Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo gegužės 21 d. iki spalio 4 d. veikia paroda „Jurgio Mikševičiaus pasauliai“. Ji atveria Australijoje kūrusio lietuvių tapytojo daugialypės kūrybos klodus.
Jonė Gertrūda KOŽENIAUSKAITĖ
Karo pažymėta jaunystė
Dailininko J. Mikševičiaus (1923– 2014) gyvenimas yra daugelio lietuvių, bėgusių nuo karo, atspindys. Tremties grėsmė, emigracija, karo neramumai, pagaliau ir bandymas įsitvirtinti tolimajame žemyne yra patirtys, kurios formavo tuo metu dar jauno vaikino pasaulėžiūrą. Vis dėlto neverta tikėtis niūraus pasakojimo – menininko kūryboje dėmesį prikausto meditatyvūs peizažai, charakteringi portretai, abstrakčiose formose slypintis sakralumas ir gimtinės ilgesys.
Mikševičius gimė 1923 m. tarpukario Lietuvoje, pasiturinčioje inteligentų šeimoje – tėvas buvo statybų inžinierius, motina – gydytoja pediatrė. Jurgis augo kartu su jaunesniuoju broliu Antanu.
Nerūpestinga jaunystė baigėsi 1940 m., Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai. Jurgio tėvui sužinojus, kad jo šeima įtraukta į specialiuosius sąrašus ir jai gresia tremtis, šeima, papirkinėdama sovietų pareigūnus, per Lenkiją sugebėjo pasitraukti į Vokietiją ir apsistoti Breslau (dab. Vroclavas). Tuo metu 17-metis vaikinas, kaip ir dauguma iš gimtinės pasitraukusių jaunų lietuvių, Berlyne baigė vidurinę mokyklą užsieniečiams. Karo nuniokotoje Vokietijoje jis patyrė daug išbandymų, kol pavyko vienoje iš DP (perkeltųjų asmenų) stovyklų vėl surasti savo šeimą.
Pokario metais jis porą metų studijavo architektūrą, tačiau supratimas, kad pasirinkus šį kelią jo kūrybinė laisvė priklausytų nuo užsakovų, paskatino atsisakyti architekto karjeros. Turbūt lemtingu tapo Jurgio sprendimas mokytis Darmštato dailės dirbtuvėse pas tapytoją ir iliustratorių Paulą Thesingą. 1947 m. menininko kūrybinio kelio pamatus formavo Bauhauzo principai, kuriais vadovavosi dirbtuvės. Bauhauzo idėjų įtaka ryški ir vėlesnėje J. Mikševičiaus kūryboje.
Nebebuvo kur trauktis
Išformuojant perkeltųjų asmenų stovyklas, Mikševičių šeima ateities okupuotoje Lietuvoje neįsivaizdavo. Jie pasirinko Australiją, kur privalomo darbo laikotarpis buvo trumpesnis – dveji metai, o kitose šalyse jis siekė trejus. Pirmasis į tolimąjį žemyną išvyko Jurgis. Kelionė senu laivu buvo kupina dramatiškų išgyvenimų – nuo Atlante užklupusios audros, kurios tragiškų pasekmių pavyko išvengti tik per plauką, iki Indijos vandenyne persekiojančios kaitros, sukėlusios haliucinacijas. Likus vos metams iki J. Mikševičiaus mirties, jis, būdamas beveik aklas, nutapė du šią kelionę įamžinusius paveikslus. Viename jų laivas „Charlton Sovereign“ stovi prisišvartavęs Gibraltare, kitame – plaukia Sueco kanalu. Sodriomis spalvomis ir tirštais potėpiais nutapyti kūriniai įamžina simbolinį slenkstį tarp Europos ir likusio pasaulio, kartu atskleisdami, kokią svarbią vietą ši kelionė užėmė dailininko gyvenime.
Įveikę Indijos vandenyną, išvarginti nepakeliamo karščio, imigrantai išlipo britų valdomoje Australijoje. Tai buvo imigracija į šalį, iš kurios, kaip sakydavo ten atvykę lietuviai, jau nebebuvo kur toliau bėgti.
Mikševičius, atvykęs į Australiją, kaip ir visi imigrantai, turėjo dvejus metus dirbti privalomuosius darbus. Jam pasisekė, nes vietoj darbo kasyklose ar plantacijose, jis buvo įdarbintas tapyti freskas – dekoruoti buvusių kareivinių poilsio salę ir vaikų darželio erdves.
Maždaug tuo metu jis pirmąkart galėjo sau leisti įsigyti aliejinių dažų. Juk pokario Vokietijoje jų gauti buvo beveik neįmanoma. J. Mikševičius yra sakęs: „Viską, ką norėjau kurti, turėjau daryti akvarele. Jei būčiau turėjęs aliejinių dažų, būčiau galėjęs žengti toliau“ (J. Mikševičiaus ir C. Leigh pokalbis Bensvilyje 2010 m. birželio 6 d.). Nepaisant tokių apgailestavimų, baigiamojoje studentų parodoje eksponuotas J. Mikševičiaus natiurmortas, nulietas akvarele, buvo labai aukštai įvertintas jo dėstytojo P. Thesingo. J. Mikševičius iš savo pedagogo perėmė susižavėjimą prancūzų impresionizmu, tačiau jam pačiam buvo artimesnis vokiečių ekspresionizmas.
Tai matyti ir pirmuosiuose jo nutapytuose Australijos peizažuose. Formų dinamika, ekspresyvūs potėpiai ir europietiškas koloritas – tamsios, niūrios, šaltos spalvos – perteikia atšiaurią Australijos gamtą. Nors iš senojo žemyno atvykę dailininkai buvo vertinami dėl europietiško braižo, J. Mikševičius turėjo iš naujo permąstyti Europos peizažo tradicijas, pritaikydamas jas visiškai kitokiai gamtinei aplinkai.
Svarbu, kad J. Mikševičiaus meninė kalba atspindi jo gyvenimą. Jo peizažuose pokytis išryškėja maždaug septintojo dešimtmečio viduryje. Tam įtakos galėjo turėti 1959 m. jam pasiūlytas dailės mokytojo darbas. Po poros metų pasirengimo jis pradėjo dėstyti dailę ir šį darbą tęsė iki pat pensijos. Su profesiniu stabilumu, kuris užtikrino ir nuolatines pajamas šeimai, atėjo ir aiškesnė, ramesnė plastinė raiška. J. Mikševičiaus paveiksluose kraštovaizdis nurimsta – formos tampa lakoniškos, kompozicija išgryninta, ekspresyvius potėpius pakeičia horizontalės, tarytum pabrėždamos australiškos gamtos monumentalumą. Nors atšiaurumo įspūdis išlieka spalvose, atsiranda ir šviesesnių niuansų – šalti mėliai dažnai derinami su šiltais oranžiniais ir rusvais tonais. Australiškas kraštovaizdis dvelkia didybe, meditatyvumu. Šį minimalizmą, tikėtina, lėmė dar studijų metais įsisavinti Bauhauzo principai – paveikslai nėra perkrauti ar pernelyg dekoratyvūs. Saikingai derindamas kelių spalvų atspalvius ir lakoniškas formas, J. Mikševičius siekė perteikti esminę, beveik abstrakčią gamtos būseną.
Kodėl Indija?
Meditatyvumu pasižymintys peizažai atspindėjo ne tik stabilumo apraiškas J. Mikševičiaus gyvenime, bet ir jo dvasines paieškas. Vienas iš parodos salėje pateiktų tekstų retoriškai klausia „Kodėl Indija?“. Jurgis dar jaunystėje domėjosi Tolimųjų Rytų religijomis ir filosofijomis, tačiau tik persikėlus gyventi į Australiją šis domėjimasis perėjo į gyvenimo būdą. Jam mokytojaujant buvo populiari Indijos meno programa, kuri ir paskatino iš arčiau susipažinti su indų meno artefaktais ir filosofiniais tekstais. Vėliau pats keliavo į Indiją – J. Mikševičius ten apsilankė tris kartus. Užaugęs religingoje šeimoje (tėvas buvo protestantas, motina – rusų stačiatikė), galiausiai jis pasirinko praktikuojančio budisto kelią. Šį virsmą iliustruoja paveikslas „Jei nugalėsi, aš uždėsiu tau gyvenimo karūną“ (1959), kuriame krikščioniškas angelas karūnuoja budistų vienuolį. Vienuolio rankos, suglaustos maldai, savo gležnumu stipriai kontrastuoja su angeliškosiomis, tvirtai laikančiomis karūną. Abi figūros, nutapytos naudojant šviesius tonus, išryškėja tamsiame fone.
Yra ir daugiau paveikslų, kurių pavadinimai tampa nuorodomis į budizmą ir hinduizmą. Daugelyje kūrinių J. Mikševičius nagrinėjo samsaros ir nibanos temą. Budizme samsara yra nesibaigiantis kančios ir persikūnijimų ratas, o nibana (geriau žinoma kaip nirvana) – išsivadavimas iš šio rato. Paveikslai lakoniški, pasižymintys subtiliais spalvų deriniais ir paprastomis formomis. Šiuo atveju dailininkas pasitelkė jam vėlyvuoju laikotarpiu būdingą apskritimo formą – mėnulio pilnatis, budizmo dailėje ir filosofijoje siejama su Budos išmintimi ir dorybėmis, čia simbolizuoja amžinąsias tiesas ir nušvitimą.
Absoliuto idėją plėtoja ir hinduizmo sąvoka pavadintas paveikslas „Chit, Sat, Ananda“ (1986). Kitaip tariant sačidananda išreiškia grynąją būtį, grynąją sąmonę ir grynąją palaimą, apibūdinančias aukščiausiąją tikrovę – Brahmaną. Šis kūrinys vėlyvojoje J. Mikševičiaus kūryboje išsiskiria ekspresyvumu: spalvų deriniai kontrastingi, formų kontūrai ryškūs, o lyginant su budistinių paveikslų ramybe, čia juntama sukaupta vidinė energija.
Abstrakcijos link
Vėlyvojo laikotarpio J. Mikševičiaus kūryboje vyrauja abstrakti meninė raiška. Jo kelias abstrakcijos link buvo nuoseklus, kaip ir daugelio jo amžininkų, kuriuos paveikė visuotinis susidomėjimas abstrakcionizmu, Jungtinėms Amerikos Valstijoms tapus svarbiausiu šios krypties centru. Menininko vizualinės kalbos kismą galima stebėti ne tik per vis lakoniškesnius peizažus, bet ir per portretuose ryškėjančią veidų deformaciją.
Portretus J. Mikševičius intensyviau pradėjo tapyti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, greičiausiai todėl, kad tuo metu jis jau buvo įsitvirtinęs Australijoje ir turėjo savo pažįstamųjų ratą. Dažniausiai jis vaizduodavo draugus ir šeimos narius, nes jo ekspresyvūs ir itin charakteringi portretai ne visada sulaukdavo klientų dėkingumo. Šių darbų raišką lemia menininko siekis perteikti ne tiek žmogaus išorę, kiek jo vidinę būseną ir tai, kaip jis pateikia save kitiems. Dėl to labai svarbiu tapdavo pirmasis įspūdis. Moterų portretuose dažnai pabrėžiama elegancija, orumas ir išmintis, nesivaikant grožio standartų ar tuomečių madų („Gabrielė“, 1958; „Džeraldina Vitmont“, 1969 ir kt.). O vyrų veidai transformuojami žymiai ryškiau – J. Mikševičiaus bičiulis, prancūzas Gastonas, aiškindavęs salotų paruošimo subtilybes, pavaizduotas didelėmis akimis, lengvai besišypsantis, ir, kaip būdinga J. Mikševičiaus portretams, išryškinant rankų gestus („Gastonas“, 1958). O tylenis Bertis paveiksle įamžintas pailgu veidu ir tvirtai sučiauptomis lūpomis („Bertis“, 1958).
Vienas realistiškesnių darbų – J. Mikševičiaus žmonos Elvos portretas (1962). Menininkas vedė australę praėjus penkeriems metams po jo atvykimo į šalį. Elva turėjo du vaikus iš ankstesnių santykių, o su J. Mikševičiumi susilaukė dar vieno. Nenusėdinčią vietoje Elvą jis nutapė pagavęs momentą, kai ji trumpam užsnūdo.
Daugiau realizmo matyti ir J. Mikševičiaus autoportretuose, nors juose netrūksta ir ryškaus psichologizmo. Pavyzdžiui, 1981 m. autoportretas stebina niūria spalvų palete, dominuojančiais šaltais atspalviais, akys paskendusios juodame šešėlyje, bendra nuotaika perteikia liūdesį, nerimą. Apie šį kūrinį yra kalbėjusi menininko dukra Carolyn Leigh: „Čia jis man atrodo labai niūrus ir jaučiu, kad tapė būdamas prislėgtas (…). Kai apie tai užsiminiau, Jurgis su interpretacija nesutiko, bet nedetalizavo. Tuo metu jam buvo 58-eri, jis buvo Asquitho mergaičių vidurinės mokyklos Dailės skyriaus vyriausiasis mokytojas. Mokytojauti jam patiko, tačiau atsakomybė už dailės skyriaus administravimą ir valdymą buvo našta“ (R. Urbonienės ir C. Leigh pokalbis 2024 m. lapkričio 12 d.).
Visai kitokia nuotaika spinduliuoja 2004 m. portretas. Tuo metu J. Mikševičius su žmona dėl sveikatos problemų nusprendė persikelti gyventi pas dukrą Heleną ir jos šeimą. Netoli namų, miško apsuptyje jis įsirengė studiją, kurioje praleisdavo daug laiko. Šią vietą pamėgo ir Elva, dažnai užsukdavusi kartu pietauti. Paveiksle matomi dideli langai, suteikdavę gerą apšvietimą. Pats menininko siluetas ir veido bruožai perteikti šviesiomis, blausiomis spalvomis. Spalvinė pusiausvyra su vaiskiai žalsvais ir tamsesniais tonais fone išlaiko vientisą ryšį tarp J. Mikševičiaus atvaizdo ir jį supančios aplinkos. Portretas sklidinas brandžios ramybės ir tam tikro meditatyvumo.
Gimtinės ilgesys
Pasitraukęs iš Lietuvos, J. Mikševičius į gimtinę taip niekada ir negrįžo. Vis dėlto jis atidžiai sekė politinius įvykius. Nepaisant visko, Jurgis paliko Lietuvą būdamas 17 metų. Čia praleista jaunystė buvo pažymėta daugybe gražių atsiminimų, kuriais tapytojas dažnai dalydavosi su šeima prie vakarienės stalo: jis pasakodavo apie jaunystės nuotykius su penkiais geriausiais draugais, pasivaikščiojimus Laisvės alėja, Čarlio Čaplino filmus tėvų kino teatre, apie rusą senelį, kuris išmokė jį džentelmeno manierų, taip pat apie brangią pašto ženklų kolekciją, kurią teko palikti bėgant nuo tremties į Sibirą grėsmės. Taip pat jis nepamiršo puoselėti tradicijas – šeima Kūčias švęsdavo laikydamasi lietuviškų papročių.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, J. Mikševičius šią žinią sutiko pakiliai ir jos įkvėptas nutapė triptiką „Akimirka laike (Lietuvos atgimimas)“ (1991). Kūrinyje kartojasi Lietuvos vėliavos spalvos ir baltos linijos, kurios, tikėtina, perteikia paties menininko palyginimą – žinia apie Lietuvos laisvę jį sukrėtė tarsi žaibas, trenkęs iš kito pasaulio krašto. O lietuvybės ženklų esama ne tik paveiksluose, bet ir išlikusiuose kasdieniuose daiktuose – pieštukinėse, teptukų indeliuose, kėdžių atkaltėse, laiptų turėkluose. Visa tai J. Mikševičius buvo išmarginęs Lietuvos trispalvės juostomis.
Kalbant apie išmargintus daiktus, verta paminėti, kad Jurgiui, kaip ir daugeliui menininkų, drobės ribų nepakako. Žmonai kartą pasiskundus nuobodžiomis namų sienomis, J. Mikševičius netrukus situaciją ištaisė – jo teptukai palietė ne tik sienas, bet ir duris, stalviršius ir kitus namų paviršius. Apie tai jis yra pasakojęs: „Stalviršių dekoravimas man visada teikė didelį malonumą. Nutapyti šakutę, nutapyti lėkštę… Iš tikrųjų man puikiai pavyksta nutapyti tuos stalviršius, kai matau, kaip kas nors bando paimti nutapytą šakutę ar šaukštą, jaučiu malonumą, net savotišką piktdžiugą. Ir aš norėčiau, kad kas nors ateitų su sriubine ir išpilstytų ją į nutapytas lėkštes“ (Jurgio Mikševičiaus pasauliai. Parodos katalogas, sud. Regina Urbonienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2025, p. 104).
Kūrybinis palikimas
Mikševičius mirė 2014 m. Vadovaujantis budistiniais papročiais, jo pelenai buvo išbarstyti laukymėje netoli namų.
Dalis menininko kūrybinio palikimo LNDM pasiekė kuratorėms Reginai Urbonienei ir Ilonai Mažeikienei užmezgus ryšius su J. Mikševičiaus dukromis C. Leigh ir Helena. Jų dėka šiuo metu muziejaus rinkiniuose saugomi 77 menininko kūriniai, o parodoje „Jurgio Mikševičiaus pasauliai“ galima išvysti 68 iš jų.
Mikševičiaus darbų taip pat yra Australijos nacionalinės galerijos Kanberoje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Batersto regioninės galerijos, Manlio meno galerijos ir muziejaus rinkiniuose, taip pat dailininko šeimos bei privačiose kolekcijose.
Sudomino? Išsamiau apie J. Mikševičiaus gyvenimą ir kūrybą pasakojama parodos kataloge „Jurgio Mikševičiaus pasauliai“. Jį sudarė parodos kuratorė R. Urbonienė, o tekstus katalogui parengė trijų autorių komanda – R. Urbonienė, I. Mažeikienė ir C. Leigh. Leidinio vertėjos – Irena Jomantienė ir Albina Strunga, dizaineris – Domantas Pigulevičius. Katalogą išleido LNDM.
Kataloge skaitytojų laukia išsamus pasakojimas apie menininko gyvenimą ir kūrybą, LNDM priklausančios J. Mikševičiaus darbų kolekcijos reprodukcijos, o bene labiausiai intriguojanti dalis – dailininko dukters C. Leigh užfiksuoti pokalbiai su tėvu. Juose J. Mikševičius dalijosi dramatiškomis gyvenimo patirtimis, pasakojo apie nuolat kitusias gyvenimo aplinkybes, svarstė apie meno ir kūrybos prasmę.
