Klaipėdoje visada jaučiamas apčiuopiamas, drėgnas vėjas. Jis glosto pušų viršūnes, kedena marių vandenį, susiraukusio praeivio plaukus. Kaip gimtasis (ar nebūtinai) miestas jis gali būti romantiškas / jautrus / pramoninis. Kartais tiesiog uostamiestis. Žinoma, kalbant apie Klaipėdą reikėtų išsirinkti apibūdinimą – kaip ir bet kur, vieningos nuomonės nėra. Visgi bet kuris klaipėdietis sutiktų – saulėlydžių ir saulėtekių palydėta akimis prie Baltijos jūros pakrantės – begalės. Apie didelio masto meno reiškinį – pirmąją Klaipėdos bienalę „Saulėlydis kas dvejus metus“ – galima pradėti kalbėti nuo pamatinės sąvokos, ant kurios pastatyta bienalės idėja. Tranzitas (lot. transitus – perėjimas) – tarpinė kismo ir judėjimo būsena.
Banga Elena KNIUKŠTAITĖ
Tranzitas gali reikšti daug – kaip bienalės tema, ji labai lanksti. Ekologinio, fizinio, politinio-istorinio tranzito ir aibė kitų potemių yra aiškiai juntamos ne tik kūrinių asortimente, bet ir parinktose erdvėse. Bet nesinori liesti visų tranzito prasmių, nes tokiu atveju tekstas neturėtų pabaigos.
Tranzitą šiuo atveju siūlyčiau interpretuoti kaip elementariausią, nuo Klaipėdos neatskiriamą reiškinį – vėją. Jis juda visur: tarp krantų, tarp medžių šakų, tarp švelniai sukibusių rankų, užpildo tuštumą garsu. Kaip ir bienalės kūnas, vėjas neturi pastovios formos – jis tik laikinai pajaučiamas. Stipriai, o gal vos vos. Tarsi varomoji jėga vėjas susivienija su smėliu, su dulkėmis ant aliuminio. Šis nuolatinis kismas yra tai, kas apibūdina bienalę – egzistuojant tarp buvimo ir nebūties, tarp to, kas praeina ir kas lieka. Žvelgiant į bienalę kaip į reiškinį galima teigti, kad jis reprezentuoja tris anksčiau minėtus ir Klaipėdai taikytus būdvardžius – romantiškas, jautrus, pramoninis. Jie – ne tik būdai įasmeninti miestą per metaforas, bet ir prieigos suprasti kaip, apie ką ir kodėl yra „Saulėlydis kas dvejus metus“. Be abejo, negaliu nepaminėti fakto, kad senovės graikų kalboje žodis „metafora“ (gr. μεταφορά) reiškia pernešimą, per(si)kėlimą. Turbūt dėl to būdvardžių žaismas kalbant apie bienalę atrodo toks patrauklus, o metaforiškumas šliejasi prie pat tranzito sąvokos.
Romantiška Klaipėda
Į pirmąją Klaipėdos bienalę „Saulėlydis kas dvejus metus“ pasisekė atvykti tiesiai per atidarymo ceremoniją. Pagrindinės bienalės kūriniams parinktos erdvės – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (toliau – KKKC) Parodų rūmai. Rugsėjo 5-ąją rudens mieste nebuvo nė kvapo. Tačiau per tokią vis dar vasarinę kaitrą buvo išties malonu pamatyti dalį Klaipėdos kultūros – ir ne tik – bendruomenės. Labai nekantravau išvysti, kokią mozaiką iš 46 užsienio ir Lietuvos menininkų kūrybos sukomponavo bienalės kuratorius Valentinas Klimašauskas kartu su komanda. Nors esu linkusi žiūrėti skeptiškai į institucines kuratorystės formules ir kanonus, KKKC Parodų rūmų erdvėse balansas tarp informacijos žiūrovams, architektūros ir idėjinės visumos buvo suvaldytas. Kūriniai nugulė dviejuose pastato aukštuose, medijų įvairovė taikliai siejosi su akcentuotomis tranzito reikšmėmis, o parodos architektūra leido menui kvėpuoti laisvai.
Pirmojoje KKKC Parodų rūmų salėje, greta rūbinės ir informacinio punkto, jau buvo galima pastebėti vieną iš bienalės kūrinių – danų menininko Simono Dybbroe Møllerio instaliaciją „Laiko – per akis“. Pasirinkimas eksponuoti kūrinį tik lankytojams įėjus pro duris kiek nustebino. Veikiausiai esu labai pripratusi prie anotacijų ant plačių sienų ar savotiškai apšildančio Šiuolaikinio meno centro pirmo aukšto. Kita vertus, staigus lankytojų žvilgsnių pačiupimas paneria juos tiesiai į tranzito potemių jūrą, todėl pirmasis parodos kūrinys tampa gana efektyviu. Instaliacija – serija lygių, blizgių komercinių vitrinų, įprastai naudojamų prabangiems laikrodžiams demonstruoti. Tačiau čia vitrinos tuščios – išlikę tik jų griaučiai su apšviestais, beprasmiškai besisukančiais pjedestalais. Lentynose, kuriose įprastai būtų eksponuojami prabangūs objektai, matomos tik dulkės, stiklo šukės ir smulkios plastiko dalelės. S. D. Mølleris atidaro parodą su nuoroda į vartotojiškumo kultūrą ir daikto prasmę, galią be vertės. Kūriniui būdinga ir kapitalizmo kritika, o svarbiausia – ilgesio momentas, kurį žmonės nešiojasi savyje. Nešiojasi, ieškodami savo vietos pasaulyje, vaikydamiesi statuso, agresyvios konkurencijos ir mėgindami savyje užpildyti neapčiuopiamą tuštumą, kurią provokuoja nepalankios sistemos. Būtent ilgesio faktorius instaliacijoje yra toks paveikus – apžiūrinėjant tuščias vitrinas prisiminiau postapokaliptinius scenarijus – to, ko dar nėra, bet kas jaučiama kaip sisteminė pasekmė, ypač pasaulį alinančių karų fone. Besaikis pilnatvės gaudymas ir jos ilgesys yra itin melancholiškas, net slogus reiškinys. Šiame kontekste kūrinys sufleravo tranzitą laike – per praeitį, dabartį ir ateitį. Kaip tokio tranzito produktas gimė švelnios apokalipsės pranašo asociacija. Negatyvu, tačiau ilgesingai romantiška.
Pradėjus eiti per parodą, viskas stojo į savo vietas. Parodos katalogą nešiojausi rankose – jis padėjo nepasiklysti intensyviai konceptualiame bienalės audinyje. Tačiau sau suteikiau rėmus – kūrinių asociacijas, jų estetines bei idėjines sąveikas ir tranzito metaforas nusprendžiau kurti pati. Katalogas, laimė, paliko tam daug erdvės. Prisiminusi atidarymo dieną galvoju, kad galbūt tas subjektyvus matymas ir yra tranzito dalis – kai prasmės perleidžiamos per žiūrovus ir kolektyviškai sulipdomos į vientisą bienalės pajautimą.
Tiek pirmo, tiek antro aukšto didžiosiose salėse matyti architektūriniai bienalės sprendimai. Ant medinių konstrukcijų per salės vidurį eksponuojamos senosios lietuvių fotografijos, dauguma jų datuojamos XX a. Mediniai strypai itin primena fachverkinę architektūrą, tai yra puiki sąsaja su Klaipėda kaip vokišku miestu, sufleruojanti žiūrovams mintis ir apie istorinį klodą. Drįsčiau teigti, kad fotografijos medija tapo vienu romantiškiausių Klaipėdos bienalės aspektų. Be Lietuvos fotografijos mokyklos ir ankstesnių atstovų nuotraukų turinio – ar tai pirmosios žinomos lietuvių moters fotomenininkės Paulinos Mongird atvirlaiškiai su Palangos pajūrio vaizdais, ar peizažiška, sapniška fotografo Virgilijaus Šontos įamžinta jūra, – atvaizdai išsaugo šviesos ir šešėlio balansą, romantišką atmosferą, galiausiai susiję su istorine atmintimi. Ypač jautriai bienalės erdvėje atsiskleidžia lietuvių fotografės Veronikos Šleivytės fotografijos. Menininkė fotografavo save, artimuosius ir mylimąsias, kurdama darbus, kuriuose dokumentika susilieja su žaisminga vaidyba. Pasitelkdama autoportretą, ji reflektuodavo moters vietą visuomenėje ir save pačią. Reikšmingas yra jos santykių su moterimis įamžinimas – subtilūs gestai, artumas, emocinis ryšys į dienos šviesą išneša Lietuvos LGBTQ+ istorijos fragmentus. Fotografijų emocinis autentiškumas, jautrumas ir pristatymas bienalės žiūrovams leidžia pamatyti asmenines V. Šleivytės istorijas, kurių visuma net sustiprina romantinę Klaipėdos atmosferą. Vėjas, šviesa ir praeities aidai sukuria erdvę, kurioje žiūrovai gali išgyventi tiek estetines, tiek refleksyvias patirtis. Lengvumo įspūdį dar labiau sustiprina minimali parodos architektūra, o tranzito motyvas – nuolatinis judėjimas ir laikinumas – suteikia bienalės fotografijoms papildomą dimensiją.
Jautri Klaipėda
Vėjas Klaipėdoje niekada nesustoja. Tačiau po romantiškų, ilgesingų šviesos spindulių ateina tamsa ir tyla, kurioje vėjas ima kalbėti jautriau. Klaipėda – saulėlydžių miestas – už romantizuoto, atvirukiško idealo slepia kitą pusę. Kaip gyvas organizmas miestas reaguoja į kiekvieną žmogaus pėdsaką – be abejo, tai taikytina bet kokiam masteliui. Klaipėdos bienalės kūriniai rezonuoja su savotišku miesto trapumu: juose jaučiamas estetinis svoris, ekologinio sąmoningumo, klimato kaitos temų atgarsiai. Akcentuojamas mūsų santykis su gamta, galiausiai kviečiama į akistatą su savimi ir intymumu. Tranzito sąvoka čia įgyja dar vieną reikšmę – tai ne tik judėjimas laike, bet ir gyvybės pulsas, gamtiniai ciklai ir judėjimas erdvėje.
Ekologinį tranzitą bienalėje puikiausiai iliustruoja menininkės ir biotechnologės Arūnės Baronaitės kūrinys „Plūdrumas“. Kompoziciją sudaro stilizuotas Baltijos jūros baseino žemėlapis ir cianotipija, kurioje vaizduojama padidinta mikrodalelė. Baseino žemėlapis parodo žiūrovams nuolatinį judėjimą, vaizduojant vandens sroves, kaupimosi trajektorijas. Plastiko dalelė cianotipijoje – tai ekologinės taršos pėdsakas, judantis tarp sienų, vandens telkinių ir gyvų organizmų. Plastikas viso labo tėra svetimkūnis, kurį jūra šlifuoja, keičia, juo bando atsikratyti kol žmonės aiškinasi savo poveikį plačiajai ekosistemai. Tai lyg užburtas ratas – apie taršą ir klimato kaitą kalbama nuolat, bet Žemės destrukcija šiais laikais yra įgavusi neįtikėtiną pagreitį. Iš pirmo žvilgsnio nekalta plastiko dalelė cianotipijos mėlyje tampa nebeužgyjančia mikrotrauma Žemės kūne. Kūrinys tam tikru požiūriu primena ir apie žmogaus lygumą prieš ekologinius, taršos procesus – niekas, gyvas ar negyvas, nėra atskirtas nuo pastovaus gyvybės ciklo, o taip pat ir nuo tranzito – žalingų medžiagų cirkuliacijos.
Baronaitės „Plūdrumas“ fantastiškai rezonuoja su greta eksponuojama estų menininkės Edith Karlson instaliacija „Nematyti“. Kūrinys vaizduoja keistą, bangų išmestą būtybę žuvies galva, gulinčią ant prišiukšlinto, jūržolėmis nusėto kranto. Instaliacija primena skirtingų periodų įsitikinimus ir baimes, susijusias su vandens pasauliu. Ironiška, kad nors žmonėms šiais laikais gilūs vandenys vis dar asocijuojasi su nežinomybe ir paslaptimi, mes vis tiek juos siekiame kontroliuoti, eikvoti ir dominuoti.
Gamtos ir žmogaus kūnai sueina į vienį – sugeria, reaguoja, alinasi. Bienalėje ekologinis jautrumas transformuojasi į jautrų intymumą, kuriame kūnas tampa žemės tęsiniu, o pati žemė – kūno atspindžiu. Menininkės Janinos Sabaliauskaitės fotografijų serija „Flirtavimas su gamta“ (2025) pratęsia šį dialogą tarp kūno ir aplinkos, perkeliant jį į ekoseksualinės meilės lauką. Menininkė įamžina kūną kontakte su gamta, kur atsiduodama aplinkai įsiklausant į jos tekstūrą, temperatūrą, prisilietimą. Ribos tarp žmogaus ir gamtos, dėkingumo ir geismo išnyksta, o kulminacija pasiekiama pasitelkiant mylėjimąsi kaip aukščiausią intymumo formą. Be ekologinio sąmoningumo poteksčių čia galima įžvelgti ir feministinį faktorių – moters kūnas fotografijose vaizduojamas kaip sakrali būtis kuriant ryšį tarp gamtos ir žmogaus. Tokia feministinė prieiga gali sufleruoti dar vieną tranzito metaforą per moteriškumą. Puikus pavyzdys taip pat būtų Kanados lietuvės, menininkės Karlos Gruodis videodarbas „X dūžių per minutę“. Trumpame kūrinyje nagrinėjamas moters kūno ir motinystės santykis. Priešingai nei J. Sabaliauskaitės, K. Gruodis meninis matymas atsigręžia į vidinį – moters įsčiose slypintį – potencialą.
Minėtų bienalės kūrinių fone Klaipėda įgyja gyvybingumo ir jautrumo. Nuo Baltijos jūros parpučiantis vėjas glosto, bet kartu ir gelia, primindamas apie klimato atšilimą, ekologines katastrofas. Tačiau bienalės kontekste miestas nebūtinai tik žmogaus išsekintas geografinis vienetas – jame tranzitas įgauna emociškai įkrautą, kūnišką, intymią reikšmę. Tai kismas žmogaus viduje, judėjimas tarp išorės ir vidaus. Tranzitas – kvėpavimo ritmas, jungiantis žmogų su gamta ir visu (ne)regimu pasauliu.
Pramoninė Klaipėda
Aptarti jautrumo ir romantikos elementai yra malonūs, švelnūs, net dvasingi. Kartais nepatogūs ir keliantys tiek vidinį, tiek ekologinį sąmyšį, bet prisijaukinami per laiko patirtis. Vėjas Klaipėdoje, kuris glostė ir dejavo, staiga įgauna kitokį – aštrumo – aspektą. Jau nebe prigimtinis atmosferos reiškinys, jis sukeltas žmogaus. Kartu su aštriu vėjo švilpavimu miestas įgauna kitą pavidalą – grubesnį, pramoninį, bet vis dar gyvą. Tranzitas pramoninėje Klaipėdoje tampa apčiuopiamas ir matomas: tai laivų ir krovinių cirkuliacija, uostamiesčio vėsa, smogo judėjimas. Joje persidengia geografiniai, logistiniai ir saviti estetiniai klodai.
Atšiauri, pramoninė Klaipėda turi ir rigidiškos architektūros. Čia vertėtų paminėti fotomenininko Remigijaus Treigio kūrybą – užfiksuotas industrines konstrukcijas, matomas tarsi pro miglą ir dulkes. Realūs, konkretūs objektai R. Treigio darbuose įgauna daugiareikšmį, paslaptingą pavidalą. Iš pirmo žvilgsnio primenantys dokumentaciją darbai vis dėlto turi poetinį atspalvį – jie emociškai įkrauti, melancholiški, net simboliški. Fotografijos priverčia žiūrovus sustoti – vietoj žemiško fluidiškumo įamžintos konstrukcijos atrodo tarsi esančios garsiniame, vizualiniame vakume, kurio įspūdį dar labiau sustiprina fotografijų monochromiškumas ir dulkės. Vaizduose žmonių nėra – mes nublankstame prieš savo pačių kūrybą. Nors net tai, ką žmogus sukuria, yra neatsiejama nuo jo paties. Panašiai žiūrovams byloja ir danų menininkės Madeleine Andersson videodarbas „jūsų skylė – mūsų tikslas“. Čia industrinė pusė įgauna niūresnį, beveik distopinį atspalvį – rastos filmuotos medžiagos fragmentai sufleruoja ryšį nebe su švelniu gamtos prieglobsčiu, o su pramonės plėtotei naudojamu iškastiniu kuru. Tai nebėra dialogas – veikiau išnaudojimas. Todėl provokatyvūs, šoko vertės kupini klipai videodarbe įgauna tam tikro rituališkumo – naikindami gamtą mes naikiname save pačius. Įdomus ir eksponavimo būdas – M. Andersson kūrinys rodomas per apskritimo formos projekciją. Žvelgiant į kūrinį, kilo asociacija su naftos gręžiniu – jame atsispindi žmonijos sukurtas bereikšmis, industrializuotas triukšmas. Tiek R. Treigio, tiek M. Andersson darbai sukuria dar vieną tranzito momentą: nuo melancholiškos distancijos iki apmąstymų apie jos kainą.
Įasmenintas vėjas, kaip pirmosios Klaipėdos bienalės „Saulėlydis kas dvejus metus“ leitmotyvas, galiausiai išsisklaido visame miesto peizaže. Žinoma, jis paliečia ne tik pagrindinę parodą KKKC Parodų rūmuose, Klaipėdos viešosiose erdvėse galima pamatyti eksponuojamų instaliacijų, videodarbų, performansų. Taip meninė patirtis sujungiama su kasdienybe net tokiose vietose kaip prekybos centras „Akropolis“ (Katjos Novitskovos „Embrionas“). Malonu matyti bienalę išeinant už baltų galerinių sienų.
Visoje bienalėje nuosekli yra žmogaus ir gamtos santykio tema – subtili, kintanti, kartais konfliktiška. Iš romantikos ir ilgesio pereinama į atšiaurų, nenatūralų metalo žvangėjimą, nors net šioje aptartoje skiltyje išlaikomas tas pats trapumo ir melancholijos įspūdis. Kai liečiama gamtos tema, sunku rasti prieigą per agresiją ar absoliutų blogį – natūralus pasaulis toks tiesiog nėra. 46 menininkai iš Baltijos, Šiaurės šalių ir kitų užsienio regionų sėkmingai sukūrė daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame susikerta geografija, temos, bet galiausiai viskas finale išsiskleidžia kaip judėjimas. Todėl tranzitas ir tampa bienalės šerdimi – pastovus persikėlimas, dinamika, cikliškumas, kuris kiekvienam žemės sutvėrimui yra pažįstamas ir artimas. Galiausiai bienalė, kaip ir vėjas, lieka nepagaunama, balansuojanti tarp praeities ilgesio, gamtos trapumo ir pramonės aštrumo, kviečianti žiūrovus pajusti judėjimą, kuris tęsiasi net tada, kai ekranai ir salės užtemsta.
O šią sekundę vėjas neša laukimo dulkes – kitos bienalės laukti pagelbės susitelkimas į laiko tėkmę ir miesto pulsą. Ir puoselėjimas žemės, kuria patys vaikštome.
