Kompozitorė, pedagogė, chorinės ir teatro muzikos kūrėja Nijolė Sinkevičiūtė – viena ryškiausių šiandienės lietuvių muzikos figūrų. Jos kūryboje telpa chorai, studentai, vaikai, dainų šventės ir teatrinės scenos. Pastaruosius beveik du dešimtmečius svarbia jos veiklos erdve tapo ir Klaipėda – miestas, kur ji augina jaunąją aktorių kartą, kur jos muzika skamba teatrų spektakliuose, o kūrybinė bendrystė virsta naujais muzikiniais pasauliais.
Žaneta SKERSYTĖ
Nemoka dirbti šiaip
– Jūsų muzikinis kelias prasidėjo Kybartuose?
– O taip, mano tėtis chorvedys, muzikos mokytojas, dainų švenčių dirigentas. Buvau penkerių, kai mane „pastatė“ į vaikų chorą (juokiasi). Nuo tada man atrodo, kad chore visomis to žodžio prasmėmis aš ir „tebestoviu“. Tėčio kaip pagrindinio mano muzikos mokytojo „linija“ tebesitęsia nuo tada, kai buvau sukurta, iki dabar, nors jau seniai jis iškeliavęs, bet visada jaučiu jo žvilgsnį ir paramą.
Mano mama taip pat buvo mokytoja, tik pradinių klasių. Žmogus, kuris gebėjo telkti aplink save, išklausyti ir padėti. Manau, kad iš abiejų savo tėvų pasiėmiau tas savybes, kurios nulėmė mano veiklos specifiką: kurti grupei, ansambliui, orkestrui, chorui; per muzikos kūrinius sutelkti žmones bendram darbui, užmegzti kūrybines jungtis; organizuoti kolektyvinę kūrybą plačiąja tų žodžių prasme.
– Su kokiais jausmais prisimenate savo studijų metus – J. Gruodžio konservatoriją, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA)?
– J. Gruodžio konservatoriją prisimenu su geriausiais jausmais ir dėkingumu. Laikau tai pagrindiniu mano profesiniu išsilavinimu. Ten patekau į dėstytojo kompozitoriaus Algimanto Kubiliūno rankas. Ir jis tapo mano kompozicijos specialybės-amato mokytoju. Daugeliui konservatorijos dėstytojų esu labai dėkinga.
Studijos LMTA kažkaip lėkė ir pralėkė, stipriai neužkabinę esminių dalykų. O gal kaip tik tuo metu mano gyvenime vyko esminiai dalykai: ištekėjau ir studijas baigiau su dviem sūnumis ant rankų. Tai kažkaip visos jėgos buvo skirtos studijų ir gyvenimo derinimui, o prasminiai akcentai išsiblaškė per tuos penkerius metus…
– Esate dirbusi leidyboje, mokyklose, kolegijose, teatre. Kuri iš šių veiklų paliko giliausią pėdsaką?
– Kiekviena iš šių veiklų yra palikusi pėdsakų. Gal dėl to, kad aš nemoku dirbti šiaip. Jei man darbas nelabai patinka, tai aš jį jaukinuosi, kad galėčiau iš jo „gauti pėdsaką ir palikti pėdsaką“. Jei nepasiseka prisijaukinti, tai tiesiog tenka to darbo atsisakyti.
Gauti ir palikti pėdsaką
– Gal galėtumėte papasakoti plačiau?
– Dirbdama „Vagos“ leidykloje muzikos leidinių redaktore, išmokau natų redagavimo teorijos specifinių dalykų – čia būtų „gauti pėdsaką“. O „palikti pėdsaką“? Gal tai, kad sudariau kokius keturis ar penkis, tiksliai neatsimenu, natų rinkinius „Mūsų mažiesiems“. O gal tai, kad su redakcijos kolegomis sukūrėme muzikinį ansamblį, su kuriuo muzikuodavome per leidyklos šventes (juokiasi).
Beveik devynerius metus dirbau Vilniaus „Yamaha“ muzikos mokykloje. Prikalbinta bičiulės padėti. Tada ši mokykla tik kūrėsi Lietuvoje. Nuėjau į visiškai man svetimą aplinką, kur karaliauja ne akustiniai, o elektroniniai instrumentai. Ten gavau labai stiprų veiklos pėdsaką – atradau klavinovą. Iki dabar šis instrumentas dalyvauja beveik visose mano veiklose: tiek atliekant kūrinius, tiek repetuojant. O tiek metų išsilaikiau „Yamahoje“ dėl specifinės metodikos – darbas grupėse, su klavišinių instrumentų ansambliais. Irgi jaučiu ryškų šios veiklos pėdsaką – išmokiau mokinius „girdėti“ savo vietą orkestre.
Vilniaus kolegijoje, atrodytų, atsiradau atsitiktinai, o gal likimo atvesta… Mane pakvietė Sigitas Giedraitis dėstyti… džiazinio solfedžio ir ritmikos. S. Giedraitis, su kuriuo susibičiuliavome „Yamahoje“, vadovavo Vilniaus kolegijos džiazo skyriui. Pradžioje atsisakinėjau šių pareigų. Aš tokia akademinio plano kompozitorė, džiazo teorijoje, o ir praktikoje nieko nenuraukianti, galinti pasakyti tik, kad gražu, ritmiką siejanti tik su metronomu, kurio niekada nenaudoja, nes nekenčia, nes riboja… Neprisimenu, kokiu būdu mane S. Giedraitis įkalbėjo. Gal padėti draugui reikėjo, bet dabar jam esu dėkinga. Ši veikla man davė daug teorinės medžiagos, buvo verta pačiai pasimokyti ir susidaryti dėstymo programą. Pravertė ir vėliau. S. Giedraitis net nenujautė, kiek daug įtakos turėjo mano būsimos veiklos specifikai ir maršrutui (juokiasi).
Valentinas Masalskis Vilniaus kolegijoje rinko aktorių kursą keisto pavadinimo specialybei „Pramoginis scenos menas“. Ketinimai ir programa labai protingi – parengti miuziklo aktorius, gebančius dainuoti, šokti ir, žinoma, vaidinti. Dėsčiau jiems ritmiką. Atsitiktinai V. Masalskis pamatė, kaip mano studentai ruošiasi ritmikos egzaminui. Spėju, kad jo metodikai atrodė artima darbo grupėje, o ne solo specifika. Perfrazuojant – „chorinė“ ritmika. Tada ir pakvietė dirbti į savo bendraminčių, kūrybinėmis jungtimis susietų žmonių komandą. Taip aš pakliuvau ir į teatro žanrą. Greitai sukaks 17 metų, kai man pasisekė būti V. Masalskio komandos nare. Kursui, pasivadinusiam „Trupė PS“, pabaigus studijas, Valentinas ir visą kursą, ir komandą „deportavo“ į Klaipėdą, kur Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje mūsų darbų laukė katedros vedėja Danutė Vaigauskaitė. Jos kuruojami ir už jos kaip už sienos būdami saugūs, galėjome kurti specifinę Masalskio aktorinės mokyklos metodiką. Paraleliai su scenine ritmika pradėjau dėstyti aktorinio dainavimo ir aktorinio muzikavimo programas. Masalskio metodika neapsiribojo tik aktoriaus išugdymu, jis moko kurso trupę kurti savo teatrą. Tad Klaipėda dabar turi dar du teatrus – Klaipėdos jaunimo teatrą ir Taško teatrą.
Suskaičiuoti skirtingų veiklų mano gyvenime paliktus pėdsakus beviltiška… Labai ilgai užtruktų, tuo labiau kad ši istorija dar nesibaigė ir vis dar verčia naujus puslapius su naujais darbais.
Artimiausias kūrinys
– Kaip susiformavo jūsų kaip kompozitorės savitas stilius?
– Iš tikrųjų nežinau, ką atsakyti, nes dar neturiu laiko analizuoti ir susisteminti savo kūrybą. Gal niekad ir neturėsiu (juokiasi). Tam reikia žvilgsnio iš šalies.
Gal toks intuityvus atsakymas tenkintų? Tą mano savitą stilių suformavo du dalykai: vidinis dvasinis pasaulis ir aplinkinis veiklos pasaulis. Į vidinį dvasinį pasaulį įdėčiau savo tėčio kažkokį įdiegtą neverbalinį supratimą ir net žodžiais neištartą įpareigojimą, kad muzika turi būti graži, muzikinė mintis išbaigta. Ir lietuvių liaudies dainą įdėčiau. Ji persmelkusi mane. Aplinkinis veiklos pasaulis sudarytas iš kiekvieno muzikinio veiksmo, iš kiekvieno kūrinio – jo sukūrimo kontekstų, atlikėjų, kurie yra man ne tik labai svarbūs, bet ir įdomūs, jų specifikos; kiekvienas kūrinys truputį ar daugiau reikalauja savo stiliaus.
– Esate sukūrusi daug muzikos chorams, vaikams, teatrui. Kas arčiausiai širdies?
– Artimiausia sritis yra ta, kurioje šiandien kuri kūrinį. Nori nenori… Jei neprisijaukinsi to darbo, neiškelsi jo aukščiau kitų tą dieną, jis nepasiduos ir neatsivers, ir nebendraus (juokiasi). Todėl negaliu nė vieno išskirti. Visi svarbiausi ir todėl artimiausi.
– Jūsų muzikinė pasaka „Pasaka be pavadinimo“ iki šiol rodoma Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ar muzika vaikams reikalauja ypatingo atsidavimo, jautrumo?
– Tikrai muzika vaikams pareikalauja daugiau. Ypač ta, kurią atlieka patys vaikai. Pirmiausia dėl to, kad esi susaistytas atsakomybės jausmo, juk visa „medžiaga“, kurią duodi vaikams, yra edukacinė – jie viską priima neanalizuodami. Todėl kokybė turi būti aukščiausios prabos: profesionalūs tekstai, teisinga kalba ir pan. Plius muzika turi būti nuotaikinga. Vaikai atlikėjai turi labai ribotas galimybes, siauras jų balso diapazonas. Smulki kūrinio forma lemia tai, kad visi kūrinėliai neišvengiamai tampa panašūs. Kaip juos nuspalvinti, kaip paryškinti nepažeidžiant estetikos?.. Būna labai daug galvojimo ir išradinėjimo. Todėl muzika vaikams man – pats sunkiausias žanras.
Ilgai, plačiai ir giliai
– Daug jūsų kūrinių skambėjo dainų šventėse Lietuvoje ir užsienyje. Kaip jaučiatės, kai jūsų muzika tampa bendruomenės šventės dalimi?
– Aš esu labai bendruomeniškas žmogus. Todėl, be jokios abejonės, labai džiaugiuosi, kai muzika tampa šios unikalios šventės dalimi. Pati dažnai einu dainuoti. Nė už ką neišsižadėčiau to nenusakomo bendrystės per muzikos kosmosą jausmo.
Manau, kad aš labai ilgai, plačiai ir giliai esu susijusi su Dainų šventės fenomenu. Seniausiai. Tai tada, kai mane tėtis penkerių „pastatė“ į chorą. O bene šešerių jau stovėjau Vingio parko estradoje ir dainavau „Na ir žąsys pas senelę“ Moksleivių dainų šventėje. Plačiai gal dėl to, kad ne tik mano kūriniai buvo atlikti Dainų dienos, Šokių dienos, Ansamblių dienos, Teatro dienos programose, bet ir man pačiai teko dalyvauti tų dienų kūrybinių grupių darbuose. Vardiju tai dėl to, kad noriu pasakyti: man atrodo, kad visapusiškai pažįstu šį fantastišką reiškinį – tiek fasadą, tiek virtuvę, tiek užkulisius. Tiek kūrinio kelią, kurį jam reikia nueiti nuo sukūrimo iki dainos Olimpo. Pasitaiko daug prieštaringų jausmų ir ne tik. Tenka pakovoti už savo kūrinį, nes patekęs į bendrą katilą, kur vis labiau svarbesnė tampa renginio išorė, o ne vidus ir turinys, jis praranda savastį. Labai nemaloni patirtis, bet tikrai išimtinė. Todėl ta „euforija“, kurios lauki, jau būna gerokai atšipusi ir pavargusi. O bičiuliai chorvedžiai yra tikri karvedžiai ir ištraukia kūrinį iš kebliausių situacijų. Šlovė jiems!
– Kokį kūrinį ar kūrinių ciklą laikote svarbiausiu savo kūryboje?
– Neturiu tokių – svarbiausių kūrinių. Neturiu gal truputį iš principo. Na, čia kaip vaikai: kuris daugiausia prašo rūpesčio, tas ir svarbiausias. Čia ir dabar. Tiesiog veiklos tiek, kad nepavyksta nei atsigręžti atgal, nei pažvelgti į priekį.
– Esate išleidusi kelis autorinius natų rinkinius. Ar planuojate naujų leidinių ar įrašų?
– Esu seniai susiplanavusi išleisti natų rinkinį šešių rankų ansambliams fortepijonui. Turbūt vadinsis „Šešiarankis“. Tik kol kas nežinau, kur įterpti tą darbą savo laiko juostoje.
– Koks kūrinys ar projektas buvo didžiausias iššūkis – techniškai, emociškai ar kūrybiškai?
– Na, kiekvienas kūrinys nestokoja iššūkių. Ar didelis, ar mažas. Žinoma, sudėtingiausi – stambios formos kūriniai. Tiesiog didelėje formoje visko daug, tad daug ir iššūkių. Galvoju, kad didžiausias iššūkis – nustatyta data, kada atiduoti kūrinį atlikėjui. Nors, kiek prisimenu, niekada nepavėlavau, bet pats tas ribojimas kelia stresą. Man niekaip nesulimpa skaičiai su kūrybos laisve laike (juokiasi). Žinoma, kiekvienas kūrinys „kuriasi“ kitaip. Bet nė vienas neprasideda nuo natų užrašymo popieriuje. Tai įvyksta tik po kartais labai ilgo pasiruošimo. Vadinu tai kontekstų išsiaiškinimu ir sukūrimu ar medžiagos nagrinėjimu: teksto autoriaus analizė, muzikos klausymasis, artimos tam kūriniui fortepijoninės literatūros skaitymas iš lapo, atlikėjų kolektyvo specifikos analizė ir t. t. Daug visko, ką reikia sužinoti ir „iš sužinojimų išvirti chemiją“, kuri tekės kūrinyje, kad jis būtų „kitokios spalvos“. Savo spalvos. Tada sėdi prie natų, o galva ir rankos padeda (juokiasi).
Augina bendraminčius
– Dėstote studentams LMTA. Papasakokite apie darbą su jaunimu.
– LMTA dėstau būsimiesiems aktoriams. Vilniuje pirmakursiams aktoriams – ritmiką, o LMTA Klaipėdos fakultete daugiausia V. Masalskio studentams aktoriams visus ketverius metus dėstau sceninę ritmiką, sktorinį dainavimą ir muzikavimą.
Nuo 2011-ųjų, kai pradėjau dirbti su visa Valentino komanda, sukūriau truputį kitokias tų dalykų programas. Ir kiekvienam naujam kursui truputį jas aranžuoju. Priklausomai nuo to, kokie žmonės įstoja, kokius spektaklius ar renginius kuriame. Taikliausiai turbūt mane būtų galima pavadinti V. Masalskio pavaduotoja visais muzikiniais klausimais. Teatro kompozitore. Todėl aš neturiu tik savo studentų. Tai yra aktoriai, kuriuos aš kartu veduosi per savo muzikines studijų programas, ir naudojame tų programų elementus spektakliuose. Studentai netampa tik muzikantais. Labai džiaugiuosi, jei jie tampa muzikuojančiais aktoriais, arba ir aktoriais, labai gerai žinančiais, kaip deramai elgtis su muzika dramos teatre.
Šaunūs žmonės tie studentai. Ir įdomūs. Ypač aktoriai. Gilūs, azartiški, kūrybiški. Dirbti su jais lengva, sklandu, labai gyva. Sukurti iš studentų instrumentą, kuris spektakliuose atliks muzikinę funkciją, irgi kūryba. Ir kai jie pabaigia studijas, jau būna užsimezgusi kūrybinė bičiulystė per bendrus darbus, kūrybinius ieškojimus. V. Masalskio režisuotam spektakliui „Miškelis“ rašiau muziką ir mokiau vos ne 50 aktorių chorą. Trys Masalskiados kursai viename. Ir tada mes jau kolegos. Ir bendraminčiai.
– Ar dar lieka laiko kūrybai? Ką šiuo metu kuriate?
– Turbūt logiškiau skambėtų klausimas – ar dar lieka laiko gyvenimui (juokiasi)? Kai trūksta laiko kūrybai, tiesiog viską paverti kūryba.
Laiko šiais laikais trūksta viskam. Ir kūrybai norėčiau daugiau, ir gyvenimui. Mano darbinis grafikas atrodo taip: gyvenu Vilniuje, pagrindinis darbas Klaipėdoje, LMTA Klaipėdos fakultete, kur atvažiuoju kas antrą savaitę. Tada Vilniaus savaitę atiduodu autorinei kūrybai. Toks vaizdas ramiuoju periodu.
Bet ramių periodų būna nedaug, nes aš dar lakstau į repeticijas pas kolektyvus, kurie ruošia mano kūrinius, pristatomus visoje Lietuvoje. Būna, kad ir toliau. Vedu ritmikos praktikumus, važinėju su savo kuruojamų spektaklių pasirodymais ir t. t.
Kaip trys sienos
– Kaip į jūsų intensyvų gyvenimą įsikomponuoja šeima?
– Atsakydama į šį klausimą, įsivaizdavau tokį vaizdą (vaizdas iš viršaus): mano trys vyrai stovi susikibę rankomis, sudarydami tokį trikampį, kurio viduje stoviu aš. Trys pagrindiniai mano gyvenimo žmonės, kaip trys sienos, kurių užstota aš jaučiausi saugi ir visapusiškai palaikoma visose savo kūrybos bei gyvenimo veiklose. Mes ir bendradarbiai, ir bendrakūrėjai, ir draugai, ir gyvenimo komanda. Nemanau, kad jiems labai lengva gyvenimo kelią dalytis su tokiu žmogumi kaip aš, žmogumi, kuris laksto paskui savo kūrinius po visą svietą (juokiasi).
Žinoma, apie šeimą galėčiau papasakoti labai daug arba visai nieko. Renkuosi – visai nieko. Nesupykite. Tikrai mano šeiminiame gyvenime nėra jokių paslapčių, kaip ir nėra jokių pikantiškų istorijų, kurios galėtų dominti žmones. Bet aš labai branginu savo šeimos privatumą. Tai mano turtas, kuriuo nėra jokios prasmės dalytis. Tegul tai bus mano suvalkietiškas bruožas (juokiasi).
– Ką jums reiškia meilė – ne tik kaip emocija, bet ir kaip jėga, įkvepianti kūrybai? Ar gyvenime turėjote meilės istoriją, kuri jus kaip žmogų ir kūrėją pakeitė ar stipriai paveikė?
– Negalėčiau išdalinti meilės kaip reiškinio į emociją ar įkvėpimo šaltinį, į jokius elementus. Man atrodo, ji nedaloma. Man meilė yra visko pradžia ir pabaiga, ir priežastis, ir išvada. Sutinku, kad tai jėga. Nežinau, kaip kitiems, bet man kūryba – tai tokia erdvė, į kurią pasinerti nesąlygoja jokios aplinkybės. Tai autonomiška erdvė. Gal tai labai gera erdvė pasislėpti nuo negandų, bet neprisimenu tokios istorijos, kuri taip dramatiškai pakeistų mane ar aplinkybes. Gal dar ji manęs laukia ateityje (juokiasi)?
Muzikos kalba
– Ar sutinkate su pasakymu, kad muzikoje galima išreikšti tai, kam žodžių kartais nepakanka?
– Visiškai sutinku su pasakymu. Ir ne tik žodžiais. Ir prasmėmis tarp eilučių. Ir dar daugiau. Kokia laimė kalbėtis muzikos kalba.
– Ką dažniausiai stengiatės perteikti savo muzika?
– Kiekvienas kūrinys neša savo žinią. Ta žinia gal net nėra identiška teksto žinutei, o dirba kaip kontrapunktas. Aš visada stengiuosi perteikti kūrinio temą, bet bendras visos kūrybos perteikimo tikslas turbūt – dalytis ir ieškoti kartu su atlikėjais ir klausytojais bendrystės per kūrinį. Pajusti tai, kas mums bendra visiems, ir susijungti mintyje, ir išgyventi harmoniją.
– Kas jums gyvenime svarbiausia – tiek kūryboje, tiek kasdienybėje? Koks jūsų credo?
– Carpe diem!
– Kuo vadovaujatės priimdama sprendimus: intuicija, patirtimi, racionalumu?
– Labai gerai išdėstėte žodžių tvarką (juokiasi). Vis daugiau pasitikiu ir vadovaujuosi intuicija. Aišku, ji maitinama patirties ir, labai tikiuosi, racionalumo. Intuicija man padeda neprisirišti prie bereikalingo planavimo, kai paskui, užsispyręs ir aklas aplinkybėms, planas reikalauja, kad būtų įvykdytas; intuicija leidžia man nepamesti lankstumo.
– Apie ateities kartas. Kokią žinutę norite palikti pasauliui per savo kūrybą?
– Ojojoj! Pasaulis toks didelis! Įtariu, kad nelabai jam rūpi mano žinutė. Neturiu tokių ambicijų. Bet juk mes kiekvienas paliekame savo žinutes kiekviename žingsnyje, nebūtina laukti paskutiniosios. Manau, kad ta pagrindinė mano žinutė jau labai labai seniai sklando visų norinčių ją išgirsti erdvėje. Nemoku jos įvardyti žodžiais. Labai tikiuosi, kad moku muzika.
– Jei galėtumėte atsukti laiką, ar ką nors keistumėte savo gyvenimo ar kūrybos kelyje?
– Oi, nekeisčiau. Aš gi suvalkietė. Viskas mano (juokiasi).
– Apie ką svajojate šiandien – kaip žmogus, kaip dėstytoja, kaip kūrėja?
– Būsiu populiari: kad baigtųsi karas Ukrainoje.
VIZITINĖ KORTELĖ
Nijolė Sinkevičiūtė gimė 1956 m. Kybartuose, Vilkaviškio raj. Kompoziciją studijavo Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijo kompozitorės specialybę.
Didelę jos kūrybos dalį sudaro kūriniai įvairios sudėties chorams; instrumentinė muzika daugiausia fortepijonui, styginių ir simfoniniam orkestrams; kompozicijos skirtos Dainų švenčių repertuarams; muzika teatro spektakliams ir muzikiniai spektakliai bei dainos vaikams.
Pagrindinė veikla, be kūrybos, – bendradarbiavimas su atlikėjų kolektyvais ir pedagoginė: LMTA Klaipėdos fakulteto Teatro katedros profesorė.
Žymiausi kūriniai: „Trijų ašarų motetai“ mišriam chorui; „Kalėdų maldos“ mišriam chorui ir styginių orkestrui; „Lietuviškos vaikų mišios“ vaikų, mišriam chorui, vargonams ir čelestai; „Magnificat“ mišriam chorui, solistams ir bras ansambliui; „Kryžkelės apeigos“ violončelei solo ir styginių orkestrui; „Septynios refleksijos“ solistų ansambliui ir fortepijonui 4 rankoms; muzika dramos spektakliams: „Tau netinka mano kostiumas“, „Mūsų miestelis“, „Raudona“, „Miškelis“; opera „Stebuklinga saulėgrąža“; muzikinė pasaka „Pasaka be pavadinimo“; muzikinė deklamacija 22 balsams „Meilės ir Jėzaus medžioklė“.
