Be pabrėžtinos šventinės pompastikos ar iškilmingų kalbų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sausio 15-ąją buvo paminėtos dvi Lietuvai svarbios datos: Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 102-osios metinės bei iškilaus menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios gimimo metinės. Ypatinga vakaro nuotaika, sukurta beveik vien tik atliktos muzikos, buvo kupina gilių ir prasmingų išgyvenimų nuostabioje teatro „Jūros“ salėje. Kartais to ir tereikia.
Danguolė VILIDAITĖ
Koncerte „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“ publika išgirdo M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ C-dur (1900–1901 m.), Klaipėdos kompozitorių variacijas M. K. Čiurlionio preliudo fortepijonui Nr. 4 op. 7 tema (1995 m.) ir žymaus Vienos klasicistinės mokyklos atstovo Ludwigo van Beethoveno „Pastoralinę simfoniją“ Nr. 6 F-dur (1808 m.). Tad programa, sudaryta iš trijų skirtingas epochas ir muzikos stilistikas atspindinčių kūrinių, buvo tarsi kokia nedidelė kelionė iš klasicizmo į romantizmą ir dar toliau, į modernesnius komponavimo būdus (kalbant apie įvairialypę klaipėdiečių kompoziciją). Ruošiantis šiam koncertui, Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui (dirigentas Tomas Ambrozaitis) teko, manyčiau, įveikti ne vieną muzikinę kliūtį, ypač rengiant šiuolaikinį opusą. Ir iškart galiu pasakyti, kad orkestras šiame koncerte suskambo kaip niekad darniai ir įtikinamai, kiekvieno kūrinio reikšmėms atrakinti rastas savas, individualus būdas.
Jausmų ir potyrių miškas
K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ – pirmasis ir didžiausias šio vakaro atradimas. Nuostabi interpretacija, kūrinys atliktas tarsi vienu ypu, orkestre pajaustas kiekvienas dirigento mostas, kiekvienas, kad ir subtiliausias, pasikeitimas, viskas šioje daugialypėje muzikinėje faktūroje buvo prasminga ir tikslu, svarbiausia – giliai išgyventa.
Šiuo pasirodymu taip pat pradėtas gana įdomus ir sudėtingas kompozitoriui skirtas projektas, visus metus teatre truksiantis renginių ciklas „Hommage à Čiurlionis“.
Simfoninės poemos kalba paprasta, artima vėlyvajam romantizmui, gal ne tokia spalvinga ir dramatiška, lyginant su šiek tiek vėliau parašyta „Jūra“, nusileidžia jai apimtimis, bet vidinės dramos čia tikrai netrūksta. Kompozitorius sonatos formą „Miške“ traktuoja laisviau, nei galima būtų iš „naujoko“ tikėtis, su veidrodine repriza, tarsi piešia muzikinę arką, pina ją iš įvairių garsų, dinamikos „potvynių“ ir „atoslūgių“. Prasidedanti ramiu „kvėpavimu“, pereinančiu į melodingų fragmentų imitavimą, pokalbį, tarsi aidą, iliustruojamą pučiamųjų instrumentų spalvomis, muzika vėliau prasiveržia netikėtu jausmingumu. Begalybės alsavime atsiranda žmogus – su savo Aš, mintimis ir jausmais, žmogus, galintis apglėbti visą pasaulį.
„Miške“ – pirmasis toks rimtas M. K. Čiurlionio prisilietimas prie simfoninės muzikos (anksčiau simfoninį orkestrą jis panaudojo tik kantatoje „De Profundis“). Kūrinio atsiradimo istorija gan paprasta – parašytas tikintis laimėti grafo Maurycy‘o Zamoyskio paskelbtame naujų kompozicijų konkurse ir taip gauti lėšų tolesnėms muzikos studijoms Leipcigo konservatorijoje. Nors opusas tuokart įvertintas tik specialiu žiuri pagyrimu, jį sukūręs M. K. Čiurlionis tapo ne tik šio žanro pradininku Lietuvoje, bet ir atvėrė kelius, davė pradžią visam lietuvių simfonizmui.
Atgal į gamtą
„Pastoralinės“ L. Beethoveno simfonijos Nr.6 F-dur premjera įvyko kartu su jo penktąja c-moll, dar kitaip vadinama „Likimo“ simfonija ir laikoma vienu iš žymiausių šio žanro pavyzdžių pasaulinėje muzikos literatūroje. Efektinga ir itin dinamiška, herojiško charakterio penktoji, parodanti įsivaizduojamo personažo kovą ir pergalę prieš savo lemtį (gal artėjantį kurtumą), bei kaimo ir gamtos vaizdų įkvėpta, paprastesnė ir buitiškesnė šeštoji. Šių dviejų, tokių skirtingų kūrinių atsiradimas vienu metu turbūt nebuvo toks jau atsitiktinis. Kompozitorius mėgdavo ilgus pasivaikščiojimus Vienos užmiestyje, aplinkinių kaimelių nepramintais takais. Ten jis rasdavo atgaivą, širdies nusiraminimą ir įkvėpimo šaltinį, o gimusias mintis tuoj pat užfiksuodavo eskizų knygutėse, kurias nešiojosi.
„Pastoralinė“ – programinis kūrinys, kiekviena jo dalis turi pavadinimą ir yra susijusi su konkrečiu gyvenimo kaime epizodu. Nors programinių elementų čia nėra labai daug, bet galima išgirsti imituojamus įvairių paukščių balsus (ypač antroje ir penktoje simfonijos dalyse), efektingai pavaizduota audros scena, skambanti kaip finalo įžanga „Kerdžiaus daina. Džiaugsmo ir dėkingumo jausmai po audros“. Kompozitorius, kaip tikras miestietis, žavisi kaimietiško gyvenimo paprastumu, naiviai jį idealizuoja, džiūgauja tarsi vaikas. Gal taip netiesiogiai šiame kūrinyje atsispindi žymaus prancūzų apšvietos meto filosofo, rašytojo ir kompozitoriaus Jeano-Jacqueso Rousseau kvietimas sugrįžti atgal į gamtą, prie savo prigimties šaknų, nes tik taip, anot jo, gali patirti tikrą laimę; arba Sturm und Drang literatūrinio judėjimo, atmetančio bet kokį racionalumą, idėjos.
Būtų pernelyg paprasta, jei L. Beethovenas siektų tik tiek, juk jam visada svarbiau buvo ne išoriniai dalykai, o tai, ką žmogus jaučia, kas slypi jo širdies gelmėse. Juk ir „valstiečių linksmybės“ kada nors baigiasi, tenka pradėti kovą su savo lemtimi. Atsakymą į šį klausimą galbūt galima rasti penktoje kompozitoriaus simfonijoje, šio kūrinio premjeroje atliktoje kartu su „Pastoraline“.
Įsiminė minkštas orkestro skambėjimas „Prie upelio“ dalyje, šios dalies iliustratyvumas bei gamtos grožį išaukštinantis finalas, ne toks griausmingas, kaip kituose šio žanro L. Beethoveno kūriniuose, bet ne mažiau efektingas, ir, žinoma, „audros scenos“ vitališkumas. Bravo orkestrui ir jo dirigentui.
Šiuolaikinės variacijos
Klaipėdos kompozitorių variacijos M. K. Čiurlionio preliudo fortepijonui Nr. 4 op. 7 tema atliktos vėlgi preciziškai, pabrėžiant kiekvieno autoriaus individualumą. Šioje šiuolaikinėje kompozicijoje didžiausią įspūdį turbūt padarė Loretos Narvilaitės parašyta variacija, po Antonui Webernui būdingų faktūrų pratrūkusi gyva, sunkaus ir motoriško ritmo energija.
Opuso atsiradimas koncerte priminė laikus, kai Klaipėdoje dar buvo organizuojami tokie projektai, akademinės muzikos kūrėjų dalyvavimas uostamiesčio muzikiniame gyvenime buvo intensyvesnis ir įdomesnis. Bet tai jau kita tema.
