Velykų proga balandžio 11 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaryta tradicinių karpinių meistrės, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narės (nuo 1982 m.), „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatės (2019 m.) Birutės Kasiulytės-Servienės autorinė karpinių paroda „Būtis laiko rate“. Parodoje – 50 kūrinių, kurie sukurti 2019–2025 m. Karpinių meistrė muziejuje vedė ir tradicinio karpymo edukacinį užsiėmimą, kuriame mokė karpyti lietuvininkių užuolaidėles.
Aušra KAVALIAUSKIENĖ
Kasiulytės-Servienės (gim. 1959 m.) vaikystė prabėgo Barzūnų kaime (Pagėgių sav.), vaizdingame Jūros upės slėnyje, kurio grožį yra aprašęs poetas Johannesas Bobrowski’s. „Mūsų namas buvo dvarelis, Barzūnų kaimo pievininkų dvarelis…“ – prisimena Birutė. Kambarių sienos buvo išdažytos ornamentais, papuoštos gobelenais, o puošnioje etažerėje vos sutilpo gausi šeimos biblioteka. Čia gyveno darbštūs, išsilavinę ir religingi žmonės, vertinę žmogiškąsias vertybes.
Lietuvininkų reliktas
Karpiniai yra viena iš trapiausių paprotinės liaudies dailės rūšių. Laikui sunaikinus senuosius lietuvininkų karpinius, apie juos sužinome tik iš istorinių šaltinių ir Klaipėdos krašto gyventojų pasakojimų. B. Kasiulytei-Servienei teko susitikti su vietinėmis moterimis, kurios dar prisiminė užuolaidėlių karpymo tradiciją. Meistrė remiasi jų patirtimi ir visus norinčius mielai moko tradicinio karpymo paslapčių. Šį paprotinį meną demonstravo Švedijoje ir Vokietijoje.
Tradiciniai karpiniai turi estetinę ir sakralinę paskirtį. Didžiųjų švenčių – Kalėdų ir Velykų progomis moterys kūrybiškai rasdavo vietą pačių susikurtoms puošmenoms namų interjere. Popierinėmis užuolaidėlėmis papuošdavo langus, iškarpytomis servetėlėmis – baldus, apšvietimo priemones.
Meistrė pastebėjo, kad karpant tradicines užuolaidėles, svarbu pasirinkti plonesnį popierių. Anksčiau jis nebūtinai turėjęs būti baltas. Langų puošybai (kaip ir sienų tapetavimui), buvo naudojami net laikraščiai. Karpymui tinkamiausios aštrios žirklutės tiesiais galais. Pasak B. Kasiulytės-Servienės, anksčiau moterys karpė po sunkių darbų, tad jų kūriniai galėjo būti ne itin smulkūs ir dekoratyvūs. Šiandien karpiniuose ji pataria nevengti stambesnių ornamentų. Net ir paprastas raštas, pasak tradiciją puoselėjančios meistrės, susidedantis iš augalinių ar geometrinių motyvų, dėl ritmikos ir simetrijos virsta nepakartojama interjero puošmena. Ypač smagu patirti šį stebuklą išlanksčius tradicines užuolaidėles.
Simboliai ir jausmai
Dauguma B. Kasiulytės-Servienės darbų pasižymi gana sudėtingomis siužetinėmis kompozicijomis, tačiau nustebina meninių vaizdų lengvumu. Autorės karpiniams būdingas dekoratyvumas, originali stilizacija. Darbuose preciziškai iškarpytos smulkiausios detalės, simetriški ir asimetriški vaizdai. Šia technika Lietuvoje kuria nemažai meistrų, tačiau B. Kasiulytės-Servienės karpiniai saviti, vaizduojantys nuo vaikystės pažintą Mažosios Lietuvos gamtovaizdį, įprasminantys universalius liaudies meno simbolius ir metaforiškai išreiškiantys kūrėjos vidinius išgyvenimus.
Kasiulytė-Servienė karpiniais iliustravo tris knygas. Parodose dalyvauja nuo 1996 m. Surengė daugiau nei 50 autorinių parodų. Pasak jos, „karpymo menas – tai grafikos brolis, o karpiniai – močiutės skrynios nėrinių imitacijos, Verbų sekmadienio nuotaika, Advento meto balto šventumo apraiška ir Pamario krašto ženklų mistika“. Kūrybos procese B. Kasiulytė-Servienė kaskart ieško vis subtilesnių vingių savo darbams. Ji teigia, kad karpiniai – tai trapus, paprastas, iš širdies einantis menas. Ir džiaugsme, ir skausme gimusius Birutės darbus reikia detaliau patyrinėti, nes ten yra užslėpta ne viena svarbi žinia.
Karpymo technika puikiai leidžia išreikšti universalią Pasaulio medžio idėją. Iš popieriaus nesunku iškarpyti skrynių puošyboje ir liaudies tekstilėje, siuvinėjimo raštuose pamėgtus ornamentus. Įvairių tautų liaudies mene itin populiarūs simetriški žydinčių augalų, paukščių motyvai. Pasak Birutės, šiandien populiaru piešti ir karpyti Gyvybės medį, tačiau tai tik kūrėjo fantazija. Menininkei Gyvybės medis yra tas, kuris gali žydėti ir brandinti vaisius. Vienas iš jų – tai aguona („Aguonų laukas“, 2023). Šis augalas karpinių meistrę žavi ne tik savo žiedlapių raudoniu, bet ir egzistenciniu trapumu, subrandinamų sėklų gausa. B. Kasiulytė-Servienė poetiškai teigė: „Aguonos – tai šilku plevėsuojantys trapūs, lengvi žiedeliai, subirę, sukritę į pievas, jų amžius trumpas, bet žydėdamos jos gausiai subrandina sėklų…“
Vaizdai ir žodžiai
Poetiškuose apmąstymuose gimę B. Kasiulytės-Servienės autoriniai darbai neretai palydimi jos poetinių tekstų. Žodžiai ir vaizdai talpina metaforišką žmogaus, gamtos ir gyvūnijos būtį cikliškame laiko rate. O ta būtis pažymėta žmogiškais išgyvenimais. Jausmus autorė sutalpina į simboliškai pateiktus tekstus ir subtilius vaizdinius. Prie menininkės iš popieriaus iškirptų „langų“ galbūt ne vieną aplankys ir brangūs prisiminimai, atsklis ryšys iš Anapus, atsivers dialogas su brangiais artimaisiais („Langai“, 2021).
Kasiulytė-Servienė sukuria ypatingą santykį su mama per jos dailią suknią („Mamos suknia“, 2023). Kitas svarbus moters drabužis – prijuostė. Pasak autorės, ji paslaptinga ir ypatinga, nes turi kišenėlę. Tai ir puošmena, ir saugi raktų nuo „skrynučių ir kamaraičių“ vieta. Prijuostė, anot Birutės, tai šventas drabužis, kuris sugeria ir mūsų mintis, ir virtuvės darbus.
Kurdama velykinius darbus, autorė norėjo „prikviesti pavasarį“, nes mes visi po žiemos esame pasiilgę gamtos atsibudimo. Šią temą karpiniuose sujungia margučio, stilizuotos augalo, angelo, paukščio, gyvūno motyvai. Tai ir pavasario pranašai vieversiai, ir gandrai, ir Velykų kiškučiai bei mieli „katukai“. Galbūt šie personažai atklydę iš šviesių Birutės vaikystės prisiminimų…
Ypatingas motyvas B. Kasiulytės-Servienės darbuose – bažnyčia („Žvaigždė ir bažnyčia“, 2023; „Šauksmas“, 2023). Skaudi patirtis, kai vaikystėje lankantis Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje tekdavo nuolat kęsti šiurkščius naujakurių vaikų pažeminimus, pravardžiavimus, giliai įsirėžė į širdį. Tačiau tai nepakeitė tėvų įskiepytos meilės Dievo žodžiui ir giesmei. Evangelikų liuteronų kunigas Reincholdas Moras, dalyvavęs parodos atidaryme teigė: „Nors gyvenimo ir gamtos ciklą sudaro ruduo, žiema ir pavasaris, mirtis ir prisikėlimas, tačiau žmogus yra sutvertas gyvenimui. Visi turime kūną, sielą ir dvasią. Siela – tai tarpininkas tarp kūno ir dvasios, bet ji gali išreikšti labai daug. O menininko siela – ypatinga. Ji paragina ir paskatina mūsų visų sielas patirti ir išgyventi gražiausius, tauriausius jausmus.“ Karpinių meistrė pasidžiaugė „Dievulio duota duotybe“ kurti meninius darbus ir tęsti tėviškėje gyvavusias tradicijas.
Kasiulytės-Servienės darbai – tai nesibaigiančio, atsikartojančio cikliško laiko, gyvenimo ir nuolat atsinaujinančios gyvybės atspindžiai. Dėl parodos autorės įtaigumo, jautrumo ir talento karpiniuose užfiksuotos akimirkos – tai mūsų visų gyvenimo laiko rate metaforos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
