Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (2)
Norėdami geriau suprasti klaipėdiečių gyvenimo būdą, turime būtinai užsukti į jų mėgtą turgų. Kiekvieno Prūsijos miesto turgus savo lankytojų širdis priversdavo plakti smarkiau, todėl iškalbingiausias miesto paveikslas buvo kuriamas būtent čia, turguje. O kur dar jaunimo pomėgis šokti!.. Šis jaunųjų malonumas – charakteringas senojo miesto gyvenimo vaizdelis.
Jovita Saulėnienė
Turgus – kaip veidrodis
Senųjų klaipėdiečių gyvenimo būdą geriau pažinsime nukakę į anų laikų turgų – į tą, laikytą stilingiausiu, spalvingiausiu, margiausiu turgumi ne tik „senojoje, gerojoje, gražiojoje Klaipėdoje“, bet ir visuose Rytprūsiuose. Beje, Klaipėdos turgų buvo pamėgusi ir Prūsijos karališkoji šeima. Karalienė Luizė paskutiniaisiais gyvenimo metais Klaipėdoje vos ne kasdien čia lankydavosi ir juokavusi, jog turgaus žmonių knibždėlyne „net malonu, kai tau nuolat užmina ant kojos“.
Žvilgtelkime į turguje virusį gyvenimą ir įsitikinsime, jog kartais, anot Aristotelio, už dalyvius turguje „stebėtojas yra prakilnesnis“.
Anuomet turgaus diena būdavo savotiškai šventa, pilna ritualų, šurmulinga ir linksma. Šiandien pirmiausia mus nustebins ne tik buvusi turgų įvairovė (malkų, šieno, žuvų, Friedricho ir kt.), bet ir juose sukrauti kalnai gėrybių: sviesto, kiaušinių, sūrių, vištų, žąsų, kurių, anot amžininkų, „riebalais geltonuojančių pasturgalių garbei himnus galėjai giedoti…“ O kur dar daugybės mėsininkų siūloma kvapnioji produkcija, gardžioji Rygos plikyta duona, populiarioji Palangos duona, auksinis bičių medus, daržovės. Šalia jų – žuvų pardavėjai, siūlantys ešerius, lynus, kuojas, vėgėles, plekšnes, menkes, lašišas, perpeles. Kiek tolėliau – silkių „valdovės“… Visa buvo iškraunama ant prekystalių 5.30 val. ryto, o jau 6 val. pasirodydavo pirmosios pirkėjos. Ir užvirdavo prekybinis bruzdesys, išryškinantis, anot Heinricho A.Kurschato, „įvairialypius komercinius ir žmogiškuosius santykius“. Kiek istorijų, būtų ir nebūtų, klegesio, juokavimų ir net pyktelėjimų tose pirkimo–pardavimo derybose atsiskleisdavo!.. Tą žmonių skruzdėlyno šurmulį nebent galima atkurti prisėdus prie senųjų klaipėdiečių pamėgtų stipriųjų „vandenų“…
Mugė vykdavo savaitę
Įdomiausias turgaus personažas – „kritiškai nusiteikusi Klaipėdos namų šeimininkė, nepaliaujamai ieškanti žemiausios kainos ir geriausios kokybės, visa širdimi atsidavusi nekintantiems turgaus lankymo ritualams…“ Čia sueidavo ne tik miestiečiai, bet ir suvažiuodavo apie pusė tūkstančio valstiečių iš Klaipėdos, Šilutės apylinkių, lietuviai ūkininkai nuo Palangos, Kretingos ir Gargždų. Išsirikiuodavo gatvėse didžiulis „vežimų paradas“.
Tą nepakartojamą turgaus charakterį kūrė žmonės. Pasak H.A.Kurschato, Klaipėdos turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės namie austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijonų, po smakru pasirišusios tamsią skarelę. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltą ar gėlėtą medvilninę skarelę mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir Kuršių nerijos kaimų augalotas žvejų moteris, kurios baltas skareles dėvėjo surišusios po smakru. Taip ir žveją nuo ūkininko galėjai atskirti jau iš eisenos, nekalbant apie žvejiškos aprangos ypatumus“.
Turgus baigdavosi 12 val. Ūkininkai, gurkšnodami grogą, moterys – Hofmano lašus (eterio ir spirito mišinys) ir skanaudami „Napoleono riekeles“ ar „Amerikiečių pyragaičius“, užeigose triukšmingai aplaistydavo prekybinius sandėrius.
O kiek įdomybių suteikdavo anksčiau jomarkais vadintos mugės! Štai birželį jos vykdavo visą savaitę. Čia – tikrasis šurmulys. O linksmybėms būta visko: sūpynės, karuselės, ringo kovotojų palapinės, špagų rijikai, „laimės ratai“, „senmergių malūnai“, riedantys vamzdžiai, linksmieji kalneliai, „rusiškas ratas“… Palei turgaus halę iki pakeliamo tiltelio ir Papendiko užeigos driekėsi vadinamoji lenktynių trasa: „Konfeti lietus grindinį dengė kelių centimetrų storio sluoksniu. Ore skriejo popierinės gyvatės… O muzika – visko po truputį – iki vidurnakčio skambėjo ausyse. Aidėjo įvairiausi šlageriai“. Už turgaus halės kampo „greitų nuotraukų“ fotografas objektyvu gaudydavo guvias kaimo mergaites. Priešais turgaus halę keletą metų iš eilės duris atverdavo didžioji saldumynų būdelė. Ten buvo prekiaujama nuostabiais skrudintais migdolais…
Veiklaus ir praktiško gyvenimo būdą mėgstantiems klaipėdiečiams pramogų būta iki soties.
Jaunimo šokių vakarai
Senojo miesto jaunimas vakarus mėgo praleisti šokdamas. Šokdavo polką, reinlandietį, tiroliškąjį, papiljoną, mazurką, kotiljoną, kadrilį. Šokių „vakaro karalius“ – valsas, skambant J.Strausso muzikai ar populiarioms Linkės melodijoms. „Koks kupinas žavesio ir švelnumo buvo šis skriejimas, slydimas salės grindimis!.. Du kartus apsukę ratą, savo damą mandagiai nuvesdavome į jos vietą“, – prisiminė vienas iš buvusių šokėjų.
Buvo šokama restoranuose, ypač pamėgtame „Sanssouci“ restorane, buvusiame Liepojos gatvėje priešais dabartinę Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešąją biblioteką. Ta proga vaikinai dėvėdavo ilgą, iki kelių juodą švarką, o merginos puošdavosi plačiomis ir kukliomis suknelėmis iki kulkšnelių. Į šokius jas atlydėdavo „pagarbą įkvepiančios motinos juodomis šilkinėmis sukniomis“.
Patys populiariausi šokių vakarai vykdavo Šaulių namuose. Čia mėgo šokti, galima sakyti, vos ne visi klaipėdiečiai. Čia buvo ir nusistovėjusios šokių vakarų tradicijos. Savo tvarka išsiskyrė kariškiai, kurių šokių vaizdelį nupiešė amžininkai: „Jų metu du stotingi veteranai prižiūrėjo drausmę, padorumą ir geras manieras: baltos pirštinės, šokant neišsukti iš eilės, ne per stipriai spausti ranką… Tai, kad paskutinysis draudimas gali turėti ypatingo žavesio, mums, jaunimui, tuo metu buvo nesuprantama. Nekantraujančios šokti jaunos merginos sėdėdavo ant ilga eile sustatytų kėdžių palei kolonas, už jų – motinos, tetos ir kitas „balastas“. Baliaus tvarkdarys duodavo ženklą kviesti merginas šokio, ir kaip kulkos iš pistoleto mes, jauni vyrukai, šaudavome arba greičiau nušliuoždavome parketu prie gražuolių būrio. Protingesni iš anksto specialioje knygutėje rezervuodavo šokį su savo mylimiausiąja“…
Apie šokius užteks. Kitąsyk pakeliausime senųjų klaipėdiečių pamėgtais miesto ir užmiesčio takais.
(Tęsinys. Pradžia – DURYS 2013 09 26)
Žuvų turguje
Jaunystėje mes, progai pasitaikius, eidavome pavaikštinėti po žuvų turgų ir apsimesdavome ieškantys pirkti žuvų. Žinoma, visada rasdavome prie ko prikibti. Iš pradžių viskas vykdavo sklandžiai: „Jauni ponaičiai, tik pažiūrėkit į krepšį. Pats šviežumas. Ką tik ištraukta iš jūros“. Kai mes tuo suabejodavome, buvo pats laikas dėti į kojas, nes vikri moteriška ranka čiupdavo išaugusį ungurį ir užsimodavo padoriam smūgiui. Tada kildavo tikra erzelynė ir persimesdavo nuo vieno prekystalio iki kito. „Bepročiai vaikigaliai“ buvo kukliausias titulas, kuriuo mus apdovanodavo žvejienės. Tik kartą joms kažkas užčiaupė burną taip, kad trumpam virto nebylėmis. Žmonės kalba, tai pavyko vienam profesoriui. Kai žvejienė turguje šitaip įsivažiavo šūkalioti, jis ėmė pamažu vardyti graikų alfabetą, labai iš lėto. Moteriai tai buvo per daug, per keista ir baugu. Niekada nepažinti garsai sklido iš priešais stovinčiojo lūpų, ir žvejienė visiškai susitraukė.
Bruno le Coutre
