NE TIK KINAS
Keliauja po Lietuvą tikėdamasis sukurti filmą
Karina JUODELYTĖ
Klaipėdos dailės parodų rūmai įvairiais projektais bando pritraukti publiką bei sudominti uostamiesčio gyventojus netradiciniu požiūriu į meną. Rugsėjo 23-iąją čia savo kelionę po Lietuvą pradėjo Deividas Elisas (David Ellis) – nepriklausomas filmų kuratorius bei rašytojas iš Didžiosios Britanijos. Jis uostamiesčio “sinefilams” pristatė filmų ištraukų rinkinį, kuris turėjo paaiškinti kelio filmo žanrą.
Sąvoka inspiravo žanrą
Lietuvoje, kur yra tik viena autostrada ir ta pati ne itin ilga, kelio sąvoka skiriasi nuo to kelio, kurį galimą pamatyti didesnėse valstybėse. Galbūt todėl lietuviai itin neeksploatuoja kelio filmo žanro, kurį šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais metais buvo taip pamėgę amerikiečiai bei vokiečiai. D. Elisas Lietuvos žiūrovams parinko tokius filmus, kurie, jo nuomone, gali geriausiai reprezentuoti kelio filmo mitologiją bei idėjas.
Programos metu Klaipėdoje žiūrovai galėjo išvysti Keneto Angerio filmą „Skorpiono vairuotojas“ („Scorpion Driver“), ištraukas iš Vimo Venderso „Kelio karaliai“ („In im Laug der Zeit“), Deniso Hoperio „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“). Tai vieni garsiausių kelio žanro filmų, padarę didelę įtaką kitiems šio žanro filmams bei jų kūrėjams.
Netoleruoja ribotumo
D. Elisas Lietuvą „atrado“ prieš dešimtmetį, kai pirmą kartą čia atvyko kaip šokio bei teatro praktikas. Per pastaruosius dešimt metų jis vis atskrisdavo į Lietuvą ir organizuodavo įvairius projektus bei skaitydavo paskaitas apie meną. „Per šiuos dešimt metų supratau, kad ne tik nebegaliu apibrėžti savo veiklos ribų, bet ir netoleruoju tokio ribotumo. Aš laisvai judu tarp meno formų“, – teigia kino kuratorius.
Šio jo apsilankymo Lietuvoje tikslas – pristatyti kelio filmo žanrą. Tačiau D. Elisas tuo neapsiriboja. Vis daugiau nei savaitės trukmės kelionės po Lietuvą metu jis planavo aplankyti ne tik Klaipėdą, bet ir Šiaulius, Panevėžį, Obelius, Alytų, Ukmergę, Kauną bei Vilnių. „Stengiuosi paprieštarauti tam, ką Lietuvoje girdėjau iš įvairių kultūros institucijų bei iš British Council. Man buvo sakoma, kad nėra reikalo išeiti už Vilniaus ribų, nes viskas, kas svarbu, vyksta būtent ten. Noriu įrodyti, kad tai netiesa“, – sakė D. Elisas. Kelionės metu jis ieškojo įrodymų, kad Lietuvoje egzistuoja kinas, kad jis turi savo žiūrovų ratą bei kad žiūrima ne tik Holivudo produkcija.
Apie einančius į kiną
Šios kelionės po Lietuvą metu D. Elisas su kartu atvykusiais draugais filmuos savą kelio filmo žanro versiją ir pateiks ją Vilniuje kaip ataskaitą apie kino būklę Lietuvoje. „Nežinau, ar tai bus sėkminga kelionė. Man įdomiau procesas. Kelionės pabaigoje turėsime filmuotą medžiagą, daug nuotraukų. Kai atvyksime į Vilnių, tikrai turėsime ką pristatyti“, – teigė kino kuratorius.
D. Elisas Šiame Lietuvos kelio filme tikisi užfiksuoti žmones, kurie eina į kiną dabar ir kuriems teko lankytis kino salėse 1960-aisiais. Jis taip pat nori pabendrauti su kino mechanikais, kurie tiesiogiai prisiliečia prie kino ir suteikia galimybę jį pamatyti.
Svarbu – judėjimo pojūtis
– Kaip manote, kokie elementai būtini, kad filmas patektų į kelio filmų žanro kategoriją? – pasiteiravau D. Eliso.
– Rodydamas filmus kaskart žvelgiu iš naujos perspektyvos. Daug kam pirmasis kelio filmas asocijuojasi su „Ozo šalies burtininku“. Manau, kad svarbu savęs atradimas.
Kelionė reiškia, kad yra išvykimo vieta, ir galbūt kiek atidėta atvykimo vieta. Manau, jog kai kuriems filmams būdinga tai, kad veikėjai taip ir neatvyksta į numatytą vietą. Man įdomu, kad įmanomos visokios galimybės. Veikėjai, ne kaip žiūrovai, nežino, kad atvyks į numatytą vietą. Jie gyvena savo gyvenimus. Gal jie kokioje nors transporto priemonėje. Tačiau svarbiausia – judėjimo pojūtis.
– Koks Jūsų požiūris į kelią, kelionę?
– Dešimt dienų, kurias praleisiu Lietuvoje, man – ilga kelionė. Atostogauti į kitas šalis nevykstu, nes manau, kad tai nesąmonė. Man patinka keliauti, norint pasilikti namie. Yra žmonių, kurie nemėgsta keliauti, ir aš tame neįžvelgiu nieko blogo. Indijoje darbo reikalais teko praleisti tris savaites. Kai išvykau, pažįstami man sakė, kad turėjau ten likti bent šešis mėnesius ir atrasti save. Tačiau aš netikiu, kad save atrasti galima tik svečioje šalyje. Manau, kad tai galima padaryti ir namie.
Sugrįžta dešimt metų
– Jau dešimt metų atvykstate į Lietuvą. Koks jūsų kelias į šią šalį?
– Pirmą kartą Lietuva susidomėjau pamatęs straipsnį, o netrukus išgirdau Koulą Porterį (Cole Porter) dainuojantį dainą, kurios priedainis skambėjo taip: „Įsimyli paukščiai, įsimyli bitės, įsimyli netgi latviai ir lietuviai…“ Po to pamačiau filmą, kuriame keistai besielgiančio veikėjo klausė, ar jis ne lietuvis. Mane tai labai suintrigavo. Tada nuėjau į Didžiosios Britanijos meno institutą, pasiūliau savo idėją ir jie man skyrė 200 svarų kelionės išlaidoms. Taigi nuvažiavau išsiaiškinti, kuo tie lietuviai tokie ypatingi.
Kai atvykau į Lietuvą 1993-iaisiais, neįsivaizdavau, kad dar sugrįšiu. Tačiau netikėtai supratau, kad kelionės į Lietuvą tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Tiesą sakant, planuoju šias keliones likus gerokai laiko iki jų pradžios. Mano sugrįžimas tapo neišvengiamas.
Susirūpino Orvydų sodyba
– Ką nuveikėte per šiuos 10 metų kelionių į Lietuvą?
– Pirma buvau labai susirūpinęs Orvydų sodybos likimu. Man kėlė pasipiktinimą kultūrinis neigimas, ar kaip pasakytų Jonas Mekas, kultūrinis genocidas. Dirbau su Jonu per atstumą. Organizavom savotišką kampaniją, kad būtų daroma viskas, kad ta sodyba išliktų. Bandėme su Jonu atkreipti Jungtinių Tautų dėmesį. Kartais svarbu, kad kas nors ne iš tos kultūros pastebėtų, paakintų, jog toje šalyje vyksta kažkas svarbaus. Įvairūs architektai bei kiti žmonės niekaip negalėjo suprasti, ką vertingo įžvelgiu šioje sodyboje.
Vėliau pradėjau dirbti kaip nepriklausomas filmų kuratorius. Kai nusprendžiau Vilniaus Ozo kino salėje rodyti eksperimentinius filmus iš Londono, man sakė, kad į šią vietą niekas nevažiuos. Tačiau susirinko daugiau nei du šimtai žmonių.
Ties sankryža
– Ką Jums reiškia ši kelionė po Lietuvą?
– Ši kelionė – tai tarsi „Ozo šalies burtininko“ kelionės tęsinys. Tik šįkart yra tikras kelias. Tai tikra kelionė su motociklais ir keliaujančiais žmonėmis. Iš tiesų pirmą kartą per tuos dešimt metų ištrūksiu iš Vilniaus bei Kauno ir leisiuosi keliauti po Lietuvą.
Atrodo, kad ši programa tarsi pabaigia mano darbus čia. Atvykstu čia nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios. Daug mano darbo buvo susiję su sienų kirtimu. Tačiau tais laikais dar buvo metaforiškos sienos. Dabar, Lietuvai įstojus į ES, tų sienų nebėra. Sunkumai keliaujant ir sulaukiant žmonių iš Lietuvos buvo mano gyvenimo dalis. Mano darbas buvo užmegzti santykius tarp Lietuvos ir Londono. Jaučiu, kad tai jau atlikta. Dabar turėčiau judėti kitur. Gal vyksiu į Kiniją, kur kaip tik dabar kuriama nauja infrastruktūra. Norėčiau ten būti veiksmo įkarštyje. O gal labiau pradėsiu rūpintis savo šalies kultūra.
