Muzikinio teatro scena tapo neatsiejama Rosanos Štemanetian gyvenimo dalimi nuo pat mažens. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operos solistė ir choro artistė pirmuosius žingsnius šio teatro scenoje žengė dar būdama maža – čia ją atvedė mama, kuri ne tik įkvėpė, bet ir padėjo pagrindą būsimai jos karjerai. Šiandien Rosanos gyvenimą užpildo muzika, o jos patirtis tampa įkvėpimu jaunajai kartai. R. Štemanetian nuo rudens moko teatralizuoto dainavimo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre. Šios pamokos – tai ne tik pasiruošimas scenai, bet ir visapusiškas meninis ugdymas, lavinantis vaikų pasitikėjimą savimi, gebėjimą scenoje sujungti dainavimą ir vaidybą. Juk muzikiniame teatre svarbiausia – laisvė kurti, drąsa reikštis ir aistra menui, kuri kiekvieną akimirką scenoje paverčia ypatinga.
Žaneta SKERSYTĖ
Fortepijonas ir dainavimas
– Miela Rosana, jūsų ir vardas, ir pavardė išskirtiniai. Papasakokite apie save.
– Ačiū, man labai malonu. Kol kas nesu sutikusi kitos Rosanos vardo savininkės, o ypač – žmogaus su tokia kaip mano pavarde. Šiuo klausimu jaučiuosi ypatinga ir dėkinga tėvams už tokį išskirtinumą. Už vardą esu dėkinga savo mamai, kadangi ji jį sugalvojo, o už pavardę – tėčiui, nes jis buvo armėnų kilmės. Mano pavardė yra šiek tiek sulietuvinta: vietoje armėnų pavardėms būdingos pabaigos „jan“ arba „yan“ buvo pakeista į „ian“ (Štemanetian). Norėčiau papasakoti plačiau apie savo tėvų pasirinkimą man išrenkant vardą, bet, deja, nebeturiu jų šalia, kad galėčiau paklausti.
Mama buvo kilusi iš Klaipėdos rajono Baukštininkų kaimo (seniau vadinamo Bauškarale), tačiau, atvykusi studijuoti į Klaipėdą, čia ir pasiliko. Ji dirbo viename iš tuo metu žinomiausių miesto restoranų „Sodžius“. Tėtis Jurijus Štemanetianas – armėnų kilmės, užaugęs Ukrainoje, laivo vyriausiojo mechaniko specialybės mokėsi Rusijoje, vėliau dirbo ir plaukiojo laivais po visą pasaulį. Kartą atplaukęs į Klaipėdos uostą, užsuko į „Sodžių“, kur susipažino su mano mama Liucija Adomaityte ir įsimylėjo ją. Abiems tai buvo antras bandymas sukurti šeimą. Netrukus jie susituokė, o po kelerių metų gimiau aš, vienintelis ir labai mylimas jų vaikas.
– Kas paskatino pasirinkti muziką ir kaip nuvingiavo jūsų kelias nuo fortepijono iki solinio dainavimo?
– Visuomet mano didžiausia paskata, palaikymas ir nuoširdžiausia gerbėja buvo mano mama. Ji mane atvedė į Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą, kurioje pradėjau profesionaliosios muzikos kelią, tačiau ne kaip solistė – dainininkė, o kaip pianistė. Tiesa, prie dainavimo muzikos mokykloje teko prisiliesti tik dainuojant mišriame chore. Jau tada supratau, kad mano kelias muzikoje galėtų tęstis, jei jame atsirastų ir solinio dainavimo specialybė.
Baigusi muzikos mokyklos fortepijono klasę, vėl paskatinta mamos, stojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Kadangi baigusi muzikos mokyklą buvau padariusi pertrauką, o stoti nusprendžiau likus maždaug mėnesiui iki stojamųjų, pasiruošti egzaminams į fortepijono specialybę laiko buvo per mažai. Tuomet kilo mintis savo muzikinį kelią pakreipti šiek tiek kita kryptimi – į solinį dainavimą. Stasio Šimkaus konservatorijoje, nuo dešimtos klasės, ir prasidėjo mano solinio dainavimo kelias.
Pirmieji žingsniai teatre
– Gal sutikote pedagogų, turėjusių įtakos jūsų pasirinkimams, skatinusių, prisidėjusių prie jūsų kūrybinio tobulėjimo?
– Mano kūrybinį tobulėjimą labai paveikė dainavimo pedagogė Giedrė Zeicaitė, lydėjusi mane nuo Stasio Šimkaus konservatorijos iki bakalauro ir magistro studijų Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas). Ji ne tik suteikė techninių žinių, bet ir skatino gilintis į muzikos atlikimo subtilybes. Dėstytoja ypač akcentavo, kaip svarbu išlaikyti tobulą techniką ir stiprų stiliaus pojūtį.
– Ar požiūrį į muzikos atlikimą koreguoja konkurencija?
– Tikrasis iššūkis yra įveikti save ir siekti nuolatinio augimo, o ne lygintis su kitais. Supratau, kad konkurencija gali motyvuoti, tačiau svarbiausia išlaikyti savo kūrybinę viziją ir nuolat tobulėti.
– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scena tapo svarbia jūsų kūrybinės karjeros dalimi. Papasakokite apie savo pradžią čia.
– Mano kelias šiame teatre prasidėjo maždaug 2000-aisiais. Mama buvo labai susižavėjusi Muzikiniu teatru, scena ir muzika, nors pati nebuvo susijusi su scenos menais. Tad ji mane palydėjo į teatro vaikų operos studiją, kuriai tuo metu vadovavo režisierė Rima Sasnauskaitė. Čia turėjau galimybę ugdyti savo gabumus, bendraudama su scenos žmonėmis ir kūrėjais.
Dalyvavau keliuose vaikiškų spektaklių pastatymuose, iš kurių įsimintiniausios muzikinės pasakos „Batuotas katinas“ ir „Pelenė“. Beje, su „Batuotu katinu“ buvome net gastrolėse Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šiame spektaklyje atlikau solinį Mažosios pelytės vaidmenį, o mano scenos partneris – pasakos veikėjas Asilas Martynas buvo režisierius Ramūnas Kaubrys.
Į Muzikinio teatro sceną grįžau jau būdama magistrantė režisieriaus R. Kaubrio statytoje G. B. Pergolesi operoje „Livjeta ir Trakolas“, kurioje atlikau Livjetos vaidmenį.
Pasirodė su delfinais
– Koks jūsų mėgstamiausias žanras: operos, operetės ar miuziklai, koncertai?
– Visi scenos žanrai – opera, operetė, miuziklai – yra mano mėgstami, taip pat labai vertinu koncertinę muziką. Kiekvienas žanras suteikia unikalių iššūkių ir emocijų, o koncertinė muzika leidžia pasinerti į gilų kūrinių atlikimą ir meistriškumą.
– Jūsų repertuare yra įvairių vaidmenų – nuo Livjetos ir Rozinos iki Hodelės ir Kupidono. Koks vaidmuo jums labiausiai įsiminė ir kodėl?
– Pats svarbiausias vaidmuo mano karjeroje buvo Rozina G. Donizetti operoje „Sevilijos kirpėjas“. Tai buvo didelis iššūkis, nes Rozina – ryški, energinga ir itin techniškai „sudėtinga“ figūra, reikalaujanti tiek vokalinio meistriškumo, tiek sceninio žavesio. Tai buvo vieni pirmųjų mano žingsnių Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.
– Koks būtų svajonių vaidmuo?
– Neturiu vaidmens, apie kurį svajočiau, tačiau traukia herojės, reikalaujančios vokalinio meistriškumo ir stiprios emocinės išraiškos. Kiekvienas vaidmuo, kurį gaunu, tuo metu tampa mano mėgstamiausiu.
– Ar scenos baimė jums pažįstama?
– Taip, scenos baimė man pažįstama. Tai natūralus jausmas, su kuriuo susiduria dauguma atlikėjų. Baimė dažnai kyla iš nerimo dėl pasirodymo, tačiau įgijus patirties ir atsakingai ruošiantis vaidmeniui ji gali būti įveikta, jei susitelki į atlikimą ir mėgaujiesi procesu.
– Kas padeda „įeiti“ į vaidmenį?
– Įsijausti į vaidmenį man padeda apmąstymai, kai galiu personažą susieti su savo asmeninėmis emocijomis ir patirtimi. Stengiuosi suprasti jo jausmus ir vertybes, tada perleisti tai per save. Kuo vaidmuo artimesnis mano prigimčiai ir patirčiai, tuo lengviau įsijausti ir išreikšti jo emocijas.
– Gal galite papasakoti, kokį didžiausią netikėtumą esate patyrusi scenoje ar užkulisiuose? Gal juokingą, o gal baisų?
– Didžiausias netikėtumas, kurį patyriau scenoje, buvo pats spektaklio formatas. Teko dalyvauti Rūtos Bunikytės režisuotame spektaklyje „Sniego karalienė“, kuriame atlikau Gerdos vaidmenį. Spektaklis vyko Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume, o mano scenos partneriai buvo ne tik kolegos dainininkai ir šokėjai, bet ir delfinai, jūrų liūtai bei jų treneriai. Didžiausias iššūkis buvo netyčia neįkristi į baseiną ar netyčia neįmesti ko nors į jį, nes tai galėjo pakenkti delfinams. Šis iššūkis ir jo patirtis išliks ilgam atmintyje su daugybe teigiamų emocijų ir nepaprastų įspūdžių.
Kas motyvuoja ir įkvepia
– Kaip solistė koncertavote su įvairiais chorais, taip pat dalyvavote atliekant vokalinius-instrumentinius kūrinius. Tai kelia skirtingus iššūkius. Kaip pavyksta prisitaikyti prie skirtingų kolektyvų ir kūrinių reikalavimų?
– Tai ne tik profesinis iššūkis, bet ir kūrybinis procesas, atveriantis galimybes jaunam žmogui nuolat augti ir tobulėti. Kiekvienas kolektyvas – unikalus, turi savitą muzikinę kultūrą, interpretacijos tradicijas ir bendrą skambesio estetiką. Todėl, įsiliejant į tokią visumą, svarbu ne tik išlaikyti savo atlikimo autentiškumą, bet ir harmoningai prisiderinti prie bendro ansamblio. Ir viskas dėl to, kad pasiektume geriausią rezultatą.
– Ką jums reiškė įvertinimas 2018-ųjų „Metų debiuto“ nominacijoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro apdovanojimuose?
– Labai daug. Tai ne tik didžiulis įvertinimas už pirmuosius mano žingsnius scenoje, bet ir svarus paskatinimas toliau siekti savo tikslų.
– Kas jus motyvuoja ir įkvepia siekti aukštumų dainavime?
– Mano motyvacija kyla iš noro nuolat tobulėti ir išbandyti save naujuose, techniškai sudėtinguose vaidmenyse. Be to, mane įkvepia emocinis ryšys su publika – galimybė perteikti jausmus ir pasakojimus, kurie palieka įspūdį ir susilieja su klausytojų patirtimis.
Į priekį veda ir profesionalų pasitikėjimas. Mūsų teatro garbės dirigentas Stasys Domarkas, nors nebedirba teatre, dažnai lankosi repeticijose, palaiko jaunimą, domisi, kaip mums sekasi, pataria, kaip pasiekti tinkamo kūrinio atlikimo. Maestro S. Domarkas, vos man pradėjus dirbti teatre, skyrė daug laiko ir suteikė ypatingų žinių bei supratimo apie muziką. Esu labai dėkinga.
– Kaip manote, kokia yra muzikos, ypač operos ir dainavimo, reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje? Kaip tuo sudominti publiką, ypač jaunimą?
– Muzika, ypač opera ir dainavimas šiuolaikinėje visuomenėje išlieka svarbūs dėl jų emocinio poveikio ir gebėjimo perteikti gilias idėjas. Norint sudominti jaunimą, svarbu operą pateikti šiuolaikiškai, naudojant modernias technologijas, vizualinius efektus ir net netradicines interpretacijas. Be to, reikia kurti edukacines programas, kurios padėtų geriau suprasti operos meną, ir skatinti jaunus atlikėjus išreikšti savo kūrybiškumą. Opera gali tapti aktuali jaunimui, jei ji prabyla jam svarbiomis temomis, Tai gali būti meilė, kova ir socialiniai klausimai.
– Ką patartumėte jaunoms atlikėjoms, kurios siekia karjeros operoje, muzikos scenoje?
– Svarbu nuolat tobulinti vokalo techniką ir gilinti muzikos žinias. Kelias į operą reikalauja kantrybės, atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. Be to, būtina rasti savo unikalų balsą ir stilių, būti atvirai naujoms kūrybinėms patirtims ir mokytis iš gerų mokytojų, kurie padeda formuoti tiek techninius įgūdžius, tiek pasitikėjimą.
Mokyti ir mokytis smagu
– Kartu su kolege Oksana Auškalnyte-Mockuviene dirbate su Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro auklėtiniais, juos mokote teatralizuoto dainavimo. Ką jums duoda ši veikla?
– Kartu su Oksana anksčiau studijavome, dabar jungia bendra veikla. Studijoje turime net 12 nuostabių, talentingų ir motyvuotų auklėtinių, kuriems – nuo 5-erių iki 8-erių.
Pedagoginis darbas su Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vaikais suteikia džiaugsmo, nes galiu perduoti savo žinias ir padėti jiems atrasti balso galimybes, spalvas, formuoti scenos meno įgūdžius. Tai taip pat įkvepia mane nuolat tobulėti pačiai, nes dirbdama su vaikais atrandu naujas požiūrio į muzikos ir vaidybos formas.
Nuoširdžiai žaviuosi Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vadovu R. Kaubriu: juk pati jį sutikdavau Muzikiniame teatre nuo mažens, vėliau dainavau jo statytame spektaklyje. R. Kaubrys man įsimintinas kaip pirmasis režisierius, palydėjęs į profesionaliąją sceną. Tai kūrėjas, vaikams ir jaunimui suteikiantis unikalias galimybes. Svarbu norėti, domėtis ir jomis pasinaudoti.
– Ar atlikėjas turi būti ir geras aktorius? Gal teatralizuotas dainavimas prisideda ir prie asmeninio vaikų, jaunuolių tobulėjimo?
– Aktorystė ir dainavimas scenoje – du skirtingi menai, tačiau jie puikiai papildo vienas kitą. Aktorystė – tai, ką žiūrovai mato, emocijų ir vaidmens perteikimas kūnu, o dainavimas – tai, ką jie girdi, balsas ir muzikinė išraiška. Vaikams mūsų studijoje šie įgūdžiai padeda ne tik lavinti vokalinius gebėjimus, bet ir ugdyti pasitikėjimą savimi, kūrybiškumą bei gebėjimą išreikšti emocijas tiek per balsą, tiek per kūną. Tai prisideda prie jų asmeninio augimo ir laisvės jausmo scenoje.
– Kaip sugebate suderinti kūrybiškumą ir discipliną?
– Mokant vaikus teatralizuoto dainavimo, svarbiausia – padėti jiems suvokti, kad dainavimas yra ne tik technika, bet ir emocijų išraiška per balsą, kūną ir vaidybą. Kūrybiškumą ir discipliną suderiname su žaidimais, kurie leidžia vaikams jaustis laisvai, skatiname jų kūrybiškumą pamokas paslėpdamos po smagumais, leidžiančiais atrasti teatro ir dainavimo grožį. Tad mūsų mokymasis įtraukiantis ir žaismingas.
VIZITINĖ KORTELĖ
Rosana Štemanetian 2008 m. baigė mokslus Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos fortepijono klasėje, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje 2011 m. įgijo solinio dainavimo specialybę.
Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas) 2015 m. baigė solinio dainavimo bakalauro, 2017 m. – magistro studijas.
2017 m. žinias tobulino Birštono vasaros menų akademijoje, 2018 m. dalyvavo Sibylla Rubens vedamų kamerinio dainavimo meistriškumo kursų programoje.
2014 m. tarptautinio forumo „Muzikos atlikimas ir pedagogika“ konkurso ir 2015 m. II tarptautinio Mykolo Kleopo Oginskio konkurso „Kūrybos perlai“ antrosios vietos laureatė, IX tarptautinio solistų konkurso „Jaunieji maestro 2017“ ir 2020 m. XI tarptautinio S. I. Savshinsky jaunųjų atlikėjų konkurso pirmosios vietos laimėtoja.
Nuo 2019 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Šiame teatre sukūrė keliolika vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, tarp jų svarbiausi: Livjeta (G. B. Pergolesi operoje „Livjeta ir Trakolas“), Rozina (G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Džaneta (G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“), Nomeda (G. Kuprevičius operoje „Prūsai“), Cerlina (W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“), Hodelė (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Kupidonas (J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“), Žvaigždė (A. Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“), Traškutis su paprika (A. Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka”), Sesuo Marija Leonarda (D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“), Pirmoji laumė (A. Dvořáko operoje „Undinė“), Elzė Jankutė (istorijų operoje „Klaipėda“). Dalyvavo teatralizuotose teatro koncertinėse programose „Ispaniškoji sarsuela”, „Štrauso muzikos sūkury“, „Operetės šventė“, „Vasaros atspindžiai“, „Aš – senas jūrininkas“, „Vivat kava!“ (Lizchen / Serpina G. B. Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“ ir J. S. Bacho „Kavos kantatoje“).
Kaip solistė koncertavo su chorais „Polifonija“, „Aukuras“, „Virgo“, „Dangė“, „Dagilėlis”, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“. Jos koncertiniame repertuare – soprano partijos W. A. Mozarto „Karūnavimo mišiose“ ir „Missa brevis“ F-dur, A. Vivaldi „Magnificat“, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, C. Saint-Saënso „Kalėdų oratorijoje“ ir kituose stambiuose vokaliniuose-instrumentiniuose įvairių epochų kūriniuose.
