Įėjęs į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmus, užlipęs laiptais į antrąjį aukštą ir patekęs į erdvę kairėje, tarsi atsiduri kažkur kitur, ne parodų salėje. Tai Vivianos Almas paroda „Laukiamasis” / „Waiting room“, čia veikusi kovo 14 – balandžio 13 dienomis. Pasitelkiant dirgiklius, parodoje buvo testuojamos penkios juslės. Menininkės sukurta erdvė savo atmosfera nukėlė į kosminę tyrimų stotį. Kodėl į kosminę? Nes tai, kas buvo sukurta parodų erdvėje, buvo kažkas daugiau, kažkas beribio, kažkas ne kiekvienam apčiuopiamo.
Gabija NAIKAUSKAITĖ
Mezosfera. Tarp 50 ir 85 km aukščio.
Instaliacijos dėmenys
Įžengęs į erdvę, kaktomuša atsitrenki į sieną. Net nespėjęs suvokti, kad ant sienos parodos tekstas, pajunti erdvės tirštumą. Sunku suprasti, kaip žengus du žingsnius įmanoma atsidurti visiškai kitoje terpėje. „Erdvė, kurios nėra, bet ją gali justi” – atrodo, kažkas perskaitė mintis ir užrašė ant sienos. Parodos instrukcija – įvadinis tekstas – trumpas, aiškus ir taiklus. Kyla dar daugiau klausimų. Galbūt parodos lankytojai labai nuspėjami arba „Laukiamajame” sukurta atmosfera labai stipri. Įvadiniame tekste užduodami du klausimai: Ką slepia ši iškreipta architektūra? Ar įmanoma paliesti, užuosti, pamatyti erdvę, kuri neturi ribų ar sienų? Klausti šiais laikais yra bepigu, kalbu apie ChatGPT – populiariausią pokalbių robotą, atsakantį į tekstines užklausas. Neseniai pasirodė labai daug informacijos apie tai, kad ChatGPT yra žalingas aplinkai. Išsiaiškinta, kad ne tik yra sunaudojama labai daug elektros, bet ir serverių aušinimas vandeniu yra beprotiškai išteklingas. Įdomu, ar pagal klausimo sudėtingumą skiriasi sunaudojamo vandens kiekis? Kiek kibirų vandens reikėtų, kad atsakytų į du klausimus? Kadangi klausti (ChatGPT) nėra tvaru, atsakymų einu ieškoti pati.
48? 46? 50? 47? 43? Kaskart skaičiuojant – vis skirtingas skaičius. Atrodo, neturėtų būti sudėtinga juos suskaičiuoti, jie nejuda, tik kaba. Truputėlį aukštėliau nei virš galvos iškeltos rankos. Iš tikrųjų būdama parodos erdvėje net nebandžiau jų pasiekti, neatrodė, kad reikia, gal net ir nesinorėjo. Neįprastai švarūs sidabrinės spalvos kibirai, atspindintys mažus šviesos šaltinius ir po parodą besidairantį lankytoją, pilkai juodoje parodos erdvėje atrodo stebuklingai. Spiečius su didžiausiais – 12 litrų, mažesniais 5 litrų ir visai mažuliukais kibirais vienoje erdvėje stulbina. Nepastebėjus juos laikančių virvučių, galėtų atrodyti, kad jie krenta. Nė vieno kibiro vidaus nematyti, jie galėtų būti pilni. Kibirų instaliacija „Laukiamajame“ suteikia erdvei tankį. Mistiškai sklandantys erdvėje kuria skliauto iliuziją.
Vivianos parodai buvo specialiai sukurta garso kompozicija – Igno Balčiaus „Juodoji dėžė” ir kvapas – Johno Foley „Blak smoke, blak”. Taip iki skausmo pažįstama, tiek garsas, tiek kvapas, tik nežinau, iš kur, ar tai mano pačios prisiminimai, ar skolinti iš filmų, gal svetimų istorijų. Nors protas atpažįstamai testuoja jusles, patyrimai kartu yra paslaptingi, lyg turėtų dar nepažintų jungčių. Gal tai fantominis kvapas (kitaip – uoslės haliucinacijos – phantosmia)? Tačiau kitaip nei dažniausiai pasireiškia šios haliucinacijos, „Laukiamajame” aromatas malonus, tik dar nežinau, kokio praeities įvykio prisiminimas, ir ar tas įvykis iš viso buvo. Garso kompozicijos šifravimas parodos patirtį įpynė į dar gilesnį sluoksnį, privertė pasiknaisioti prisiminimuose – vėjas, laukai, pievos, medžių ošimas, plastikinis maišelis. Žmogaus kūne vis daugiau atrandama mikroplastiko. Gal taip ir kai kurie garsai pradės pirminti gamtai nepriklausančius skambesius?
„Laukiamojo” dalys ir erdvę užpildantys objektai: garsas, kvapas, skulptūrinė instaliacija pasitinka vos tik įžengus į patalpą. Vien tik būnant ten, randant sau vietą po kibirais ir užmerkus akis, istorijos ir vaizdiniai patys pradeda kurtis galvoje.
Stratosfera. Tarp 8–16 ir 50–55 km aukščio.
Personažai fotografijose
Juoda spalva yra gija, siejanti Almas, Balčiaus ir Foley kūrinius „Laukiamajame”. Parodoje juoda yra perteikiama per pojūčius. Įvadiniame tekste įvardyta: Juoda spalva čia tampa rišančiaja medžiaga, kurioje tai, kas nematoma, įgauna formą. Visos spalvos yra šviesos atspindžiai, išskyrus juodą, iš esmės tai yra tiesiog šviesos nebuvimas. Tai ar juoda išvis yra spalva? Pagal fizikos dėsnius objektas pasireiškia juodas, kai sugeria visus šviesos šaltinius ir nieko neatspindi. Mene – juoda yra spalva, nes ji išgaunama maišant įvairius pigmentus. „Laukiamajame” atsiduri tarp fizikinio ir meninio juodos spalvos supratimo. Lankytojų protas parodoje privalo dirbti visu tempu, susiduriant su iš pirmo žvilgsnio visiškai abstrakčiais ar neatpažįstamais objektais.
Vivianos fotografijose tekstūriškumas išgaunamas naudojant giliaspaudės fotograviūros (heliograviūros), litografijos technikas ir giclée spaudą, tai suteikia vaizdams didesnio gylio, emocijos, paslapties. Tai, kas fotografiniuose kadruose sugeria šviesą – tampa minkštu ir pūkuotu, tai kas atspindi – tampa aštriu. Ne visose fotografijose objektas yra iš karto atpažįstamas – kai kurios dalys pranyksta kompozicijose, pasislepia po techninėmis atvaizdo išgavimo detalėmis. Fotografijose aptinkami personažai, neapsiverčia liežuvis vadinti jų žmonėmis. Jie primena žmones, primena net kai kuriuos pažįstamus veidus. Gal sutiktus gatvėse, matytus kine, regėtus sapnuose? Pagal žodyną personažas yra meno kūrinio (pvz., romano ar dramos) veikėjas. „Laukiamojo” fotografijose kiekviena užfiksuota akimirka yra skirtinga, einant ratu, parodos erdve, kai kurie personažai grįžta, juos vis lengviau atpažinti. Personažai gal net ir nenoromis ar trumpam tampa kiekvieno žiūrovo minčių kambario dalimi. Parašiutininkai(-ės), lakūnai(-ės), eksperimentuojantys(-čios) ir vis kažką išbandantys personažai. Videodarbų erdvėje black room’e dalis personažų atgyja, taip suteikiamas gilesnis supratimas apie juos, per personažų keliones, nutikimus.
Vivianos kūrybą ir naudojamos technikos nukelia į praeitį. Net ne į praeitą amžių, bet į dar ankstesnius laikus. Riteriai, žirgai, garvežiai, fabrikai, toks viduramžių ir pramonės perversmo mišinys. Perėjimas nuo gamybos rankomis į mechanizuotą, naujų techninių išradimų laikas. Tačiau menininkė videodarbuose naudoja super 8 formatą (8 mm) ir grįžta prie rankų: fotografiniai vaizdai išgaunami naudojantis giliaspaude fotograviūra, litografija, kur pasitelkiami cheminiai komponentai, specifiniai paviršiai. Visa tai užburia, atitraukia nuo išmaniųjų ekranų, visiškai sugretina žiūrovą su įamžintu objektu.
Užmerkus akis mintyse pradeda kurtis personažų vaizdiniai. Tai padaryti padeda Vivianos fotografijos ir videodarbai. Dabar jais dalijames, jie yra parodoje ant sienos ir kartu žiūrovų galvose. Einant gilyn, atrandant tamsą ir iš ten pasirodančius personažus, lieka tik susitaikyti, nes nėra žinoma, ar jie taps ilgalaikiais minčių savininkais, ar trumpalaikiais svečiais.
Troposfera. Tarp 8–10 ir 14–18 km aukščio.
Raktai į minčių kambarį
Almas „Laukiamajame” naudojamos įvairios medijos, kuriama menama erdvė, interjeras – kambarys. Parodoje menininkė paskolina personažus, tekstūriškumą, garsą ir kvapą savam minčių kambario kūrimui. Žiūrovai sunkiai gali pasirinkti ir likti neįkvėpti parodoje tikrinamų pojūčių. Visi patyrimai „Laukiamajame” patys savavališkai pradeda kurti minčių kambarį galvoje. Kai kurie objektai tik trumpam tampa to kambario dalimi, kai kurie, tyčiomis ar ne, virsta ilgalaikiais minčių kambario svečiais ar interjero detalėmis. Bet kuriuo atveju, apsilankius parodoje ir net bandant negalvoti apie tokią vietą kaip minčių kambarys – reikštų likti tamsoje.
Vaikščiodama po V. Almas „Laukiamajį” (jau pusantros valandos), pamiršau visa kita. Į parodų salę įėjęs kitas lankytojas sutrukdė išsirinkti mano privataus minčių kambario tapetus, o buvau jau taip arti. Jau viskas buvo paruošta, ir minčių vieta galvoje pagaliau turėjo savo atskirą kambarį. Kol kas ta erdvė turi parodų salės formą ir sudėtį, bet, manau, tik trumpam, iki tol, kol užpildysiu tą kambarį naujomis idėjomis. Taip sudeginant ar paleidžiant kai kurias mintis prie laužo parodos erdvės centre (Ugnis (Super 8 filmas)), pripildant plaučius BLAK SMOKE, BLAK, galima iš lėto palikti erdvę, bet tik fiziškai, mintimis vis dar ten sugrįžtant.
VIZITINĖ KORTELĖ
Menininkė Viviana Almas gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, studijavo Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu gyvena Londone, tačiau turi lietuviškų šaknų, siekiančių Lietuvos pajūrį, ir aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, dažnai atkeliauja čia darbo reikalais.
Save laiko tarpdisciplinine kūrėja: jos pagrindinė sritis yra fotografija, tačiau jai nesvetima ir kinematografija bei skulptūra, savo parodose V. Almas siekia sujungti šias meno šakas ir sukurti ką nors nauja.
Daugiausia dėmesio ji skiria XX–XXI a. konceptualiam menui ir kultūros naratyvui, nagrinėja tokias temas kaip laikas, tikėjimas, atmintis, žmogaus egzistencija ir jų sąryšį su realybe, eksperimentuoja su detalėmis, metalo nuotraukų graviūromis, įvairiomis medžiagomis ir siekia, kad jos parodos ne tik suteiktų estetinį pasitenkinimą, bet ir įgalintų stebėtojų vaizduotę plėsti savo suvokimo ribas.
Almas savo darbus eksponuoja tarptautiniu mastu: „Anthology Film Archives“ Niujorke, „Blunk Space“ San Franciske, „Three Associations“ Vestsidoje, Norvegijoje, „One Shot Award“ Berlyne, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje ir kitur. Jos kūriniai buvo nominuoti Tarptautiniame Kanados filmų festivalyje ir tokiuose konkursuose kaip „Nida Off“, „Unthinkable Film Festival“.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
