Viliją ir Ramūną suvedė teatras. Taip gimė ir iki šiol laimingai gyvuoja Šepučių dinastija: du laimingi žmonės užaugino tris šaunius, svarbiausia, kaip tėvai muzikalius ir meniškus sūnus. Kasdienybėje Vilija – Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Kultūrinės ir akademinės raiškos skyriaus vedėja, Ramūnas – solidus kredito įstaigos darbuotojas. Tačiau po darbų jų pasaulis virsta scena – jie tampa teatrališkais personažais Klaipėdos pilies teatre arba jautriais bardais duete „JieDu“. Vilija dainuoja, Ramūnas groja, vienas pradeda mintį, kitas ją tęsia – tarsi ne du, o viena siela.
Žaneta SKERSYTĖ
Karjeros pradžia
– Kada pirmą kartą pajutote, kad scena – jūsų vieta?
Vilija: Labai anksti, vaikystėje. Būdama penkerių dalyvavau kaip solistė „Dainų dainelėje“. Turėjau nuostabią suknelę, kaspiną ir juodus lakuotus batelius. Ir mane rodė per televizorių (juokiasi). O devintoje klasėje pradėjau lankyti teatro studiją prie Marijampolės dramos teatro. Galbūt tada ir atėjo suvokimas, kad noriu būti scenoje.
Ramūnas: Mokykloje karnavaliniame vaidinime vaidinau trečią brolį Joną. Tai buvo mano karjeros pradžia. Didžiavausi, kad gerai atlikau vaidmenį. Mokytoja pagyrė, o man tik to ir reikėjo. Po to jau niekas negalėjo manęs nuvyti nuo scenos (juokiasi).
– Kaip atsirado „JieDu“ – nuo ko viskas prasidėjo?
Vilija: Kūrybinis duetas „JieDu“ atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš penkerius metus, tačiau muzikuoti su bičiuliais pradėjome 2016 m. Iš pradžių susibūrėme į „Antro posmelio klubą“, paskui ėmėme muzikuoti kartu su Jonu Baltoku. Dviese groti išdrįsome tik vėliau. Mus pakvietė viena Klaipėdos biblioteka. Parengėme muzikinę savo dainų programą su mėgstamo poeto Donaldo Kajoko tekstais. Išdrįsome sakau todėl, nes iki tol artimesnė mums buvo teatro scena.
Ramūnas: „JieDu“ krikšatėviu tapo mūsų bičiulis Saulius. Tarėmės pas jį įrašyti vieną dainą ir jis savo užrašų knygelėje / kalendoriuje mus pažymėjo kaip „jie2“, o mes su Vilija pagalvojom, kad visai nieko pavadinimas ir pritaikėme sau.
Universaliausia kalba
– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime užima muzika? Kaip dainuojamoji poezija tapo jūsų bendru kūrybiniu tiltu? Ar skiriasi jūsų kūrybiniai požiūriai – ir kaip tai veikia duetą?
Vilija: Jos daug. Mėgstu muzikos klausytis ir ilsėdamasi, ir dirbdama. Manau, kad muzika universaliausias būdas atsipalaiduoti. Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris, jei tik gali, nesiklausytų kokios nors muzikos. Todėl muzika ir universaliausia kalba, kokia tik gali būti. Dainuojamoji poezija atsirado tada, kaip pirmą kartą sužinojau, kas yra Vytautas Kernagis ir „Aktorių trio“. Buvau įsimylėjusi jų dainas, eidavau beveik į kiekvieną koncertą, mokėjau daugelį jų dainų mintinai ir net neįsivaizdavau, kad kada nors ir pati būsiu šio žanro dalis. O kadangi su Ramūnu skoniai šiuo klausimu sutapo, tad ir tokios muzikos atsiradimas nebuvo netikėtas. Kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, taip ir pas mus būna įvairių diskusijų. Dažniausiai pasiginčijame tada, kai atsiranda nauja daina ir reikia, kad ji taptų tokia, kurią galima paleisti į pasaulį. Bet visada atrandame atsakymą.
Ramūnas: Kiek atmenu save, muzika visuomet skambėjo mano galvoje. Nežinau, ar tai gerai. Gal reikėtų kreiptis pas gydytojus, nes ne visa mano galvoje skambanti muzika man patinka (juokiasi). Kaime, kuriame augau, kultūros namų darbuotoja atsidariusi langus vasaros vakarais leisdavo V. Kernagio plokštelę. Tai ir buvo mano pirmoji pažintis su dainuojamąja poezija. Ši muzika visiškai skyrėsi nuo tos, kurią transliavo tėvo ant vinies pakabintas VEF‘as. Ir dabar klausausi V. Kernagio, ankstyvojo V. Stakėno, na, ir, žinoma, šių dienų kūrėjų ir atlikėjų A. Zalieskos-Zalos, D. Razausko, D. Žvirblio, G. Ambrazevičiaus J. Žilinsko, Ž. Mackevičiūtės, E. Statinaitės ir kitų muzikos ir žodžio meistrų. Šių metų mano atradimas – Jonas Krivickas.
Suvedė kūryba
– Koks jūsų mėgstamiausias, įsimintiniausias bendras pasirodymas? Papasakokite ir apie kūrybinį bendradarbiavimą su kitais menininkais.
Vilija: Kiekvienas pasirodymas savaip įdomus ir mielas. Sunku išskirti. Mums labai patinka groti su savo sūnumi Andriumi, kuris kuria visai kitokio žanro muziką, bet sutinka mums pagelbėti. Tada mūsų dainos įgauna visai kitokį atspalvį. Geras muzikinis derinys esame su J. Baltoku. Bendruose koncertuose grojame jo ir mūsų dainas. Turime jau ir savo klausytojų, kurie laukia mūsų – J. Baltoko ir „JieDu“ koncertų. Neseniai sukūrėme programą kartu su poetu Liutauru Degėsiu, joje jis pats skaito savo tekstus, o mes atliekame dainas, sukurtas pagal jo eilėraščius.
Ramūnas: Nebeturiu, ką ir pridurti. Nebent tik tai, kad kai po festivalio paprastai vyksta koks nors „aftepartis“, visada gimsta nauji kūrybiniai kolektyvai, muzikantai jungiasi vieni su kitais ir randasi nauji skambesiai ir ritmai.
– Ar kūryba jus suartino kaip porą? Ką reiškia vienas kitam būti ne tik partneriais gyvenime, bet ir kūryboje?
Vilija: Kūryba mus ne tik suartino, kūryba mus suvedė. Susipažinome Klaipėdos pilies teatre. Vaidiname ten iki šiol. Žodžiu, prisivaidinome (juokiasi). O jei rimtai, manau, kad Dievo dovana būti kartu ir gyvenime, ir scenoje. Tai reiškia nenustoti vienas kitu žavėtis. Scena yra ta vieta, kurioje tu nuolat atrandi kažką naujo: ir savyje, ir kitame.
Ramūnas: Mes daug laiko kartu praleidžiame scenoje, todėl galime kaip „normalūs“ žmonės pasibarti, parėkti vienas ant kito, net pasimušti, namie jau nebėra poreikio visa šitai daryti. Namie mes tik mylime ir jokių nesutarimų. Čia ir yra visas scenos žavesys ir privalumas – gali lieti savo nepasitekinimą kiek tinkamas. Juokauju, žinoma. Mes partneriai ir rikiuotėje. Esame kovinis vienetas. Abu su Vilija esame Lietuvos šaulių sąjungos šauliai. Aktyviai dalyvaujame mokymuose, pratybose ir visuomeninėje veikloje. Paraginčiau visus, kuriuos kamuoja nerimas dėl karo grėsmės, prisijungti prie Šaulių sąjungos. Jūs tiesiog įgausite daugiau pasitikėjimo, išmoksite išgyvenimo įgūdžių, teikti pagalbą nukentėjusiems, valdyti ginklą. Jei jums įsitikinimai neleidžia imti ginklo, tikrai rasite kitų veiklų. Šaulių sąjungoje kiekvienas gali rasti, kuo galėtų būti naudingas Tėvynės gynyboje.
Kelia sielą aukščiau
– Ką jūs veikiate savo žemiškuose, kasdieniškuose darbuose?
Vilija: Kiekvieną dieną keliauju į Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centrą, vadovauju vienam iš įstaigos skyrių. Mano veiklos susijusios su įvairiais renginiais, viešinimu, bendravimu, žodžiu, su kūryba. Taip pat centre turiu ir kūrybinio rašymo studiją. Atsigaunu su jaunaisiais rašytojais.
Ramūnas: 31 metus dirbu vienoje iš didžiausių Lietuvos kredito įstaigų. Tikriausiai keistai skamba – mokėsi kalbos, literatūros ir režisūros, o dirba kredito įstaigoje. Iš tikro vėliau baigiau ir kitus mokslus, susijusius su ekonomika ir apskaita.
– Kaip pavyksta derinti darbą ir kūrybą? Ar kūrybiškumas padeda profesinėje veikloje? Ką kūryba jums duoda, ko negali suteikti kasdienė rutina?
Vilija: Manau, žmoguje kūrybiškumas yra tas variklis, kuris padeda gyventi įdomiai, net rutiną paversti ne tokia svarbia, ne pagrindine dienos dalimi. Kūrybiškas žmogus net rutininiuose darbuose atras kūrybos. Apskritai, galvoju, kad be kūrybos neįmanoma. Jos pilna visur. Profesinėje veikloje ypač. Tenka rašyti scenarijus, kurti tekstus, vesti renginius, taigi tas dešinysis smegenų pusrutulis turi nemažai veiklos… Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad visada esu polėkyje. Žinoma, kad ne. Būni juk ir pavargęs, ir minčių nebėra, ir kurti nesiseka, ir nenori nieko… Tik esu pastebėjusi, kad po sunkios rutinos pradėjus repetuoti (muzikuoti ar vaidinti teatre) tarsi atsigauni, įsijungia kiti mygtukai (juokiasi).
Ramūnas: Mūsų kūrybinė veikla tiek teatre, tiek muzikoje yra kaip antras darbas, tik ne tiek gerai apmokamas (juokiasi). Rutina verčia daryti kasdienius įprastus darbus, tai suteikia kantrybės ir kruopštumo, bet kartu rutina veiklą paverčia nuspėjama ir nuobodžia. Kūrybinis procesas gydo nuobodulį ir kelia sielą aukščiau, virš kasdienybės rutinos. Taip įdomiau gyventi. Daugelis tikriausiai patiriame tokį pakylėjimą, kai pamatome gerą spektaklį, filmą ar išgirstame virtuoziškai atliekamą muzikos kūrinį.
Nematomi saitai
– Kuo patys, ką sukūrėte scenoje, labai didžiuojatės? Gal tai vaidmenys Klaipėdos pilies teatre?
Ramūnas: Visi vaidmenys, kuriuos sukuri scenoje, yra brangūs. Vieni pavyksta labiau, kiti mažiau, tačiau, kad vaidmuo būtų paveikus, turi pamilti savo personažą. Kaip sakė režisierius Alvydas Vizgirda, vaidinti turi būti smagu, turi „kaifuoti“ nuo to, ką darai. Iš tolimos praeities galėčiau paminėti spektaklį „Žolynų arfa“. Tai buvo mano pirmasis Kolino vaidmuo tada dar Klaipėdos medienos medžiagų kombinato teatre „Liepų g. 68“. Vėliau spektaklyje jau su Klaipėdos pilies teatro vėliava „Tėti, tėti, vargšas tėti…“ – Džonatanas. Spektaklyje „Drauge Širvy, jūs visiškai teisus“, ko gero, buvo labiausiai draskantis širdį vaidmuo. Turėdavau bent pusvalandį pamedituoti, kad sugrįžčiau į save. Labai mėgstu poezijos spektaklius. Jų buvo trys. Tai „Susiliejimai“ pagal Maironio eiles, „Rauda ties degančiais vynuogienojais“ pagal D. Kajoko eiles. Šį spektaklį dar ir dabar rodome Klaipėdos pilies teatre. Jame kartu su mumis dirba J. Baltokas, jis spektakliui sukūrė muziką, ir mūsų Klaipėdos pasididžiavimas – aktorė Regina Šaltenytė. Labai smagu su Regina būti vienoje scenoje, tai dar viena mano mokytoja. Taip pat nepamirštamas spektaklis „Gruodas“ pagal A. Jasmanto kūrybą. Esu parašęs pora dainų pagal A. Jasmanto eiles. Buvo kartą toks malonus susitikimas. Mus su Vilija pakvietė atlikti savo programą V. Mačernio metinėms. Renginys vyko vieno iš Žemaitijos miestelio bibliotekoje. Po jo prie mūsų priėjo moteris. Priėjusi tarė: „Jūs atlikote pora dainų pagal A. Jasmanto eiles.“ Taip, patvirtinome su Vilija. Ji prisistatė, kad yra A. Jasmanto dukra Danutė. Po kelių dienų mes paštu gavome vieną iš nedaugelio belikusių A. Jasmanto eileraščių rinktinių. A. Jasmantas, prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. išvyko į Vokietiją. Duktė nesutiko savo tėvo, tačiau susirašinėjo laiškais. Tokie nematomi saitai, kuriais mes esame susiję vieni su kitais, kažkaip mistifikuoja mūsų visų santykius. Ir aš sakau, kad mes ne šiaip susitinkame, ne šiaip į mūsų šeimas ateina būtent tokie vaikai, kokius turime, ir ne šiaip gauname tokius vaidmenis, kokius gauname. Viskas kažkaip susiję…
Vilija: Šįkart beveik viską pasakė Ramūnas. Pritarsiu jam, kad viskas susiję, ir vaidmenis gauname tokius, kokius ir turime gauti. Kai tik pradėjau vaidinti, galvojau, kad būsiu tik komedijų aktorė. Man tiko ir patiko. Metams einant, atsirado ir dramatiškų vaidmenų. Labai mėgstami ir sunkūs buvo Našlės ( K. Klimovsky „Našlė, neūžauga, ruonis ir kiti“) ir Mėjos (K. Klimovsky „Žaislinis pistoletas”) vaidmenys. Ačiū už juos režisieriui A. Vizgirdai. Turėjau ir netikėtumų. Per savo 30-ąjį gimtadienį gavau pakvietimą sukurti Coliukės vaidmenį Klaipėdos dramos teatre. Buvo smagu, nes tai miuziklas (kompozitorius Vladimiras Konstantinovas, režisierius Ramūnas Kaubrys), tad galėjau dainuoti. Man gera, kai spektaklyje galiu ir dainuoti, ir groti. Muzika spektakliuose apskritai labai svarbi. Man ji padeda kurti vaidmenį, išgyventi tą teatrinį „čia ir dabar”.
– O scenos baimė? Gal nors girdėjote apie ją? Kad nejaučiate, nėra jokių abejonių.
Ramūnas: Scenoje spektaklio metu, kai žinai, ką darai, koks tavo uždavinys, baimė ar jaudulys praeina po pirmų kelių sakinių, kuriuos ištari. Toliau būna tik džiaugsmas. Koncerte viskas kitaip. Visada jaudinuosi. Nesu profesionalas muzikantas, nepaisant, kad atrodo „atkalu“ kūrinį iki automatizmo, bet jaudulys pakiša koją. Ypač, jei reikia muzikuoti vienam, be partnerių, vesti melodiją ir visus vingius sugroti.
Vilija: Oi, tos baimės visada būna. Tik man gal atvirkščiai nei Ramūnui. Prieš spektaklius jaudinuosi labiau nei prieš koncertus. Nežinau, kodėl. Apskritai nelabai tikiu, kai sako, kad nesijaudina. Jaudulys yra puikus jausmas, jei moki su juo susidraugauti. Prieš svarbius išėjimus į sceną svarbu kvėpavimo pratimai, kelios minutės visiškos tylos ir ritualas (kiekvienam savas – slaptas).
Didieji mokytojai
– Kokios ankstesnės patirtys labiausiai jus formavo kaip menininkus, asmenybes? Kas keitėsi jūsų požiūryje į kūrybą bėgant laikui?
Vilija: Gimiau Marijampolėje, augau muzikų šeimoje, tėvai bendravo ir su to meto muzikantais, atlikėjais. Dar maža būdama jau buvau girdėjusi ir V. Prudnikovą, L. Vilkončių, G. Kuprevičių, B. Dambrauskaitę. Tiesa, muzikai labai nepasidaviau, nors muzikos mokyklą baigiau. Tad apie muziką šiek tiek žinojau nuo vaikystės. Labai patiko muzikos istorijos pamokos, perskaičiau beveik visas dominusių kompozitorių biografijas. Buvo įdomu, kaip jie augo, kaip klostėsi jų muzikinis kelias, labai domino, ar jie tokie talentingi, ar tik dirbdami visko pasiekė. Baisiausia tada vaikystėje atrodė, kad kai kurie buvo pripažinti tik po mirties arba numirė skurde. Nepaisant to, tikėjau, kad gyvenimą siesiu su scena. Tiesa, labiau nei muzika, domino teatras. Jau paauglystėje laukdavau susitikimų su aktoriais (anksčiau jie buvo labai populiarūs), jei tik buvo galimybė, važiuodavau į spektaklius Kaune, Vilniuje, Panevėžyje. Ir štai buvo nuspręsta atgaivinti Marijampolės dramos teatrą, atvažiavo ką tik baigęs mokslus LMTA aktorių kursas, kuriame buvo šiandien žinomi aktoriai A. Kaniava, D. Meškauskas, E. Barauskaitė, D. Auželis ir kiti, o prie teatro ėmė veikti teatro studija. Žinoma, aš į ją stojau. Mūsų buvo nedaug, šeši ar septyni (beje, iki šiol su kai kuriais bendraujame), bet turėjome puikius mokytojus. Ten būdama pirmą kartą išgirdau kai kurias pavardes (D. Charmsas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, H. Ibsenas, A. Strindbergas…). O koks gėris buvo juos skaityti. Ne viską tada supratau, bet jaučiausi labai ypatingai. Pravėriau sau duris į literatūrą (juokiasi). Na, o paskui mokiausi pas nuostabius pedagogus – Vytautą ir Veltą Anužius. Tai buvo ne tik profesijos, bet ir gyvenimo mokytojai. Tad požiūris į kūrybą negalėjo nesikeisti. Kūryba nėra nuolatinis mūzos sėdėjimas ant peties, tai ieškojimai, kartais labai nelengvi, bet užtat suteikiantys tiek džiaugsmo ir pilnatvės, kaip niekas kitas.
Ramūnas: Gimiau ir augau kaime. Neturėjau tokių privilegijų, kaip Vilija „tarpti meno terpėje“. Kaime vaikai augdami daug dirbdavo. Pamėgau skaityti. Mano pasaulis buvo knygos, skaitydavau jas visur ir visada, kai tik rasdavau akimirką tarp darbų. Buvau padauža, bet ne „piktavalis nusikaltėlis“. Galvoju, kad literatūros mokytoja Nijolė Bučmytė parodė man kelius, kuriais ir išėjau. Ji nuvežė mane į Vilniaus teatrus, parodas, koncertus, sudarė literatūros sąrašus. Pasirinkau studijuoti lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą Klaipėdoje. Mokykloje nedirbau, o teatras liko ir tapo mano „antruoju gyvenimu“. Klaipėdos pilies teatre esu nuo 1986-ųjų. Režisierius A. Vizgirda 39 metus buvo ir yra šios mano profesijos mokytojas.
Muzikuoti pradėjau vėlai. Kai suėjo 50 metų. Pagalvojau, kad norėčiau pramokti groti gitara. Vaikystėje buvau išmokęs keturis akordus, pamaniau, kad keturių mažai, reikėtų dar keturis išmokti. Nusipirkau gitarą. Išmokau dar keturis akordus, tada susiradau mokytoją. Šį bei tą išmokau. Negaliu savęs vadinti muzikantu, nors labai norėčiau tokiu būti. Stengiuosi kasdien nors 20 minučių paimti instrumentą į rankas. Galvoju, kad didysis mano mokytojas yra pirminis šaltinis – literatūra. Gal todėl ir muzikoje labiausiai mėgstu žodį, gerą tekstą, meistrišką jo pateikimą. Turint gerą literatūrinį pagrindą, galima sukurti gerą dainą, vaidmenį, filmą, spektaklį. Nors yra posakis, kad geras režisierius spektaklį gali sukurti ir iš telefonų knygos (juokiasi).
Ten, kur ir turi būti
– Ar buvo lūžio taškų, kai norėjote viską savo gyvenime keisti?
Vilija: Man pasisekė. Kardinaliai niekada nenorėjau nieko keisti. Man patinka, kaip teka mano gyvenimas. Su viskuo – sėkmėmis, nesėkmėmis, džiaugsmu, nerimu, laime, pasimetimais… Gal padeda požiūris, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Be to, labai stengiausi išmokti džiaugtis tuo, ką turiu, o ne liūdėti dėl to, ko neturiu. Tikiu, kad Dievas mus atveda ten, kur ir turime būti.
Ramūnas: Manau, kad esu ten, kur ir turiu būti, turiu tai, ko esu vertas. Ar norėčiau daugiau? Taip. Ko? Laiko. Bet jo daugiau nebus.
– Apie ką svajojate dabar – kaip kūrėjai, kaip šeima? Ar turite kūrybinių planų, kuriuos dar laikote paslaptyje?
Vilija: Oi, svajonių mes turime visada. Kol svajoji, gyveni. Gal nesakykime, kol neįgyvendiname?.. Nors vienu dalyku galime tikrai pasidžiaugti – tai spektaklis dviem. Kultūros centras Žvejų rūmai mus pakvietė ir mes, žinoma, neatsisakėme vaidinti režisieriaus R. Kaubrio statomame spektaklyje pagal E. Olbio pjesę „Santuokiniai žaidimai“. Premjera numatyta rugsėjį.
Ramūnas: Vilija vėl viską išdavė (juokiasi).
– Jei gautumėte neribotą biudžetą, galėtumėte įgyvendinti vieną svajonių projektą – koks jis būtų?
Vilija: Vieną? Na, jei vieną, tai pirmumas šeimai. Ilga kelionė su visa šeima. Mūsų daug, būtų labai linksma, net neabejoju. Pas mus beveik visi groja, dainuoja, tapo, fotografuoja, yra neblogi pasakoriai…
Ramūnas: Norėčiau nueiti į barą su savo sūnumis ir sukelti muštynes. O paskui kuriame nors Klaipėdos dienraštyje pasirodytų antraštė „Obuolys nuo obels netoli ried: tėvas ir trys jo sūnūs naktį praleido areštinėje“. Juokauju, žinoma. Norėčiau susisodinti visus sūnus ir marčias į autobusą ir pasileisti į kelionę per Europą.
Dovanos ir pamokos
– Žmonės dažniausiai labai noriai pasakoja apie vaikus. Jūs linkę slėpti. Bet gal nors truputį… Trys vaikai – gal auginant daug vargo, o paskui triguba dozė džiaugsmo?
Ramūnas: Tas laikas, kai jie buvo dar visi namie su mumis, juokais vadindavau juos „mažaisiais nenaudėliais“ Grįžtu namo ir sakau, sveiki, mažieji nenaudėliai, ką šiandien pridirbote? Vyresnysis sakydavo, aš esu didelis nenaudėlis, vidurinysis sakydavo, kad nieko, o mažasis sakydavo, kad jis yra naudėlis. Visi trys sūnūs šiuo metu gyvena Vilniuje. Vyriausias Adomas atsakingas už mūsų visų radiacinę saugą. Rimtas vyras rimtus darbus dirba. Vidurinysis Andrius – muzikantas ir mokytojas, moko vaikus groti gitara, pianinu ir vokalo, tiesiog džiaugsmas, kad pasirinko mokytojo kelią. Jaunėlis Aleksas – studentas, studijuoja teisę. Atrodo, kad rimtai imasi šio dalyko. Džiaugiuosi jais. Meldžiuosi ir dėkoju Dievui.
Vilija: Tiesiog mūsų vaikai ne ypač nori, kad apie juos kalbėtume. O toks didžiulis noras jais džiaugtis! Tad savo draugams tikrai esame išūžę galvas apie juos. Ypač aš (juokiasi). Manau, kad vaikai pas mus ateina, kaip ir visa kita, tarsi pamokos arba dovanos. Tai mes gavome visko su kaupu – ir pamokų, ir dovanų.
– Ką norėtumėte palikti po savęs? Linkėjimas – ateities kartoms ir, žinoma, jauniesiems Šepučiams.
Vilija: Nelengvas klausimas. Negalvoju apie tai, tiesiog gyvenu. Po mūsų visų kažkas lieka, priklauso nuo to, kaip gyvenome. Ką dažniau darėme – vertėme žmones šypsotis ar liūdėti. Po mūsų tai ir liks – šypsenos arba ne – mus prisiminus. Norėčiau, kad žmonės šypsotųsi… O ateities kartoms palinkėčiau nesigailėti nieko, kas įvyks jų gyvenime, svarbiausia suprasti, kad viskas, kas vyksta, yra dovanos arba pamokos. Dovanas priimkime, pamokas išmokime, kad ir ne iš pirmo karto. Ir dar – mylėkime šalia esančius.
Ramūnas: Branginkime vienas kitą. Mylėkime, būkime mylimi. Nieko nebijokime ir pasikliaukime Dievu.
