Klaipėdoje įsikūrusioje meno galerijoje „Lyceum“ rugpjūčio 6–29 d. veikė jaunosios kartos kūrėjos Urtės Kraniauskaitės personalinė kūrybos paroda „Emocijų slėpiniai ir formos“, kurioje žiūrovai galėjo pamatyti nuo 2019 m. brandintą autorės iliustracijų seriją. Parodos eksponatuose atsivėrė siurrealistiniai pasakojimai apie menininkės išgyvenamas dvasines būsenas, emocinius iššūkius ir bendražmogiškas patirtis. Autorės sukurtas išraiškingas fikcinis pasaulis parodos lankytojus skatino įsitraukti į sapnišką, daugiasluoksnę ir keistą alternatyvią tikrovę.
Agota BRIČKUTĖ
Kūrybinio kelio pradžia
U. Kraniauskaitė – Vilniuje gimusi, Klaipėdoje gyvenanti ir kurianti knygų iliustratorė, grafikos dizainerė, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytoja ir laisvai samdoma kūrėja. Jos meninis interesų laukas aprėpia nespalvotą rankomis kurtą grafiką, koliažą, kompiuterinę grafiką, trimates vizualizacijas, knygų iliustracijas ir vizualinio identiteto kūrimą. Įvairialypė kūrybinė patirtis suformavo savitą autorės meninį braižą, kuriam būdingas nuolatinis eksperimentavimas, skirtingų technologijų ir meninių technikų sintezė ir nuosekliai plėtojamas simbolistinis pasakojimas.
U. Kraniauskaitės autorinis braižas pradėjo ryškėti dar studijų metais. Jau tada autorė pradėjo justi aiškią trauką abstrakcijos ir siurrealizmo žanrams. Pirmuosiuose kūrybiniuose bandymuose dominavo nespalvota ranka piešta grafika, dėmesys linijai ir automatiniam kūrybos procesui. Ilgainiui monochrominė estetika pradėjo plėstis – į kūrinius vis aktyviau įsiliejo spalva. Po truputį koloritas U. Kraniauskaitės kūryboje tapo vis labiau autonomiška vaizdinės kalbos dalimi, suteikusia piešiniams dar daugiau emocinės įtaigos.
Dar studijuodama U. Kraniauskaitė įsitraukė į profesionalią leidybinę veiklą. Kartu su istorinių romanų autore Gina Viliūne menininkė iliustravo knygas vaikams („Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“, „Kur dingo gandras Grantas?“), taip pat pradėjo bendradarbiauti su rašytoja Jolita Zykute. Dirbdama laisvai samdoma iliustratore, Urtė ne tik rūpinosi vaizdiniu knygų turiniu, bet ir aktyviai dalyvavo leidinių pristatymuose, edukacinėse veiklose, susitikimuose su skaitytojais, taip prisidėjo prie lietuviškos vaikų literatūros sklaidos.
Svarbiu profesinės raidos etapu tapo 2020 m., kai Klaipėdos šviesų festivalio organizatoriai pakvietė U. Kraniauskaitę sukurti festivalio firminį vizualinį stilių. Pastarasis projektas padėjo autorei susipažinti su viešųjų erdvių vizualinės komunikacijos specifika ir plačiaformatės spaudos technologijomis. Dar studijuojančiai jaunai menininkei toks kūrybinis darbas suteikė pasitikėjimo tęsti ir vystyti savo kūrybinį braižą.
Autorinio stiliaus link
Be užsakomųjų projektų, U. Kraniauskaitė nuosekliai užsiėmė autorine kūryba, eksperimentavo ir grynino savitą estetiką, kuri jau nuo pat pradžių formavosi kaip autentiška siurrealizmo interpretacija. Vienoje pirmųjų fantastinių iliustracijų serijoje „Kolibrio kelionės“ menininkė vaizdavo fantastinius pasaulius ir neapibrėžtas fikcines erdves, kuriose susiliejo nespalvoto piešinio estetika, skaitmeninis spalvinimas „Adobe Photoshop“ programa ir siurrealistinė vaizduotė. Šiame kūrinių cikle išryškėjo autorės pasaulėjautai artimos aptakios, organiškos, biomorfinės formos, stilizuoti augalų ir gyvūnų motyvai ir sapniška, mitologizuota erdvė.
„Kolibrio kelionių“ cikle atsiskleidė autorei būdingas polinkis derinti abstrakciją ir siurrealizmą. Autorinėje kūryboje menininkė linkusi atsiriboti nuo tiesioginio tikrovės vaizdavimo ir kurti tik jos pačios logikai paklūstančius siužetus, kurių centre išnyra nežemiškos būtybės, fantastiniai figūrų pavidalai ir sunkiai paaiškinama iracionali tikrovė.
Kryptingi kūrybiniai ieškojimai U. Kraniauskaitę atvedė prie savito, nuoseklaus, atpažįstamo meninio stiliaus bei gebėjimo derinti iliustratyvumą, grafinį dizainą ir savarankiškus kūrybinius tyrinėjimus. Pradėjusi nuo monochrominės grafikos, eksperimentų tušu, koliažų, autorė priartėjo prie išgrynintų daugiasluoksnių skaitmeninių kompozicijų, žavinčių ne tik savo estetine forma, bet ir keistai patraukliu emociniu fonu.
Siurrealizmo interpretacija
Žvelgiant į U. Kraniauskaitės parodą „Emocijų slėpiniai ir būsenos“, nesunku pajusti, kad jos kuriamas vaizdų pasaulis yra artimiausias siurrealizmo stiliui. Kaip būdinga šios stilistinės krypties menininkams, klaipėdietė pagrindinį dėmesį kūryboje teikia iš pasąmonės kylantiems vaizdiniams, jai būdingas mąstymas metaforomis, polinkis eksternalizuoti vidinius psichinius procesus, pasitelkiant įvairias vaizdines asociacijas. Naudodama tokias meninės raiškos priemones kaip plastiška linija, aptaki forma ir spalva, U. Kraniauskaitė siekia įvaizdinti ir išlaisvinti savo asmenines patirtis ir universalias bendražmogiškas būsenas, suteikdama joms kūną, nesuvaržytą racionalaus proto diktato.
Vienas ryškiausių U. Kraniauskaitės (beje, kaip ir siurrealistų) vaizdinės kalbos bruožų – organiškos, biomorfinės formos. Terminas biomorfizmas kilęs iš graikų kalbos žodžių bio (vert. gyvybė) ir morphe (vert. Forma), pirmą kartą pavartotas 1936 m. Niujorko modernaus meno muziejaus (MoMA) surengtoje kubizmo ir abstrakčiojo meno parodoje. Žymus to meto amerikiečių meno istorikas ir pirmasis MoMA direktorius Alfredas H. Barras jaunesnysis (1902–1981) parodos kataloge bioformizmą apibūdino kaip meninės raiškos kryptį, kuriai būdingos kreivinės formos, dekoratyvumas, romantizmas, mistiškumas, spontaniškumas ir iracionalumo estetika. Aptakias, minkštų kontūrų, plastiškas ir gyvybingas formas pasitelkiantys menininkai savo kūriniuose sukuria gyvosios gamtos įspūdį, jos tiesiogiai neatvaizduodami. Tokios formos veikiau asocijuojasi su natūraliais gamtos procesais ir organišku augimu, nei pakartoja konkrečius gamtos objektus.
Neatsitiktinai vieni svarbiausių U. Kraniauskaitės kūrybos inspiracijos šaltinių yra gamta – augalija ir gyvūnija. Menininkės kuriamos fikcinės būtybės pasižymi organiškomis, plastiškomis augalinėmis ir gyvūninėmis formomis, o kai kada tiesiogiai primena grybo ar daigo formą. Pastarieji personažai primena alternatyvios biologinės evoliucijos formas, tarsi priklausančias dar neatrastai, autorės vaizduotėje egzistuojančiai ekosistemai. Biomorfinė jų sandara leidžia šias būtybes suvokti ne vien kaip dirbtinius fantastinius objektus, bet ir kaip natūraliai susiformavusias gyvybės formas, turinčias savitą egzistavimo logiką.
Įdomu, kaip autorė pasitelkia vaizdinius motyvus dvasiniam turiniui perteikti. Iliustracijose pasikartojantys akių, vidaus organų, įvairių ataugų, grybų, augalinių struktūrų ir kitų biologinių elementų motyvai tampa trapumo, netekties, gedulo, transformacijos ir gebėjimo prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos metaforomis. Kūnas ir jo fragmentai autorės darbuose tampa universalia simboline kalba, leidžiančia vizualizuoti sunkiai žodžiais apibrėžiamas vidines patirtis.
Kompoziciniu požiūriu U. Kraniauskaitės kūriniuose dažniausiai dominuoja vienas pagrindinis, stambiu planu vaizduojamas personažas, tampantis emocinės įtampos centru. O kūrinių fonai dažniausiai lieka neutralūs – redukuojami iki minimalistinės, sąlyginės erdvės ar pabrėžto horizonto. Pasirinkdama tokį komponavimo būdą, U. Kraniauskaitė kreipia žiūrovų žvilgsnius į pagrindinio personažo emocinę būseną ir leidžia atsiverti vaizdinių metaforiškumui.
Moebius ir Miyazaki įtaka
Analizuojant U. Kraniauskaitės kūrybines įtakas, svarbų vaidmenį užima fantastinės vaizduotės ir vizualinio pasaulio kūrimo tradicijos. Pati autorė kaip reikšmingiausius įkvėpimo šaltinius išskiria prancūzų komiksų kūrėją Jeaną Giraud (1938–2012), geriau žinomą Moebius vardu, ir japonų animacijos režisierių Hayao Miyazaki (gim. 1941). Šių kūrėjų įtaka atsiskleidžia autorės kūryboje per panašų fantastinio pasaulio konstravimo būdą, organinių formų estetiką ir emocinį santykį su vaizduojamomis būtybėmis.
Moebius kūrybos atgarsiai U. Kraniauskaitės darbuose pastebimi preciziškame linijiniame piešinyje, dėmesyje detalėms, biomorfinių organizmų kūrime bei gebėjime konstruoti savarankiškus, alternatyvius pasaulius. Kaip ir Moebius kūriniuose, autorės darbuose svarbūs tampa ne vien grafiniai piešinio elementai, atskiri personažai ar tiesioginiai siužetai, bet ir galimybė tyrinėti nepažintus žmogaus pasąmonės klodus, apmąstyti gyvenimo transcendenciją. Tiesa, Moebius kūryboje fantastika dažnai siejama su mokslinės fantastikos, kosminių erdvių ir metafizinių pasaulių tyrinėjimu, o U. Kraniauskaitės darbuose pagrindinis dėmesys teikiamas fantazijai – kaip būdui kalbėti apie vidines žmogaus būsenas.
Ne mažiau svarbi autorei yra vieno žymiausių japonų animacinių filmų režisieriaus H. Miyazaki kūrybos įtaka. Menininkė yra minėjusi, kad vienas ankstyvųjų impulsų kurti savitus fantastinius veikėjus kilo iš pastarojo režisieriaus sukurto postapokaliptinio anime filmo „Nausikaja iš Vėjų slėnio“ (1984). Miyazaki kūryboje atsiskleidžiantis dėmesys keistai, kerinčiai ir svajingai atmosferai, emocionaliam pasakojimui ir organiškam fantastinių pasaulių kūrimui būdingi ir U. Kraniauskaitės meninėje praktikoje.
Kaip ir Miyazaki animacijoje, U. Kraniauskaitės kūryboje ypač svarbi subtili emocinė raiška. Veikėjams suteikdama santūrią kūno kalbą, minkštas formas, išraiškingas dideles akis ir švelnią spalvinę gamą, autorė leidžia žiūrovams užmegzti empatišką santykį su vaizduojamomis būtybėmis. Vis dėlto U. Kraniauskaitės kūryboje šie anime estetiniai bruožai susilieja su siurrealistine vaizduote, todėl fantastiniai pasauliai tampa intymesnėmis vidinių būsenų erdvėmis.
Jaunosios kartos menininkė U. Kraniauskaitė parodoje galerijoje „Lyceum“ atsivėrė kaip savitą autorinę meninę techniką vystanti autorė, savo kūryboje jungianti siurrealizmą, abstrakciją ir iliustraciją. Parodoje „Emocijų slėpiniai ir būsenos“ atsiskleidusi fantastinė autorės sukurta realybė tapo terpe pažinti ir reflektuoti žmogaus vidinį pasaulį, santykį su fiziniu kūnu. Jautriai patiriamas išorinis pasaulis, nerimas ir psichologinis trapumas U. Kraniauskaitės kūryboje transformuojamas į savitai jaukią, raminančią ir įgalinančią meninę formą.
