Klaipėda – vis iš naujo besikuriantis (atsikuriantis) miestas talpina savyje daugybę „nematomų miestų“, esančių tik archeologiniuose radiniuose, istoriniuose liudijimuose, prisiminimuose, sociologinėse studijose, kasdienėse patirtyse. Randuotas, istorinių kataklizmų smarkiai laužytas miesto kūnas, atkasamais pamatais, ne tokiais jau senais pastatais (XVIII–XIX a.) mena „kitą pasaulį“, stumia spėlioti, o kaip būtų dabar, jei anuomet būtų buvę kitaip. Miesto dvasia (tapatybė) intriguoja neapibrėžtumu, lakioja laisvai it paukštelis, kurio balsą sunku atpažinti, sunku perprasti jo gyvenimo būdą. Sunku, o gal ir neįmanoma.
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Prarasti atmintį
Antrojo pasaulinio karo pabaiga – didžiausias Klaipėdos istorijos lūžis, po kaulelį išnarstęs miesto kūną: per karą sugriauta ar sudeginta 60 proc. pastatų, o po jo naikinta visa, kas priminė vokiškumą. Po karo mieste liko tik 6 senieji gyventojai, o į ištuštėjusį miestą buvo atkelta gyventojų iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų, kitų Lietuvos rajonų. Kas liko klaipėdietiška, kas – vokiška, ką atnešė atvykėliai iš kitų kraštų?
Klaipėdos lėlių teatro marionečių spektaklis jaunimui ir suaugusiesiems „Bučiuojant pelenus“, turėjęs dvi ryškias premjeras – 2024 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos lėlių teatre ir tarptautinę premjerą – 2024 m. spalio 10 d. Le Mouffetard (Paryžius), – būtent ir artikuliuoja šį įtrūkį: „ką reiškia prarasti atmintį, kaip istorija pasakojama, kai ne viskas prisimenama ar nenorima prisiminti, kas daroma su įtrūkiais, kurio pasakotojo – aktoriaus ar marionetės – istorija tikresnė? Kadangi istorinis naratyvas yra itin subtilus reikalas, spektaklyje nesiekiama atkurti tiesą – priešingai – pasitelkiama fantazija, kuri taip pat yra savotiška atminties, ypač kolektyvinės, atmaina. „Bučiuojant pelenus“ – tai vienas iš tūkstančio galimų pasakojimų apie tai, kas nutinka, kai miestas praranda atmintį.
Spektaklis gimė bendradarbiaujant su prancūzų lėlininku, dailininku, režisieriumi Renaud Herbinu. Dramaturgijos bendraautorė, režisieriaus asistentė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius – Arturas Bumšteinas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Marionetes kūrė lėlininkės Aušra Bakanaitė, Agnė Jablonskytė, Gintarė Radvilavičiūtė, jas animavo Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir Vytautas Kairys. Tikrai solidi kūrėjų komanda, sulaukusi gražių įvertinimų Prancūzijoje pasirodžiusiose recenzijose: akcentuotas meistriškas aktorių darbas ir balsų moduliacijos, daugiaprasmė dramaturgija; taupus ir emociškai paveikus garso takelis, tikslus ir funkcionalus scenovaizdis. Sunku būtų nesutikti su šiais teiginiais: prancūzų kritikai – atidūs žiūrovai, kreipę dėmesį ne tik į tai, kas vyksta scenoje, bet ir į tai, kas fone ir kas tapo spektaklio inspiracija – miestas Klaipėda, jo „biografijos“ štrichai.
Nuoga tiesa
„Bučiuojant pelenus“ – nespalvota elegija apie miestą-feniksą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais patyrė didžiulius sugriovimus, bet sugebėjo ir vėl „pakilti iš pelenų“. Tai „permanentinė“ metafora, kurioje susipina simboliai, aliuzijos, nuorodos, prasmės. Pelenai – tai, kas atsiranda tarp mirties ir naujos pradžios; sudegusi tapatybė, kurianti save iš naujo – svetimomis rankomis ant senų pamatų, tarp sienų griaučių. Ant virvelių kabančios marionetės (medžiaginiai kūnai ar tik atskiros jų kūnų dalys) – likimo (aktorių) valdomi „neherojiški herojai“ (kūdikis, tėvas ir vaikas, moteris-gyvatė, begalvis žmogus, kareivis ir kt.) – tai miesto atmintis, liudininkai, „nužmogintas“ žmogaus veidrodis, nuoga tiesa apie mus.
Marionetės neturi veido išraiškų, bet jos išprovokuoja žiūrovams jausmą ir tampa indu, užpildomu mūsų pačių patirtimis. Jų „privalomas“ ryšys su aktoriumi (lėlė negali egzistuoti be kito įsikišimo) primena, kad mes visi esame nuo kažko priklausomi, kažkieno valdomi, kad esame susaistyti ryšiais – it gijomis – su istorija, šeima ar vieta. Sykiu aktoriai – tik šešėliai, asistuojantys baltai švytinčioms lėlėms pelenų pilkumo scenos erdvėje. Retkarčiais – tarsi mediniai tašai, sutvirtinanatys fachverkinio pastato karkasines sienas – nusileidžia ir vėl pakyla horizontalios draperijos, paslepiančios ar atidengiančios aktorių kūnus, jų basas pėdas, plastiškai judančias rankas, hipnotizuojantį šokį, bet niekaip negalėtum pasakyti, kad kuris nors iš jų (lėlė ar aktorius) yra svarbesnis – į abu žiūrėti įdomu, abu paveikūs ir įtikinami, o veikdami kartu užduoda klausimą: kas valdo mus ir ar mes valdome savo istoriją? Kas perbraižo žemėlapius ir žmonių gyvenimus? Lėlės spektaklyje nerodo emocijų, bet atrodo „sutrikusios“. Tai atspindi naujųjų klaipėdiečių (atvykusiųjų po karo) būseną – bandymą prisijaukinti svetimus griuvėsius, svetimą istoriją ir paversti ją savo „kūnu“.
Istorinės nuolaužos
Spektaklis „Bučiuojant pelenus“ išsiskiria minimalistine, bet paveikia estetika. Režisierius ir dramaturgė pasirinko sprendimus, kurie pabrėžia laikinumą ir miesto trapumą, sykiu – gajumą, įnirtingą norą gyventi.
Čia būtina paminėti tris ryškius personažus – kūdikį, begalvį žmogų ir moterį-gyvatę, kuriuos būtų galima interpretuoti kaip miestą apibūdinančius simbolius: kūdikis – trapumas ir nauja pradžia, begalvis žmogus – prarasta tapatybė, miestas, netekęs senųjų gyventojų, inteligentijos, kultūrinės atminties, ištiktas amnezijos; moteris-gyvatė / moteris-upė – lankstumas ir išlikimas, pastanga atsinaujinti, „išsirangyti“. Be to, šiame spektaklyje R. Herbinas naudoja „kūno dalis“ – ne kaip anatominius vienetus, o kaip istorines nuolaužas. Tai viena stipriausių spektaklio metaforų: miestas yra kūnas, o kūnas – miestas.
Vizualinė kalba primena senas fotografijas ar piešinį anglimi, bet tai nėra monotoniškai išgrojama gama. Muzika (kompozitorius A. Bumšteinas) papildo vaizdą ne tik melodija, pavieniais garsais (kad ir pianino klavišų), bet ir veikia kaip vientisas, nedalomas organizmas, kuriame techninis preciziškumas yra šios garsinės dramaturgijos pagrindinis bruožas. Du aktoriai, prabylantys skirtingais tembrais ir kalbos maniera, – du skambantys instrumentai, išgrojantys subjektyvias, būtas-nebūtas poetines istorijas, „ne apie tai , kas įvyko iš tikrųjų, bet apie tai, kas galėtų įvykti ir kas yra galima pagal tikimybę ar būtinybę“. Toliau savo traktate „Poetika“ Aristotelis dėsto kad „poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją, nes ji labiau atskleidžia bendruosius dėsningumus, o istorija – pavienius įvykius“.
Ar bandau pasakyti, kad šis spektaklis – poetinis? Taip. Ar į jį „įsiūtas“ filosofinis pamušalas? Be abejonės! Ar spektaklis viltingas? Drįsčiau teigti „taip!“: spektaklį regiu kaip traumos, gijimo ir atminties – kaip svarbiausio miesto tapatybes segmento – metaforą. Ar rekomenduočiau jį įtraukti į žiūrėtinų spektaklių sąrašą? Jau tai padariau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
