Valdimaras Kalninis (1952–2013) – vienas talentingiausių Klaipėdos grafikų, iškalbus kūryboje, tylus gyvenimo prozoje. Valdas neredaguodavo mano recenzijų apie savo kūrybą, jas priimdavo ramiai linktelėdamas. Lygiai taip pat – peržiūrint estampus jo dirbtuvėse, be komentarų vartant lakštus, labiau buvo girdėti jų šiugždesys nei paties menininko balsas. Kartais pagalvodavau, kam ir kodėl save taupo menininkas? Gal tam, kad išliktų tikras. Jis nešvaistė žodžių, gestų ir emocijų nei gyvenime, nei kūryboje. Ar iš drovumo? Iš sąmoningo pasirinkimo? O gal iš suvokimo, kad niekas nėra amžina, kad kiekvienas gestas turi svorį? „…Bet paviršius man per lengvas. Grafikos gelmė – vienintelė vieta, kur dar galiu pradingti“, – teigė V. Kalninis (iš nebaigto interviu). Jo kūryboje nejautėme skubos, bet ir sąstingio nebuvo. Tarsi viskas vyktų sulėtintu laiku, o linija rastų kryptį pati savaime, žinotų, kur jai skirta atsirasti. XX a. devintojo dešimtmečio – XXI a. pirmojo dešimtmečio Lietuvos grafikoje V. Kalninio kūriniai išsiskyrė savita ikonografija, kurioje plokštumos lengvai virsdavo erdvėmis, o figūros – ženklų, ritualų ir vidinių būsenų talpyklomis. Visiems, be abejo, labiau pažįstamos jo spalvotos monotipijos, kiek mažiau – nespalvotos, o su piešiniais, tikiu, dauguma susipažino tik sausio 29 d., kai dalininko piešinių paroda „Kviečiu vakarienės“ buvo atidaryta LDS Klaipėdos skyriaus galerijoje, kur veikia iki kovo 5 d.
Ignas KAZAKEVIČIUS
Tarp tapybos ir grafikos
Brandžios kūrybos periodu V. Kalninis daug dėmesio skyrė trafaretinės grafikos technikai, kadangi pastaroji atveria galimybes vienu metu kurti daugiau estampų. Spiralinės vijos, laiptuotos spalvinių plotų pakopos, trupantis siluetų kontūras, pseudofaktūrinis grūdėtumas kurdavo paslapties atmosferą. Nelinkęs filosofuoti ar kitaip sureikšminti darbuose teigiamą harmoniją, V. Kalninis tiesiog mėgavosi tonine polifonija. Spalvota V. Kalninio monotipija balansavo tarp tapybos ir grafikos. Fragmentiška vizualinė kalba buvo formuojama ne pagal taisyklę, o pagal nuojautą – tarsi ieškant harmonijos su grafikine paklaida, kuri neišvengiamai atsiranda analoginėje kūryboje. Menininkas savo kūrinių nekoregavo iki sterilumo – priešingai, „netyčia“ atsiradusias dėmes, popieriaus raukšles, klijų pėdsakus priėmė natūraliai ir pavertė estetine verte. Atsisakė griežtos kompozicijos, palikdamas vietos atsitiktinumui, spontaniškam vyksmui, kylančiam iš paties proceso: sluoksniavimo, trynimo, spaudimo jėgos ir dažų tirštumo. Iš pirmo žvilgsnio darbai primindavo optinių efektų, koliažo ir sluoksniuotos plokštuminės, palengva „auginančios tūrį“, vaizdinės struktūros sampyną. Tačiau įsižiūrėję į darbus įdėmiau, ir šiandien, nepaisant technologinio proveržio visose gyvenimo srityse, neišskiriant ir meno, matome paveikią, vientisą, subtiliai subalansuotą sistemą, kurioje realybės fragmentai susipina su sapno logika. Medijos pasirinkimas čia tampa ne vien techniniu sprendimu, bet ir autorinės tapatybės ženklu: trafaretas veikia kaip mąstymo būdas, leidžiantis vaizdui rastis iš sluoksnių, o prasmei iš pauzių.
Piešinių atodangos
O štai V. Kalninio piešiniai itin preciziški. Jose jungiasi keli sluoksniai: figūratyvumas ir abstrakcija, siurrealizmas ir architektūrinis konstruktyvumas, natūra ir kultūra, žmogaus buitis ir mitologiniai įvaizdžiai. Piešiniai išskleidžia kelis V. Kalninio kūrybos vektorius: nuo siurrealistinių elementų iki stilizuoto teatrališko kūno, nuo monumentalių peizažų iki ekspresyviai, bet geometriškai „standžių“ kompozicijų su aiškiomis pieštuko brėžių kryptimis. Nenustebkite pastebėję pasikartojančius elementus – akis, apskritimus, medžio šakų nuopjovas ir linijines figūras, kuriose schematiškai atvaizduojama gamta: šaknų raizginiai, statiški miško pjūviai, debesų formacijos. Tankiu štrichu autorius fiksavo mizanscenas – savotiškai žavius ano laiko pokalbius, lėbavimus („Lėbautoja“), nuogalius ir nuogales, pasauliui atvirus interjerus. Šie kūriniai pasižymi pailgintu, kampuotu, geometriškai sintetintu žmogaus figūros traktavimu. Kūnai, kartais beveidžiai, kitur – perdėtai išraiškingi, su išplėstomis akimis, metafizine mimika, teatrališka poza. Erotinio pobūdžio kūriniai byloja ne tik apie dialogą, apie neišsipildžiusį ryšį, pokalbį, skriejantį į tuštumą. „Moteris prieš veidrodį“, „Pašnekesys prie kavos“, „Rytmetinis gėrimas“ ne tiek paaiškina, kiek sukuria paralelinius pasakojimus, kuriuose jungiasi lyrika, žaismė, poezija ir ironija.
Greta figūrinių paveikslų V. Kalninis plėtojo savitą peizažo temą, kur landšaftas regisi tarsi būtų perbraižytas žmogaus žvilgsniu, tad matome struktūrą, kur kiekvienas motyvas tampa ženklu, ikona, nuoroda – emocijos, sapno, vizijos koncentratu. Gamta čia, betgi neprimena romantinio prieglobsčio – štrichai kuria melancholiškas, egzistenciškai tuščias tonines erdves, abuojus ritmingo štricho ir šešėlių architektūros optinius tinklus. Vieniši kraštovaizdžiai – be žmonių. Debesys, medžiai, laidai, tvenkiniai – viskas virsta zvimbiančia tyla, erdve apmąstymui, riba, nelyg laukimu – kažko, kas įvyko arba turėjo įvykti („Piliakalnis“), bet… Piešiniuose kartais pasirodo ir konkrečios realybės fragmentai: uostamiesčio kiemai, stogai, pastatai, tvoros („Tvora“, „Senamiesčio kiemelio rekonstrukcija“).
Griežtumas ir laisvė
Dar viena ryški siužetinė linija – siurrealistinės scenos, kuriose jungiasi žmogaus, gyvūno, gamtos ir geometrijos elementai („Mintys“, „Drakono pasirodymas“). Juos kuriantį autorių galima įsivaizduoti kaip stebėtoją, žvelgiantį į „čia ir dabar“ pro vaizduotės mikroskopą. Žiūrovai atpažins refreniškus spiralinius ornamentus, hibridinius sutvėrimus, keistas formas, virstančias paukščiais, medžiais, moters plaukais, tiltų, grindinio, interjero segmentais. Galėtume šiuos kūrinius, kuriuose dominuoja metafora, pavadinti „vaizdinių mechanika“. Čia kiekvienas objektas lengvai gali virsti kitu, daiktas – būtybe. Figūra ir fonas, architektūra ir personažas susilieja į vieną nedalomą visumą. Kaip, beje, ir monotipijose. Man patiko V. Kalninio grafikos atspaudų jauki niūrastis, sunkus mąslumas ir viltį nešančios spalvinės properšos. Šiems kūriniams netinka įprasta meninių nuorodų į kažką ar citatų sąvoka. Juk trafaretinėje grafikoje vaizdas gimsta ne iš naudojamų klišių, atspaudų fragmentų pertekliaus, o gana atsitiktinės atrankos būdu: kas uždengiama, nutylima ar paliekama tik kaip motyvo dalis, ima veikti ne mažiau nei tai, kas parodyta. Čia svarbus pasikartojimas, ritmas, vieno motyvo variacijos. Klišės galėjo būti visokios – kruopščiai išpjautos, grubiau plėšytos, laikinos ar daugkartinės. Todėl vieni atspaudų sluoksniai būdavo tikslūs tarsi brėžiniai, o kartais „netobuli“, tačiau leidžiantys dažams praslysti ten, kur nebuvo planuota.
Ši kontrolės ir atsitiktinumo sandūra kūrė gyvą vaizdą. Taip, formos kartodavosi, bet niekada netapdavo identiškomis. Kiekviena akimirka – vis kita nuotaika, savitas dienos ritmas. Bet juk dailės istorijoje yra ne vienas vizualinio prieraišumo prie ko nors, pavyzdžiui siužeto, pavyzdys. Galima paminėti Claude’o Monet „Šieno kupetas“ ir „Ruano katedros“ ciklus ar Hokusajaus Fudzijamos kalno vaizdus. Tad nereikėtų stebėtis, kai V. Kalninio estampuose, dėliojant tuos pačius dėmenis, erdvė galėdavo išlinkti, lygiagretės – susitikti, o horizontas – nejučia užsiverti. Tikrai įdomu, kai plokštuma nustoja būti vien paviršiumi ir ima elgtis kaip asociacijų laukas, leidžiantis patirti, kaip regimybė (iš)slysta. Kūrinio paviršius virsta laiką ir žvilgsnį absorbuojančia terpe, kur kaunasi griežtumas ir laisvė. Pirmasis sukuria foninę struktūrą, antroji – judesį, įtampą, temos trūkius it senoje kino juostoje. Menininkas kūryboje derino klasikinės estetikos principus (formą, kompozicinę discipliną, simbolizmą) su šiuolaikinės vaizdinės raiškos laisvumu.
Kad vaizdas išliktų gyvas
Savo atspaudų techniką V. Kalninis pagrįstai įvardydavo kaip „mišrią“. Vis dėlto ši apibrėžtis tėra sąlyginė – jo kūryboje visuomet buvo daugiau nei vien grafika: atsitiktiniai dažų tiškalai, nutrintos vietos, persidengiantys sluoksniai, medžiagiškumo įtampos ir taktiliniai efektai. V. Kalninio grafikai rėmai nebuvo būtini – ji galėjo tęstis už regimos plokštumos. Dailininkas siekė, kad vaizdas išliktų gyvas, kintantis. Būdavo, kad pradinė paveikslo versija itin pasikeisdavo ir galutinis rezultatas mažai primindavo pirminį sumanymą. Sutikite, kiekvienas kartas, kai menininkas sugrįžta prie kūrinio, yra kitoks – juk skiriasi emocinė kūrėjo būsena, regėjimo kampas, net prisilietimo prie darbo intencija. Todėl kiekvienas etapas galėtų būti įvardytas kaip atskiras darbas – unikalus, visavertis, bet sustabdytas skirtingu metu.
Pasak dailininko, jis niekada nesiekė, kad žiūrovai paraidžiui suprastų, iš ko ir kaip kūrinys yra sukurtas. Rašant ne vieną straipsnį apie V. Kalninio kūrybą, tekdavo kantriai kamantinėti, mėginant išgauti bent užuominą apie vaizdų kilmę. Diskutuodavome apie tai, iš kur paveiksluose atsiranda silueto, daikto ar gamtos motyvai, mažne metafiziniai objekto ar subjekto fragmentai; kaip jis iš aplinkos „paima“ savąjį ready-made. Kas tai – (ne)sąmoningos paieškos, atminties blyksniai, o gal nuolat sugrįžtantys prisiminimai? Ar atskaitos taškas materialus, ar vis dėlto nematerialus? Autorius nekūrė „kilmės dokumentų“, nepasakojo mistifikuotų istorijų – ir pats laikas buvo kitoks: menas dar kalbėjo meno kalba, nereikalaudamas perteklinių komentarų. Kilmės faktas likdavo antrame plane. Kur kas svarbiau, kaip vaizdas veikia.
Todėl tai, kas likdavo vizualiai neištarta, taip pat tapdavo šių kūrinių dalimi, sykiu plėtė interpretacijos lauką, paliekant vietos individualiam kiekvieno iš mūsų suvokimui. Sakytum, dailininkas pats sau susikūrė buveinę, apsaugą. Nuo svetimų įtakų, sociumo agresijos, banalumo ir nuo savęs. Tad kur gi vyko tikrasis gyvenimas? Kūrinyje ar už jo ribų? Ir kaip jautėsi menininkas, būdamas realybėje šiapus paveikslo? Galbūt atsakymas slypi pačioje kūryboje – ten, kur gyvenimas ir vaizdas nebesiskiria.
