LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Libanas – my love, mon amour
Ugnė Barauskaitė
Trečioji diena.
Kedrai, Tripolis
Šiandien keliaujame aukštyn į kalnus. Pravažiuojame apleistus miestelius. Adibas rodo į apgriuvusią pilaitę ir aiškina, kad čia kadaise būta prabangaus viešbučio, gal net geriausio ir garsiausio regione. Tačiau per karą miestelis buvo subombarduotas, gyventojai žuvo arba pabėgo į užsienį, ir dabar čia tik griaučiai, buvusios didybės prisiminimai. Mirę, sušaudyti miestai… Labai liūdna.
Čia pat slėniuose kuriasi kitos gyvenvietės, renčiami nauji namai. Visi vienodi. Sienos pilkai gelsvo akmens, stogai – raudonų čerpių. Pasirodo, Libane architektūrinės vizijos, fantazijos ir eksperimentai griežtai ribojami. Apdailai būtina naudoti tuos gelsvai pilkus akmenis, kurių čia apstu. Kiek tiksliai procentų tokios apdailos turi būti, nustato kiekvieno regiono valdžia atskirai. Štai Beirute valdžia pakankamai liberali. O štai slėniuose viskas sudėliota iš vienodų stulpelių ir kaladėlių.
Kol kolegės ieško krikščioniškų urvų ir katakombų, mes su Regina ir Onute aplankome Khalilio Gibrano muziejų. Vienoje salytėje aptinku rašytojo biblioteką ir nesitraukiu, kol neperskaitau visų nugarėlių iš eilės. Argi jums nėra įdomu, ką skaito kiti žmonės?
Su Regina palinkusios pro stiklą skaitome Gibrano laišką. Angliškai. Rašysena dailiai padrika, bet pamažu sudėliojame sakinius. Kaip jis pasiilgo tos moters, kuriai rašo, kaip žūsta tūkstančiai libaniečių, ir jam skaudu… Karas dar kartą trinkteli per smegenis.
Galiausiai pasiekiame kedrų giraitę. Medžiai didžiuliai, tūkstantmečiai. Energetika – nenusakoma. Užburianti. Pagoniškos sielos asmenis užvaldo mistinė ekstazė. Sakyti nebėra ko.
Prisisotinę kedriškos dvasios sulendam į savo autobusiuką ir klegėdamos dardam žemyn. Nusileidžiame į Tripolį, tiesiai į „maisto gatvę“ – čia kiekvienam langelyje siūloma kebabų, salotų, vaisių ir dar balažin ko. Didžiulė, nesibaigianti maisto mugė! Čia jau ne Beirutas – musulmonams tripoliečiams mes keliame akivaizdų susidomėjimą. Vyrai neatplėšia nuo mūsų žvilgsnių, regis, akių magnetais pritrauks per stiklus.
Adibas pasakoja, kad entuziastų grupės ėmėsi saugoti ir atverti Tripolio architektūrinį paveldą. Juk čia, tuose pačiuose namuose, gyvena jau šimtosios kartos! Suprantama, kad žmonės savo būsto sienų anuomet paveldu nelaikė: vienur patinkavo, kitur padažė. O štai dabar žemutinio aukšto apdaila buvo nugremžta, tinkas nuvalytas ir praeiviams atvertas autentiškas akmeninis miesto veidas. Viskas taip, kaip buvo prieš tūkstančius metų.
Gatvelės siauros. Čia pat prekiaujama visokiausiais daiktais: pradedant čiužiniais ir kaljanų žarnomis, baigiant skerdiena ir raugintais agurkais. Iš antro aukšto mus stebi vaikai. Čia pat džiūsta kilimai ir skudurėliai. Netrukus rinkimai, visur kybo agitaciniai plakatai, tai, žiūrėk, koks kilimas ir užtiesia kandidato akį.
Po truputį temsta, senamiestis tuštėja, kiaurą dieną šurmuliavęs siaurų gatvelių turgus rimsta. Galiausiai ir paskutiniuosius prekeivius pasišaukia muedzinas, tad senojo Tripolio gatvėse lieka tik tvarkingai eilėmis sudėtos šliurytės.
Po Suhos pamokos, nors ir „nusikalusios“, tradiciškai surenkam posėdį. Šįkart pas mus, prie mažo staliuko ir labai mažos sofutės. Merginos susitaiso keliais aukštais, o Regina pasakoja mirtinai absurdišką istoriją, kaip jos draugas turkas bandė gauti Lietuvos vizą. Ambasada įsikūrusi kažkokiam bute Ankaroje, vizų klausimus sprendžia vos kelias valandas per dieną, o dokumentus reikia perduoti gyvai, iš rankų į rankas, pasiimti – irgi, todėl solidžiam žmogui tenka mesti darbus ir makaluotis per visą šalį du kartus. Bet dar yra šansų, kad tą vizą gausi! Su Libano gyventojais visai prastai. Taip, pokariu mes įsileidome nemažai studentų medikų (ir už tai Libano šalis mums nepaprastai dėkinga). Tačiau visa kita… Štai Adibo bičiuliai verslininkai norėjo susukti filmą apie Lietuvą ir rodyti per savo kabelines televizijas. Kreipėsi į mūsų valdžią. Nieko neprašė, tik galimybės atvažiuoti, tai yra žmoniškai ir oriai gauti vizas. Ir niekas jiems nepadėjo. O „nežmoniškai ir neoriai“ reiškia, kad viza bus daroma gal pusę metų, gal dešimt mėnesių. Bet kas, sakykit man, Lietuvą myli taip jau smarkiai?.. Kad lauktų dešimt mėnesių? Norėdamas ją reklamuoti už savo pinigus?
Tiesa, dalis libaniečių, pavyzdžiui, Suha ar Adibas, keliauja laisvai, nes turi Didžiosios Britanijos, Australijos, JAV, Kanados pasus. Bet juk negali tapti Kanados piliečiu vien tam, kad lengviau atvažiuotum į Lietuvą!
Ketvirtoji diena.
Tyras, Saida, Beitedina
Į ekskursiją – kaip į darbą. Šįkart mūsų nedaug – mes, du užsieniečiai ir gidė Luiza. Beje, labai keistai apsirengusi: dviem storais megztiniais, velvetinėmis kelnėmis ir žieminiais ilgaauliais. Visa juoda iki ausų. O mes lyg iš kito metų laiko – šviesios, plevėsuojančios, su petnešėlėmis ir šlepetėmis. O autobusas, ant kurio uodegos parašyta „turbo intercooler“, ne tik „nekūlina“ viduje, bet ir labai smarkiai šildo. Mes vos kvėpuojam ir prašom vandens, Luiza su savo megztiniais sėdi kaip statula.
Libaniečiai visad pabrėžia, kad jų šalyje atostogautojai tą pačią dieną gali ir pagulėti paplūdimyje prie jūros, ir paslidinėti kalnuose – žodžiu, four seasons in one day, kaip toj dainoj, tik daug linksmiau. Nusigandom: gal tasai Sūras, Šyras ar Tyras yra kokiuose žieminiuose tyruose? Gal išlipsim, ir bus baisi šlapdriba?
Nieko panašaus, išlipus buvo maždaug lietuviškas rugpjūtis – šiltas, lėtas ir svaigus nuo išdžiūvusios žolės aromato. Jūra tingiai pliukšt.
Bet apie viską iš eilės.
Tyras šiuo metu yra ketvirtas pagal dydį Libano miestas, o kadaise buvo gražuolės Europos, kurią pasivertęs jaučiu ant nugaros išsinešė Dzeusas, gimtoji vieta. Beje, kaip jautis neša Europą galima pamatyti ant graikiškos dviejų eurų monetos.Dar čia lankėsi Jėzus.
Miestas, manoma, įkurtas maždaug 2750 metų pr. Kr. Kaip tik čia senieji finikiečiai gaudė Murex brandaris ir iš jų kiautų gamino ypatingos spalvos dažus. Kiti nežinojo, kaip išgauti tuos dažus, šie tapo labai brangūs, juos įpirkdavo tik imperatoriai ir karaliai, todėl spalva pavadinta karališkuoju purpuru, o miestas užsikalė tiek gražaus pinigo, kad gatves ėmė grįsti marmuru ir mozaikomis. Suprantama, Aleksandras Makedonietis tokio gero daikto pro akis praleisti negalėjo. Atėjo, pamatė, gerokai pasimušė – ir galiausiai nugalėjo. Mieste buvo pastatytas hipodromas, kuriame mes dabar kaip tik ir sėdime. Sako, vienas didžiausių romėniškų hipodromų pasaulyje. Ir tikrai didelis!Luiza apie hipodromą pasakojo kaip tikra italė, sakė, kad romėnai „bikam veri dželios“ ir todėl „keptiurd ze sity“, o kai pasakojimo vidury kažkur po laiptais trūko vamzdis ir netikėtai ištryško fontanas, ji nuoširdžiai nustebus sušuko: „Ooo, mirakolio!“
O užvis juokingiausia, kai apžiūrėjus Nekropolį Luiza pareiškė, kad mums reikia eiti „to ze bas“. Tai mes ir patraukėm „to the bus“ – autobuso link. Pasirodo, ne ten: tai buvo „baths“, maudyklės…
Vėliau aplankėme Saidą – dar vieną musulmonišką miestelį. Žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 6 tūkstančius metų. Viena svarbiausių, o gal ir seniausių finikiečių gyvenviečių. Kaip rašo enciklopedijos, čia prasidėjo didžioji Viduržemio komercijos imperija. Šios vietos stiklapūčius net Homeras pašlovino. Girdėjot apie Astartę, vaisingumo ir karo deivę? Čia jos žemės.
Saidos tvirtovė gana jauna, statyta prieš tūkstantį metų, ant finikiečių dievo Melkarto šventyklos griuvėsių. Kiek vėliau patobulino mameliukai, gražesnį bokštą pastatė. Šaudymo angas romėnų kolonom užkišo. Jokios didelės ekskursijos, tik pasidairom, užsiropščiam, niekur nenukrintam. Beje, Saidos tvirtovės šešėliai – mėgstama pasiglėbesčiavimo vieta. Atidėkim savo įsivaizdavimus į šoną – musulmonai irgi žmonės, apsikabinusią porelę matėm ne vieną. Ir tuo labai džiaugėmės.
O štai automobilių stovėjimo aikštelėje prie autobuso stoviniavo nemažas būrelis. „Ką jie čia veikia?“ – paklausėm Luizos. „Keliaus į Meką,“ – atsakė ji. Matai… Kas į Meką, o kas į Saidos šešėlius.
Pakeliui papietavę galiausiai atvažiuojame į gražiąją Beitediną. Verčiant pažodžiui – „tikėjimo namai“. Pagrindinius rūmus XVIII
amžiuje (neįtikėtina, bet mūsų eros) pastatė emyras Baširas Šihabas II – sutempė čia Italijos architektus ir geriausius Sirijos amatininkus ir per 30 metų surentė va tokį rūmelį, kuriame dabar yra muziejus, visaliaudinių švenčių vieta ir šalies prezidento vasaros rezidencija tuo pat metu. Aišku, į prezidento kambarius eiti draudžiama, tačiau visa kita apžiūrėti – maloniai prašom.
Luiza atskleidė paslaptį: nepaisant to, kad rūmai musulmoniški, norėta paslapčia išsaugoti ir kryžiaus ženklą. Jis matyti tik maudyklės lubų atspindyje: atkišus juodus akinius, stikliukai-langeliukai aiškiai išduoda šviesos kryžių.
Buvusiose rūmų arklidėse įkurdintas senovinių mozaikų muziejus – pakabintos ant sienų, suguldytos ant grindų. Na va, kokia diena, – juokiamės mes, – pradėjom nuo hipodromo, baigėm arklidėse!
Ekskursantų čia daug. Pagaliau pamatome visą musulmoniško garderobo įvairovę. Nuo turistinių čadrų – iki vietinių korsažų su blizgučiais. Vienai damai, kurią apžiūrinėjom nuoširdžiai išsižiojusios, iškart prilipo „Panevėžio rajono“ pavadinimas (neįsižeiskit, laisvai galėjo būt ir „Laisvės alėja“, „Gariūnų fėja“ arba „Zvonkė estradinės jaunystės laikais“). Vėliau paaiškėjo, kad neklydome – provincija ekskursijoje. Kai Luiza pamatė, kad šios kompanijos vaikai laksto po tūkstančius metų atlaikiusias mozaikas, neiškentė ir sudraudė. Kilo baisus konfliktas. Luiza tikino, kad čia menas, ekskursantai ginčijo, kad meno nėra, čia akmuo. Tada įsiutusi archeologė nulėkė pas pilies sargus, ir jie visi vienu balsu pasipiktino, kad Vyriausybė apsaugos skiria aiškiai per mažai. O mums pasiguodė: jai dvidešimt keturių valandų maža, kad viską perskaitytų ir sužinotų, kas jai įdomu, o šitie… niekuo nesidomi, nieko neskaito, tik valgo ir miega, valgo ir miega, valgo ir miega! „Būna ir tokių, kurie istoriniam fontane praustis sumano, tai žmonės – dėl jų vandenį tenka užsukt!“ – taip ir panašiai barėsi Luiza. Angliškai su romėnišku akcentu.
Grįžtant pakeliui pasitaikė kelerios vestuvės. Procesija važiuoja gana vėlai – šeštą, septintą valandą vakaro. „O kaipgi, – sako Luiza, – nuotakai reikia pasipuošti“. Na, mūsų nuotakoms irgi reikia pasipuošti, tai atsikelia šeštą ryto ir puošiasi, zuja kaip išprotėjusios voverės didelėm akim. O čia ne, viskas ramiai ir iš lėto. Švenčia, sakė Luiza, kaip kas – vieni pusdienį, kiti – savaitę. Nelygu pinigai ir noras pasirodyt. Tačiau vis daugiau porų nešvenčia iš viso – koks skirtumas, sako Luiza, kad ir kiek pinigų išleistum puotai, vis tiek atsiras tokių, kurie apšnekės ir bus nepatenkinti. Todėl geriau pasiimti pinigų ir braukti kur smagiau.
Suprantamas požiūris. Bet šioje šalyje netikėtas. Šalyje, kur šeima ir giminės yra viskas. Kaip vėliau pasakojo Adibas, turintis per šešiasdešimtį pusbrolių, pas kiekvieną gali užeiti, atsidaryti šaldytuvą ir dar pavaišinti savo svečius. Kiekvienas jų už tave kris kūnu ir varge, ir džiaugsme. Čia nėra „tavo“ ir „mano“, čia yra tik viena – „mūsų“.
(Tęsinys. Pradžia GL, 2011 11 24, 2012 02 02)
