Kartais verta užduoti sau klausimą, – kada sutapimai jau nėra vien tik sutapimai, o nuosekliai ir logiškai besivystantys procesai? Galbūt rugpjūčio 21-ąją stebėta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) šokio diptiko „Decrescendo. Pasiskolinti peizažai“ premjera ir kitą dieną į rankas patekęs profesoriaus Alfredo Bumblausko straipsnis „Mylėkime ne tik K. Donelaitį“ yra tik sutapimas, o gal dėsningas idėjų rezonansas tarp istoriją, kultūrą, meną tyrinėjančių ir kuriančių asmenybių.
Skaidrė BARANSKAJA
Ne tuščioje vietoje
Straipsnyje profesorius kelia klausimus apie europietiškos Klaipėdos startą, prisimena miestui reikšmingus istorinius asmenis – Trojos kasinėtoją Heinrichą Schliemanną, Richardą Wagnerį, svarsto apie liuteronišką lietuvybės tapatybę, „prūsų dvasią“ su I. Kantu, J. G. Herderiu…(https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2026/08/23/news/a-bumblauskas-siame-lietuvos-mieste-atsiranda-nauja-tapatybes-gija-43629280).
Agnija Šeiko apie tai kuria jau ne vienerius metus. A. Bumblausko pasigestas H. Schliemannas įprasmintas įspūdingame šokio spektaklyje „Indigo. Das Schliemann Projekt“ 2022 m., „Užpustyti“, „Keliaujančios bažnyčios“ tyrinėja krašto tapatybės, suvokimo problematiką ir muša visus lankomumo rekordus. Galų gale karalienės Luizės „brendas“ Klaipėdoje taip pat neatsirado tuščioje vietoje – dar 2015 m. pasirodė Gyčio Padegimo režisuotas dramos spektaklis „Karalienė Luizė“, kuriame A. Šeiko buvo atsakinga už sceninį judesį, o 2018 m. pati choreografė sukūrė autentišką įvietintą spektaklį – „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“. Ilgametis bendradarbiavimas šiuose projektuose su KVMT vadove Goda Giedraityte subrandino ir baletą paliečiančius vaisius, o VI Klaipėdos festivalis, kurį rengia KVMT, pašvęstas karalienės Luizės 250 metų jubiliejui neatsitiktinai.
Lyg japoniškame sode
Žvelgiant per prof. A. Bumblausko minimą europietiškos Klaipėdos prizmę, diptiko „Decrescendo. Pasiskolinti peizažai“ premjera, ypač A. Šeiko baletas „Pasiskolinti peizažai“ įtaigiai įprasmina tai, kas egzistuoja už „sodo“, kaip plokščio vaizdo metaforos ribų. Neatsitiktinai kūrėjų komanda – A. Šeiko, Sigita Šimkūnaitė, Sandra Straukaitė ir Mindaugas Bačkus filosofine, dramaturgine spektaklio ašimi pasirinko japoniško sodo dizaino techniką shakkei. Shakkei – kraštovaizdžio kompozicija, kurioje objektai egzistuojantys už sodo ribų sklandžiai įsilieja į matomą peizažą toli, arti, aukštai, žemai principu. Kažkas išlieka paslėpta – tikrasis grožis slypi už matymo ribų.
„Pasiskolinti peizažai“ – estetiniu ir vizualiuoju požiūriu itin išgrynintas kūrinys. Minimalistinė, bet dinamiškai veikianti S. Šimkūnaitės scenografija, šešėliais žaidžiantys S. Straukaitės kostiumai, kurių žaisme svarbu vaidmenį atlieka ir Andriaus Stasiulio šviesų dailės potėpiai, meditatyvus M. Bačkaus sudarytas muzikinis takelis, visa tai palaiko „buvimo vienas kito peizažuose“ idėją ir kuria naujus, asociatyvius meno kūrinio suvokimo sluoksnius.
Pati choreografė teigė, kad nebesiekia šokiruoti ar nustebinti, kad kūrybinio proceso metu buvo paliekama erdvė ir individualiam šokėjų spontaniškumui atsiskleisti. Džiaugiuosi, kad KVMT baleto trupė ir Agnija pagaliau susitiko, būtent individualaus šokėjų atsiskleidimo šiai trupei pastaruoju metu itin trūko. Puikūs artistai, gebantys neįtikėtinai sinchroniškai šokti, kartais tarsi klaidina choreografus, ir masinis judesys tampa dominuojantis meninėje raiškoje. Tarptautiškumo principu suformuotoje trupėje pakanka individualiai galinčių reikštis šokėjų, tokie artistai kaip Oleksandra Borodina, Yanas Malaki’s, Anna Chekmarova, Yryna Suslo, Elly Bruno, Francesco Polese – gali ir turi skleistis daugiau asmeniškai.
„Peizažuose“ gal ir būta improvizacijų, tačiau choreografės autentiškas braižas išliko atpažįstamas: vienas iš kito organiškai išplaukiantys meditatyvūs „flow“ judesiai, padidintas dėmesys rankų raiškai, replikos Pinos Bauch stiliumi. Brandžios režisūrinės asociatyvios nuorodos į senųjų Europos meistrų kūrybą, su religija susiję akcentai nekonkuruoja, o tik papildo japonišką spektaklio pradą. Japoniški sodai dažnai yra šventyklų dalis. Šokis tyloje, šokis garsiai kvėpuojant ir šokis skambant Bachui logiškai išryškina kulminacijas ir pilną vilties, transcendentinės šviesos pabaigą.
Netikėtai turtingas pasirodė choreografės valdomas baletinės raiškos žodynas, juk didžiąja dalimi kūrėja dirba šiuolaikinio šokio lauke ir su kitokias technikas valdančiais menininkais. Šioje vietoje reikėtų pastebėti ir choreografės asistentės Gintarės Marijos Ūsės įdirbį bei gebėjimus. Kiek teko susidurti balerinos praktikoje, būtent asistentas yra tas menininkas, kuris generuoja jungtį tarp kūrinio ir jį išreiškiančių scenoje. Vertinant platesniame kontekste, akivaizdu, kad jau negalima brėžti griežtos ribos tarp šiuolaikinio šokio ir baleto. Baletas gali būti toks pat gilus, išraiškingas, abstraktus ir daugiasluoksnis.
Iš triukšmo – į tylą
Pirmoje diptiko dalyje stebėtas „Decrescendo“ buvo gana įspūdingas kaip fizinio teatro, trupės techninių galimybių raiška. Kompozitoriaus Jono Raudoniaus elektroninėje muzikoje netrūko dramaturgijos ir baletui itin tinkamų sąskambių, o choreografas iš Šveicarijos Marcelas Leemannas decrescendo ( sumažėjimo ) metaforą pasirinko norėdamas patyrinėti individo vs bendruomenės, tapatybės, kolektyvinės atminties temas.
Deja, jeigu, kaip teigė choreografas, „viskas pereina iš triukšmo į tylą“, tai triukšmo, ypač vizualinio buvo per daug, o tylos, bent jau trumpam susimąstymui apie ką čia sukurta, – pritrūko. Abstraktų miestą simbolizuojantys betono spalvos luitai scenoje nesąveikavo su pernelyg iliustratyviais juodai raudonais šokėjų kostiumais, vienoje krūvoje ištisai šokantys artistai niekaip nekūrė individo ir bendruomenės priešpriešos ar bendrumo aspekto, nesibaigiantys skaičių vardijimai ukrainiečių kalba ir keli žodžiai anglų ir italų… Kodėl ne prancūzų, vokiečių ar lietuvių? Tirštas projekcijų mirgėjimas, kartojami skaičiai kėlė įspūdį, kad tuoj kažkas turi įvykti, gal mirtis (žiūrėti raudonas pirštines, klausyti garsiai tariamo „help“ ), o gal skrydis į kosmosą. Neįvyko nieko, visi gražiai užmigo pagal ukrainietiškos lopšinės muziką. Tokia pabaiga galėtų būti labai simboliška, jeigu iki tol problema būtų aiškiau artikuliuojama. Panašu, kad teks pasikliauti paties choreografo rekomendacijomis. Jis teigė: „Tikiuosi, kad mano kūriniai paskatins žmones mąstyti, tačiau kartais ir tai nėra būtina – jei ko nors iki galo nesupranti, tai yra taip pat gerai.“ (VI Klaipėdos festivalis, bukletas, p. 15).
„Decrescendo“ sunkiai galima jungti į diptiką su „Pasiskolintais peizažais“, norėtųsi kažko konceptualesnio, trumpesnio, netikėto, jaunatviškesnio.
Kad ir kaip ten būtų, diptikas neblogai įsipiešia į A. Bumblausko sentenciją: „Po 1945-ųjų Klaipėda penkiasdešimt metų kariavo tylų karą – raudonos plytos prieš raudoną granitą.“ Akivaizdu, baleto kūrėjai įmūrijo dar vieną raudoną plytą į Klaipėdos peizažą, ir tai jau nėra atsitiktinumas.
