Klasika ir jos antrininkai

Klasika ir jos antrininkai

Gitana Gugevičiūtė

Metų pradžia Klaipėdos teatralams buvo vaisinga: Muzikinis teatras pakvietė į J. Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ (rež. R.Kaubrys) premjerą, Dramos teatras pristatė V. Šekspyro tragediją „Karalius Lyras“ (rež. A.Latėnas). Ir iškart rezonansas: lengvos nuomonių batalijos ir sunkioji kritikos artilerija. Ar begali būti geriau, jei teatrinė atmosfera zvimbia ne nuo tylos, o nuo diskusijų?..

“Atskirose respublikose”

J.Štrauso operetė „Šikšnosparnis“ (rež. R.Kaubrys) Klaipėdos muzikiniame teatre žaismingai plevena karnavaline atmosfera. Operetę puošia efektingi šokiai, artistus – gražūs, stilingi kostiumai.

„Jei teatras yra gyvenimo antrininkas, tai gyvenimas yra antrininkas tikro teatro. <…> Šiai epochai būdinga sumaištis, o jos priežastys – atotrūkis tarp to, kas iš tikrųjų vyksta, ir ją atspindinčių žodžių, minčių bei ženklų“, – 1938-aisiais rašė A.Arto. Šie originaliame tekste (knygoje „Teatras ir jo antrininkas“) gana toli vienas nuo kito esantys nevienareikšmiški sakiniai atrodo tinkama atspirtis svarstymams apie tam tikras bendras kūrybinio darbo tendencijas klaipėdietiškose scenose – „atskirose respublikose“, kūrybiniame procese naudojančiose skirtingą medžiagą, metodiką, principus, bet (pasirodo!) siekiančiose „panašaus“ efekto.

J.Štrauso „Šikšnosparnis“ (XIX a.) ir V.Šekspyro „Karalius Lyras“ (XVII a. pr.) – klasikiniai kūriniai: ženklinę, formavę, kritikavę. „Tik Štrauso dėka operetė tapo „lengva, žvalia, optimistiška, sąmojinga, puošniai aprengta ir ryškiai skambančia muzikine komedija“, – rašoma „Šikšnosparnio“ programėlėje. „Karaliaus Lyro“ programėlė skelbia: „Šekspyras ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą ir tapo žymiausiu renesanso dramaturgu. Kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, ryškiais, sudėtingais charakteriais, didele dramine įtampa“.

Abu režisieriai – R.Kaubrys ir A.Latėnas – klasikinę medžiagą siekė interpretuoti moderniai, t.y. šiuolaikiškai. Skirtumas tik tas, kad pirmasis medžiagą rinkosi ir su gera komanda įkūnijo pats (patys), na, o kitam režisieriui spektaklį likimas lėmė statyti ant vizijų griuvėsių (ne paslaptis, kad “Karaliaus Lyro” pastatymo iniciatyvos autorius – B.Šarka).

Kitaip ir būti negali

Kad pasirinktas „Karalius Lyras“ nė nekeista – Šekspyrui savo amžinojo aktualumo deklaruoti nebereikia, o ir režisierius vilioti į ringą jis moka. Na, o Štrausas taip pat nestebintų, jei tokį pasirinkimą būtų padaręs bet kuris kitas režisierius, o ne R.Kaubrys – jis paprastai pasižymėdavo kur kas rafinuotesniu skoniu (atsiprašau už įtartino pobūdžio repliką). Tačiau bent jau pastanga rafinuotai apdoroti miesčioniškąją komediją – akivaizdi.

“Šikšnosparnio” scenografas A.Šimonis pakviečia į švariai eklektišką sceninę erdvę: pirmajame veiksme – lyg šiuolaikinio buto holas: baltos sienos plokštės, išpuoštos butaforinėmis ragų kabyklomis (tikriausiai iš anksto reikia nusiteikti, kad spektaklyje bus „įstatomi ragai“ – pigi metafora), šaldytuvas, krėslas – į laikmečio „prabangą“, būtiną ir ranka pasiekiamą patogumą orientuotas scenovaizdis.

Antrojo veiksmo karnavalinė atmosfera skleidžiasi egzotiškoje žydroje liuminescencijoje su miražą primenančiu „antruoju planu“ (nebeesu užtikrinta, ar tikrai fone mačiau palmės kontūrus, žirgo siluetą) ir, žinoma, veiksmo „ašimi“ – šaldytuvu: kimšti ir svaigintis šampanu bei neištikimybe – karnavalinio vakarėlio (kurio tema – medžioklė) tikslas.

Veikėjams nuotaikos nesugadina nė kalėjimas (trečiasis veiksmas) – visiškai sąlygiškas, efemeriškas ir linksmas, nes kitaip ir būti negali: miesčioniškai mąstysenai būtų per sudėtinga iš tikrųjų atgailauti, iš tikrųjų mylėti, iš tikrųjų įsižeisti…

Perrengė naujais rūbais

Juokdario (V.Leonavičiūtė) replikos karaliaus Lyro (V.Paukštė) neatvedė į protą, nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos jis nepraregėjo. Michailo Raškovskio ir Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Veši „utilitarizmas“: Aizenštainui (M. Gylys) reikia moterų, Rozalindai (S.Konstantinova) reikia nuosavo vyro, tarnaitei Adelei (R.Ulteravičiūtė) reikia „vietos“ teatre, Falkui (K.Nevulis) reikia žavios nepažįstamosios, visiems reikia maitintis ir t.t.

Nesutarimus, nesusipratimus, socialinius skirtumus panaikina „skudurai“: štai Rozalinda apsivilko ponios suknelę ir rezultatas – Falkas „užkibo“, ponas rankas bučiuoja…

Beje, kostiumai (J.Rimkutė) išties gražūs, nors vakarėlio tarnų galvos apdangalai kur kas įspūdingesni nei visų aktorių drauge sudėjus. Tikriausiai tais galvos apdangalais, panašiais į jūros kriaukles, norima atkreipti dėmesį į vienintelę dar mąstančią (smegenyse turinčią vieną kitą rievelę) sociumo grandį…

Kadangi nėra nė vieno „be dėmės“, visos konfliktinės situacijos išsprendžiamos lengvai, su visoms pusėms palankiais kompromisais. Pakili nuotaika nuo pradžios iki pabaigos. Žaismingas plevenimas. Patrauklus, praktiškas, patogus gyvenimas su rožiniais akiniais, nes viskas organizuota taip, kad būtų patogu būti. Pastatymo rezultatas – libretas, perrengtas naujais rūbais.

Turėjo ambicingų planų

Skaitytuose interviu „Karaliaus Lyro“ režisierius turėjo kur kas ambicingesnių planų nei kolega iš Muzikinio teatro: „nevaidinti to buitinio realizmo, nebeždžioniauti „kaip gyvenime“, nes tas etapas jau seniai praeitas, o atrasti medžiagos atsispiriant nuo gyvenimo sceninėje realybėje“; „mes norime parodyti, kaip žmogiški, dvasiniai dalykai politikos yra deformuojami, kokia tai baisi kančia, liečianti mus visus“.

O tie scenoje esantys „visi“ – bet kaip aprengti (kostiumų dailininkė M.Benetytė) aktoriai, klaidžiojantys po visiškai nepažintą erdvę, linguojantys į rusiško ir jamaikietiško regio ritmą („Mes gyvename Lietuvoj, o jaučiam kitų kultūrų įtaką. Ji eina per mus. Be to, per dainas atsiskleidžia personažų biografijos“, – argumentavo režisierius muzikos pasirinkimą).

Charakteriai “nutašyti”

Akivaizdi „Karaliaus Lyro“ scenografijos (scenografas M.Jacovskis) statika ir nefunkcionalumas. Fundamentalus nekintamumas. Į sceną išeinama tik tam, kad būtų atliekami schematiški vaidmenys (nors I.Reklaičio Kornuolis tikrai nepamirštamas).

Visiškai išlaikoma pasakos logika: dvi dukterys (Gonerilė – R.Šaltenytė, Regana – N.Savičenko) blogos, trečioji (Kordelija – J.Puodėnaitė) – tokia gera ir sąžininga (be to, dar ir klaikiai nuobodi, palyginti su utriruotomis seserimis), kad negali tuščiagarbiam tėvui pagal jo „supratimą“ išsakyti savo meilę.

Ne pagal pasakos logiką: senasis karalius (Lyras – V.Paukštė) patiria neteisybę, bet jokių išvadų, apibendrinimų nepadaro – kaip buvo aklas, taip ir lieka.

Šekspyro sukurti ryškūs, sudėtingi charakteriai nelyg rąstai gerai nutašyti – palikta tai, ką galima vadinti lėlėmis, marionetėmis.

Be abejonės, aktorius, kurių emocijų skalė minimali, kur kas patogiau „projektuoti“ scenos dėžutėje.

Kita vertus, malonių paradoksų būta: R.Pelakausko suvaidintas Albanis, B.Gražio – Glosteris yra kito pasaulio veikėjai, turintys kraują, vidinius imperatyvus ir galbūt atsinešę į spektaklį kitokios „aktorinės mokyklos“ patirtį.

Išteisina bet ką?

Išeitų, kad gyvybė (plačiąja prasme) – nykstanti forma pasaulyje, sutvarkytame pagal tam tikras nuostatas ir hierarchiją, o teisybė – nusmurgusi ir nebyli: viskas taip absurdiška, kad Juokdariui (V.Leonavičiūtė) lieka be tikslo slampinėti po sceną retkarčiais paleidžiant vieną kitą repliką ar sąmojį – dramatiško ir gyvo pasaulio atavizmą. Puikus Šekspyro sukurtas personažas sunaikintas. Kažkoks prakeikimas kabo virš vienos vitališkiausių aktorių galvos – arba nėra vaidmenų, arba jie “nureikšminami“ iki nulio (absoliutinu, žinoma).

Režisieriaus mestas „koziris“ – na, supraskit, kad tai tik bepročių žaidimas – išteisina bet ką. Kažkaip studentiška taip elgtis, tačiau, tarkim, kad tokiu būdu skambiai pareiškiama: „Totus mundis agit histrionem“ (cituoju V.Šekspyrą). O tai reiškia, kad, suvaidinę savo vaidmenis duotoje erdvėje duotuoju laiku, aktoriai virs žmonėmis ir vaidins Šekspyrą savo kasdienybėse. Taigi ratas apsisuka, ir nuo Šekspyro sugrįžtama prie Šekspyro? Ne, tokia išvada būtų pritempta. Vis dėlto spektaklis gana sėkmingai laužo „šekspyrianos“ sampratos stereotipus, nors atrodo daugiau kaip pasąmoninių abstrakcijų kratinys nei vieninga sąmonė, išbaigtas pasaulis. O gal tiesiog per kieta dramaturginės medžiagos mėsa dantukams…