Yra toks vėžiagyvis – krevetė maldininkė. Ji turi koją, su kuria ieško maisto, traiškydama kriaukles. Kai krevetės koja paliečia jūros sraigę, vandenyje plyksteli šviesa. Jei keliolika krevečių susidurtų su jūros sraigėmis vienu metu, Australijos pakrantės vandenyse įvyktų vietiniams žvejams nieko nekainuojantis šviesų festivalis. Apsirengiu krevetės maldininkės tapatybę, svarbiausia nepamiršti kojos, su kuria kutensiu Klaipėdos šviesų festivalyje plaukiojančias sraiges, ir iškeliauju ieškoti fantasmagoriškos žalsvos spalvos švytėjimo.
Sondra SIMANA
Socialinės žinutės
Į miestą, pilną vorelėmis judančių žmonių, tenka eiti net du vasario vakarus, nes aprėpti 10-ojo Šviesų festivalio programą, ropščiantis per apledėjusio sniego lytis, per vieną vakarą nepavyksta. Nors festivalio taškai išsidėstę miesto centrinėje dalyje, tačiau apima nemažą teritoriją: piliavietę, Danės gatvę, Danės skverą, Elektrinę, skverą prie „Meridiano“, Turgaus, Tiltų ir Bangų gatves, Lėlių teatro edukacinį namelį, Teatro aikštę ir Jono kalnelį.
Mieste įkurdintas instaliacijas – jų žemėlapyje pažymėta net 16 (galima pridėti dar 8, kurias įžiebė festivalio partneriai, muziejai ir galerijos), – pasitarusi su savo protinga krevetės koja, suskirstau į keturias grupes: bendruomenę telkiančias, architektūrines, mistines-mitologines ir žaismingąsias.
Šie metai Klaipėdoje paskelbti socialinės atsakomybės metais, tad neabejotinai ant Pilies bokšto rodomi piešiniai „Ateities Klaipėda, kurią sukūriau“, turėjo perteikti socialinę žinutę – mano miestas man rūpi. Tai, kad padidinti nuoširdūs vaikų darbeliai rodomi ant miesto simboliu tapusio bokšto, sukuria simbiozinį ryšį tarp praeities ir ateities. Nors, kita vertus, tai yra pats paprasčiausias ir pigiausias būdas pasirodyti socialiai jautriais, nes surasti pasakojimo siūlą, kad ir, pvz., personažą išmanųjį Sūriuką (galėtų būti nuoroda į Klaipėdos legendą, kaip sūris išgelbėjo miestą), kuris keliautų per piešinius, juos komentuodamas, ir pasakotų apie ateities Klaipėdą, būtų visai smagus sprendimas. Toks įspūdis, kad Klaipėdos ateitis nelabai įdomi net ir paties projekto rengėjams, tai ką jau sakyti apie krevetę maldininkę.
Socialinę žinutę transliavo ir „Veidų“ bokštas Dramos teatro aikštėje (Onda Studio, Italija). Artėjant jo link, atrodė, kad judu kalėjimo vienutėse uždarytų žmonių sienos, rodančios padidintus jų veidus, link. Ilgiau pastovėjusi, paskaičiusi informaciją stende, supratau, kad tai mūsų miestiečių veidai. Tie, kurie norėjo atsidurti bokšto kvadrate, galėjo siųsti savo nuotraukas, ir programa juos įterpdavo į vieną iš kvadratėlių. Supratus žaidimo taisykles, kad tai ne šiaip žmonės, o savanoriai dalyviai, pasidarė šiek tiek jaukiau stebėti besivaipančių veidų galeriją, savotišką šių laikų Babelio koloną.
Paprasta, bet subtilu
Visai kitą emocinę nuotaiką sukūrė šviečiantys delnai. Projektas „Bendrystė“ (Sia Artistic, Latvija) – tai vienas paprasčiausių, bet kartu ir subtiliausių festivalio objektų, eksponuotas Danės skvero pradžioje, už paminklo „Arka“. Turėjo matytis keturi delnai, bet vienas, turbūt dėl techninių nesklandumų, nešvietė. Rankų motyvas yra dažnas meno objektas (pvz., viena ikoniškiausių Michelangelo freskų „Adomo sukūrimas“, kurioje Viešpats tiesia ranką Adomui). Miestų skveruose galima pamatyti rankas (delnus) kaip skulptūras, ypač, jei tai yra nuoroda į Indijos kultūrą. Rankos turi platų kontekstą, todėl projektas „Bendrystė“, nors atlikimo technika labai paprasta, bet savo idėja ir parinkta instaliacijai vieta suteikė festivaliui šilumos ir nuoširdumo.
Krevetės koja, nebūtų patyrusi sraigių ieškotoja, greitai atrado, kur išskirtiniausiai skleidžiasi Šviesų festivalio nuotaika, kur tampa svarbus ne tik šviesos objekto narciziškas grožis, bet ir aplinka, kurioje jis skleidžiasi. Ir tai jau šviesos menininko ir erdvės sėkmės istorija, jei reginys ir idėja susipina be didelių pastangų.
Tokį efektą krevetė maldininkė regėjo nuo pylimo, žvelgdama į Jono kalnelio saloje švytinti didelį apskritimą – „Dieviškąją geometriją“ (Those Guys Lighting, Latvija). Prieš akis plytėjo užutekis, tyliai liūlantis po storu ledo sluoksniu ir balto sniego mantija. Krevetės, stebinčios reginį iš viršaus, link nuo apskritimo sklido šviesos takas, kuriame vaikščiojantys žmonės maišėsi su mirgančiais šviesos atšvaitais. Krevetei atrodė, kad ji stebi nespalvotą filmą: šviesos taku sulėtintai juda laimingi žmonės, dieviškosios komedijos dervišai, besisukantys aplink savo ašį. Tikėtina, kad laimės haliucinaciją krevetei sukėlė ne tiek tolumoje šviečianti geometrinė figūra, kiek snaigių bliuzas, toks būdingas šios žiemos peizažui.
Tikra sensacija
Mistinę-mitologinę temą įdomiai ir glaustai pateikė pasakojimas ant Rotušės fasado „Kai buvome medžiais“ (Italija: Michele Spagnuolo, Sarah Le Gigan ir Pauline Kaz). Tai animuota, stebėtinai trumpa (apie 4 min. trukmės) mito „Eglė žalčių karalienė“ interpretacija. Stiprioji šio pasakojimo pusė – netikėtas pasiūlymas žiūrovams pagalvoti, kas būtų, jeigu Eglės prakeikti – stovėti medžiais – vaikai nepaklustų. Drebulė pasiūlo motinai atleisti jai ir jos broliams už tėvo išdavystę. Juk vaikai nekalti, jie tapo piktavalių žmonių aukomis. Klausantis pasakojimo, kyla nuoširdus noras susivienyti su Drebule, sustabdyti prakeiksmo galią, kad ji nepersiduotų ateitiems kartoms. Garsinė ir vizualinė šio trumpo filmo išraiška puikiai sudera su idėja. Sutartinių skambesys, ritualinis šokis, cianotipijos technika sukurti medžių piešiniai (panaudotos medžių lapų formos)… Nors pasakojimas sukonstruotas iš statiškų vaizdų, emocinė filmo nuotaika, pagrindinė idėja – nutraukti prakeiksmą – išgyvenama dinamiškai.
Prie mistinės-mitologinės temos priskirtinas ir Kretingos muziejaus eksponato – nežinomo autoriaus XIX a. antros pusės (ar XX a. pradžios) vitražo iš grafų Tiškevičių koplyčios Kretingos rūmuose – pristatymas „Laiko lęšis“ Lėlių teatro edukacinio namelio patalpoje. Skambant muzikai, vitražas, buvęs tamsoje, pradeda šviesti: išvystame angelą Gabrielių, pranešantį Marijai, kad ji pagimdys Aukščiausiojo sūnų. Į Lėlių teatro užtemdytą patalpą, patekus iš judrios gatvės (vaikštinėjančių po Šviesų festivalio iliuminuotą miestą buvo išties gausu) ir susidūrus su labai gražiu, įtaigiu religinio turinio kūriniu, apima ramybės ir pagarbos jausmas. Puikus festivalio akcentas, parodęs, kaip galima kūrybiškai interpretuoti Šviesų festivalio turinį, pasitelkiant ne tik populiarias medžiagas, formas, bet ir muziejinį eksponatą, kuris, beje, buvo pateiktas publikai po 85 metų saugojimo muziejaus archyve. Tai, galima pasakyti ir stipriau, tikra Šviesų festivalio sensacija, nors ir nebuvo taip ryškiai išreklamuota.
Dar vieną latvių projektą „Pirmoji šviesa“ (Those Guys Lighting, skvere prie burlaivio „Meriadinas“) galima pavadinti krevetės maldininkės pasimatymu su sraige kosminiame laive „Soliaris“. Šis objektas – tai monocentristinės orientacijos diktatūra – 5 metrų aukščio ir 6 metrų pločio instaliacijos konstrukcija, padengta poliruoto žalvario plokštėmis, specialiai apdorotomis latvių dizainerio Marcio Zieminio. Panaudotos ir aliuminio bei nerūdijančio plieno plokštės. Šviesai atsimušus į paviršius, žalvaris, aliuminis ir plienas sukuria atspindžius, skirtingai matomus iš įvairių vietų. Instaliacijos viduje įrengta 250 metrų LED juosta, skleidžianti akinamai baltą šviesą. Apšvietimas sinchronizuotas su specialiai sukurta Peterio Pass garso kompozicija. Ši instaliacija sukonstruota iš patvarių, pakartotinai naudojamų medžiagų. Tokiai sudėtingai kompozicijai reikalinga ypatinga miesto vieta. Galima sakyti, kas šis objektas neišsėmė visų galimybių, kurios buvo jam suteiktos kūrėjų, netapo festivalio mega žvaigžde, o galėjo.
Žaidimai su tamsa
Žaismingąją festivalio programos dalį užpildė storas, savimi patenkintas „Katinas, kuris miegojo tūkstančius metų“ (Air Giants, Didžioji Britanija), gulėjęs Danės skvere prie šokančio fontano. Tai ne tik didelis balionas – 10 m. ilgio ir 3,5 m. aukščio – bet ir interaktyvios minkštosios robotikos pavyzdys. Skamba sudėtingiau nei iš tikrųjų atrodė. Kad tai ne paprastas balionėlis, o išmanusis katinas, suprasti buvo galima ilgiau pastovėjus prie katino ausų ar uodegos, kurios judėdavo, reaguodamos į žmonių artumą. Ir ne tik ausys bei uodega, visas katino šviečiantis kūnas vibravo nuo murkimo garso, kartais pereinančio į knarkimą. Miegančio milžiniško gyvūnėlio instaliacija medžių kamienų fone kūrė stebuklinės pasakos atmosferą, labai tiko šiai vietai, traukė būrius besišypsančių smalsuolių.
Bet krevetė maldininkė nudžiugo ne paglosčiusi knarkiantį britą katiną, o netikėtai tamsoje pastebėjusi dvi figūras, kurios ant galvų ir pečių turėjo šviečiančius gobtuvus. „Kas jūs tokie?“ – paklausė krevetė. Kiras ir žuvis, atsakė: „Yra tokia Dolly Art Studio, tai mes iš ten.“ Krevetė nustebo, kad būna ir taip, – šviečiantys objektai mieste atsiranda ne pagal festivalio rengėjų užsakymą, o veik savaime, kūrybingiems žmonėms panorėjus pažaisti su tamsa.
Savo kelionę po Šviesų festivalį krevetė maldininkė užbaigė plaukdama Tiltų gatve, kurioje net 33 namų fasadai mirgėjo linijų geometrija – „Sutikti tave“ (Lazerių projektai). Aukštos raiškos lazerinės projekcijos sukūrė iliuziją, kad Tiltų gatvė yra povandeninio pasaulio tunelis, kuriuo žmonės-krevetės išplaukia į geresnį rytojų. 409 metrų ilgio vizualinė ritmika sukūrė banguojančios erdvės vibracijas, leisdama išgyventi miestą kaip kintančią architektūrinę iliuziją, kurioje krevetė maldininkė trinkteli koja jūros sraigei. Ir ši pagaliau plyksteli žalsvos šviesos srautą. Taip sraigė ginasi nuo krevetės.
Taip miestas ginasi nuo tamsos ir rutinos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
