Eglė Gudonytė – klaipėdietė. Gimė 1970-aisiais Radviliškyje. Ten baigė vidurinę mokyklą. Uostamiestyje studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą. Klaipėdos universitetą baigė 1993 m. Visada mėgo ir tebemėgsta pasakoti įvairias istorijas ir jas aprašinėti.
Dirba Klaipėdos savivaldybėje, tad, jos žodžiais, „kūrybinės užmačios išlindo paprasčiausiai todėl, kad joms nebėra kur dėtis“. „Taip gelbsčiu ir palaikau save. Kita vertus, užaugo vaikai, daugiau laiko… Ir man patinka rašyti“, – prisipažino Eglė.
Netrukus jos romaną „Karta nuo Sibiro“ išleis leidykla „Mintis“. Su malonumu pristatome skaitytojams jo ištrauką.
Karta nuo Sibiro
(romano ištrauka)
Eglė Gudonytė
Už Ust Kano, einant palei Kutiurgenį, buvo zaimka – vienišas ganyklų ūkelis, tarsi ferma ar ranča. Zaimkoje gyveno Tarzanas. Jo tikras vardas buvo Marytė Gudaitienė. Marytė buvo karvių bandos prižiūrėtoja. Piemenė, ar ne? Tai bent juokinga. Gal kerdžiuvienė? Dar juokingiau. Ji buvo naminių gyvulių ir paukščių karalienė. Kaip ir priklauso tokiam luomui, gyveno visiškai viena. Karvės būdavo didžiuliame aptvare, vasarą jas išgindavo į pievas. Atvažiuodavo vežimas iš sovchozo į tą zaimką, surinkdavo iš Marytės pieną. O visą kitą laiką Tarzanas zaimkoje karaliaudavo viena.
Neretai karvių bandą puldavo alkani vilkai. Gražu būdavo žiūrėti, kaip karvės nuo jų apsigindavo. Sustodavo glaudžiu ratu, uodegas – į vidurį, ragus – į priekį! Žinoma, tai tikra apgultis, nervų karas. Jei vilkų daugiau ir ragų užtvaroje pasitaikydavo silpnesnė grandis – vilkų viršus, o jei karvės karingai nusiteikusios, žiū, po kurio laiko vilkai atsitraukia. Ne vienam ir pilvą ragu perrėždavo. Štai kam karvei ragai! Na, Marytė atskubėdavo joms į pagalbą, nešina šautuvu. Pykšt! – štai ir dūlina nepatenkinti vilkai iš kur atėję.
Tarzanas… Ji buvo tikrų tikriausias Tarzanas: lyg naminė, lyg laukinė, lyg girios fėja, lyg amazonė. Dievinau ją. Vienai gyvent taigos vidury reikėjo arba absoliučios narsos, arba visiško vėjavaikiškumo. Tarzanas buvo kažkoks šių savybių mišinys, užburiantis ir prikaustantis akį lyg kobros šokis… Galbūt ji ko nors ir būtų bijojusi, bet jos smegenų stalčiukuose vertybės susidėliojo taip, kad baimė liko nukišta prie nereikšmingų. Net įsivaizdavau Tarzaną, ryte išlipančią iš lovos ir kulnu įminančią savo baimes giliai žemėn. Štai taip – hoba!
Nors apie sniego žmogų šiuose kraštuose girdėti neteko, bet va girios žmonių pasitaikydavo. Jų nepaprastai bijojom, tėvai jais mus gąsdindavo. Klaidžiojant kalnais kartais tekdavo regėt vienišą nedrąsų laužo dūmelį, kartais tankme prabėgant barzda ir ilgais plaukais apžėlusį vyrą suplyšusiais rūbais. Kas buvo šie baisžmogiai? Ogi sovietų armijos dezertyrai, gal ir iš lagerių vienam kitam žmogui pasitaikydavo pasprukt. Vieninteliai jų rūbai buvo tie, su kuriais ir pabėgdavo. Jei tai sovietų uniforma, nusiplėšdavo skiriamuosius ženklus, ir metams bėgant rūbai virsdavo draiskalais. Taip ir apsigyvendavo jie taigoj, ilgainiui sužvėrėdami, pasmerkdami save visam likusiam gyvenimui būti laukiniais ir galbūt niekada nebepersimesti su jokiu žmogumi bent žodeliu. Būti medžiojamu žvėrimi, nes kartkartėmis sovietų kariai organizuodavo šių miško žmonių medžioklę. Pagautiems jiems būtų grėsusi mirtis. Jei kas nors priglaustų ar slapstytų tokį – taip pat.
Aš žinojau, kad pas Tarzaną užsuka girios žmonės. Pavalgo, persirengia, nusiprausia. Ar nieks to niekada nesusekė, ar tiesiog nieks neįskundė – sunku pasakyti. Vis dėlto nakvodama pas Marytę krūpčiodavau nuo menkiausio girios garso…
O jau dienomis pas Tarzaną būdavo smagu – šitiek gyvulių ir naminių paukščių!
Marytė turėjo būrį žąsų – gusi-liebedi. Ji pašaukdavo žąsis: „Razgovorni čelovečki!“ (žmogučiai-šnekučiai), ir visos jos pulku sulėkdavo pas šeimininkę. Karves pašaukdavo: „Karvuuuulės-karvuuuulės-karvuuuulės!“ – ir išgirsdavai žemę dundant. Tai karvulės parlėkdavo kaip sparnuoti žirgai.
Žinoma, ūkelyje buvo ir šunų. Marytė turėjo keletą laikų. Viena kalė buvo ypač maloni ir graži – baltutėlaitė kaip šiaurės meška, snukelis protingas ir draugiškas, pamačius mane, lūpų kampučiai visada šypsodavo. Kalės vardas buvo Lėlė – Kukla.
Vasaromis, kai mano mamą ilgam laikui išveždavo į darbus ir po keletą dienų ar net savaičių mamos nebūdavo namie, eidavau „atostogauti“ pas Tarzaną. Mama džiaugėsi, kad yra tokia galimybė, nes ten būdavau pavalgiusi. Ko jau ko, o pieno zaimkoje nepritrūkdavo.
Kelias man, kokių dešimties metų mergaitei, gana tolimas – apie 12–14 kilometrų taigos takeliu. Eidavau basa. Tiesa, kojos per vasarą virsdavo nelyg karvių kanopomis – oda suragėdavo, padai tapdavo kieti ir atsparūs… Eidavau pasišvilpaudama.
Kadangi Tarzano kieme buvau dažna viešnia, kalytė Kukla mane puikiai pažinojo. Jau pusiaukelėje nuo mano namų iki zaimkos, man basomis minant per girios takelį išraižiusias medžių šaknis, Kukla, ką tik ramiai gulėjusi Tarzano kieme, staiga pakeldavo galvą, pastatydavo ausis, ištempdavo kaklą ir įbesdavo akis taigos ūksmėn. Tada atsistodavo ir nubidzendavo girios takeliu manęs pasitikt. Likus iki zaimkos trims keturiems kilometrams, išvysdavau pro medžius šmėžuojant baltą kailiuką – puikiosios Lėlytės baltą suknelę ir uodegą, lyg stručio plunksną ant muškietininko skrybėlės. Štai jos žydros akys jau žvelgia į manąsias, snukelis šypso, uodegėlė kairėn dešinėn, kairėn dešinėn. Jau keliausim dviese iki pat Marytės namų. Taip veikė mudviejų telegrafo ryšys. Belaidis ir nemokamas. Tik bėda, kad toks šuns ir žmogaus telegrafas blogiau veikia, kur per daug žmonių…
Taip vieną kartą man beeinant takeliu maršrutu Ust Kanas – zaimka, prisistatė pakeleivis – kažkoks nepažįstamas šuo. Na, manau, bus vienas iš Tarzano bandšunių, ką ten žinai, kiek ji jų turi. Pilkas toks, nelabai gražus. Tik žvilgsnis ne šuns, uodega pasprausta tarp kojų. Ir dar kažkas ne taip. Šuo pabėgėja pirm manęs, atsitupia ir laukia. Atsisukęs žiūri, ar aš ateinu. Štai kas ne taip – atsisukti nemoka! Nemoka pasukti galvos, sukasi visu kūnu. Mėginu kviesti, kaip kviečiami šunys, – nieko… Aš sustoju, ir jis sustoja. Aš pradedu eit, ir jis eina. Dar toli, Kukla pasitiks kur kas vėliau. Bet, keista, Kukla šįkart mane pasitinka gerokai anksčiau, atbėga skubiai, ištiesusi kaklą, grakščiai dėliodama letenas. Ją pamatęs, keistasis mano palydovas dingsta miške. Kai atkeliaujame į Zaimką, papasakoju Tarzanui, kad kažkuris jos šuo mane lydėjo visą kelią. Marytė moja ranka: „A, tai senas vilkas. Valkiojasi čia, tyčia arčiau žmonių tako – ieško mirties, nes nebeprasimaitina“.
Mat kaip – pasirodo, keliavau kartu su vilku, kaip tikra Raudonkepuraitė. Šiurpuliukas pereina liesa mano nugara. O Tarzanas kvatoja, sako, aš vilkui visgi per prasta, reikėtų man sočiau užvalgyt. Vedasi mane trobon Marytė, įpila kriūzelį pieno.
Porina, kaip sykį žiemą užpultai vilkų jai buvo drūčiai striuka. Durnas daikts, ir šautuvo nepasiėmė, o juk žiemą be šautuvo taigon kas eina? Nebent savižudis, kamikadzė. Vasarą niekis, gali mėgint eit plikom rankom, vasarą žvėrys vaikus augina, vengia žmogaus. O žiemą, kai vilkų ruja, nepaliktų jie tavęs nė skutelio, net kailinius ir čebatus surytų. Taigi va – apspito Marytę būrys vilkų, artinasi. Ji degtukų dėžutę turi, brauko, mėto degančius degtukus į vilkus, šie nuo ugnies laikosi pagarbiu atstumu. Baigiasi degtukai. Kas dabar? Traukiasi atatupsta, mėgina net urgzti pati – nebūtų Tarzanas… Šūdas vis vien. Štai nugara atsiremia į medžio kamieną ir nė nepajunta sliuogianti kamienu aukštyn. Va ir šakos, galima ant vienos įsitaisyti. Žinia, sibirietiškas šaltis ilgai tavęs gyvos nelaikys, ypač nejudant ir tupint ant šakos – veikiai virsi šaldytu koldūnu. Vilkams tiks ir šaldytas koldūnas, jie vaikštinėja po medžiu ir laukia. Dieve brangiausias, Dieve brangiausias, Dieve brangiausias, – šnibžda Marytė. Ar tai jau galas?
Šaltis lediniais pirštais skverbiasi po kailinukais, nors kailinukai geri, pagal vietinę madą –šuniniai. Netoliese taigoje girdėt vilkų kaukimas. Dar viena gauja… Greičiau suris, jei ką… Nafig. Suklūsta šieji, tupintieji po medžiu. Kaukia taip pat, slankioja šen ir ten, pabrukę uodegas po kojom, kukšteros pasišiaušusios. Žiū – pro medžius jau matyt atslenkant kitas būrys vilkų. Anie dūlina kaip pleištas, išsirikiavę trikampiu. Šie, kurie laukia po medžiu tarzanienos, pasklinda plačiu puslankiu. Visi šiepia geltonas iltis. Ale tik pamanykit – kad pasius pjautis! Baisu žiūrėt. Gaurų skutai tik laksto į šalis, kūnai tik vartosi, palikdami sniege raudonus kraujo ženklus, lyg sunokusias spanguoles kas ant paklodės būt pabėręs. Aitrus žvėrių kvapas kyla net iki Tarzano nosies. Nors ji pati iš išgąsčio dvelkia ne kaži ką geriau.
Švenčiausia Marija, Jėzau Kristau, kurva bliat – kartoja Marytė stipriausius žodžius, kokius tik moka.
Ir tik pamanyk, padeda. Kiek pasipjovę, išsilaksto vilkai girion, vieni – pamiršę apie medyje tupintį kąsnį, kiti – nė nepastebėję. Štai tau ir paradoksas – nuo vilkų išgelbsti vilkai. Tarzanas gali rangytis iš medžio žemėn ir balažin kokiu greičiu skusti namo.
Abi su Maryte padedam ant medinio stalo ištuštintus pieno kriūzelius – bepigu juoktis iš vilkų, troboj sėdint… Eisim apžiūrėt Tarzano karvulių bandos. Eisim abi. Matau, kad Marytė nuvargusi, juk labai anksti keliasi – šitiek karvių reikia pamelžt, o šiandien aš atėjau, tai liko pietų nemigusi. Vėl eidama užmigs, žinau kuo puikiausiai. Paprašys, kad perspėčiau, jei kely po kojom pasitaikys didesnis akmuo ar šaknis kokia, o pati eidama miegos, persimetusi per petį šautuvą. Mudvi su Kukla bidzensim šalia, aš – ganydama tuos akmenis, kalė – ganydama mane. Drąsu man su Tarzanu ir Kukla – jokie žvėrys mums nebaisūs, mes moteriškės ohoho!
Keistuolis šizoidas Likimas, makaluodamas pasaulio šiupinį sudilusiu šaukštu, išgriebė mus iš sriubos ir tėškė šion taigos tankmėn. Ir žygiuojame trys moteriškės: prieky kuldena dešimtmetė Astočka-Lastočka (tik pamanykit – kregždutė!), apsirėdžiusi „skysdrobėmis“ kelnėmis ir neaiškios spalvos perkeline palaidinuke, paskui žingsniuoja mieganti ponia Tarzanas, tvirtai suspaudusi šautuvą net ir sapne, ir balta Sibiro laika – šių vietų dvasia ir deivė.
Tik tokie žmonės kaip Tarzanas ištvėrė Sibirą ir grįžo į Lietuvą. Tokia buvo ir mano mama. Taip pat Marytė.
O Marytės Gudaitienės kapas nūnai Suvalkijoj, Nemuno pakrantėj, Sudargo kaime – va taip, visiems vilkams ant piktumo.
