Jaunųjų kūrybos konkursas
Laura Švedaitė
Pavo cristatus
Laukiniai povai labai baikštūs. Jie gyvena miškuose, džiunglėse, mėgsta krūmus, medžiais apaugusias kalvotas vietas, kad būtų kur pasislėpti nuo priešų. Be to tai – labai budrūs paukščiai, turintys gerą regėjimą ir klausą. Jie savo šaižiu ir pakankamai kraupiu klyksmu įspėja apie pavojų.
*
Vaikščio’ pova po dvara,
O poveli po dvara.
Graži povas plunksneli.
Užsimanė ponas povo. Kad turėtų, kuo grožėtis. Kad turėtų, kas akis paglosto: violetinės, šilkinės plunksnos ir smaragdiniai karoliai.
Nusipirko ponas povą, užanty parsinešė namo, pasistatė ant komodos. Keliose biblijos vietose minima, kad karalius Saliamonas povą atgabeno į žadėtąją žemę. Povas pakėlė kairę koją, ponas atsiduso ir nusišypsojo. Povai turi stiprias kojas, kuriomis gali užmušt ir gyvatę. Povas galvelę pasukiojo, ponas net suplojo. Galva, lyginant su visu kūnu, labai maža, žydros spalvos, pereinančios į žalią. Ant galvos – maža plunksnų karūnėlė. Povas vangiai nusižiovavo, ponas atsivedė ir ponią. Dieną povai vaikšto žeme, nakčia jie miega medžiuose. Povas kirto poniai į sijoną, ponia patenkinta nusikvatojo. Eksperto teigimu, pavydūs povai aršiai gina savo teritoriją ir mėgina išvyti nekviestus svečius. Povas suplasnojo, pono akyse paukščio siela liepsnojo. Povai irgi skraido. Povas pakakojo, ponas klaupės, lenkė galvą ir žegnojos. Indijoje povai nuo seno laikomi šventu paukščiu.
*
Povai ir pas mus ne naujiena.
Nutaisius jauną povą, reikia ištrinti druska, angliškais pipirais ir grūsta kalendra, prikimšti džiovintais slyvais, užsiūti; galima daryti ir tokie kimšalai, kaip kalakutui arba dėti rojaus obuoliukai sumaišiui su džiovėsiais; apdėti lašiniais, apvynioti popieriu, nutepti sviestu ir apkepinti, laistant sviestu per popierį ir saugojant, kad nuo liepsnos neužsidegtų. Povas dėl atmainos galima kepti juodbliūdyje, laistant sviestu ar smetona. Povas galimas apdėti keptais baravykais arba rojaus obuoliukais.
***
Išvedei šunį į paprastą vakarą. Pasivaikščioti po pažymėtas teritorijas. Sliūkinai jam iš paskos, atsargiai dėliodamas kojas pievelėje, smėlio dėžėje, gėlių darželyje. Rūkei suraukęs antakius.
Šuo inkštė, uostinėjo kiekvieną kampą, šlapia nosimi baksnojo asfaltą, krūmus, vienintelio praeivio kojas.
Jauteisi ypač vienišas ir tiek daug apie nieką nemąstei, kaip apie save. Nekalbėjai su šunim.
Aplink savo daugiabutį sukote trečią gerai pažįstamą ratą.
Būtent tada pajutai žvilgsnį, svilinantį tavo kairį petį. Atsigręžei – mėnulis:
– Labas vakaras.
– Labas vakaras,- atsakei susirūpinęs ir pajutai, kad staiga kaip koks vaikas stipriau sugniaužei šuns pavadėlį.
– Gal galima cigaretę?
– Prašom,- negalėdamas nepaklusti svetimo norui, ištiesei į tamsą drebančią ranką su pakeliu.
– Matote, aš neturiu rankų,- jis droviai sukikeno.
– Gerai,- murmėdamas koja primynei šuns pavadėlį ir pagaliau ištraukei cigaretę.
– Nemalonu prašyti, bet gal galite ją įdėti man į burną?
– Kad aš nepasiekiu,- net pats viskuo netikėjai, bet užlipai ant šalia stovėjusio suoliuko ir vis stiebeisi.
– Gal pabandykite įlipti į šitą klevą…
– Puiki mintis,- paklusai jam kaip kokiai moteriai, kaip vaikui apvaliomis akimis. Pakibai ant makabriškos belapės šakos. Buvo ankstyvas pavasaris. Šuo liko ant žemės, krapštė kamieno žievę, stebėjo tave kartais piktai suurgzdamas niekam neleido prisiartinti prie medžio.
– Nieko nebus, jaunuoli,- nepažįstamasis nusiminė.
– O gal aš pabandysiu įlipti į aukštesnį medį?- tu nebeatpažinai savęs.
– Jaunuoli, nebegaiškite – jūsų šuo jau prašosi namo. Ir taip pridariau bėdos…
– Ką jūs, menkučiai sunkumai,- nusviedei cigaretes žemėn ir įdėmiai pažvelgei jam į veidą: tuščios akys ir bedantė šypsena priminė kažką be galo infantilaus. – Beje, maniškės neskanios, – sušvokštei.
Rodės, veidas dingo. Apsidairei: vėjuje suposi žibintai, šuo pabrukęs uodegą bindzino namo.
Išlipai iš medžio drebindamas šakas. Stovėjai pilnaties ištiktoje tamsoje visiškai nereikalingas. Ir staiga pasijutai besąs žmogus.
Kinas
Mes susitikome didžiulėje aikštėje. Aplink bėginėjo juodi žmonės, girgždindami baltą smėlį. Kiekvienas smėlio grūdelis buvo savaip baltas, kiekvienas žmogus – savaip juodas. Tu nusijuokei. Į tave dėbtelėjo plikas vyras. Jis buvo be rankų, be kojų. Tik bronzinė galva ir bronzinis žvilgsnis, pasmerktas kiekvieną kartą rūsčiai dėbtelėti. Buvo pirmadienis. Plikas vyras neturėjo širdies. O mums viskas atrodė be galo juokinga.
Pasileidome bėgti upės link. Sutrypėme išsikerojusius medžių šešėlius, prašvilpėme pro šachmatininkų suoliukus. Suplazdėjo ir į orą pakilo būrys riebių balandžių. Mainais žemėn, besiblaškydama į šalis, nusileido dangaus pilkumo plunksna. Buvome juodai – balto filmo herojai. Mūsų žandai – balti, akys – juodos, batai – balti, grindinys – juodas. Mes niekur neskubėjome, mūsų niekas nesivijo. Bėgome prieš laiką. Kino salėje tyliai sukosi juosta. Mūsų rankos – baltos, švarios. Visur aplinkui girdėjosi batų kaukšėjimas ir išsiderinusio pianino skambėjimas. O mums viskas atrodė be galo juokinga.
Sustojome prie juodo velnio rato ir atlošėme galvas. Dangumi nuskrido varna. Aš tau kažką pasakiau. Tu kilsterėjai antakius. Įsiropštėme į juodą lopšį. Ir kilome kilome. Namai virto nameliais, žmonės – žmogeliais. Kino salėje kažkas nusičiaudėjo. Velnio ratas girgždėjo, o pats velnias vaikštinėjo apačioje, kviesdamas praeivius pakilti nuo žemės. Niekas nepanorėjo, niekas nė nestabtelėjo. Tu baltu piršteliu rodei į juodą upę. Ji tekėjo rato sukimosi greičiu. O mums viskas atrodė be galo juokinga.
Kai nusileidome, akimirksniu atsidūrėme prie kiosko. Vyras dryžuota prijuoste ir riestais ūsais dalijo baltą cukraus vatą. Senas klounas norėjo ją iš tavęs atimti. Šypsojaisi. Tu žinojai, kad seniai ir klounai šitaip juokauja. Nuo saldumo gėlė dantis. Nuo saldumo paaukštėjo dangus. Kino juosta buvo jau ne pirmo jaunumo – subraižyta. O mums viskas atrodė be galo juokinga.
Apsvaigę žingsniavome tiltu. Skaičiavome jo turėklus. Dvylika, trylika, keturiolika, upe medinėje valtelėje plaukė žvejys, penkiolika, šešiolika, o jei dabar šitaip valtele išplaukus į jūrą, septyniolika, pamojavus juodiems žmogeliams ant kranto ir, aštuoniolika, devyniolika, sugavus baltą vandenyno banginį, dvidešimt. Žvejys sėdėjo susikūprinęs; juoda skrybėlė slėpė veidą. Jo valtelėje nebuvo nei žuvies, nei meškerės. O mums viskas atrodė be galo juokinga.
Siauros gatvelės, blizgančios parduotuvių vitrinos, žemėn trupantys balkonai, temstantys praeivių žvilgsniai ir vaiduokliški žiūrovų veidai. Reikėjo grįžti namo. O mums viskas atrodė be galo juokinga.
Nutilo pianino skambėjimas. Pianistas mankštino savo įskaudusius pirštus. Ekrane žemyn leidosi balti titrai. Įsijungė šviesos. Salėje atsirado bruzdesys. Žiūrovės šnirpštė, žiūrovai tylėjo. Niekas nežinojo režisieriaus pavardės. Sakė, daug aktorių spėjo numirti taip ir nesulaukę filmavimo pabaigos. O mes kone raitėmės iš juoko. Baigėsi dar vienas filmo seansas.
Kaip tu užaugai
Prašom, užeiki. Mano kambaryje auga vyšnia. Kaip tik pavasaris ir ant grindų krenta balti jos žiedai. Tikriausiai jau dabar užuodi, kaip pamišusiai jie kvepia. Uždarysime visus langus ir kvapas niekur neišsisklaidys. Tau tikrai patiks. Prašom, sėskis po medžiu.
*
Atsisėdai. Išties, kambarys ankštokas. Viršutinės medžio šakos jau remiasi į lubas. Tu ką tik šitai pastebėjai ir suraukei antakius. Atsiprašau. Tiesiog dabar persodinta į laukinę dirvą ji žūtų. O be to, prisirišau prie jos. Juk be vyšnios kambarys atrodytų tuščias. Atsidusai. Nepatikliai žiūri man į akis. Vis dar žiūri. Kartą namo parsinešiau saują laukinių vyšnių. Kauliukus išdžiovinau. Vienas tikriausiai pakrito po kilimu ir sudygo. Tu netiki. Negana to, atsišliejai į vėsią kambario sieną ir susimąstei, ką čia vis dėlto veiki. Vakarėjo – aiškiai buvo matyti lange. Ir tada mano vyšnioje pasigirdo žvirbliškas čirškėjimas. Žiūrėjai į mane taip, tarsi būčiau mažų mažiausiai vagis.
*
Sėdime. Tavo plaukuose atsispindi palengva raustanti saulė. Aplink mūsų galvas sūkuriuoja žiedeliai. Rodos, mano kambaryje neveikia žemės trauka. Sakai, kad čia – beveik kaip danguj. O aš tyliu. Man patinka, kai tu nebenori namo. Vadinasi, jau greitai būsime draugai.
*
Vadinasi, jau greitai galėsime žaisti. Žmonėms juk patinka žaisti slėpynes. Užsimerkti ir skaičiuoti iki dešimties. Vienas, du, trys, nekantrauti, keturi, penki, tramdyti savo smalsumą, šeši, septyni, tarsi netyčia pramerkti dešinę akį, aštuoni, devyni, spintoje, tarp drabužių, dešimt. Tu tikrai slėptumeis senoje spintoje, kuri girgžda ir kvepia šimtamečiais sakais, kurioje aklina tamsa ir tik kur ne kur kaip žvaigždės šviečia mažos kinivarpų išgręžtos skylutės. Susiriestum pačiame kamputyje, ant močiutės skaros, ir nė nepastebėtum, kaip sulig kiekvienu skaičiumi vis smarkiau drėksta tavo delnai, kaip sulig kiekvienu skaičiumi tu mažėji, traukiesi į grūdelį, mažą mažytį žmogeliuką ir tik va – sulig dešimt dingsti be menkiausio garselio. Pagalvotum, kad oho čia tai bent pasislėpei ir tik, kai visais syvais nebeįstengtum atsirasti, pradėtum kartoti nervingą maldą, kurią kartoji visada, kai prisižaidi. Vadinasi, eičiau tavęs ieškoti.
*
Vis dar sėdime. Prieblandoje sunku įžvelgti tavo veidą. Nežinau, ką galvoji. Ar girdi? Vyšnia pradėjo kvėpuoti. Priglausk ausį prie kamieno ir išgirsi jos tykų alsavimą, ir išgirsi rimstantį jos širdies plakimą, minčių dūzgimą. Ir tik vėliau suprasi, kad girdi savo paties alsavimą, savo širdies plakimą, savo minčių nepaliaujamą dūzgimą. Nes vyšnios juk kvėpuoja visiškai kitaip.
*
Tu kvėpuoji taip, lyg ko ilgėtumeis. Nesirūpink. Kai temsta, visada šitaip žmogui nutinka. Būtent – jis pradeda ilgėtis Kažko, kurio gal nė karto per savo gyvenimą nėra matęs. Tau darosi graudu. Tavo pėdos panyra į ašarų balą ir gali būti, kad mus ištinka sunkiausia naktis. Naktis, kai nužydi vyšnios ir baigiasi pavasaris. Ilgesio ilgėjimasis.
*
O tu pabandyk užmigti kaip kiekvieną naktį. Miegokimiegoki. Dainuoju tau japonišką lopšinę. Ji suveikia. Siaurėja tavo akys, lėtėja tavo mirksėjimas, lėtėja judesiai. Kartu su lėtėjančiu širdies ritmu lėtėja tavo laikas. Praveriu langą ir dvelkteli mėtomis, kaštonų žiedais, dar kažkuo netikru. Alpulys. Tu instinktyviai susirangai į negimusį kūdikį įsčiose, o gal į besimeldžiantį musulmoną. Tavo delnai pasidaro stingūs, veidas pavirsta į veidelį. Ir tik, kai tu kalbiesi su kažkuo, vos vos virpčioja tavo lūpų kampučiai, ir tik, kai tu skrendi, vos vos krūpčioja tavo pečiai, ir tik, kai viskas dingsta, tavo pirštai vos vos nervingai sujuda, lyg bandydami viską sugauti. Esi be galo toli, ne čia ir ne kosmose, dar toliau – esi savyje.
*
Kai pabusi, išauš rytojus. Tavo pilve bus prisiveisę drugių. Jie ir pažadins tave blaškydamiesi, norėdami ištrūkti į orą. Jausmas panašus į kutenimą. Plonyčiai sparneliai besiplakantys į pilvo sieneles. Tik nesinorės juoktis. Daugiau išvis nebesinorės juoktis, nes suprasi, kad rimtai susirgai liga, nuo kurios pagaliau suaugama.
