 1999 m.), taip pat mozaikinės istorijos, ir iš Denio Villeneuve trilerio „Kaliniai“ („Prisoners“, 2013 m.) pasiskolino tamsią, įtampos kupiną atmosferą. Prie filmo netiesiogiai savo patarimais prisidėjo ir kitas garsus režisierius Davidas Fincheris. Jo estetinė maniera čia irgi labai gerai juntama.
Pagrindinis filmo smagumas – gerai pasėta intriga žiūrovų vaizduotėje. Čia kiekvienas veikėjas mato tik gabalėlį tiesos. Bet jų visų patirtys pamažu formuoja platesnį paveikslą. Būtent dėl to filmas intriguoja – jis nepateikia atsakymų iš karto, bet verčia rinkti užuominas iš skirtingų perspektyvų, žiūrovai čia jaučiasi lyg patys būtų įkalinti to mažo miestelio bendruomenėje, kurioje visi žino kažką, bet niekas nepasako visko.
Savo paties spąstuose
Dabar apie neigiamus dalykus. Nors „Išnykimo valandos“ pradžia ir vidurys stebina įtaigumu, filmas galiausiai įstringa savo paties spąstuose. Jis sukuria tokią stiprią paslapties atmosferą, kad kai ateina metas viską paaiškinti, joks atsakymas nebegali prilygti tam jausmui, kurį sukūrė patirta nežinomybė. Nors filmo finalas aiškus ir suprantamas, jis per paprastas ir jau nebeturi to paties svorio. Toks finalas labiau tiktų įprastam siaubo filmui, bet užuomazga nežadėjo įprasto siaubo filmo. Žiūrėti šią juostą – panašus jausmas tarsi vaikui laukti kalėdinių dovanų: iš pradžių lauki, spėlioji, žinai, kad po eglute slypi kažkas ypatingo ir tau tai kelia didžiausią jaudulį, o kai atplėši dovanų popierių – pamatai kojinių porą. Taip, jos naudingos, bet jausmas jau nebe tas.
Tokį reiškinį dažnai galima pastebėti Holivudo kine: kūrėjai bijo palikti žiūrovus su neįmintomis mįslėmis, todėl stengiasi viską paaiškinti iki galo. Galbūt „Išnykimo valanda“ būtų įdomesnė su dviprasmiška ir atvira pabaiga, paliekančia vietos interpretacijai.
Taigi, 10 balų už du pirmus filmo trečdalius, tačiau pabaiga, deja, tik vidutinė, lyg užsisakius degustacinę vakarienę, kur pirmieji patiekalai – šedevrai, o desertui atneša „Tinginio“ pyragą.
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Išnykimo valanda“ („Weapons“).
Žanras: siaubo, trileris, mistinis.
Sukurta: 2025 m. JAV.
Scenarijaus autorius ir režisierius: Zachas Creggeris.
Aktoriai: Benedictas Wongas, Joshas Brolinas, Julia Garner, Aldenas Ehrenreichas.
Operatorius: Larkinas Seiple’as.
Muzika: Ryanas Holladay, Haysas Holladay, Z. Creggeris.
Trukmė: 2 val. 8 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
