Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ

Paprastesnis gyvenimas

Įkvėpta kino juostos „Patersonas“

Ar galėčiau visus savo eilėraščius palikti kuklioje užrašų knygelėje?

Ją paskui sudraskytų katinas ir aš guosčiausi svetimų knygų grožiu.

Jokių laikmenų, jokio virtualus išsaugojimo, tik mylimojo atmintis.

Jeigu visą gyvenimą kurčiau mintyse, labiau stebėdama ne save, o kitus –

Ar suguldyčiau geresnius eilėraščius? Ar tada būčiau poetė mylimojo ausims?

O godžiam ir greitam pasauliui? Nebūčiau. Maža mergaitė mėgsta Emily Dickinson.

Maža mergaitė rašo apie kriokliu vilnijančius plaukus, remdamasi vidiniais rimais.

Jos užrašų knygelė – spalvota. Kartais norėčiau persikelti į gūdžius amžius,

ir savo eilėraščius kuždėti mylimajam į ausį. Nieko nebraižyčiau ant urvų sienų.

Kartais galvoju, kad norėčiau neturėti išmaniojo telefono,

Nežaidinti savęs vis trumpėjančia dopamino srovele. Norėčiau klausytis

Pokalbių troleibusuose, užuosti žemę, pirmuosius rudens ženklus.

Todėl dabar einu į mišką nuduodama, kad telefonas skirtas tik atstumui matuoti.

Todėl dabar svajoju apie saugų guolį ir gerai suteptas vidinių laikrodžių spyruokles.

Todėl dabar imituoju paprastesnį gyvenimą ir kartais man sekasi neblogai.

Todėl dabar dalinuosi šituo eilėraščiu, vis tik užrašytu baltame wordo lape.

Todėl dabar visur nešiojuosi žmones, nugulusius kuklioje atminties užrašinėje.

Todėl vis dar tikiuosi išmokti gyventi paprastesnį gyvenimą.